Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-05-03 · Civilinė byla Nr. 2A-5-198/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-03
Bylos Nr.
2A-5-198/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė (pran.)
Ieškovas
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos
Atsakovas
Nacionalinės, E. G., T. G., T., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
G. Š., Sodininkų bendrijai „Užuovėja“, G.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 5 – 198 / 2011

Virginija Svirplienė Procesinio sprendimo kategorija:(S)30.5; 121.15; 121.21; 129.17PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Birutės Valiulienės,sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovei prokurorei S. J. I.,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei M. M.,atsakovams E. G. ir T. G.,trečiajam asmeniui G. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. G. ir T. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-100-452/2010 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (teisių perėmėjas iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (teisių perėmėjas iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos), E. G., T. G., tretiesiems asmenims Sodininkų bendrijai „Užuovėja“, G. Š., Panevėžio rajono 2-ojo notarų biuro notarei dėl Panevėžio apskrities viršininko įsakymo, valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašė pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymą Nr. Ž-799; pripažinti negaliojančia 2007-04-11 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 3642; taikyti restituciją natūra, įpareigojant E. G. ir T. G. grąžinti valstybei žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Užuovėja“, Plukių kaime, Panevėžio rajone; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pagal Panevėžio apskrities viršininko administracijos pateiktus dokumentus nustatyta, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) SB „Užuovėja“ , Plukių k., Panevėžio r., privatizuotas išrašo iš SB „Užuovėja“ 2006-06-17 visuotinio narių susirinkimo protokolo Nr. 5 pagrindu. Šiame išraše nurodyta, kad susirinkimas nutarė balsų daugumą patvirtinti valdybos nutarimą, pagal kurį G. Š. nesilaiko bendrijos vidaus taisyklių ir bendrijos įstatų, nevykdo narių susirinkimų ir valdybos sprendimų, nemoka mokesčių ir už tai buvo nuspręsta ją pašalinti ir bendrijos narių, nesuteikiant teisės privatizuoti ar nuomoti sodo sklypą. To paties protokolo išraše nurodyta, kad SB „Užuovėja“ žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui susirinkimas balsų dauguma leido išsipirkti neprivatizuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Šio dokumento pagrindu buvo parengtas žemės sklypo planas ir Panevėžio apskrities viršininkas 2007-02-21 įsakymu Nr. Ž-799 „Dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo Panevėžio rajone įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir paradavimo žemės ūkio veiklai be aukciono“ minėta žemės sklypą leido parduoti E. G., o valstybinė žemės pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007-04-11. Pagal šią sutartį E. G. 0,0502 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pagal Žemės įstatymo 7 str., galiojusį minėto SB „Užuovėja“ susirinkimo sprendimo priėmimo metu, buvo nurodyti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektai, tačiau tarp jų nei sodininkų bendrijos susirinkimo, nei bendrijos valdybos nėra. Pagal Žemės įstatymo 7 str. 1 d., apskrities viršininkas yra apskrities teritorijoje esančios žemės patikėtinis, išskyrus žemę, kuri patikėjimo teise perduota kitiems įstatymo nustatytiems subjektams bei Vyriausybės nutarimais – šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems patikėtiniams, taip pat privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams priskirtą valstybinę žemę, kurią patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja valstybės turto privatizavimo institucijos. Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, sodininkų bendrijos nebuvo priskirtos prie subjektų, kuriems buvo suteikta teisė valstybinės žemės valdymo teisė, t. y. sodininkų bendrijos neturėjo teisės valdyti valstybinės žemės sklypų bei jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, nuomoti ar perduoti naudotis kitiems asmenims. Panevėžio apskrities viršininko administracija nepateikė jokių dokumentų, įrodančių žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) suteikimą E. G. ir (ar) T. G.. Todėl darytina išvada, kad minėtas žemės sklypas jiems nesuteiktas. Taip pat, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, sodininkų bendrija neturėjo teisės atimti iš G. Š. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir skirti jo E. ir T. G.. Minėtas žemės sklypas 2006-06-17 visuotinio narių susirinkimo protokolo pagrindu negalėjo būti suteiktas. Todėl darytina išvada, kad taip pat neteisėtai minėtas žemės sklypas parduotas E. ir T. G. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo 2007-04-11 sutartimi Nr. Ž-223. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymas Nr. Ž-799 priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl jis turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Kadangi žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra perleistas tretiesiems asmenims, restitucija natūra yra galima. Panaikinus minėtus Panevėžio apskrities viršininko sprendimą ir prikimo - pardavimo sutartį, atsakovai E. ir T. G. privalėtų grąžinti Lietuvos respublikos valstybei jiems neteisėtai parduotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) SB „Užuovėja“, Plukių kaime, Panevėžio rajone, nes šis turtas įgytas valstybės sąskaita. Mano, kad atsakovai nepagrįstai prašo taikyti 1 mėnesio ieškinio senatį, kadangi bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, šis terminas taikomas visiems teisiniams santykiams, tarp jų ir sutartiniams. Be to, ieškinio terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi tik nustačius pažeidimus, atsirado teisė į ieškinį, todėl atsakovo teiginys, kad ieškovas praleido terminą ginčyti 2007-02-21 įsakymą yra nepagrįstas, nes nacionalinė žemės tarnyba G. Š. įgaliotinio skundą gavo 2009-04-16 ir atlikusi tyrimą ir nustačiusi teisės aktų pažeidimus 2009-07-09 kreipėsi į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymą Nr. Ž-799 „Dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo Panevėžio rajone įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir pardavimo žemės ūkio veiklai be aukciono“, kuriuo E. G. leista parduoti 0,0502 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį sodininkų bendrijos „Užuovėja“ teritorijoje, Plukių kaime, Panevėžio rajone; pripažino 2007-04-11 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. Ž4-223 (registro Nr. 3642), kuria žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), parduotas E. G. ir T. G. negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikė dvišalę restituciją - grąžino valstybei žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB „Užuovėja“, Plukių k., Panevėžio r., ir įpareigojo Panevėžio apskrities viršininko administraciją grąžinti E. G. ir T. G. 338 Lt.

