- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-08
- Bylos Nr.
- e2-620-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00211-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- M. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties, kuria buvo tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį minėtai atsakovei dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 110 055,60 Eur skolos, 3 962 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui, ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto ir/ar piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą bendrai ieškinio sumai – 114 017,60 Eur. Ieškovo teigimu, prašoma priteisti suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 15 d. nutartimi tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to negalėtų būti patenkintas.
5. Teismas sprendė, kad ieškiniu pareikštų reikalavimų suma –114 017,60 Eur atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, atsakovė, siekdama išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, gali bandyti slėpti arba perleisti savo turtą kitiems asmenims, todėl yra reali grėsmė, jog priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Dėl nurodytos priežasties teismas konstatavo, jog yra teisinis pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskirajame skunde apeliantė R. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovas ieškinį pareiškė piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis. Atsakovė (apeliantė) su ieškovu yra atsiskaičiusi dar 2016 m. balandžio 1 d.
6.2. Ieškovas ieškinį pareiškė siekdamas ne realiai apginti savo teises, o daryti spaudimą su atsakove susijusiam asmeniui – P. P..
6.3. Byloje nėra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, o pagal aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas teismo prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
7.1. Atsakovė (apeliantė) skolos nėra grąžinusi, o neva skolos grąžinimą patvirtinančių dokumentų pateikimas tėra jos ir jos atstovo pasirinkta gynybinė pozicija.
7.2. Atsakovė nepateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, o atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
7.3. Atsakovės nesąžiningumą įrodo pasirinkta gynybinė taktika.
7.4. Didelė ieškinio suma suponuoja poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė teismui pateikė papildomą įrodymą – 2016 m. balandžio 1 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvito nuorašą, kuriuo siekia įrodyti ieškinio nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teikiami įrodymai teismui yra prieinami iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir gali būti vertinami CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl atsižvelgiant į tai, jog prašomo pridėti prie bylos medžiagos papildomo įrodymo priėmimo klausimas išspręstas pirmosios instancijos teismo 2019 m. liepos 4 d. vykusio žodinio teismo posėdžio metu, pakartotinai šis prašymas nesvarstomas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos dvi kumuliatyvios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nusprendęs, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas, bei įvertinęs faktą, jog paduoto ieškinio suma (114 017,60 Eur) atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, todėl gali kilti grėsmė teismo sprendimo vykdymui.
12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Tai reiškia, jog tiesioginės sąsajos tarp pareikšto reikalavimo sumos ir galimos grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra.
13. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog vien didelės ieškinio sumos kriterijus nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pažymi, jog ieškovas, nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių galimą atsakovės procesinį nesąžiningumą.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Pažymėtina, jog ieškovo nurodytos aplinkybės, kuriomis siekiama pagrįsti atsakovės (apeliantės) nesąžiningumą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nesuponuoja nesąžiningų atsakovės veiksmų tikėtinumo. Atsakovės nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.
15. Nesant kitų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, laikinosios apsaugos priemonės byloje negalėjo būti taikomos. Teismas nustatęs, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones (grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui), neanalizuoja ir nevertina ieškinio preliminaraus pagrįstumo ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, naikinama, o prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
16. Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne atlikus atskirus procesinius veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo M. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.