Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B., M. T., V. K. (V. K.) ir I. K. (I. K.) bei jo gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

M. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

I. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. B., M. T., I. K. ir V. K. solidariai priteista nukentėjusiajam T. O. 220 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš R. B. ir M. T. solidariai priteista nukentėjusiajam T. P. 100 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B., M. T., I. K. bei V. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2006 m. vasario mėn. viduryje bute (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, grasindami fiziniu smurtu, neturėdami teisinio pagrindo atvirai pareikalavo iš nukentėjusiojo T. O. visų bendrininkų naudai perduoti kiekvieną mėnesį po 200 Lt „už ramų praėjimą pro Naujininkus“. Tęsdami nusikalstamą veiką, po trijų dienų M. T. su V. K. ir I. K. atėjo į butą (duomenys neskelbtini), kur vėl reikalavo perduoti nurodytą pinigų sumą, bet, nukentėjusiajam T. O. atsisakius tai daryti, M. T., V. K. ir I. K. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. O. – sudavė rankomis ir kojomis apie 20–30 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami fizinį skausmą, o, T. O. išėjus į koridorių, V. K. panaudojo fizinį smurtą prieš T. O. ir pareikalavo perduoti mobiliojo ryšio telefoną. T. O. atsisakius tai padaryti, pagrasino panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir jo šeimos narius. Tęsdami nusikalstamą veiką, po trijų dienų į butą (duomenys neskelbtini), atėjo M. T. ir prie bendrininkų grupės prisijungęs R. B., grasindamas panaudoti fizinį smurtą pareikalavo, kad bute gyvenantys T. O. ir T. P. mokėtų jam duoklę. Kitą dieną R. B. reikalavimu T. O. ir T. P. atvyko į kavinę ,,Panerys“ (duomenys neskelbtini), kur R. B. vėl pareikalavo mokėti jam kiekvieną mėnesį po 500 Lt. Vykdydami reikalavimą, 2006 m. balandžio mėnesio pradžioje kavinėje „Panerys“ T. O. ir T. P. perdavė R. B. 240 Lt. 2006 m. balandžio 7 d. kavinėje „Pizza Jazz“ (duomenys neskelbtini), R. B. reikalaujant T. P. perdavė 100 Lt. 2006 m. balandžio 10 d. R. B. reikalaujant T. O. atvyko į kavinę ,,Buga“ (duomenys neskelbtini), kur R. B. reikalavo iki 2006 m. balandžio 12 d. perduoti jam 500 Lt, grasindamas ateityje panaudoti šaunamąjį ginklą. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2006 m. balandžio 20 d. apie 22 val. jis ir M. T. įsibrovė į butą (duomenys neskelbtini), grasindami fiziniu smurtu atvirai pagrobė T. O. priklausantį 849 Lt vertės muzikinį centrą ,,Samsung MAX ZS 940“ su distancinio valdymo pulteliu, vartotojo instrukcija ir garantiniu talonu, taip pat A. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 6610i“ bei iki 2006 m. balandžio 29 d. pareikalavo perduoti 700 Lt. Neįvykdžius reikalavimo, pagrasino nukentėjusiajam T. O. panaudoti fizinį smurtą ir susprogdinti automobilį. 2006 m. balandžio 26 d. apie 17.40 val. jis su M. T., pasitelkę A. G. (A. G.), kuris dėl veikos nėra kaltas, atvyko į butą (duomenys neskelbtini), paimti reikalaujamų pinigų, kur juos sulaikė policijos pareigūnai.

