- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-214-361/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-1-00260-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Dalia Kursevičienė, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- M. B.
Pranešėjas Dalius Jocys Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-361/2015
Teisėjas Petras Kontrimas Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00260-2013-1
2015 m. birželio 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. B., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį šešių (6) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Iš M. B. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 25,13 Eur bei J. U. 440,95 Eur turtinei ir neturtinei žaloms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 13 d., apie 19 val., gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su šeimos nare – uošve J. U. – metu tyčia minėto gyvenamojo namo virtuvėje delnu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai J. U. į viršugalvio dešiniąją pusę, taip šeimos narei – nukentėjusiajai J. U. – sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, J. U. ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo M. B. tvirtinimu, teismo nuosprendis ir jame padarytos išvados nepagrįstos objektyviais ir neginčijamais bylos įrodymais, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nebuvo pagrįstos išsamia bylos įrodymų analize, visapusišku įrodymų ištyrimu ir teisingu vertinimu. Teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kurie įsakmiai nurodo, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Priimdamas nuosprendį, teismas pažeidė PBK 305 straipsnio reikalavimus teismo nuosprendį motyvuoti ir padaryti pagrįstas išvadas, išvadas pagrįsti įrodymais ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis kitus įrodymus teismas atmeta.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, viso proceso metu nukentėjusiosios J. U. parodymai buvo nenuoseklūs, su kiekvienais naujais parodymais nukentėjusiosios perpasakojama įvykių eiga sudėtingėjo, keitėsi, atsirado naujų aplinkybių. Akivaizdu, kad J. U. turėjo motyvą apkaltinti jį ir tokiu būdu sukiršinti šeimą bei įvykdyti savo tikruosius ketinimus. Civilinėje byloje nukentėjusioji išsireikalavo pinigus, kuriuos jis kartu su šeima buvo investavęs į bendrą namą. Nurodo, kad jo duoti nuoseklūs parodymai nepasikeitė.
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji J. U. ne kartą skundė prokuratūros nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teigia, kad būtent nukentėjusioji pažeidė asmens neliečiamumo principus ir įstatymų saugomą tvarką, t. y. 2013 m. liepos 13 d. J. U. savavališkai pažeidė jo šeimos būsto neliečiamumą. Jis dėl to kreipėsi į policiją, jam buvo pasiūlyta kreiptis dėl šio įvykio civilinio proceso tvarka. M. B. pažymi, kad J. U. prokuratūros inicijuotos akistatos metu patvirtino, jog jai yra žinomas draudimas lankytis (duomenys neskelbtini) , antrame aukšte, tačiau ji provokavo jo šeimą. M. B. nurodo, kad po sprigtelėjimo J. U. pikdžiugiškai jam pareiškė, kad „va tau dabar bus pagaliau“, o rugsėjo mėnesį mestelėjusi frazę, kad „dar ne tokius vyrus sutvarkiau“, imitavo patirtas traumas ir siekia patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Būdama pagrindinė 2013-07-13 įvykio kurstytoja, ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-00260-13 dėl fizinio skausmo sukėlimo J. U. siekė dviejų tikslų: parodyti teismui civilinėje byloje Nr. N2-1564-325/2013 apie sudarytas nepakenčiamas gyvenimo sąlygas (duomenys neskelbtini); susidoroti su juo (M. B.) ir jo asmenyje suvesti sąskaitas su visais jos gyvenime pasitaikiusiais vyrais.
M. B. nurodo, kad teismo posėdyje liudytojas R. Š. parodė, kad su kolega D. K. nuvyko į (duomenys neskelbtini), nes gavo pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje. Atvykus nukentėjusioji buvo susijaudinusi, tačiau išorinių sužalojimų ant jos nesimatė. M. B. teigė, jog uošvės nemušė, kad tik spriegė jai sprigtą. Nukentėjusioji sakė, kad kaltinamasis ranka jai sužalojo galvą. Apie jokius kitus sužalojimus nukentėjusioji nekalbėjo. Panašiai patvirtino ir liudytojas D. K.. Papildomai apklaustas kaip liudytojas A. F. parodė, kad šioje byloje atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nukentėjusioji apklausos metu parodė, kad kaltinamasis delnu jai sudavė vieną smūgį, o kaltinamasis sakė, kad sudavė „simbolinį sprigtą“. V. B. parodė, kad įvykio dieną dirbo ir paties įvykio nematė. Sulaukė skambučio iš mamos J. U., kuri pasakė, kad jos vyras M. B. ją sumušė. Ji pasakė, jog tai nesąmonė. Pokalbio su mama nebetęsė ir nedelsdama paskambino vyrui, kuris paaiškino, kad nieko neatsitiko, kad jis motinai tik spriegė sprigtą, nes norėjo, kad ši nelįstų prie jų vaikų. Mama nuolat priekabiauja ir prie jos, ir prie vyro, ir prie vaikų. Namuose nuolat vyksta konfliktai, todėl ji stengiasi su motina bendrauti kuo mažiau. Vyras patvirtino, kad davė nukentėjusiajai simbolinį sprigtą, o ji suprato, kad motinai to pakako, nes jai reikėjo preteksto susidoroti su M..
