Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-01-27 · Administracinė byla Nr. I1-751-764/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-27
Bylos Nr.
I1-751-764/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02463-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
K. M.
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-751-764/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02463-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-5).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Teigia, jog buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje (perpildytoje) kameroje Nr. 311, pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą.

Pažymi, jog Vilniaus PN nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei dušo patalpomis. Pareiškėją prausiantis ar atliekant gamtinius reikalus galėdavo stebėti kiti nuteistieji (suimtieji), dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, emocinę įtampą.

Neturtinę žalą dėl galimai Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pareiškėjas įvertino 3 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-16).

Atsakovės atstovas patikslina pareiškėjo buvimo laikotarpį Vilniaus PN, nurodydamas, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2019 m. sausio 8 d., o išvyko 2019 m. rugpjūčio 21 d. į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių.

Nurodo, jog bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-311 plotas sudaro 31,15 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Todėl vienam asmeniui tenkantis 3,12 kv. m plotas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės atstovo teigimu, nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas buvo nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194. Šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose, kuriuose numatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teigia, jog paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas.

Pažymi, jog Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Atsakovės atstovo teigimu, dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį.

Patikina, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginusių pareiškėjo buvimą minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pažymi, jog pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo ginčijamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

Vilniaus PN pažymi, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Nurodo, kad I-o gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (apie 40-50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, todėl tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, jog sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis, uždaromis kabinomis. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis, todėl pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti. Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, jog pertvarų tarp pisuarų įrengimo teisės aktai nenumato.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad visose Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, jog dušo patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Patikina, jog dušo patalpose buvo užtikrintas nuteistųjų privatumas. Be to, pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų ar sanitarinių mazgų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, atsakovės atstovas pažymi, jog pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais remiantis jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė dokumentų, pagrindžiančių reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovės atstovo nuomone, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovės atstovo atsiliepimo argumentus, patvirtina, jog bausmės atlikimo laikotarpį atsakovės atstovas atsiliepime nurodo teisingai (b. l. 33-37). Pareiškėjas teigia, jog dėl jo laikymo Vilniaus PN laikotarpio, nurodyto pareiškėjo skunde, buvo įsivėlusi rašytinė klaida, supainiojus metus. Pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto pažymi, jog sutinka su atsakovės atstovo teiginiu, jog gyvenamojoje kameroje Nr. 311 buvo 10 miegamųjų vietų, tačiau vis vien pareiškėjo nuomone, ji buvo perpildyta ir neteisinga į bendrą gyvenamąjį plotą nagrinėjamu atveju įskaičiuoti gyvenamojoje patalpoje buvusius baldus. Dėl sanitarinių mazgų pareiškėjas nurodo, kad iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų nematyti tualeto durų apačios, iš kurios galima būtų spręsti, jog tualeto kabinos durys yra per aukštos ir per jas pareiškėjas galėdavo būti stebimas kitų nuteistųjų. Dėl sanitariniame mazge įrengtų pisuarų, pareiškėjas nurodo, kad dažnai tualetai su kabinomis būdavo užimti, todėl reikėdavo naudotis pisuarais. Pareiškėjas pažymi, jog jis išpažįsta Islamo religiją, dėl ko, gamtinius reikalus yra priverstas atlikti tupint ir niekam nestebint, o Vilniaus PN šios sąlygos nebuvo užtikrinamos. Dėl dušo patalpų pareiškėjas nurodo, kad iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų akivaizdu, jog dušo patalpos įrengtos dviem eilėmis, viena priešais kitą. Ant dušo nėra užkabintos užuolaidos, dėl ko pareiškėjas būdavo stebimas kitų nuteistųjų, kas pagal pareiškėjo išpažįstamą religiją laikoma nuodėme.

