- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-458-267/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė, Danutė Burbulienė (pran.), Petras Rimantas Brazys
- Ieškovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- B UAB „Vitafina“
- Trečiasis asmuo
- R. V., Z. V., Šiaulių apskrities viršininko administracijai, D. V., UAB ,,Skalsva“, D. S.
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Tadas Kelpšas
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovui advokatui Gintarui Žičkui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Bankrutuojančios UAB „Vitafina“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui UAB ,,Vitafina“, tretiesiems asmenims R. V., Z. V., Šiaulių apskrities viršininko administracijai, D. V., UAB ,,Skalsva“, D. S. dėl įpareigojimo nugriauti nekilnojamąjį daiktą bei pagal atsakovo BUAB ,,Vitafina“ priešieškinį ieškovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims R. V., Z. V., Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo pradėti paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, ieškiniu prašydamas teismo įpareigoti atsakovą UAB ,,Vitafina“ nugriauti jai priklausančius statinius: pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane (duomenys neskelbtini) ir pastatą - gamybinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad pagal pardavėjo UAB ,,Šiaulių aerouostas“ 2004-05-03 varžytinių aktus Nr. 2 ir 3, buvęs pirkėjas R. V. šiuos pastatus nusipirko nugriovimui. Vėliau pirkėjai R. V. ir Z. V. 2007-02-23 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartimi įsigytus pastatus pardavė atsakovui UAB ,,Vitafina“, kurioje nurodyta, jog pagal registro įrašą pastatai įsigyti nugriovimui. Pažymėjo, jog dar parduodant minėtus pastatus varžytinėse, aktuose yra nurodyta, kad jie turi būti nugriauti iki 2004-06-15. Ši sąlyga yra nurodyta ir Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamieji daiktai iki šiol nėra nugriauti, todėl ieškovas 2007-04-16 raštu informavo UAB ,,Vitafina“ kuo skubiau nugriauti įsigytus pastatus, kurie yra ant projektuojamos gatvės, kadangi ieškovas, būdamas šios teritorijos planavimo organizatoriumi, parengė ,,Industrinio parko“ detalųjį planą, kuris patvirtintas Šiaulių m. Tarybos 2005-09-29 sprendimu Nr. T-321. Taip pat ieškovas su Ūkio ministerija ir VšĮ Lietuvos paramos agentūra pasirašė paramos teikimo sutartį, pagal kurią ieškovui suteikta 15 mln. litų parama projektui ,,Šiaulių industrinio parko įkūrimas ir plėtra (I-as etapas)“. Ieškovas nurodė, kad atsakovui priklausantys nekilnojamieji daiktai trukdo ieškovui projekto valdytojui vykdyti darbus, numatytus projekto įgyvendinimo plane. Ieškovas teigė, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovą nugriauti įsigytus pastatus, nurodant, kad nors pirmieji pastatų pirkėjai R. ir Z. V. juos pardavė atsakovui UAB „Vitafina“, tačiau ir 2007-02-23 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, jog jie turi būti nugriauti. Minėtus statinius įsigijus atsakovui, jam buvo perleistas ir įsipareigojimas naudoti nupirktą daiktą nugriovimui.