2015-02-01 teismo posėdyje dalyvavęs gydytojas liudytojas T. A. prisiminė, kad nukentėjusioji J. U. buvo atvykusi į Priėmimo skyrių ir skundėsi galvos skausmu. Gydytojas prisiminė, kad šis įvykis buvo tarp žento ir uošvės. Jo surašytuose med. dokumentuose diagnozė, kad nukentėjusiajai padarytas galvos sumušimas, nustatyta iš nukentėjusiosios žodžių ir objektyvių duomenų, t. y. iš moters emocinės būklės, didelio susijaudinimo. Paklausus liudytojo, ar ant nukentėjusiosios buvo matyti smurtinių žymių, liudytojas patvirtino, kad tokių nematė. Liudytojas taip pat patvirtino, kad siūlė vėliau kreiptis į šeimos gydytoją, jei kas būtų negerai. Nukentėjusiosios vežti nereikėjo, ji ėjo pati, praradusi sąmonės ligoninėje nebuvo (nors pati nukentėjusioji teisme tvirtino, kad ligoninėje ji buvo praradusi sąmonę).
Apklausta kaip liudytoja V. N. patvirtino, kad ji yra J. U. šeimos gydytoja. Apie konfliktą su žentu pacientė jai pasakojo po kelių dienų apsilankymo pas ją metu. Ji papasakojo, jog buvo (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriuje, nes žentas ją pastūmė, dėl to ji susitrenkė galvą. Gydytojo išrašą iš (duomenys neskelbtini) gavo po kelių dienų. Objektyvių smūgio į galvą pasekmių nepastebėjo. Pacientė sega hipertenzija, osteoporoze.
Nuteistasis M. B. nurodo kad nukentėjusioji patvirtino aplinkybę, jog buvo susitarimas, kad ji naudosis patalpomis pirmame aukšte, o jo šeima – antro aukšto patalpomis. Nukentėjusiosios tvirtinimas, kad ji „gelbėjo vaiko gyvybę“, apelianto nuomone, patvirtina perdėtą nukentėjusiosios reakciją ir neadekvatų pačios nukentėjusiosios elgesį. Taip pat teismo posėdžio metu atsakinėdama į klausimus nukentėjusioji parodė, kad jai po įvykio išbėrė liežuvį ir burnos ertmę, kad (duomenys neskelbtini) Priėmimo skyriuje ji prarado sąmonę, po įvykio blogai jautėsi. Tačiau visi šie teiginiai paneigti, gydytojai patvirtino, kad jokių smurto žymių nebuvo, vėliau dėl gydymo net nesikreipė, joks gydymas jai taikytas nebuvo. 2013m. liepos 30 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. GI571/13(03) nurodoma, kad tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje J. U. išorinių mechaninių sužalojimų nekonstatuota. Tikėtina, kad kliniškai išvesta galvos sumušimo diagnozė buvo po užduotyje nustatyto ir užfiksuoto įvykio. 2014 m. sausio 22 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG176/14(03) nurodoma, kad tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje visi duomenys, susiję su buvusiais nesveikatos paūmėjimais, simptomais, ilgalaikis gydymas nesusijęs su 2013-07-13 patirta trauma, todėl pirminės išvados metu duota išvada paliekama galioti visa apimtimi. Todėl apeliantas daro išvadą, kad jokių objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių jo nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, išskyrus J. U. patirtų traumų imitavimą ir jo prisipažinimą dėl sprigtelėjimo, nėra. M. B. nuomone, simbolinis fizinis kontaktas, t. y. sprigtelėjimas, nepatenka į inkriminuojamos nurodytos Baudžiamojo kodekso normos straipsnio dispoziciją. Surinktų ir ištirtų įrodymų visetas neduoda pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, todėl jis išteisintinas.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia.
Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. U. parodė, kad įvykio dieną, jai laiptais leidžiantis iš antro aukšto, M. B. trenkė jai alkūne į šoną, ji pajuto fizinį skausmą. Virtuvėje M. B. trenkė delnakauliu į galvą. Nuo to pajuto stiprų skausmą, nebegalėjo įkvėpti oro ir susmuko. Atsipeikėjusi iškvietė policijos pareigūnus, o šie iškvietė greitąją med. pagalbą (t. 2, b. l. 10).
M. B. buvo pareikštas kaltinimas ne tik dėl to, kad jis virtuvėje delnu sudavė vieną smūgį J. U. į viršugalvio dešiniąją pusę, bet ir dėl to, kad J. U. smogė vieną kartą kairės rankos alkūne į kairįjį šoną, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Tačiau, nesant pakankamai įrodymų, aplinkybę, kad M. B. smogė J. U. vieną kartą kairės rankos alkūne į kairįjį šoną, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo pašalino. Nukentėjusioji J. U. šios nuosprendžio dalies apeliacine tvarka neapskundė.
Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas M. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis virtuvėje delnu sudavė vieną smūgį J. U. į viršugalvio dešiniąją pusę, taip mušdamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. B. neneigė, kad įvykio dieną spriegė J. U. sprigtu per plaukų viršų, nes ji pažeidė jo būsto neliečiamybę – buvo atėjusi į jo šeimai priklausančias patalpas antrame aukšte, be to, kišosi į vaiko auklėjimą (t. 2, b. l. 11).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. F. patvirtino, kad M. B. jam nurodė, jog J. U. spriegė sprigtą simboliškai, tačiau sukelti fizinio skausmo nesiekė, o J. U. jam sakė, jog M. B. sudavė jai vieną kartą delnu per pakaušį (t. 2, b. l. 8–9).
Tuo tarpu baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-15 kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014).
Nukentėjusioji J. U. tvirtino, kad M. B. trenkė jai delnakauliu į galvą, nuo to ji pajuto stiprų skausmą, nebegalėjo įkvėpti oro ir susmuko, o atsipeikėjusi iškvietė policijos pareigūnus, tačiau atvykusiems policijos pareigūnams R. Š. ir D. K. nukentėjusioji dėl to, kad ji buvo nualpusi, nesiskundė. Teisiamajame posėdyje liudytojai R. Š. ir D. K. parodė, kad J. U. buvo susijaudinusi, skundėsi galvos svaigimu, sakė, kad žentas sužalojo galvą, todėl jie iškvietė greitąją med. pagalbą. Jokių išorinių sumušimų ant jos liudytojai nematė (t. 2, b. l. 32). Kad jokie sužalojimai J. U. nustatyti nebuvo, patvirtina ir specialisto išvada.
Specialisto išvadoje Nr. G 1571/13(03) teismo medicinos ekspertas R. P. konstatavo, kad tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje J. U. išorinių mechaninių sužalojimų nekonstatuota. Tikėtina, kad kliniškai išvesta galvos sumušimo diagnozė buvo po užduotyje nustatyto ir užfiksuoto įvykio (t. 1, b. l. 50–51). Iš papildomų specialisto išvadų Nr. pG 176/14(03), pG 2019/14(03) tiriamųjų dalių matyti, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog 2013-07-13 19.30 val. buvo kviesta greitosios med. pagalba dėl galvos sumušimo, kaklo raumenų patempimo. Ligoninės priėmimo skyriuje J. U. buvo sąmoninga, orientuota, eisena nesutrikusi, skundėsi galvos skausmu, be sąmonės nebuvo. Teismo medicinos ekspertas R. P. abiejose papildomose specialisto išvadose konstatavo, kad tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje visi duomenys susiję su buvusių nesveikatų paūmėjimais, simptomais, ilgalaikis gydymasis nesusijęs su 2013-07-13 patirta trauma, todėl paliko galioti pirminę išvadą (t. 1, b. l. 53–54).