R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. T. 2006 m. kovo–balandžio mėn., tikslesnė data nenustatyta, neturėdamas teisinio pagrindo atvirai prievartavo turtą, o būtent: M. T. 2006 m. balandžio mėn. pradžioje kavinėje „Panerys“ iš nukentėjusiojo A. G. abiejų bendrininkų naudai pareikalavo perduoti 250 Lt už tai, jog pastarasis atėjo į kavinę ir „kišasi ne į savo reikalus“. Kitą dieną į bendrabutį (duomenys neskelbtini), atėjo R. B. ir paklausė, kada A. G. jam perduos 250 Lt. Į pokalbį įsiterpus A. R., R. B. pagrasino fiziniu smurtu, sumušti ir pareikalavo perduoti 250 Lt už tai, kad įsiterpė į pokalbį. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, bendrai pareikalavo iš A. G. ir A. P. 500 Lt. Vykdydami reikalavimą, 2006 m. balandžio 7 d. (duomenys neskelbtini), kavinėje „Pizza Jazz“, A. G. bei A. R. tarpininkaujant T. P. perdavė 500 Lt R. B. ir M. T.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, jog apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Reikia pripažinti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepakankamai dėmesio skyrė įrodymų vertinimui ir apeliantų veikų kvalifikavimo motyvavimui. Tai galima laikyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimu, tačiau šis pažeidimas nėra esminis, t. y. nulėmęs neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors ir nepakankamai išsamiai, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados motyvuotos nurodant, kokiais įrodymais remiantis ir kodėl konstatuotos aplinkybės, kuriomis remiantis I. K. bei V. K. pripažinti kaltais.

Nuteistieji V. K. ir I. K. bei jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė gynybos pateiktus prašymus, todėl atlikdamas įrodymų tyrimą padarė esminių BPK pažeidimų.

Su tokiais skundų argumentais nėra pagrindo sutikti.

Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigdamas įrodymų tyrimą teisėjas klausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar jie turi prašymų. Kaltinamieji bei jų gynėjai savo teise pasinaudojo ir prašė byloje išreikalauti duomenis dėl gydymo paslaugų T. O. suteikimo, nustatyti bendrabučio budėtojus, nustatyti asmenis, kurie gyveno kartu su T. O. kambaryje, atlikti kitus papildomus tyrimo veiksmus. Kaltinamųjų gynėjų pareikšti prašymai, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėti išklausant proceso dalyvių nuomones dėl pateiktų prašymų ir atmesti, priimant protokolinę nutartį. Analogiškus prašymus proceso šalys pareiškė ir apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju gynėjų prašymų argumentavimas nesudarė pagrindo manyti, kad jų patenkinimas turės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl visi prašymai pagrįstai atmesti.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde teigia, jog, teismui atmetus prašymus atlikti papildomus tyrimo veiksmus, dauguma bylos aplinkybių liko neištirtos.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad BPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs proceso veiksmai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, jog teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad V. K. prašyme minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistųjų kaltės.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl T. O. turto prievartavimo ir plėšimo

Visi apeliantai neigia prievartavę iš nukentėjusiojo T. O. turtą, tačiau jų kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė nuteistųjų ir liudytojų parodymus, todėl šiame nuosprendyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

Nuteistieji V. K. bei I. K. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų kaltę iš esmės pagrindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo T. O. parodymais bei nepagrįstai atmetė pačių apeliantų parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti apeliantų parodymus, nes jie prieštaravo įrodymų visetui.

Nukentėjusysis T. O. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai išdėstė visą nusikaltimo darymo eigą. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 13–14 b. l.), o kai kurie nežymūs nesutapimai paaiškinami praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo ikiteisminio tyrimo veiksmų iki teisiamojo posėdžio, kuriame nukentėjusysis vėl davė parodymus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiais parodymais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Be to, nuteistųjų kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo T. O., bet ir nukentėjusiųjų A. G. bei T. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie įstatymo nustatyta tvarka perskaityti teisiamajame posėdyje, taip pat liudytojų A. R., V. Š., F. J., L. D. parodymais. Šie parodymai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.

Nuteistieji V. K. ir I. K. bei jo gynėjas įžvelgė prieštaravimus nukentėjusiųjų T. O. ir T. P. parodymuose: T. O. teigė, kad jam grįžus iš ligoninės kambaryje buvo I. K., Marius, dar vienas vaikinas ir T. P., o pastarasis nurodė kambaryje buvus A. G., I. K., Marių ir dar vieną vaikiną; T. O. teigė, jog jį mušė V. K., o T. P. – kad Igoris; T. O. teigė, jog pinigų reikalavo Igoris, o T. P. – kad Marius.

Nukentėjusysis T. P. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 38–39 b. l.) parodė, jog jam su T. O. atėjus kambaryje sėdėjo A. G., Marius (M. T.) ir du vaikinai, vieno iš jų vardas Igoris (I. K.), kito nežino, tačiau jie sakė, jog yra broliai; Marius pradėjo reikalauti pinigų ir mušti Tadą (T. O.) rankomis bei kojomis, prie jo prisijungė Igoris.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis T. O. parodė, kad jį mušė ir pinigų reikalavo M. T. bei abu broliai – I. K. ir V. K. Ikiteisminio tyrimo metu neilgai trukus po įvykio nukentėjusysis neabejotinai geriau prisiminė įvykio aplinkybes. Jo ankstesni parodymai teisme ištirti įstatymo nustatyta tvarka kitiems įrodymams patikrinti. Nukentėjusysis parodė, jog 2006 m. vasario mėnesio viduryje į jo kambarį atėjo Marius su dviem draugais, vieno jų vardas Igoris, kito – nežino, tačiau sakė, kad jie broliai. Jie paprašė paskolinti 100 Lt, jis jiems paskolino kiek tuo metu turėjo – 40 Lt. Po dviejų dienų jie vėl visi kartu atėjo, atnešė pinigus ir paklausė, ar kam nors moka už apsaugą. Igoris pasakė, jog, jeigu nori ramiai praeiti pro Naujininkus, turi mokėti jiems į mėnesį po 200 Lt. Marius pridūrė, kad čia baisus rajonas, todėl visko gali nutikti. Po kelių dienų jis grįžo namo ir rado visus tris vaikinus. Tada Igoriui paklausus, ar nukentėjusysis turi pinigus, o šiam atsakius neigiamai, visi trys pradėjo jį mušti (1 t., 13–14 b. l.).

Teisėjų kolegija šiuose parodymuose neįžvelgia jokių prieštaravimų, nes ir nukentėjusysis T. O., ir nukentėjusysis T. P. patvirtino aptariamo įvykio metu buvus abu brolius. Aplinkybės, jog nukentėjusysis T. O. nepaminėjo įvykio metu kambaryje buvus A. G., o nukentėjusysis T. P. – V. K. naudojus smurtą, neturi įtakos nukentėjusiojo T. O. parodymų patikimumui, nes jo parodymus, be jau minėto nukentėjusiojo T. P., patvirtina tiesiogiai įvykį matęs nukentėjusysis A. R., kuris teisme patvirtino, kad T. O. mušė M. T., I. K. ir V. K.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde abejoja A. R. parodymais motyvuodamas, jog jis yra nukentėjusiojo T. O. artimas giminaitis, todėl suinteresuotas duoti apeliantui nepalankius parodymus.

Nukentėjusiojo A. R. parodymai atitinka ne tik nukentėjusiojo T. O., bet ir T. P. parodymus. Tai, kad A. R. yra nukentėjusiojo T. O. pusbrolis, nedaro jo parodymų nepatikimų ir nėra kliūtis jo parodymus pripažinti tinkamu įrodymu.

Apeliacinių skundų argumentas, jog T. O. nenustatyta jokių sužalojimų, nepaneigia nuteistuosius M. T., I. K. ir V. K. naudojus prieš jį fizinį smurtą.

Nukentėjusysis T. O. teisme teigė į gydytojus dėl sumušimo nesikreipęs, po incidento gydytis išvykęs į Tauragę. Šią aplinkybę teisme patvirtino liudytoja L. D.

Nuteistasis V. K. skunde teigia, kad liudytoja L. D. nurodė, jog T. O. mušė ne apeliantas, bet R. B.

Priešingai, byloje tokių liudytojos parodymų nėra. Liudytoja L. D. R. B. nurodė kaip asmenį, kuris reikalavo pinigų, grasino ir paėmė muzikinį centrą, o ne kaip naudojusį smurtą.

Tai, kad liudytoja L. D. teisme tiksliai negalėjo pasakyti, kada T. O. pas ją buvo atvažiavęs, nepaneigia apeliantų kaltės. Jau minėta, jog nuo įvykio iki teisiamojo posėdžio praėjo labai ilgas laiko tarpas, todėl liudytoja galėjo tiksliai neprisiminti visų aplinkybių.