Teismas nurodė, kad žemės sandoriams (pardavimui ir nuomai) sudaryti aktualios yra Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo nuostatos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo mėgėjiško sodo teritorijoje“ patvirtintos taisyklės. Vadovaudamasis šių įstatymų normomis, teismas pažymėjo, kad sodininkų bendrijos nebuvo priskirtos prie subjektų, kuriems buvo suteikta valstybinės žemės valdymo teisė, t. y. sodininkų bendrijos ar jų valdymo organai neturėjo teisės valdyti valstybinės žemės sklypų bei jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, nuomoti ar perduoti naudotis kitiems asmenims. Teismo nuomone, byloje esantis SB „Užuovėja“ visuotinių narių susirinkimo protokolas Nr. 5 nėra dokumentas, kuris leistų daryti išvadą, kad juo įstatymų nustatyta tvarka E. G. sodo bendrijoje suteiktas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio pagrindu galima įpareigoti viršininko administraciją parduoti žemės sklypą ne aukciono tvarka. Iš šio dokumento turinio matyti, kad E. G. sodo bendrijos „Užuovėja“ valdyba 2006-06-17 posėdyje leido išsipirkti sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Aiškindamas šio dokumento turinio esmę teismas nustatė, kad E. G., nors ir naudojosi žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, kad šis žemės sklypas būtų įstatymų nustatyta tvarka paskirtas E. G., byloje duomenų nėra. Konstatavus, kad E. G. nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suteiktas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), jis neturėjo teisės ne aukciono tvarka pagal LR Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ nuostatas, nusipirkti to žemės sklypo. E. G. žemės sklypą galėjo įsigyti tik visiems pageidaujantiems pirkti minėtą žemės sklypą asmenims bendra – aukciono tvarka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymas Nr. Ž-799, kuriuo leista parduoti 0,502 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB „Užuovėja“, Plukių kaime, Panevėžio rajone, priimtas neturint teisinio pagrindo, pažeidžiant Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo bei Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių nuostatas. Tokiu būdu, taip pat neteisėtai šis žemė sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas E. G. ir T. G., todėl negaliojanti yra ir valstybinės žemės pirkimo - pardavimo 2007-04-11 sutartis Nr. Ž-223.

Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypas privačion atsakovų nuosavybėn buvo įsigytas ne už rinkos, o už nominalią kainą, kuri buvo akivaizdžiai žemesnė. Atsakovai teigia, kad jiems turi būti tinkamai atlyginta pagal jų pateiktą lokalinę sąmatą. Tačiau teismo manymu, lokalinė sąmata nepatvirtina faktinių atsakovų turėtų išlaidų, išlaidų priteisimas pagal tokią sąmatą reikštų nepagrįstą atsakovų praturtėjimą, be to, nuostolių, žalos atlyginimo dėl valstybės ar savivaldybių institucijų padarytų veiksmų, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir šie klausimai turi būti sprendžiami atskiroje byloje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai E. G. ir T. G. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovai savavališkai būtų užėmę ginčo žemės sklypą. Šį sklypą jie įdirbo ir naudoja nuo 1995 metų. Panevėžio apskrities viršininkas, kaip patikėjimo teise valdantis žemės sklypą, nutarė sklypą jiems parduoti kaip faktiškai naudojamą žemės sklypą. Pats apskrities viršininkas 2007-02-21 įsakymu pripažino jų, kaip faktinių naudotojų, žemės naudojimo fakto teisėtumą ir sąžiningumą. Šioje byloje iš viso nebuvo keliamas klausimas dėl to, kad atsakovai neteisėtai faktiškai naudoja žemės sklypą. Nenustačius, kad ginčo žemės sklypas naudojamas neteisėtai, negali būti pripažinta negaliojančia ir pirkimo pardavimo sutartis, nes įstatymai leido privatizuoti (įsigyti nuosavybėn atlygintinai) faktiškai naudojamus žemės sklypus. Asmenys, kuriems iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo (iki 2004-02-21) suteikta valstybinės žemės valdymo teisė, nuo 2004-02-21 laikomi šios žemės patikėtiniais. Nuo šios datos žemės sklypams taikomos visos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo (2004-02-21) į Nekilnojamojo turto registrą įrašytos specialiosios žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygos.

Teigia, jog Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje (2004 m. lapkričio 15 d. Nr. 1443) patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklės. Pagal šiuo nutarimu patvirtintas taisykles parduodami ir išnuomojami mėgėjiško sodo teritorijoje, suskirstytoje į individualius naudojamus mėgėjiško sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms), esantys ir įstatymuose nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybinės žemės sklypai. Taisyklės nustatė valstybinės žemės sklypų mėgėjiško sodo teritorijoje pardavimo ir nuomos tvarką bei sąlygas, nustatė institucijų, įgaliotų parduoti ir išnuomoti valstybinės žemės sklypus mėgėjiško sodo teritorijoje, ir asmenų, perkančių ar nuomojančių šiuos sklypus, teises ir pareigas. Mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami valstybinės žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka suteikti sodininkų bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai - jų naudotojams. Atsakovai, kaip ginčo žemės sklypo naudotojai, yra įvykdę visus Taisyklėse (21 p.) nustatytus reikalavimus: prašymą parduoti valstybinės žemės sklypą; asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi valstybinės žemės sklypu, jeigu jame nėra statinių; kitus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas naudotis buvo suteiktas teisėtai, kad neatlikta jokių savavališkų veiksmų, įsigyjant žemės sklypą vadovautasi keliamais reikalavimais, ginčo žemės sklypo valdymas buvo atviras, laikytina, kad žemės sklypas įsigytas pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu laikantis įstatymo reikalavimų. CK 4.96 str. nustato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį turtą prarado dėl padaryto nusikaltimo. Tokiu būdu, šią teisės normą teismas turėjo taikyti nagrinėjant ginčą.

Apeliantų manymu, net jeigu ir teismas laikytų, kad sandoris yra negaliojantis, neteisingai taikyta restitucija. Turtas - žemės sklypas buvo pagerintas. Teismui pateikta pagerinimų lokalinė sąmata, kuri nebuvo paneigta ar nuginčyta. Pagerinimų vertė didesnė negu turto vertė pardavimo (ginčo sandorio) sudarymo dienai. Teismas turėjo taikyti CK 6.145 str. 2 d., o netaikyti restitucijos, nes valstybės, kaip žemės savininko, padėtis žymiai pagerėjo, kai tuo tarpu atsakovai atgavo tik sumokėtą kainą. Be to, teismas be jokio teisinio pagrindo sprendime nurodė, kad pagerinimų vertę galima prisiteisti kaip nuostolius iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos. Priešingai, teismas iš viso nenustatinėjo, kokia buvo žemės rinkos vertė ginčo sandorio sudarymo metu ir nesprendė, ar reikėtų taikyti restituciją natūra, bet piniginiu ekvivalentu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas atskleidė bylos esmę, įrodymus vertino pagal CPK 185 str. nustatytas taisykles, tinkamai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, todėl nėra CPK 329, 330 str. numatytų pagrindų sprendimą panaikinti.