Teisiamajame posėdyje ligoninės Priėmimo skyriaus gydytojas T. A. apklaustas kaip liudytojas patvirtino, kad surašytuose med. dokumentuose galvos sumušimas diagnozuotas iš nukentėjusiosios žodžių, atsižvelgus tik į moters emocinę būklę, didelį susijaudinimą, nes nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduotas smūgis į galvą (t. 2, b. l. 24). Nėra pagrindo netikėti tuo, kad po konflikto su M. B. J. U. buvo susijaudinusi, jai buvo pakilęs spaudimas, dėl to galėjo atsirasti ir galvos svaigimas. Tačiau akivaizdu, kad nukentėjusioji tokį svarbų faktą kaip sąmonės netekimą po jai neva suduoto smūgio gydytojui būtų nurodžiusi, bet apie tokią aplinkybę ji net neužsiminė, taip pat apie šią aplinkybę neužsiminė ir iš karto po konflikto atvykusiems policijos pareigūnams, o vėliau ir tyrimo veiksmus atlikusiam tyrėjui A. F.. Po to, kai, pasak nukentėjusiosios, ji atsipeikėjo, ji paskambino dukrai, vėliau seseriai, ir tik seseriai patarus, iškvietė policijos pareigūnus. J. U. jausdamasi taip blogai, kaip tvirtino teisiamajame posėdyje, greitosios medicinos pagalbos pati nekvietė. Tai kelia rimtų abejonių dėl J. U. pretenzijų pagrįstumo. Aplinkybė, kad J. U. visų pirma iškvietė policijos pareigūnus, parodo, kad jai buvo svarbiausia užfiksuoti patį konflikto faktą bei smurtą prieš ją. Iš to, kad nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduotas smūgis ir alkūne į šoną, nors apie tai nei gydytojams, nei policijos pareigūnams neužsiminė, leidžia pagrįstai tvirtinti, jog J. U. siekė įrodyti, kad M. B. prieš ją vienaip ar kitaip smurtavo. Bylos duomenimis nustatyta, jog M. B. ir J. U. konfliktuoja dėl tarpusio pretenzijų nebe pirmą kartą, po šio įvykio – 2013-11-04 – J. U. pareiškė ieškinį M. B. Kretingos rajono apylinkės teisme dėl civilinių turtinių santykių.
Iš teisiamajame posėdyje duotų šeimos gydytojos V. N. parodymų matyti, kad J. U. pas šeimos gydytoją apsilankė tik po kelių dienų, gydytojai sakė, jog žentas ją pastūmė ir dėl to ji susitrenkė galvą. V. N., apžiūrėjusi pacientę, objektyvių smūgio į galvą pasekmių nepastebėjo, kilęs konfliktas pasekmių moters sveikatai neturėjo, jai joks gydymas, susijęs su įvykiu, reikalingas nebuvo (t. 2, b. l. 25).
Konflikto metu M. B. su J. U. buvo vieni, niekas šio įvykio aplinkybių nematė. M. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė, kad jis sprigtelėjo J. U., tačiau tokio M. B. veiksmo neužtenka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti. Byloje nustatytos aplinkybės, t. y. nukentėjusiosios elgesys po konflikto, kad ji greitosios med. pagalbos nekvietė, o skambino iš pradžių dukrai, po to seseriai pasitarti, ką daryti po konflikto, jos teigimas apie nualpimą, apie kurį nei policijos pareigūnams, nei gydytojams net neužsiminė, to neparodė ir ikiteisminio tyrimo metu, kad pas šeimos gydytoją apsilankė taip pat tik po kelių dienų, ir ne dėl patirto sužalojimo, nes nei gydytoja objektyvių smūgio į galvą pasekmių nepastebėjo, nei specialistas specialisto išvadoje jokių sužalojimų nekonstatavo, o dėl užsitęsusių ilgalaikių ligų –hipertenzijos, osteoporozės, be to, tai, kad J. U. gydytojai nurodė, kad ji galvą susitrenkė, kai žentas ją pastūmė, kelia pagrįstų abejonių, kad ji dėl M. B. veiksmo patyrė fizinį skausmą. Nepaneigti ir M. B. parodymai, kad jis pataikė sprigtu tik per plaukų viršų, todėl jokio fizinio sąlyčio nebuvo iš viso.
Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. B. kaltu dėl fizinio skausmo J. U. sukėlimo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė išvadas, kurių neabejotinai nepatvirtina byloje esantys įrodymai, todėl M. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir J. U. pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktu, kolegija
nusprendžia:
Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir J. U. pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.