- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-222-193-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-1-00306-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- R., R. A.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-222-193/2011
Teisėja Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00306-2010-3
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. balandžio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal BK 286 str. ir jam paskirta 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda, nustatant 3 mėnesių sumokėjimo terminą likusiai neatliktai bausmei – 31 MGL (4030 Lt) dydžio baudai sumokėti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
R. A. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. liepos 17 d. apie 10⁵¹ val., Biržų mieste, Vytauto gatvėje, ties pastatu Nr. 47, priešais Biržų Aušros vidurinę mokyklą, ryšium su Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK viešosios tvarkos skyriaus patrulio K. T. ir patrulio D. Z. tarnybine veikla, būdamas padaręs administracinės teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 124¹ str. 2 d., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, išplūsdamas pareigūnus necenzūriniais žodžiais, neklausydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų, grasindamas panaudoti fizinį smurtą pareigūnų ir jų šeimos narių atžvilgiu ir jį panaudodamas – stumdydamas patrulį K. T. ir nuplėšdamas patrulio K. T. tarnybinės uniformos marškinių antpetį, suplėšydamas marškinių rankovę ir išplėšdamas dvi sagas, t.y. aktyviais veiksmais pasipriešino savo pareigas atliekantiems statutiniams valstybės tarnautojams - Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK viešosios tvarkos skyriaus patruliui K. T. ir patruliui D. Z..
Šalies argumentai
Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Teigia, kad jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Nuteistojo teigimu, jis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Apeliantas neneigia, kad nevykdė jį dėl administracinio teisės pažeidimo sustabdžiusių policijos patrulių K. T. ir D. Z. reikalavimo palikti gatvėje savo vairuotą automobilį, sėstis į jų tarnybinį automobilį ir kartu su jais vykti į Biržų rajono PK administracinės nuobaudos jam taikymui. Kadangi su šiais patruliais, o ypač – su patruliu K. T. jau buvo kilę nesutarimų anksčiau ir pastarasis buvo jam grasinęs, bijodamas galimo smurto iš šio pareigūno pusės tikrai atsisakė su juo vykti jo automobiliu. Apeliantas nurodo, kad į policijos patrulių nurodymą, kad reikės atvykti į Biržų rajono PK pas Eismo priežiūros skyriaus vadovą Jurelevičių, kuris, skirs administracinę nuobaudą, sutiko ir pareiškė, kad ten nuvyks pats. Tačiau jam atsisakius pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, buvo jėga sodinamas į tarnybinį policijos automobilį. Apelianto manymu, jo nesutikimo lipti į tarnybinį policijos automobilį tam, kad jis būtų juo vežamas galimai į policijos komisariatą, negalima vertinti pasipriešinimu valstybės tarnautojui. Nuteistojo teigimu, policijos patruliai neturėjo teisėto pagrindo jį jėga vežti į policijos įstaigą. Jo padarytas administracinės teisės pažeidimas, kurį konstatavo patruliai, jiems buvo akivaizdus, jo asmenybė buvo aiški, jo blaivumas buvo patikrintas įvykio vietoje, todėl administracinės teisės pažeidimo protokolą jie surašė įvykio vietoje. Dėl to jis privalėjo būti ne jėga pristatinėjamas į policijos įstaigą, bet kviečiamas atvykti. Tam jis neprieštaravo. Apeliantas pažymi, kad nebuvo nustatyti jokie jo smurtiniai veiksmai prieš policijos patrulius. Patys