Žemės sklypai mėgėjiško sodo teritorijoje parduodami vadovaujantis Žemės įstatymu (Žin., 1994, Nr.34-620; 2004, Nr. 28-868), Žemės reformos įstatymu (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) ir Valstybinės žemės sklypų pardavimo mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 (Žin., 2004, Nr. 167-6129). Šie teisės aktai galiojo sodininkų bendrijos „Užuovėja“ 2006-06-17 visuotinio narių susirinkimo metu, Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymo Nr. Ž-799 priėmimo metu bei valstybinės žemės pirkimo - pardavimo 2007-04-11 sutarties Nr. Ž4-223 sudarymo metu. Priešingai, nei teigia apeliantai, Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas tik išrašas iš sodininkų bendrijos „Užuovėja“ 2006-06-17 visuotinio narių susirinkimo protokolo Nr. 5, iš kurio turinio matyti, kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantai nenaudojo. Be to, 2006-06-17 visuotinio narių susirinkimo sprendimas dėl G. Š. išbraukimo iš sodininkų bendrijos narių buvo panaikintas sodininkų bendrijos „Užuovėja“ visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 2008-05-24 sprendimu. Pagal sodininkų bendrijos „Užuovėja“ visuotinio narių susirinkimo 2008-05-24 protokolo 4.1 punktą, buvo nuspręsta „kadangi G. Š. sodo klausimas nebuvo svarstytas nei valdybos posėdyje, nei visuotiniame susirinkime, tai 2006-06-17 protokolo Nr. 5 „Dėl G. Š. atleidimo iš sodo bendrijos narių“ - laikyti negaliojančiu. Todėl apeliantų teiginys, kad „mes, kaip ginčo žemės sklypo naudotojai, esame įvykdę visus Taisyklių 21 punkte nustatytus reikalavimus“, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstas.

Teigia, jog teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad apeliantams žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas, todėl prieš sudarant sutartį jie negalėjo būti teisėtais naudotojais. Teismo 2010-01-08 posėdžio metu, sodininkų bendrijos „Užuovėja“ pirmininkas A. S., liudininkai (J. B., B. B.) ir tretysis suinteresuotas asmuo G. Š., patvirtino faktą, kad žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1970 metų iki 2006 metų naudojo G. Š. ir kad ji šiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastačiusi sandėliuką. Šis sandėliukas žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo ir jo privatizavimo metu. Apie tai liudija ne tik liudininkų ir trečiųjų asmenų parodymai, bet ir žemės sklypo planas M 1:500, kuriame pastatas pažymėtas „N“ raide, taip pat žemės sklypo ribų paženklinimo 2006-11-27 aktas, kurio 8 punkte nurodyta, kad „žemės sklype yra savininkui (naudotojui) nuosavybės teise priklausantys pastatai: medinis menkavertis sandėliukas“.

Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas G. Š., todėl jis negali būti priskiriamas laisvos žemės fondui. Teisės aktai nenumato galimybės atimti teisę privatizuoti teisėtai suteiktus žemės sklypus, esančius mėgėjiško sodo teritorijoje. Taip pat teisės aktuose nenumatyta galimybė tokius žemės sklypus priskirti laisvai valstybinei žemei ir sudaryti galimybę juos privatizuoti uždaro aukciono ar atviro aukciono būdu. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantai būtų įsigiję uždaro ar atviro aukcionų būdu, būtų pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos.

Apeliantai įgijo žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis už indeksuotą nominalią žemės sklypo vertę - 338 Lt, o ne už vidutinę rinkos vertę - 1700 Lt. Apie tai liudija duomenys įrašyti valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties 3.1 punkte. CK 4.96 str. numato išimtis, kai iš sąžiningo trečiojo asmens galima išreikalauti nekilnojamąjį daiktą, esantį restitucijos objektu. Šiuo atveju žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra perleistas tretiesiems asmenims, todėl restitucija natūra yra galima. Ginčo atveju apeliantai žinojo, kad žemės sklypas buvo suteiktas G. Š., apie ką liudija sodininkų bendrijos „Užuovėja“ narių 2006-06-17 visuotinio susirinkimo protokolas, pačių apeliantų ir liudininkų parodymai (2010-01-08 protokolas). Tokiu būdu, darytina išvada, kad pirkėjas buvo neatidus ir nepakankamas jo atidumas lėmė neteisėto sandorio dėl žemės sklypo sudarymą. Be to, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantai nepastatė jokių statinių, todėl kliūčių taikyti restituciją natūra nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliantų teiginiai, kad teismas turėjo taikyti CK 4.96 str. nuostatas ir kad teismas neteisingai taikė restituciją, yra nepagrįsti.