Atsakovas BUAB ,,Vitafina“ su ieškovo ieškiniu nesutiko ir pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašė teismo įpareigoti ieškovą pradėti nesuformuoto valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir teisingai atlyginti atsakovui už sklype esančius statinius. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad pradėjus minėtą procedūrą, nereikėtų kelti klausimo dėl pastatų nugriovimo, antra, tokią procedūrą ieškovas privalo pradėti pagal galiojančius teisės aktus, kadangi be šios procedūros negalės įgyvendinti detaliojo plano. Atsakovas teigė, jog pagal Žemės įstatymo 45 str. 1d. 3p. žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra gali būti inicijuota, jeigu tai yra reikalinga viešo naudojimo keliams tiesti bei eksploatuoti. Todėl atsakovas laikė, kad ieškovas turi inicijuoti turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir teisingai atlyginti atsakovui už pastatus. Nurodė, kad ieškovas, kaip teritorijos plano organizatorius, turi visus įgaliojimus inicijuoti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Be to, atsakovas pažymėjo, kad įpareigojimas nugriauti pastatus taikytinas tik sandorio šalims UAB ,,Šiaulių aerouostas“ ir R. bei Z. V., dėl to niekas išskyrus pradinį pardavėją UAB ,,Šiaulių aerouostas“ neturi tokios reikalavimo teisės. Kadangi UAB ,,Šiaulių aerouostas“ likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, tai ir prievolė nugriauti pastatus, atsakovo manymu, laikytina pasibaigusia. Dėl to šalims nesusitarus dėl statinių nugriovimo, ir nesant teisinio pagrindo, kelti tokį reikalavimą, ieškovas neturi galimybės pasiekti savo tikslų ir tinkamai vykdyti detalųjį planą, nepasinaudodamas nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Kadangi ieškovas savo iniciatyva šios procedūros neinicijuoja, tuo pažeidžia atsakovo interesus, todėl jis įpareigotinas teismo tvarka pradėti tokią procedūrą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai, o atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas įpareigojo BUAB ,,Vitafina“ per tris mėnesius nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius: pastatą - sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), 371,23 kv. m bendro ploto) ir pastatą – gamybinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad UAB ,,Šiaulių aerouostas“ (pradinis pardavėjas) 2004-05-03 varžytinių aktais Nr. 2 ir 3 pardavė, o tretysis asmuo R. V. savo ir sutuoktinės Z. V. vardu nupirko pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Dėl šių sandorių teisėtumo tarp šalių ginčo nėra. Dėl to teismas pripažino, kad tretysis asmuo R. V. siekė būtent sudaryti tokį sandorį, tai yra nusipirkti ginčo pastatus nusigriovimui ir iš to seka, kad pradinis pirkėjas pirko ne pati pastatą, o tik jį kaip atskiras medžiagas. Teismas konstatavo, jog pirkėjas R. V., pirkdamas pastatus, jokių sandorio sudarymo motyvų nenurodė. Nurodė, kad iš pradžių R. V. 2004-05-03 su pardavėju UAB ,,Šiaulių aerouostas“ sudarė notarinės formos sandorį, kadangi varžytinių aktai yra prilyginami notarinės formos sandoriams. Tretysis asmuo R. V. iš šių sandorių kylančios prievolės neįvykdė, įsigytų pastatų iki aktuose nurodyto termino nenugriovė, o vėliau juos vėl pardavė atsakovui UAB ,,Vitafina“. Teismas pažymėjo, kad nors minėti pastatai pagal 2007-02-23 notarinės formos nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį ir buvo parduoti atsakovui UAB ,,Vitafina“, tačiau ir šios sutarties 2.5 punkte yra nurodyta, kad pastatai turi būti nugriauti. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymas reikalauja, jog šalims sudarius notarinės formos sandorį (sutartį), po to galima ją pakeisti tik vėl sudarant notarinės formos susitarimą dėl jos pakeitimo, teismas ex officio pripažino niekiniu atsakovo UAB ,,Vitafina“ ir trečiojo asmens R. V. 2007-02-23 sudarytą paprastos rašytinės formos susitarimą dėl notarinės formos sandorio pakeitimo. Šalių ginče teismas atskirai pasisakė ir dėl teisinės sandorių registracijos. Pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog tiek pirmasis pastatų pirkėjas R. V., tiek po to pastatus įsigijęs atsakovas UAB ,,Vitafina“ juos įregistravo įstatymo nustatyta tvarka, o registre dėl įsigytų pastatų 8 punkte ,,žymos“ yra nurodyta, kad nekilnojamieji daiktai įsigyti nugriovimui. Dėl to teismas padarė išvadą, jog kiekvienai iš šalių (R. V. ar UAB ,,Vitafina“) šiuos pastatus įsigijus buvo žinoma, kad jie turi būti nugriauti. Nurodė, kad šių pastatų nugriovimo terminas yra nurodytas varžytinių aktuose, tačiau jie iki šiol nėra nugriauti ir įrašo registre apie tai nėra. Kadangi pastatus įsigijusios sandorio šalys sutartis įregistravo viešame registre su žyma apie jų nugriovimą, dėl to jos negali paneigti ieškovo reikalavimo nugriauti pastatus. Šią aplinkybę teismas pripažino civilinės teisės prezumpcija, o atsakovas jos nepaneigė. Teismas atmetė atsakovo bei trečiųjų asmenų motyvą, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovui dėl pastatų nugriovimo. Įvertinęs ieškovo pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad ieškovas kaip viešas juridinis asmuo patikėjimo teise valdo jam priskirtą teritoriją ir pradėjo jos įsisavinimą. Pažymėjo, kad šią aplinkybę yra pripažinęs ir atsakovas priešieškinyje. Nurodė, kad ieškovas, būdamas minėtos teritorijos planavimo organizatoriumi, yra parengęs Industrinio parko detalųjį planą, pagal kurį būtina nugriauti atsakovui BUAB ,,Vitafina“ priklausančius pastatus, nes jie kliudo projektuojamos gatvės įrengimui. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, jog dėl atsakovo neveikimo yra pažeidžiamos jo teisės. Konstatavo, jog ieškovas pateikė teismui pakankamai įrodymų, kad jis yra teisėtas jam priskirtos teritorijos valdytojas, o atsakovas ir tretieji asmenys nepaneigė ieškovo valdymo teisėtumo. Nurodė, kad valdymo pažeidimas gali pasireikšti ir trukdymu valdyti daiktą, būtent tokiu veiksmu laikytinas atsakovo atsisakymas nugriauti įsigytus pastatus. Teismas atmetė kaip nepagrįstą tiek atsakovo, tiek trečiųjų asmenų argumentą, kad pirmajam pastatų pirkėjui R. V., pardavus pastatus atsakovui, pastarajam neatsiranda pareiga juos nugriauti. Teismas padarė išvadą, kad nors ankstesnis pastatų pirkėjas R. V. ir pardavė įsigytus nugriovimui pastatus kitam asmeniui (atsakovui), tačiau ir pastarasis juos įsigijęs turi nugriauti. Pripažino, jog šalių ginčui taikytinos daiktinės, o ne prievolinės teisės normos. Tuo pačiu pažymėjo, kad daiktinių teisių galiojimas nėra ribojamas terminais arba šie nustatomi labai ilgi. Todėl teismas atmetė atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentus, kad šalių ginčui taikytinos terminuotos prievolės pasekmės. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovo ginče neegzistuoja mišrios prievolinio ir daiktinio pobūdžio teisės. Tačiau tokios teisės egzistavo atsakovo ir trečiųjų asmenų teisiniuose santykiuose, kuomet buvo įsigyjami ir perleidžiami ginčo pastatai. Todėl teismas dėl šių santykių plačiau nepasisakė, nurodydamas, kad jie nėra šios bylos ginčo dalyku. Papildomai pažymėjo, jog tenkinant ieškovo ieškinį, nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį, nes jo reikalavimas ieškovui dėl nuosavybės paėmimo neatitinka įstatymo nuostatų. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad įstatymų leidėjas nustatė griežtą asmens nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka. Nurodė, kad tokiais atvejais be CK normų, šalių santykiams taikytinos ir kitų įstatymų nuostatos. Pirma, atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, dėl jo teisių į žemės sklypą, kuriame yra įsigyti pastatai. Antra, atsakovas įsigijo pastatus nugriovimui, tai yra juos ne kaip atskirus statinius, o kaip statybinę medžiagą. Trečia, ieškovas patvirtino valdomos teritorijos detalųjį planą, kuriame atsakovui priklausantys pastatai nepažymėti. Ketvirta, Šiaulių apygardos administracinis teismas atsakovo reikalavimą dėl industrinio parko detaliojo plano patvirtinimo panaikinimo, atmetė. Teismas atskirai pažymėjo, kad atsakovo reikalavimo teisė ieškovui neatsiranda net ir tuo