nukentėjusieji K. T. ir D. Z. parodė, kad jį, apeliantą, į policijos automobili jie ketino jėga sugriebę už rankų įsodinti tik todėl, kad jis nesutiko pasirašyti protokolą ir tariamai juos įžeidinėjo bei tariamai grasino jų ir jų šeimos narių atžvilgiu smurtą panaudoti neapibrėžtoje ateityje (kai juos sutiks be uniformų). Nuteistaisis skunde nurodo, kad kai buvo sugriebtas už megztinio rankovių, nesidavė tempiamas į automobilį, išsinėrė iš megztinio ir bėgo, o už kelių metrų pasivijęs patrulis K. T. iš už nugaros, šiek tiek iš šono jį pargriovė. Tuoj pat pribėgo kitas patrulis D. Z. ir jie, apeliantui nespėjus pasikelti, užgriuvo ant jo. K. T. smaugė, o D. Z. užlaužęs užnugaryje rankas, surakino jas antrankiais. Iš tokios įvykių sekos, kuri buvo aiški iš jo, liudytojo R. V. ir net pačių nukentėjusiųjų parodymų visumos, akivaizdu, kad jis ne tik aktyviais veiksmais nepasipriešino policijos patruliams, jų nestumdė, nenaudojo prieš juos jokio smurto, nesuplėšė nei uniforminių marškinių rankovės, nei sagų, nei antpečio, bet ir neturėjo jokių galimybių tai padaryti. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad jis tariamai panaudojo prieš K. T. smurtą, tikrai neatitinka bylos aplinkybių. Jei jis ginčo su sustabdžiusiais policijos patruliais metu ir pavartojo jų atžvilgiu nekorektiškus išsireiškimus, kuriuos teismas įvardino necenzūriniais ir kurie galėjo juos įžeisti (nors nukentėjusiųjų parodymus dėl tokių išsireiškimų paneigė ne tik jis, bet ir įvykį betarpiškai stebėjęs liudytojas R. V.), tai tokie jo veiksmai neatitinka inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad liudytojo R. V. parodymų teismas nei priėmė, nei motyvuotai juos atmetė. Jei šio kivirčo metu jis ir būtų pagrasinęs kokiu nors smurtu prieš policijos patrulius ar jų šeimų narius ateityje (kai sutiks juos be uniformų) tai tokie veiksmai taip pat niekaip neatitiktų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties, nes šioje nusikaltimo sudėtyje smurtu turi būti grasinama tuoj pat. Apelianto manymu, net nepagrįstai pripažinus jį kaltu, jam buvo neteisingai paskirta per griežta bausmė. Teismo posėdyje valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras prašė teismo jį nubausti 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Nežiūrint į tai teismas jį nubaudė daug griežčiau. Nuteistasis mano, kad toks teismo sprendimas rodo teismą buvus šališku, nes toks sprendimas pažeidė principinę baudžiamojo proceso nuostatą bylą teisme nagrinėti laikantis rungimosi principo (BPK 7 str. 1 d.). Be to, jam ir gynybai dėl skirtinos bausmės reikėjo rungtis ne tik su kaltintoju, bet ir su bylą nagrinėjusiu teismu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo R. A. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.
Nuteistasis R. A. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir, kaip matyti iš skundo turinio, prašo jį išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skunde nurodytus teiginius, kad aktyviais veiksmais policijos patruliams nepasipriešino, jų nestumdė, nenaudojo prieš juos jokio smurto, nesuplėšė nei uniforminių marškinių rankovės, nei sagų, nei antpečio, laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis R. A. atžvilgiu priimtas pagrįstai, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką – pasipriešinimą savo pareigas atliekantiems statutiniams valstybės tarnautojams K. T. ir D. Z..
BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tuomet, kai toks asmuo eina įstatymu jam pavestas pareigas. Tai reiškia, kad jie veikia teisėtai įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.
Savo nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos apeliantas grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais, kurie yra paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Tai, kad nuteistasis R. A. pasipriešino statutiniams valstybės tarnautojams, t. y. policijos pareigūnams K. T. ir D. Z., patvirtino nukentėjusieji K. T. ir D. Z.. Jie parodė, kad jiems vykdant tarnybines pareigas – surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nuteistasis R. A. aktyviais veiksmais trukdė jiems jas atlikti – panaudodamas fizinę jėgą stūmė patrulį K. T. ir nuplėšė patrulio K. T. tarnybinės uniformos marškinių antpetį, suplėšė marškinių rankovę ir išplėšė dvi sagas. Savo parodymus nukentėjusysis K. T. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir daiktų apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad buvo aprašyti ir apžiūrėti K. T. įvykio metu dėvėti bei R. A. pasipriešinimo metu suplėšyti marškiniai. Netiesiogiai nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir iškart po pasipriešinimo į įvykio vietą atvykęs liudytojas A. B., matęs suplėšytus K. T. marškinius ir nuplėštą antpetį. Esant paminėtoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nuo pat tyrimo pradžios nuosekliais, tapačiais ir logiškai įvykių seką atitinkančiais nukentėjusiųjų parodymais.
Apeliantas skunde kelia klausimą dėl policijos pareigūnų K. T. ir D. Z. veiksmų teisėtumo siekiant jį, R. A., įsodinti į tarnybinį automobilį ir nuvežti į policijos komisariatą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus nuteistojo atžvilgiu įvykio dieną. Tai, kad pareigūnai veikė teisėtai, atlikdami tarnybines pareigas, patvirtina jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai: Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 2 p. ir 21 str. 1 d. 2 p. bei Policijos patrulių veiklos instrukcijos 142 punktas, kurie įtvirtina pareigūnų teises bei veiksmus pristatant teisėtvarkos pažeidėjus į policijos įstaigą. Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta policijos pareigūno teisė, užtikrinant jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta policijos pareigūno pareiga gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.
Nuosprendyje aptarti duomenys rodo, kad apelianto elgesys įvykio dieną nuo pat pradžių buvo priešingas teisės normoms – būdamas padaręs administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 2 d., sustabdytas policijos pareigūnų ir informuotas apie minėtą padarytą pažeidimą ėmė elgtis netinkamai, vartoti pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, grasinti pareigūnams, čiupo pareigūno turėtus prieš tai paties pateiktus dokumentus. Kadangi pareigūno, atliekančio tarnybinę pareigą, tikslas ne konfliktuoti su piliečiu, o kuo greičiau ir optimaliau išspręsti susiklosčiusią situaciją, policijos pareigūnų nurodymas apeliantui sėsti į tarnybinį automobilį ir vykti su jais į policijos įstaigą išsiaiškinti aplinkybėms, susijusioms su padarytu kelių eismo taisyklių pažeidimu ir trukdymu jiems atlikti pavestas pareigas, vertintinas kaip teisėtas ir tiesiogiai pagrįstas. Policijos pareigūnams reaguojant į minėtus pažeidėjo veiksmus, R. A. privalėjo nedelsdamas ir nediskutuodamas vykdyti teisėtą policijos pareigūnų nurodymą lipti į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį ir vykti su pareigūnais į policijos įstaigą, tačiau jis to nedarė. Kaip seka iš nukentėjusiųjų parodymų, kuriais netikėti pagrindo nėra, R. A. ne tik nevykdė teisėto policijos pareigūnų reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, bet ir toliau elgėsi neteisėtai – vartojo pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, grasino jiems ir jų šeimoms, o pareigūnui K. T. tikslu pasodinti į automobilį paėmus R. A. už rankos, šis, bandydamas ištrūkti, pastūmė pareigūną K. T., nuplėšė jo tarnybinės uniformos marškinių antpetį, suplėšė marškinių rankovę ir išplėšė dvi sagas. Akivaizdu, kad R. A. elgesys, pasireiškęs necenzūrinių žodžių vartojimu pareigūnų atžvilgiu, grasinimu pareigūnams, policijos pareigūno stumdymu ir tarnybinės uniformos marškinių suplėšymu, buvo neadekvati apelianto reakcija į teisėtą policijos pareigūno reikalavimą sėstis į tarnybinį automobilį bei vykti į policijos įstaigą.