Nors apeliantai teigia, kad nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)) pagerino, teismui buvo pateikta pagerinimų lokali sąmata, kuri nebuvo paneigta ar nuginčyta, tačiau šią lokalią sąmatą parengė A. M., kuriam suteikta ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo teisė. Šioje sąmatoje pateikiami įkainiai, už kuriuos UAB „Aukštaitijos ranga“ atliktų tam tikrus darbus. Be to, apeliantai teigia, kad žemės sklypą įdirbo ir naudojosi juo nuo 1995 m., tačiau minėtoje sąmatoje nėra įvertintas gautas pelnas už augintas daržoves ir vaisius. Be to, šis specialistas neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo turto vertintojui keliamų reikalavimų ir neturi teisės vertinti turto, prekių ar verslo naudingumo mastus. Taip pat jis nėra ekspertas, turintis reikiamą kvalifikaciją pateikti išvadą dėl apeliantų patirtų nuostolių, kaip tai numatyta CPK 212 str., todėl pateikta lokali sąmata negali būti vertinama kaip įrodymas apie patirtus nuostolius. Pažymi, pagal antstolio A. B. 2009-07-30 turto aprašą žemės sklypas įvertintas 2 000 Lt, tačiau apeliantai prieštaravimo dėl turto įkainojimo nepareiškė. Jeigu pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, apeliantams būtų priteisęs sumokėti pinigų sumą, nurodytą lokalioje sąmatoje, tai reikštų, jog apeliantams būtų atlyginta galimai patirta žala. Restitucija nėra žalos atlyginimas, todėl apeliantams restitucijos būdu gali būti priteisti tik žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo metu sumokėti 338 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą, atmesti, kadangi teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo civilinę bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teismas sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas, nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi, kas ir sudarė faktinį bei teisinį pagrindą ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (teisių perėmėjo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantai E. G. ir T. G. skundą iš esmės grindžia tuo, kad: nenustačius, jog ginčo žemės sklypas naudojamas neteisėtai, negali būti pripažinta negaliojančia ir pirkimo pardavimo sutartis, kadangi įstatymai leido privatizuoti faktiškai naudojamus žemės sklypus; neteisingai taikyta restitucija, turtas – žemės sklypas buvo pagerintas, teismui pateikta pagerinimų lokalinė sąmata, kuri nebuvo paneigta ar nuginčyta. Su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Šioje byloje ginčas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės įstatymu, Žemės reformos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo mėgėjiško sodo teritorijoje“ patvirtintomis taisyklėmis. Vadovaudamasis šių įstatymų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad valstybinės žemės sklypai mėgėjiško sodo teritorijoje gali būti parduodami trimis būdais – ne aukciono, atvirojo aukciono ir uždarojo aukciono būdais, priklausomai nuo valstybinės žemės suteikimo ir naudojimo pagrindų. Fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu gali būti parduodami žemės sklypai, kurie suteikti teisės aktų nustatyta tvarka (bendrijos nariams), taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai (jų naudotojams). Minėti teisės aktai galiojo sodininkų bendrijos „Užuovėja“ 2006-06-17 visuotinio narių susirinkimo metu, Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymo Nr. Ž-799 priėmimo metu bei valstybinės žemės pirkimo - pardavimo 2007-04-11 sutarties Nr. Ž4-223 sudarymo metu. Pagal galiojusio Žemės įstatymo 7 str., valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) yra apskričių viršininkai, valstybės turto privatizavimo institucijos, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius, kiti įstatymų nustatyti subjektai bei šio str. 2 ir 3 d. nurodyti subjektai. Tačiau sodininkų bendrijos nebuvo priskirtos prie subjektų, kuriems buvo suteikta valstybinės žemės valdymo teisė, t. y. sodininkų bendrijos ar jų valdymo organai neturėjo teisės valdyti valstybinės žemės sklypų bei jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, nuomoti ar perduoti naudotis kitiems asmenims. Iš byloje esančio SB „Užuovėja“ visuotinių narių susirinkimo protokolo Nr. 5 matyti, kad E. G. sodo bendrijos „Užuovėja“ valdyba 2006-06-17 posėdyje leido išsipirkti sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 108-110). Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, kadangi E. G. nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suteiktas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), jis neturėjo teisės ne aukciono tvarka pagal LR Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ nuostatas, nusipirkti to žemės sklypo. E. G. žemės sklypą galėjo įsigyti tik visiems pageidaujantiems pirkti minėtą žemės sklypą asmenims bendra – aukciono tvarka. Pažymėtina, kad pagal sodininkų bendrijos „Užuovėja“ visuotinio narių susirinkimo 2008-05-24 protokolo 4.1 punktą, buvo nutarta: „kadangi G. Š. sodo klausimas nebuvo svarstytas nei valdybos posėdyje, nei visuotiniame susirinkime, tai 2006-06-17 protokolo Nr. 5 „Dėl G. Š. atleidimo iš sodo bendrijos narių“ laikyti negaliojančiu“. Tokios aplinkybės rodo, kad pati bendrija pripažįsta, jog G. Š. iš sodo bendrijos narių atleista nepagrįstai. Apeliantų teiginys, kad jie, kaip ginčo žemės sklypo naudotojai, yra įvykdę visus Taisyklių 21 punkte nustatytus reikalavimus, yra nepagrįstas. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad apeliantams žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas, todėl prieš sudarant sutartį jie negalėjo būti teisėtais naudotojais. 2010-01-08 teismo posėdžio metu (b. l. 169-177) sodininkų bendrijos „Užuovėja“ pirmininkas A. S., liudininkai J. B., B. B. bei tretysis asmuo G. Š. patvirtino faktą, kad žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1970 metų iki 2006 metų naudojo būtent G. Š., be to, ji šiame žemės sklype buvo pastačiusi sandėliuką. Šis sandėliukas žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo ir jo privatizavimo metu, ką patvirtina ir žemės sklypo planas M 1:500 (b. l. 29). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. Š. patvirtino, jog ji norėjo privatizuoti ginčo žemės sklypą, tačiau jai to nebuvo leista padaryti. Nors apeliantai nurodo, kad žemės sklypą naudoja nuo 1995 metų, tačiau byloje tokių įrodymų nepateikė. Tik 2007-04-11 sudaryta valstybinė žemės pirkimo – pardavimo sutartis. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog Panevėžio apskrities viršininko 2007-02-21 įsakymas Nr. Ž-799, kuriuo leista parduoti 0,502 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB „Užuovėja“, Plukių k., Panevėžio r., priimtas neturint teisinio pagrindo, pažeidžiant Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo bei Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių nuostatas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad taip pat neteisėtai šis žemė sklypas buvo parduotas E. G. ir T. G., todėl negaliojanti yra ir valstybinės žemės pirkimo – pardavimo 2007-04-11 sutartis Nr. Ž-223.