Liudytoja L. D. įvykyje tiesiogiai nedalyvavo, tačiau ji papasakojo tai, ką išgirdo iš nukentėjusiojo T. O. Teisme ji teigė T. O. jai sakius, kad jį sumušė tie, kurie reketuoja.

Atkreipiamas dėmesys, jog įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas.

Taigi liudytojos L. D. parodymai nepaneigia fakto, kad V. K. naudojo smurtą.

Kita vertus, turto prievartavimas yra formali nusikalstama veika ir jos kvalifikavimas nesiejamas su dėl to kilusiais padariniais.

Netiesiogiai nukentėjusiojo T. O. parodymus patvirtina ir nuteistojo R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog M. T. bei I. K. jam pasakojo, kad jie kartu su V. K. reikalavo pinigų iš T. O., prieš tai T. O. buvo sumušę (2 t., 15–16 b. l.).

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiojo nurodomas grasinimas susimokėti už ,,ramų praėjimą pro Naujininkus“ nelogiškas, nes nei apeliantas, nei nukentėjusysis T. O. nedirbo ir negyveno Naujininkuose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikaltimo padarymo metu apeliantas gyveno Savanorių prospekte, o nukentėjusysis – Gerosios Vilties gatvėje. Šios gatvės priklauso vienam mikrorajonui, pagal išsidėstymą yra greta. Tai įrodo apeliantą ir nukentėjusįjį gyvenus viename mikrorajone, šalia vienas kito. Be to, nukentėjusysis T. O. tik neseniai buvo atvykęs į Vilnių dirbti ir gyventi, todėl natūralu, jog nebuvo gerai susipažinęs su Vilniaus mikrorajonų pavadinimais, juo labiau su gatvių išsidėstymu viename ar kitame mikrorajone.

Taigi nukentėjusysis T. O., savo ankstesniuose parodymuose minėdamas Naujininkų pavadinimą, sąžiningai klydo ir savo klaidą ištaisė pirmosios instancijos teisme. Ši aplinkybė neduoda pagrindo suabejoti nuteistojo V. K. kaltumu.

Nuteistieji V. K. bei I. K. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusysis A. G., liudytojai F. J., A. G., V. Š. nepatvirtino T. O. parodymų, jog apeliantai prievartavo jo turtą.

Atkreipiamas dėmesys, kad minėtų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais negrindžiama apeliantų I. K. ir V. K. kaltė. Tie parodymai patvirtina nukentėjusiojo T. O. parodymus R. B. bei M. T. iš jo reikalavus pinigų ir pagrobus muzikinį centrą.

Nuteistųjų V. K. bei I. K. ir jo gynėjo apeliacinių skundų teiginiai, jog jų nekaltumą įrodo įvykio metu buvęs ramus šuns elgesys, atmetami kaip deklaratyvūs.

Byloje nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusysis T. O. suprato, kad pinigus jis turi perduoti, vykdydamas neteisėtus nuteistųjų reikalavimus, kurie buvo paremti grasinimu panaudoti fizinį smurtą bei psichine prievarta. Šie grasinimai buvo realūs, nes prieš jį anksčiau buvo panaudotas fizinis smurtas.

Nuteistasis V. K. skunde teigia negavęs iš nukentėjusiojo T. O. jokių pinigų, todėl teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, kai nusikaltimą padaro bendrininkų grupė.

BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti nusikalstamą veiką, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą nebūtinai turi būti išankstinis, jis galimas ir nusikalstamos veikos metu, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką toks susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Nėra būtina, jog kiekvienas bendrininkas atliktų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2012 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji be teisėto pagrindo vertė nukentėjusįjį T. O. perduoti turtą: R. B. turtines pretenzijas reiškė naudodamas psichinę prievartą, o M. T., I. K. ir V. K. – fizinį smurtą. Nesvarbu, kas ir kiek smūgių sudavė, ar tai, jog R. B. visai nenaudojo smurto, kuriam iš jų buvo perduoti pinigai, tačiau nuteistieji būdami kartu palaikė bendrą sumanymą prievartauti turtą iš nukentėjusiojo T. O., t. y. savo elgesiu pritarė bendrininkų veiksmams. Dėl to teismas visus nuteistuosius pagrįstai pripažino turto prievartavimo vykdytojais. Be to, byloje nustatyta, kad R. B. ir M. T., tuo pačiu pretekstu, abu grasindami panaudoti fizinį smurtą, iš nukentėjusiojo T. O. paėmė muzikinį centrą, o iš nukentėjusiojo A. R. – mobiliojo ryšio telefoną.