Nėra jokio pagrindo vertinti apelianto skunde nurodomas jo nepaklusimo policijos pareigūnų nurodymui sėstis į tarnybinį automobilį bei vykti į policijos įstaigą priežastis kaip svarbias, leidžiančias apeliantui nepaklusti pareigūnų reikalavimams ir jiems pasipriešinti jėga.. R. A. skunde teigia, kad kadangi su jį sustabdžiusiais patruliais, o ypač – su patruliu K. T. jau buvo kilę nesutarimų anksčiau ir pastarasis buvo jam grasinęs, bijodamas galimo smurto iš šio pareigūno pusės tikrai atsisakė su juo vykti policijos automobiliu, tačiau sutiko į policijos įstaigą vykti savo automobiliu. Šie teiginiai apelianto atliktų veiksmų vertinimo nekeičia. Pakartotinis susitikimas su savo pareigas vykdančiais policijos pareigūnais neleidžia konstatuoti kažkokio tai asmeninio nesutarimo buvimą bei nepagrindžia baimės faktoriaus, pagrindžiančio pasipriešinimo būtinybę, atsiradimą. Skundžiamame teismo nuosprendyje esantys duomenys nepatvirtina, kad nuteistajam buvo koks tai pagrįstas pagrindas bijoti savo pareigas vykdančių policijos pareigūnų. Iš byloje (b.l.84-105) esančių duomenų apie apelianto nubaudimą administracine tvarka matyti, kad apeliantas nuo 2003-02-03 iki nusikalstamos veikos padarymo dienos buvo 30 kartų baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau nėra jokių duomenų, kad bent vieną šių pažeidimų būtų užfiksavę policijos pareigūnai K. T. ar D. Z.. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas tik apeliaciniame skunde nurodė apie tariamai įvykio metu policijos pareigūnams išreikštą sutikimą bei norą protokolo surašymui vykti į policijos įstaigą savo automobiliu. Be to, net ir pripažinus kaip realiai būtą jo įvykio metu policijos pareigūnams išreikštą sutikimą bei norą protokolo surašymui vykti į policijos įstaigą savo automobiliu, tai nepateisina apelianto veiksmų pasipriešinant policijos pareigūnams: pagal Kelių eismo taisyklių 7 punktą, eismo dalyviai privalo paklusti teisėtiems tikrinančių pareigūnų ir už kelių priežiūrą atsakingų institucijų įgaliotų pareigūnų, reguliuotojų reikalavimams vykdyti jų nurodymus.
Tokiu būdu apelianto skundžiamame teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, yra pagrįsta byloje surinktų, teismo išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu, todėl išteisinti R. A. iš kaltinimo pagal BK 286 str. nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis skunde teigia, kad teismas nei priėmė, nei motyvuotai atmetė liudytojo R. V. parodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėto liudytojo parodymai skundžiamame teismo nuosprendyje yra įvardijami kaip R. A. kaltę įrodantys, todėl išsamesnis jų vertinimas nėra būtinas.
Apeliantas R. A. skundu taip pat ginčija jam skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, teigdamas, jog ji yra per griežta. Skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmetami. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skirdamas bausmę R. A. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus, tikslą bei stadiją, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino R. A. asmenybę, bei Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis R. A. padarė būdamas neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka baustas, nedirbantis, registruotas darbo biržoje. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes teismas R. A. parinko vieną lengvesnių inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių rūšių – baudą bei nustatė jos dydį, mažesnį nei už šį nusikaltimą galimas vidurkis. Tokią bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių R. A. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta. Tai, kad teismas paskyrė didesnę nei prokuroro prašyta baudą, nerodo nei baudžiamojo įstatymo pažeidimo, nes bausmė apeliantui paskirta sankcijos, už kurį jis nuteistas, ribose, nei teisės į nešališką teismą ar kitokio principo pažeidimo. Pažymėtina, kad prokuroro išreikšta pozicija dėl bausmės skyrimo nėra teismui privaloma, nes pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Nuteistojo nepasitenkinimas teismo parinkta bei paskirta bausme ar jos dydžiu nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista teisė į šališką teismą ar rungimo principas. Abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.