Kadangi apeliantai žinojo, kad žemės sklypas buvo suteiktas G. Š., apie ką liudija sodininkų bendrijos „Užuovėja“ narių 2006-06-17 visuotinio susirinkimo protokolas, pačių apeliantų ir liudininkų paaiškinimai, todėl apeliantai be pagrindo teigia, kad teismas neteisingai taikė restituciją. Pats pirkėjas buvo neatidus ir nepakankamas jo atidumas lėmė neteisėto sandorio dėl žemės sklypo sudarymą. Pažymėtina, jog žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantai nepastatė jokių statinių, todėl kliūčių taikyti restituciją natūra nėra. Apeliantai įgijo žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis už indeksuotą nominalią žemės sklypo vertę – 338 Lt, o ne už vidutinę rinkos vertę – 1 700 Lt. Apeliantų pateikta lokalinė sąmata neįrodo, kad jie tiek ir investavo, t. y. lokalinė sąmata nepatvirtina faktinių atsakovų turėtų išlaidų. Be to, priešieškinio E. G. ir T. G. dėl nuostolių, padarytų dėl valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmų, atlyginimo nereiškė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantų priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą – viso 5,80 Lt (b. l. 196) (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. G., a. k. (duomenys neskelbtini) po 2,90 Lt (du litus ir 90 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėBirutė JonaitienėBirutė Valiulienė