Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-03-31 · Civilinė byla Nr. e2A-282-580/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-31
Bylos Nr.
e2A-282-580/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28973-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas
G. U., UAB „Rejona“
Ieškovas
BUAB „Andrada“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-282-580/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28973-2014-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.2.4.1, 3.3.1.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2015 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Andrada“ ieškinį atsakovams G. U. ir UAB „Rejona“ dėl žalos atlyginimo

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Andrada“ prašė solidariai iš atsakovų G. U. ir UAB „Rejona“ priteisti 45 000 Lt žalos atlyginimą, 5 ir 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-10-07 nutartimi UAB „Andrada“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Turto valdymas“ (toliau – Administratorius). Administratorius, patikrinęs įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad 2013-02-05 tarp UAB „Rejona“ ir UAB „Andrada“ buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 20130205-1 (toliau – Sutartis), kuria UAB „Andrada“ ketino įsigyti iš UAB „Rejona“ transporto priemones: šaldytuvinę priekabą „Kogel frigo auflieger“ ir vilkiką „Volvo 10 Stuck XL 420 ManuelProd“ už 329 785,50 Lt. Sutartimi įmonei buvo padaryta turtinė žala. Sutarties pasirašymo dieną UAB „Andrada“ direktoriumi buvo G. U.. Pagal Sutarties III dalies 2 punktą UAB „Andrada“ įsipareigojo iki 2013-04-12 sumokėti UAB „Rejona“ 100 000 Lt avansą, o likusią sumą po 10 darbo dienų. UAB „Andrada“ sumokėjo 45 000 Lt avansą. Sutartis buvo nutraukta, o avansas negrąžintas. 2014-05-19 raginimu Administratorius kreipėsi į UAB „Rejona“ su dėl lėšų grąžinimo, tačiau raginimas nebuvo įteiktas. Sutartis yra neteisėta ir fiktyvi. UAB „Andrada“, net neketindama įsigyti transporto priemones imitavo sandorį su UAB „Rejona“, o avansui iš įmonės kasos neva paimtas lėšas G. U. išleido anksčiau. UAB „Rejona, kuri užsiėmė baldų gamyba, vardu niekada nebuvo registruotos Sutartyje nurodytos transporto priemonės. Sutarties sudarymo metu įmonės finansinė padėtis buvo bloga, įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, darbuotojams nuo 2012 m. pabaigos nebuvo mokamas darbo užmokestis. G. U. vadovavimo UAB „Andrada“ metu buvo ir kitos bendrovės UAB „UGSG LogisticsSolutions“, kuri užsiėmė analogiška veikla kaip ir ieškovas, akcininkas ir direktorius. Iš UAB „Andrada“ balanso už 2013-06-01 – 2013-10-31 laikotarpį matyti, kad bendrovė buvo nemoki. Įmonė būdama nemoki ir negalėdama atsiskaityti su kreditoriais, galimai turtą perkėlė į G. U. naujai įsteigtą UAB „UGSG LogisticsSolutions“. Tokiu būdu buvo pažeisti UAB „Andrada“ ir jos kreditorių interesai. Atsakovas G. U., sudaręs Sutartį su UAB „Rejona“ elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nes žinojo įmonės finansinę padėtį ir privalėjo nesudaryti įmonei nuostolingos Sutarties. Atsakovų neteisėtais veiksmais ieškovui padaryta žala turi būti priteista solidariai iš atsakovų.

Atsiliepimas

Atsakovas G. U. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad avansas sumokėtas Sutarties pagrindu, todėl avansas gali būti reikalaujamas taikant iš sutartinių teisinių santykių kylančius pažeistų teisių gynimo būdus. Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad 2013-02-05 sandoris fiktyvus, o avansą G. U. išleidęs anksčiau. Sandoris negali būti fiktyvus, nes buvo realiai vykdomas. Sutarties šalių ketinimai įgyti turtą buvo realūs, sandoris pradėtas vykdyti (sumokėta dalis sutartyje numatyto avanso), sutarties šalių valia atitiko sutarties dalyką, objektą, elgesio motyvai buvo noras vienai pusei plėsti savo veiklą įsigyjant papildomos technikos, kita pusė norėjo uždirbti tokią techniką parduodama. Ieškovas nerodė įmonės nemokumo. UAB „UGSG LogisticsSolutions“ įsteigimo ir veiklos aplinkybės nesusijusios su ieškinio reikalavimu atlyginti žalą. Sutartis nenumatė, kad pardavėjas prekes parduoda, o pirkėjas perka sutarties sudarymo metu. Pardavėjas nėra pareiškęs patvirtinimo, jog prekes jau turi nuosavybės teise. Vien tai, kad UAB „Rejona“ sutarties sudarymo metu transporto priemonių neturėjo, negali reikšti jos nesąžiningumo. Avansas laikytinas ieškovo turtu, esančiu pas kitą asmenį, tačiau ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo jį grąžinti, todėl nėra pagrindo teigti, jog žala atsirado. Tiek sutarties sudarymas, tiek jos vykdymas, tiek sąlygos atspindi kiekvienos iš sutarties šalių priešingą interesą, todėl solidari atsakomybė šiuo atveju kilti negali.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų G. U. ir UAB „Rejona“ 13 032,90 Eur žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 032,90 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2014-08-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (13 032,90 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2014-08-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas padarė išvadą, jog bendrovės vadovas, neturėdamas realių finansinių galimybių įvykdyti sutartį, neturėdamas verslo plano, duomenų apie kreditavimą ir galimybę grąžinti kreditą, nesidomėjęs kitais rinkoje esančiais pasiūlymais dėl analogiškų transporto priemonių pardavimo, nepateikęs techninei apžiūrai įsigyjamos transporto priemonės, o ją tik vizualiai apžiūrėjęs transporto aikštelėje, nepasidomėjęs, ar transporto priemonė nuosavybės teise priklauso pardavėjui UAB „Rejona“, neveikė apdairiai ir rūpestingai. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovas G. U. paaiškino, jog jis net nesidomėjo, ar pagal bendrovės įstatus galėjo sudaryti tokius sandorius, UAB „Rejona“ parengtą Sutartį pasirašė tą pačią dieną ir toje pačioje aikštelėje, kurioje apžiūrėjo automobilį, netikrinti nei nuosavybės, nei techninių apžiūrų duomenys. Teismas kritiškai vertino atsakovo G. U. pasisakymus, kad jis, neturėdamas specialių žinių, išoriškai apžiūrėjęs šaldytuvą priekabą ir vilkiką, įvertino jų techninę būklę. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu nepaaiškino ir į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo sudarytos pervežimo sutartys, kurias būtų prievolė vykdyti ir dėl to būtų reikalinga transporto priemonė. Atsakovo argumentus, kad bendrovė galėjo įvykdyti Sutartį joje nustatytais terminais, t. y. per 10 darbo dienų sumokėti likusią sumą – 229 785,50 Lt, gavus lėšų iš neįvardinto Maskvos verslininko, teismas, protingo žmogaus požiūriu vertino kaip nerimtus. Pagal į bylą pateiktus finansinius dokumentus: 2012 metų balansą įmonės nuosavas turtas sudarė 245 212 Lt, o įsipareigojimai – 183 855 Lt, t. y. įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės. Atsakovo argumentus, kad bendrovė Sutarties pasirašymo laikotarpiu vykdė pervežimo veiklą, bendrovėje dirbo vairuotojas K. J., paneigė ieškovo pateikti įrodymai, pagal kuriuos vairuotojo ekspeditoriaus K. J. darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2013-02-08, darbo užmokestis nemokamas nuo 2012-11-02 iki 2013-02-08. Pažymėjo, kad G. U. negalėjo motyvuotai pagrįsti, kokios objektyvios, pagrįstos aplinkybės lėmė keisti įmonės strategiją ir įsigyti transporto priemonę, o ne ją nuomotis, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių Sutarties ekonominį naudingumą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas G. U. akivaizdžiai viršijo normalią ūkinę riziką, sudarė ekonomiškai nenaudingą ir nuostolingą Sutartį, kurios sudaryti būtinumo nebuvo, o bendrovė jos negalėjo įvykdyti ir dėl to patyrė avanso dydžio nuostolius. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, o byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių ieškovo įrodinėtas aplinkybes. Teismas padarė išvadą, jog atsakovo G. U., einant vadovo pareigas ieškovo įmonėje, atlikti veiksmai, nesuderintini su CK 2.87 straipsnyje bei Akcinių bendrovių įstatyme nustatytomis juridinio asmens valdymo organo pareigomis veikti bendrovės naudai. Teismas, atsakovo G. U. nurodomą argumentą, jog atsakovas UAB „Rejona“, nors ir neturėjo nuosavybės teise transporto priemonės, bet galėjo ją įsigyti ir parduoti UAB „Andrada“, vertino kaip įstatyminę galimybę, nepagrįstą įrodymais. Teismas, byloje nesant duomenų, kad UAB „Rejona“ galėjo įvykdyti Sutartį, padarė išvadą, jog abu atsakovus siejo bendri veiksmai dėl Sutarties padarinių, todėl abu atsakovai atsakingi už ieškovui padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas G. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, pripažindamas, kad Sutarties sudarymas pažeidė įmonės interesus ir vien šiuo faktu ir avanso sumokėjimu buvo padaryta žalos įmonei. Akivaizdu, jog ne Sutartis, o tik viena jos nuostata dėl avanso negrąžinimo neva neatitinka ieškovo interesų. Ieškovas sandorio neginčijo, jokių sąlygų neprašė pripažinti negaliojančiomis, nėra pareiškęs reikalavimo UAB „Rejona“ grąžinti avansą. Teismui nepripažinus sandorio negaliojančiu, negalima teigti, kad toks sandoris sukelia įmonei ir/ar jos kreditoriams žalą. Teismas nepasisakė dėl apelianto atsiliepime nurodytų argumentų, jog teisėtas, nenuginčytas sandoris negali būti traktuojamas kaip neteisėti jį įmonės vardu sudariusio vadovo veiksmai. Deliktinė atsakomybė negali būti taikoma už sandorį, kuris nėra pripažintas pažeidžiančiu įmonės ir/ar jos kreditorių interesus, nes nenustatyti neteisėti veiksmai. Teismas nevertino, ar Sutartis palanki ieškovui, o tik apsiribojo deklaratyvia išvada, jog Sutartis negalėjo būti realiai įvykdyta.

Sutartis nereglamentuoja atvejo, kai sumokama avanso dalis mažesnė nei 100 000 Lt. Apeliantas buvo rūpestingas ir apdairus, išsiderėjo sąlygas, jog nesant užtikrintam finansavimui, jis galės atgauti sumokėtas sumas, nes sutartis nutruks, o avansas bus UAB „Rejona“ be pagrindo likusios lėšos, kurias ši privalės grąžinti. Ieškovui iškėlus bankroto bylą Sutartis pasibaigė, tačiau ne Sutarties II dalies 4 punkto pagrindu. Esant neįvykdytai Sutarčiai ieškovas turi teisę CK 6.237 str. pagrindu reikalauti iš UAB „Rejona“ grąžinti 45 000 Lt avansą, todėl negalima teigti, kad šis turtas prarastas. Žala dar nėra atsiradusi, nėra ir priežastinio ryšio, nes faktas, kad pinigai sumokėti, nesąlygojo to, kad turtas negali būti susigrąžintas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas, nes ieškovą ir UAB „Rejona“ sieja Sutartis. Teismas nepagrįstai laikė UAB „Rejona“ nesąžininga ir kalta dėl žalos padarymo. Sutartis turi preliminariosios sutarties elementų, nes leido UAB „Rejona“ prekes pirmiausia įsigyti savo nuosavybėn, o tada jas perduoti pirkėjui. Apelianto nuomone, solidari atsakomybė negali kilti, kadangi tiek sutarties sudarymas, tiek jos vykdymas, tiek sąlygos atspindi kiekvienos iš sutarties šalių priešingą interesą.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Andrada“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Ši byla nagrinėjama atsakovo G. U. apeliacinio skundo ribose.

Byloje sprendžiamas bendrovės vadovo atsakomybės dėl sandorio bendrovės vardu sudarymo klausimas. Atsakovas G. U. apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, kad ieškovas šioje byloje privalėjo ginčyti patį sandorį, o jį nuginčijus prašyti taikyti restituciją ir kad, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė deliktinę, o ne sutartinę atsakomybę.

Bendrovės vadovo pareigos bei jo atsakomybė numatyta CK 2.87 straipsnyje. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. (1–6 dalys). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas nustato bendrovės vadovo atsakomybę už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Tai apima ir bendrovės vadovo pareigą veikti sąžiningai ir protingai. Taigi, šiuo atveju būtina įvertinti, ar atsakovas G. U., kaip įmonės vadovas, sudarydamas ginčo sandorį elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimas dėl įmonės vadovo G. U. sudarytos transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties atitikimo įmonės interesams. Iš teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių bei 2013-02-05 tarp UAB „Rejona“ ir UAB „Andrada“ sudarytos Sutarties, nustatyta, kad UAB „Andrada“ ketino įsigyti iš UAB „Rejona“ transporto priemones: šaldytuvinę priekabą „Kogel frigo auflieger“ ir vilkiką „Volvo 10 Stuck XL 420 ManuelProd“ už 329 785,50 Lt. Pagal sutarties III dalies 2 punktą UAB „Andrada“ už nurodytas transporto priemones įsipareigojo iki 2013-04-12 sumokėti UAB „Rejona“ 100 000 Lt avansą, o dar po 10 darbo dienų ir likusią sumą. UAB „Andrada“ iki nurodytos datos sumokėjo atsakovui 45 000 Lt avansą, likusi suma nebuvo sumokėta, o avansas ieškovui negrąžintas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, jog sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Taigi, bendrovės vadovas, prieš sudarydamas konkretų sandorį, turi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai įvertinti visas reikšmingas tokiam sandoriui sudaryti aplinkybes, apsvarstyti, kokios ekonominės naudos tokio sandorio sudarymas turės bendrovei ir ar jo sudarymas nereikš pernelyg didelės rizikos, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog G. U., sudarydamas Sutartį, veikė akivaizdžiai aplaidžiai ir nesivadovavo bendrovės interesais, veikdamas rūpestingai, jis jau prieš sudarydamas Sutartį, turėjo suprasti, jog Sutarties sudarymas padarys bendrovei žalos, nes tiek UAB „Rejona“ nepateiks transporto priemonių, tiek UAB „Andrada“ negalės už jas atsiskaityti ir dėl to praras sumokėtą avansą. Sutarties pasirašymo aplinkybės rodo, jog UAB „Andrada“ negalėjo tikėtis, jog UAB „Rejona“ įvykdys Sutartį. Pardavėjas UAB „Rejona“ neturėjo parduodamų transporto priemonių. VĮ „Regitra“ 2014-05-12 rašte Nr. (1.13)-24-1912 nurodyta, kad UAB „Rejona“ vardu transporto priemonės nebuvo įregistruotos. Kokiu būdu UAB „Rejona“ ketino įsigyti gana konkrečiai Sutartyje apibūdintas transporto priemones, kurias Sutarties pagrindu turėjo perduoti UAB „Andrada“, atsakovas negalėjo paaiškinti. Teismo posėdžio metu G. U. teigė, jog jam iš UAB „Rejona“ pirkti transporto priemones pasiūlė pažįstami ir jis veikė pasitikėjimo pagrindu, tačiau vykdydamas bendrovės vadovo pareigas asmuo turi pareigą sudaryti įmonei naudingus sandorius, tai reiškia, jog turi būti išsamiai išsiaiškinamos sandorio sudarymo bei jo vykdymo galimybės. Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė sutartis, t. y. jos sudarymui reikalingas tik įsipareigojimo perduoti daiktą prisiėmimas, o ne materialus daikto perdavimas, tačiau įmonės vadovo sąžiningumo ir rūpestingumo pareiga įpareigoja teisinius santykius vertinti ne formaliai, įsitikinant tik teoriniu galimumu bendrovei įgyti perkamus daiktus, bet įvertinant realų sandorio sudarymo galimumą. Atsakovas G. U. teismo posėdyje patvirtino, kad nesidomėjo, kokiu būdu UAB „Rejona“ būtų įgijusi transporto priemones, jis neišsiaiškino, iš kokios įmonės ar fizinio asmens transporto priemonės bus perkamos, ar šioms transporto priemonėms taikomi kokie nors disponavimo apribojimai, nepatikrino transporto priemonių dokumentų. G. U. nesidomėjo galimybe transporto priemones įsigyti iš kito pardavėjo, netikrino perkamų transporto priemonių techninės būklės, o taip pat techninės būklės atitikimo nustatytai kainai.

Taip pat atsakovas neįrodė ir ekonominio UAB „Andrada“ intereso įsigyti transporto priemones. Kaip matyti iš teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių UAB „Andrada“, vykdydama pervežimo veiklą, iki tol nuomodavosi automobilius, o įmonės vadovas negalėjo paaiškinti, kokios objektyvios, versle priimtinos bei pagrįstos aplinkybės lėmė keisti įmonės strategiją ir įsigyti transporto priemonę, o ne ją nuomotis, nepateikė įrodymų, patvirtinančių Sutarties ekonominį naudingumą. UAB „Andrada“ nebuvo vairuotojų, kurie būtų galėję vairuoti vilkiką su šaldytuvine priekaba. Buvusiam bendrovės darbuotojui vairuotojui K. J., su kuriuo darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2013-02-08, darbo užmokestis buvo nemokamas nuo 2012-11-02 iki 2013-02-08. Kaip teismo posėdžio metu teismui paaiškino ieškovo atstovas, Sutarties sudarymo metu UAB „Andrada“ dirbo tik vienas asmuo – direktorius. Taip pat nėra pateikti UAB „Andrada“ susitarimai dėl pervežimo paslaugų teikimo su užsakovais, kurių įvykdymui būtų reikalinga nuosava transporto priemonė. Nepateikta analizė, kodėl buvo nuspręsta, jog nuosavos transporto priemonės turėjimas sudarys prielaidas ūkinę veiklą vykdyti pelningesniu būdu.