Apibendrindamas atsikirtimo argumentus, pareiškėjas prašo teismo atsakovės atstovo atsiliepimo nevertinti kaip paneigiančio pareiškėjo skundą, kadangi Vilniaus PN savo atsiliepimu nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-309/2013; ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, jog negali pateikti tikslių duomenų, kokiais laikotarpiais ir kiek asmenų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjas gyveno. Pareiškėjo teigimu, jis Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d., tačiau pabrėžtina, jog atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Nurodomi duomenys patvirtina, jog ne visą pareiškėjo nurodomą laikotarpį, t.y. nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN teismui pateiktame atsikirtime patikslino savo buvimo laikotarpį Vilniaus PN, kuris atitinka su Vilniaus PN atsiliepime nurodomu laikotarpiu.

Taigi, įvertinus pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Iš viso pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas 226 paras.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo apgyvendintas Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje kameroje, kurioje buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą.

Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-o gyvenamojo korpuso 5-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 311. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) naujausioje savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir PĮVTT), 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-311 plotas yra 31,15 kv. m, joje įrengtos 10 miegamųjų vietų. Atsakovės atstovas tikslių duomenų nepateikė, kiek konkrečiai ginčo laikotarpiu minėtoje patalpoje gyveno nuteistųjų (nurodė, kad tokių duomenų nekaupia), tad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsižvelgti į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą patalpos plotą (byloje nenustatyta, kad kameroje būtų gyvenę daugiau asmenų, negu joje yra miegamų; be to byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl perpildytos kameros ir pan.). Tai reiškia, kad vienam nuteistajam teko apie 3,11 kv. m ploto (31,15/10). Tad toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog apskaičiuojant kalinamajam tekusį patalpos plotą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neišskaičiuojamas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1691-525/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1401-438/2018).

Be to, vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas reikalavimas dėl nacionalinės teisės nustatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir / ar Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, taip pat žr., pvz., EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Nagrinėjamu atveju būtent tokia situacija ir susiklostė, kai Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigojo pareiškėjo visą parą būti jam skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas dienotvarkės numatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Taigi, pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju, net jeigu ir laikant, kad nežymiai trūko patalpų ploto, jį iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje. Atsižvelgiant į išdėstytą, byloje nenustatyta neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, susijusių su pareiškėjui privalomo ploto užtikrinimu.

Pareiškėjas nurodo, kad duše jam nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo įrengtų pertvarų, kiti asmenys galėjo jį stebėti prausiantis.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – Aprūpinimo normos), 13 punkte nurodyta, kokie baldai ir kitas inventorius turi būti dušo patalpoje. Taip pat Lietuvos higienos normos Nr. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), 28 punkte nustatyti reikalavimai prausimosi patalpoms.

Teismas pažymi, kad konkretūs dušo patalpos plotai teisės aktuose nėra reglamentuoti. Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų ir nuotraukų (b. l. 18-24), matyti, kad pareiškėjo gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos yra atskirtos viena nuo kitos pertvaromis (iš abiejų pusių). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tokios situacijos, kai dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažįstama, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju būtent ir yra tokia situacija, t. y. duše prausimosi vietos yra atskirtos viena nuo kitos pertvaromis (iš abiejų pusių). Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų stebimas pašalinių asmenų prausiantis. Tad nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis dušu. Iš pateiktų duomenų taip pat spręstina, kad dušo kabinose yra pakankamai vietos suaugusiam asmeniui patogiai nusiprausti, tad pareiškėjo argumentai, kad netinkamai įrengtos dušų kabinos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai Vilniaus PN netinkamai įrengti ir neužtikrino pareiškėjo privatumo.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 7 punktas reglamentuoja prausyklos ir tualeto aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatyta, kad I-o gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Šiame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis. Pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Vilniaus PN teismui taip pat pateikė nuotraukas (b. l. 18-24), iš kurių matyti, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte yra įrengti po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturi pisuarai, keturios kriauklės ir trys prausyklas. Taip pat matyti, kad sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis uždaromis kabinomis. Todėl neabejotina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje. Pareiškėjas realiai nėra pateikęs jokio skundo administracijai dėl nešvarių sanitarinių mazgų ir pan. Tad ir šiuo aspektu pareiškėjo motyvai, kurie nėra detalizuoti ir konkretizuoti, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais teiginiais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Taigi, byloje nenustačius būtinų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė