Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sileda“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas neva nuslėpė į vidaus rinkai tiektą gaminių pripildytą pakuotę. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų taikymui ir apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei apgaulingo apskaitos tvarkymo, nei apskaitos dokumentų klastojimo, trukdymo mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. Pareiškėja patikrinimo laikotarpiu bendradarbiavo, teikė visą būtiną dokumentaciją, vykdė nurodymus, o neatlikta pareiga laiku deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius įvyko dėl darbuotojų klaidos.

2018 m. gegužės 7 d. pranešimu Nr. (MAKS)-D2-1314 įmonė privalėjo patikrinimui pateikti reikalingus duomenis bei paskirti atsakingą darbuotoją. 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėja pateikė 2016-2018 m. pakuočių apskaitos suvestinius duomenis. Iki mokestinio patikrinimo pradžios įmonėje nebuvo vykdyta gaminiams pakuoti panaudotos pakuotės apskaita, netinkamai vykdyta importuotos ir į vidaus rinką išleistos gaminiais pripildytos pakuotės apskaita. Šį faktą patvirtina 2018 m. gegužės 17 d. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte fiksuota informacija apie neapskaitytus gaminiams pakuoti įsigytus tuščios pakuotės kiekius bei įmonės pateikti pakuočių apskaitos duomenys, kurie nesutampa su valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais duomenimis. Vykdomo patikrinimo metu nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracija už 2016 m. laikotarpį nepateikta, mokestis nesumokėtas, o duomenys pateikti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje už 2017 m. laikotarpį yra klaidingi, deklaruoti mažesni pakuotės kiekiai. Su nustatytais pažeidimais pareiškėjos vadovas sutiko, baudą sumokėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 113 dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo apskaičiuotas 3 587 Eur mokesčio už aplinkos teršimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad buvo atliktas pareiškėjos patikrinimas ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. K-8 nustatyta, kad pateikti klaidingi duomenys Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2017 m. deklaracijoje FR0524. Įmonės apskaityti apmokestinamosios pakuotės kiekiai nesutampa su apmokestinamosios pakuotės kiekiais pateiktais mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje. 2017 m. deklaruoti mažesni pakuotės kiekiai. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracija už 2016 m. mokestinį laikotarpį nepateikta iki nustatytų terminų (2017 m. vasario 15 d.). Pareiškėja nedeklaravo (nuslėpė) į vidaus rinką išleistų apmokestinamosios pakuotės kiekių: 2016 m. 1,407 t plastikinės, 0,066 t metalinės ir 0,459 t popierinės/kartoninės pakuotės; 2017 m. 1,521 t plastikinės, 0,214 t popierinės/kartoninės pakuotės.

2018 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. AD4-6421 ir 2018 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. AD4-6584 UAB „Sileda“ pateikė rašytines pastabas. Pareiškėja nurodė, kad nesiekė išleistų į aplinką pakuočių nuslėpti, pateikti duomenys yra klaidingi dėl darbuotojų klaidos, tačiau pareiškėja geranoriškai siekė ištaisyti deklaracijose padarytas klaidas. Paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad pareiškėja buvo klaidingai nurodžiusi išleistų į rinką maišelių svorius, taigi ir klaidingai apskaičiavusi bendrą į rinką išleisto plastiko kiekį. Buvo nurodyta, kad vienas plastikinis maišelis sveria 60 g., tačiau tikrasis jo svoris yra 6,45 g.

Departamentas 2018 m. spalio 5 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 113, kuriuo iš dalies patvirtino 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktą Nr. K-8. Sprendime nurodyta, kad UAB „Sileda” nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistus apmokestinamosios pakuotės kiekius: 2016 m. 1,202 t plastikinės, 0,066 t metalinės ir 0,459 t popierinės/kartoninės pakuotės; 2017 m. 0,989 t plastikinės, 0,214 t popierinės/kartoninės pakuotės.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą (8 straipsnio 1 dalis). Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (8 straipsnio 4 dalis). Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (8 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnyje taip pat įtvirtintos pareigos ūkinės veiklos vykdytojams, tame tarpe ir šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka saugiai šalinti susidariusias pakuočių atliekas, kad jos nekeltų pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai (5 punktas). Ūkinės veiklos vykdytojai, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 26 dalies 1 punkte, pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitą tvarko ir pagal šios apskaitos duomenis atsiskaito Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (6 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti, teisės aktai įtvirtina pareigą ūkio subjektui vesti pakuočių bei pakuočių atliekų apskaitą tinkamai bei nurodant teisingus duomenis.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nepateikė deklaracijos už 2016 m., taigi už 2016 m. nustatytas nedeklaruotas plastikinės pakuotės kiekis pagal patikrinimo duomenis sudaro 1,407 t, metalinės pakuotės 0,066 t, popierinės/kartotinės pakuotės 0,459 . kiekis. 2017 m. deklaracijoje pareiškėja nurodė, kad į vidaus rinką išleido 0,441 t plastikinės pakuotės, 0,051 t metalinės pakuotės ir 0,195 t popierinės/kartotinės pakuotės. Tuo tarpu Departamentas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad iš viso įmonės išleisti į vidaus rinką pakuotės kiekiai yra didesni, taigi už 2017 m. nustatytas toks nedeklaruotas pakuotės kiekis: 1,521 t plastikinės pakuotės ir 0,214 t popierinės/kartotinės pakuotės. Byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėja teisės aktuose nurodytu terminu nepateikė deklaracijos už 2016 m., taip pat neneigia ir tos aplinkybės, jog suklydo deklaruodama plastikinę pakuotę (neteisingai deklaravusi jos svorį). Pareiškėja nurodė, jog ši klaida įvyko dėl darbuotojų kaltės, tačiau nenurodė tokios klaidos priežasčių.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kada mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Pareiškėjai mokestis didesniu tarifu paskaičiuotas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio Įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėja nuslėpė apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas apmokestinamosios pakuotės nuslėpimo sampratą, įtvirtintą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkte, yra pažymėjęs, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo tikslas yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių (mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą), efektyvumą. Deklaravimas nustatyta tvarka ir terminais pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo tvarką. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Todėl šiuo atveju nuslėptas apmokestinamosios pakuotės kiekis yra visas apmokestinamosios pakuotės kiekis, kurį mokesčio mokėtojas išleido į vidaus rinką, bet įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo ir už kurį nesumokėjo mokesčio. Taigi, deklaracijos nepateikimas ir mokesčio nesumokėjimas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais kvalifikuotas kaip apmokestinamosios pakuotės nuslėpimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014).

Dėl šios priežasties nėra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato–apmokestinamos pakuotės kiekio nuslėpimo, nes UAB „Sileda” teiginiai dėl tikslo nuslėpti apmokestinamos pakuotės kiekį neturėjimo negali paneigti aplinkybės, jog pareiškėjos darbuotojai turi maksimaliai laikytis teisės aktuose įtvirtintos pareigos deklaruodami duomenis bei vesdami pakuočių apskaitą tą atlikti tiksliai ir teisingai, kad nebūtų paneigta ūkio subjektui įtvirtinta atsakomybė. Teismas pažymi, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog buvo siekiama geranoriškai bendradarbiauti su Departamentu, nepaneigia pareiškėjai teisės aktuose įtvirtintos pareigos tinkamai apskaityti išleidžiamas į vidaus rinką pakuotes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytas didesnio tarifo mokestis galėtų būti mažinamas (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011, 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1563/2012, 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014, 2016 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-406-525/2016).

Pažymėtina, jog teisės aktai tiesiogiai nenumato galimybės atsižvelgti į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti į vidaus rinką išleistų pakuočių kiekio. Mokesčių mokėtojas ūkio subjektas turi pareigą būti atidžiu, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Įvertinus teisės aktų tikslus ir pakankamai griežtą teisinį reguliavimą, pareiškėjos teiginiai, kad ji neturėjo tikslo nuslėpti pakuotės kiekį, tačiau dėl įsivėlusios darbuotojų klaidos deklaracijoje nurodė netinkamą plastikinės pakuotės svorį, neatleidžia pareiškėjos nuo teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintos pareigos tinkamai ir laiku deklaruoti teisingus duomenis. Pareiškėjos atsakomybės bei pareigos tinkamai identifikuoti bei deklaruoti į rinką išleidžiamas pakuotes nepaneigia ir ta aplinkybė, kad pareiškėja bendradarbiavo su Departamentu ir teikė visą reikalingą informaciją. Šiuo atveju teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai paskirta sankcija turėtų būti mažinama. Teismas daro išvadą, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, Departamentas pagrįstai apskaičiavo mokestį padidintu tarifu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo atyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pažymėtina, kad tokią teisę turi tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teiseos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis), todėl šis pareiškėjos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sileda“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.