Iš UAB „Andrada“ finansinės padėties matyti, jog bendrovė neturėjo jokių galimybių atsiskaityti už transporto priemones. Pagal į bylą pateiktus finansinius dokumentus: 2012 metų balansą, jau 2012 metų pabaigoje įmonės nuosavas turtas sudarė 245 212 Lt, o įsipareigojimai – 183 855 Lt, t. y. bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės. Jau minėta, kad darbuotojui K. J. darbo užmokestis buvo nemokamas nuo 2012-11-02 iki 2013-02-08. UAB „Turto valdymas“ 2014-02-25 raštas patvirtina, kad bankroto bylos iškėlimo dienai UAB „Andrada“ buvo skolinga 15 650,88 Lt, pagal 2012-11-05 sutartį dėl transporto priemonės nuomos neatsiskaitė už 2012-12-31 – 2013-04-11 PVM sąskaitas faktūras. A. S. individualios įmonės 2014-02-20 raštas patvirtina, kad UAB „Andrada“ pagal 2012-11-21 krovinio pervežimo sutartį nesumokėjo 5 697,12 Lt. Šios aplinkybės liudija, kad įmonės finansinė padėtis sutarties sudarymo metu jau buvo bloga. Vilniaus apygardos teismo 2013-10-07 nutartimi UAB „Andrada“ iškelta bankroto byla. Teismo posėdžio metu G. U. teigė, kad atsiskaityti už transporto priemones buvo ketinama remiantis Maskvoje esančio užsakovo pažadu paremti pinigais, tačiau nei konkretaus asmens, nei verslo ryšių su tuo asmeniu nepatvirtino.

Atsižvelgiant į išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovas G. U. akivaizdžiai viršijo normalią ūkinę riziką, sudarė ekonomiškai nenaudingą ir nuostolingą Sutartį, tuo padarydamas žalą UAB „Andrada“. Bendrovės vadovas, neišsiaiškino pardavėjo galimybių vykdyti Sutartį, nepagrindė UAB „Andrada“ ekonominio intereso sudaryti Sutartį ir nepaneigė, kad UAB „Andrada“ neturėjo realių finansinių galimybių įvykdyti Sutartį. Bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumo vertinimų teisme rezultate konstatuotinas akivaizdus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimas.

Bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumo konstatavimui pakanka, jog jo veiksmai pripažįstami prieštaraujančiais vadovo pareigas apibrėžiančių teisės aktų reikalavimams. Sandorio negaliojimas gali būti patvirtinamas taikant Civilinio kodekso pirmosios knygos II dalies IV skyriaus normas, tačiau šių normų taikymas bylose dėl bendrovės vadovo atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą nėra reikalingas, kadangi šie klausimai yra visiškai nesusiję. Atsakovui G. U. taikoma ne sutartinė, o deliktinė atsakomybė. Tuo remiantis atsakovo argumentas, kad ieškovas atsakomybės klausimą galėjo kelti tik tada, jei nuginčytų Sutartį, atmetamas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad šiuo metu žala dar nėra kilusi, nes nebuvo pareikštas reikalavimas UAB “Rejona” dėl avanso grąžinimo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas 2014-05-19 raštu kreipėsi į UAB “Rejona”, prašydamas grąžinti 45 000 Lt avanso, tačiau raštas buvo neįteiktas. Viešai prieinami Juridinių asmenų registro duomenys rodo, jog UAB “Rejona” nuo 2012-11-29 neteikia jokių duomenų registrui. Šis subjektas nebuvo rastas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apelianto argumentus, jog jis pasirašydamas sutartį, buvo rūpestingas ir apdairus, kadangi išsiderėjo tokias sąlygas, jog nesant užtikrintam finansavimui tolimesniam sutarties vykdymui, jis galės atgauti visas sumokėtas sumas, nes sutartis nutruks, nebus vykdoma, vadinasi, pagal sutartį sumokėtas avansas bus pas UAB „Rejona“ be pagrindo likusios lėšos, kurias ši privalės grąžinti, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Pats faktas, kad buvo sumokėtas mažesnis avansas nei nurodytas sutartyje, savaime nepakeičia sutarties sąlygos, jog nesumokėjus visos likusios sumos sutartis automatiškai nutraukiama ir avansas negrąžinamas. Aplinkybė, jog iš UAB “Andrada” nėra jokių galimybių susigrąžinti pervestą avansą yra akivaizdi. Tai, ar 45 000 Lt avansas būtų priteisiamas UAB “Andrada” naudai, jei teisme būtų išnagrinėta byla dėl avanso grąžinimo, neturi reikšmės šioje byloje, kadangi iš UAB “Rejona” situacijos matyti, jog net ir priteistos lėšos negalėtų būti išieškomos. G. U., kaip bendrovės vadovo, atsakomybė pasireiškia tuo, jog jis nesiėmė veiksmų, kuriais užkirstų kelią betiksliam ir UAB “Andrada” nenaudingam lėšų pervedimui. Priežastinį ryšį byloje sudaro tai, kad dėl G. U. nerūpestingo pareigų atlikimo buvo sumokėtas avansas, kuris, neįvykdžius Sutarties, buvo negrąžintas. Byloje pakankamai įrodyta, jog Sutarties sudarymo metu, veikdamas rūpestingai ir atsakingai, atsakovas G. U. iš anksto būtų žinojęs, jog dėl Sutarties sudarymo atsiras bendrovei žala. Veikdamas kaip protingas ir apdairus bendrovės vadovas, atsakovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo G. U., einant vadovo pareigas ieškovo įmonėje, atlikti veiksmai, nesuderintini su CK 2.87 straipsnyje bei Akcinių bendrovių įstatyme nustatytomis juridinio asmens valdymo organo pareigomis veikti bendrovės naudai. Įvertinus nurodyta, konstatuotina, kad ieškovas pagrindė žalos atsiradimą ir jos dydį, o atsakovas, eidamas UAB „Andrada“ vadovo pareigas nesilaikė bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę, pažeidė pareigą veikti bendrovės naudai (neteisėta veika) (CK 6.246 straipsnis), žala pasireiškė įmonei (ieškovui) sumokėjus avansą pagal ekonomiškai nepagrįstą Sutartį (CK 6.249 straipsnis). Tarp atsakovo G. U. veikimo, t. y. Sutarties pasirašymo ir žalos – ieškovo turėtų finansinių nuostolių sumokėjus avansą, yra priežastinis ryšys, dėl atsakovo veiksmų žala atsirado tiesiogiai (CK 6.247 straipsnis).

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti žalos dydį iš abiejų atsakovų solidariai, tai ir buvo padaryta skundžiamu teismo sprendimu Atsakovas G. U. apeliaciniu skundu ginčija, jog solidari atsakomybės forma buvo pritaikyta nepagrįstai, nurodo, kad abu atsakovai turi priešingus interesus. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kildinamos iš delikto teisinių santykių, kaip yra nagrinėjamu atveju, aktualus yra CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, kuris egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2006, ir kt.).

Byla apeliacinės instancijos teisme peržiūrima pagal vieno iš atsakovų – G. U., apeliacinį skundą. UAB „Rejona“ nėra padavusi apeliacinio skundo, todėl teismo sprendimas dėl šiai įmonei taikomos atsakomybės apeliacine tvarka negali būti peržiūrimas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne pilna apimtimi, o tik apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinėje instancijoje taip pat atsižvelgtina ir į CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti blogesnį sprendimą, negu yra skundžiamas teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakomybė G. U. taikoma solidariai su UAB „Rejona“. Solidarios atsakomybės forma vertintina kaip lengvesnė, lyginant su tuo, kad visa UAB „Andrada“ padaryta žala būtų priteisiama vien tik iš atsakovo G. U.. Atsižvelgdama į CPK 313 straipsnio draudimą priimti blogesnį sprendimą bei CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytas apeliacinio proceso ribas, teisėjų kolegija dėl UAB „Rejona“ atsakomybės taikymo pagrindų nepasisako.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai surinko ir ištyrė įrodymus, teisingai kvalifikavo teisinius santykius ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejonėms dėl teismo sprendimo pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėJūra Marija Strumskienė