Tokie nuteistųjų I. K. ir V. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o nuteistųjų R. B. ir M. T. nusikalstami veiksmai – pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį kaip turto prievartavimo ir plėšimo sutaptis.

Dėl bausmių

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji R. B. ir M. T. prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes, nuteistieji V. K. ir I. K. bei jo gynėjas prašo sušvelninti paskirtas bausmes, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį.

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Be BK 62 straipsnio, tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Pagal EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Taip užtikrinamas bausmės teisingumo principo įgyvendinimas, be to, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, kompensuojama dėl šio pažeidimo patirta žala (EŽTT byla Sorvisto prieš Suomiją).

Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, jog per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Šios nuostatos užtikrina asmens teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą sąlygoja atitinkamų valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, jog procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Kriterijai, kuriais remiantis vertinamas baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis; padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius; įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas; teisiniai bylos aspektai ir kt.); pareiškėjo (asmens, kuris skundžiasi proceso trukme, o nagrinėjamoje byloje – šiame procese persekiojamo asmens) elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; proceso reikšmė pareiškėjui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo laikas, kt.) (EŽTT byla Kravtas prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-7/2010, 2K-503/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006 m. balandžio 26 d., paskutinis procesinis veiksmas atliktas 2006 m. gruodžio 29 d. (R. B. supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga), tačiau kaltinamasis aktas surašytas tik 2011 m. lapkričio 10 d., t. y. beveik po penkerių metų. Teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, prasidėjęs 2011 m. gruodžio 21 d. (nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) ir vykęs iki 2012 m. gruodžio 20 d. (priimtas apkaltinamasis nuosprendis), tęsėsi beveik vienerius metus. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas vyko beveik dešimt mėnesių (nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.).

Ilgo bylos proceso analizė rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo beveik penkerių metų nepateisinamas delsimas nuo atlikto paskutinio procesinio veiksmo iki kaltinamojo akto surašymo, o proceso ilgumas tiesiogiai priklausė nuo ikiteisminio tyrimo įstaigos, laiku neperdavusios ikiteisminio tyrimo medžiagos prokurorui, ir/arba prokuratūros, kurios prokuroras nekontroliavo ikiteisminio tyrimo pabaigos ir/arba laiku nesurašė kaltinamojo akto, nekokybiško darbo. Pirmosios instancijos teisme dalyvavęs prokuroras galėjo tik apgailestauti, jog jo kolega taip ilgai rašė kaltinamąjį aktą.

Tai, kad proceso metu nuteistiesiems I. K. ir V. K. nebuvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, sąlygoja santykinai mažesnę proceso reikšmę jiems, tačiau nepaneigia fakto, jog visi nuteistieji ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš juos baigties būsenoje (EŽTT byla Merit prieš Ukrainą). Mažesnis baudžiamojo proceso poveikis asmens situacijai nepaneigia jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinkamų valstybės institucijų pareigų. Taigi dėl valstybės institucijos (ikiteisminio tyrimo įstaigos ir/arba prokuratūros) nepateisinamo delsimo bylos perdavimas teismui (ir nagrinėjimo pradžia) nepagrįstai užsitęsė beveik penkerius metus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų R. B., M. T., I. K. ir V. K. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Kita vertus, tokia išvada savaime nesąlygoja BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Pagal šią įstatymo nuostatą švelnesnė bausmė gali būti motyvuotai skiriama tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso siejamas su nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

Nenustačius pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimas gali būti pagrindas švelninti bausmę sankcijos ribose, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-102/2011 ir kt.).

R. B. padarė vieną apysunkį ir du sunkius (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys) nusikaltimus; jis anksčiau teistas, byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o veikų padarymas bendrininkų grupe pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe; iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog vien šiais metais R. B. teistas tris kartus už nusikaltimus nuosavybei (Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendis, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendis, Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nuosprendis).

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad įrodyta M. T. kaltė padarius vieną apysunkį ir du sunkius nusikaltimus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies akivaizdu, jog už veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, jis nepripažintas kaltu ir nenuteistas.

Nesant byloje paduoto prokuroro apeliacinio skundo, teisėjų kolegija negali viršyti nuteistojo apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dėl to laikoma, kad M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas tik už du sunkius (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimus.

Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o veikų padarymas bendrininkų grupe pagrįstai pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors M. T. dirbo pagal verslo liudijimus (3 t., 113, 130, 133 b. l.), tačiau po nagrinėjamoje byloje padarytų nusikaltimų jau du kartus teistas: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nuosprendžiu už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu už pasikėsinimą apiplėšti (3 t., 143–153 b. l.).

Teisėjų kolegija, nustačiusi byloje R. B. ir M. T. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimus, atsižvelgia į kitas šiame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių jiems inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kadangi minėtu pagrindu paskyrus apeliantams bausmes nebūtų pasiekti tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, ir įgyvendintas teisingumo principas. Tačiau R. B. ir M. T. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės sumažinamos vieneriais metais, kad būtų kompensuota dėl jų teisės pažeidimo patirta žala.

Nors nuteistųjų I. K. ir V. K. padarytas nusikaltimas taip pat priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos, bet nuteistieji apibūdinami teigiamai: abu registruoti darbo biržoje, dalyvauja aktyviose darbo rinkos programose (3 t., 20, 23 b. l.); I. K. vedęs, turi šeimą; V. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 21 d. dalyvavo socialinės integracijos programoje (3 t., 24 b. l.), mokosi Vilniaus ,,Akiračio“ suaugusiųjų vidurinėje mokykloje (3 t., 25 b. l.); abu nuteistieji nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislapstė, nuo veikos padarymo iki šiol jokių naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Tai rodo mažesnį jų pavojingumą visuomenei ir siekį tapti visateisiais visuomenės nariais. Būtina pažymėti, jog nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme praėjo beveik aštuoneri metai. Tai iš tiesų ilgas laikotarpis teisingumo vykdymo prasme, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas I. K. ir V. K. šiuo konkrečiu atveju turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje.

Teisėjų kolegija, nustačiusi byloje nuteistųjų I. K. ir V. K. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimus, pripažįsta juos išimtinėmis aplinkybėmis, kurios sudaro pagrindą, pritaikius nuteistiesiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sušvelninti jiems paskirtas bausmes, pakeičiant bausmės rūšį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, R. B. ir M. T. į bausmės laiką įskaitęs ne visus nagrinėjamoje byloje paskirtus kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpius.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2006 m. balandžio 26 d. M. T. ir R. B. laikinai sulaikyti (1 t., 105 b. l.; 2 t., 1 b. l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartimis abiem paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (1 t., 126–127 b. l.; 2 t., 22–23 b. l.). R. B. 2006 m. birželio 2 d., o M. T. 2006 m. liepos 3 d. kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į rašytinį pasižadėjimą neišvykti (2 t., 31 b. l.; 1 t., 141 b. l.).

Dėl to, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, R. B. ir M. T. į paskirtą bausmę papildomai įskaitomi paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpiai.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

R. B. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 3 (trejų) metų;

R. B. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų;

R. B. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę R. B. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

R. B. į paskirtą bausmę papildomai įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2006 m. birželio 2 d.

M. T. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 3 (trejų) metų;

M. T. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę M. T. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

M. T. į paskirtą bausmę papildomai įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki 2006 m. liepos 3 d.

I. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, I. K. įpareigoti būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu jam įsidarbinus tai nebus susiję su darbo pobūdžiu; neatlygintinai išdirbti 200 (du šimtus) valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

V. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, V. K. įpareigoti būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu jam įsidarbinus tai nebus susiję su darbo pobūdžiu; neatlygintinai išdirbti 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) valandų per vienerius metus ir šešis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią M. T. skaičiuoti nuo jo suėmimo vykdant skundžiamą ir šį nuosprendžius dienos, o I. K. bei V. K. – nuo abiejų nuosprendžio vykdymo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.