atveju, kuomet ieškovas yra atlikęs iš dalies gatvės įrengimo darbus, nes teisė iš neteisės niekada neatsiranda. Dėl to teismas padarė išvadą, jog atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis neįgijo tokios pat pareigos kaip ir ankstesnis pastatų savininkas, juos nugriauti. Konstatavo, jog varžytinėse parduotų statinių paskirtis buvo jų nugriovimas, šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti daikto paskirties, o tuo pačiu atsakovas neturi reikalavimo teisės ieškovui perimti pastatus visuomenės poreikiams. Teismas nurodė, kad daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui nepriklausomai nuo to, kiek kartų tas daiktas perleidžiamas, todėl 2004-05-03 varžytinių aktuose apibrėžta turto įgijėjo R. V. pareiga nugriauti įsigytus statinius perėjo ir BUAB „Vitafina“. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas ieškovui yra nepagristas ir jį atmetė. Patenkinęs ieškovo ieškinį, teismas iš atsakovo BUAB ,,Vitafina“ nepriteisė į valstybės biudžetą žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, nes atsakovas nuo žyminio mokesčio yra atleistas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas BUAB „Vitafina“ prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti. Apelianto motyvai yra tokie:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime visiškai nepasisakė ir nepagrindė ieškovo reikalavimo teisės reikšti ieškinį. Tuo net tik buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios asmens teisę į teisminę gynybą tačiau buvo pažeisti atsakovo procesiniai interesai žinoti jam nepalankaus teismo sprendimo motyvus, žinoti, kodėl jo argumentai buvo atmesti, o ieškovo priimti. Atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, akcentavo, kad šioje civilinėje byloje ieškovas negali reikšti ir palaikyti ieškinio dėl įpareigojimo nugriauti nekilnojamąjį daiktą atsakovui, kadangi pirma, ieškovas nėra ir niekada nebuvo teisinio santykio, kurio metu atsirado sąlyga nugriauti pastatus, šalimi, antra, ieškovui teisės reikalauti nugriauti pastatus nesuteikia joks galiojantis teisės aktas, trečia, atsakovo nuosavybės teise įteisinti statiniai jokiais būdais netrukdo ieškovui įgyvendinti numatytus projektus, kitaip tariant, atsakovo statiniai nepažeidžia ieškovo interesų. Dėl šių priežasčių atsakovas akcentavo, kad ieškovas negali turėti materialinės subjektinės teisės reikšti ieškinį ir reikalauti tenkinti ieškinį. Visų šių nurodytų motyvų esmė ta, kad nei pats ieškovas, nei teismas nesugebėjo įrodyti ieškovo materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir ieškovo materialinės teisės pažeidimo. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovauti LAT praktika ir nesant ieškovo materialinės teisės pažeidimo, atmesti ieškovo ieškinį.
2. Šiame ginče yra kilęs daiktinės ir prievolinės teisės santykio aiškinimo klausimas, kurį neteisingai pateikė Šiaulių miesto apylinkės teismas. Teismo konstatavimas, kad „<...> šalių ginčui taikytinos daiktinės, o ne prievolinės teisės normos“, konkrečioje situacijoje nėra teisingas, kadangi kilęs ginčas neabejotinai siejasi ir su prievoline teise. Daiktinės teisės suvaržymas „įsipareigojimas statinius nugriauti“ yra kilęs būtent iš prievolinio teisinio santykio, t.y. iš BUAB „Šiaulių aerouostas“ ir R. V. pasirašytų 2004-05-03 Varžytinių aktų Nr. 2 ir Nr. 3. Tačiau iš tų pačių varžytinių aktų matyti, kad šis daiktinės teisės suvaržymas nėra visiškai absoliutus (t.y. nėra besąlygiškas), kaip teigia pirmosios instancijos teismas, tačiau pasižymi tam tikrais santykinumo požymiais, t.y. pirmiausia, šis daiktinės teisės suvaržymas egzistavo kaip prievolės pasekmė (rezultatas), antra, daiktinės teisės suvaržymas buvo apribotas laike (iki 2004-06-15). Pirmas minėto daiktinės teisės suvaržymo požymis (prievolės pasekmė) pagrįstai leidžia konstatuoti, kad konkrečiu atveju atsiradęs daiktinės teisės suvaržymas ir jo įgyvendinimas priklauso nuo prievolės (varžytinių akto) šalių valios, tai reiškia, kad daiktinės teisės suvaržymą gali realizuoti tik prievolės šalys, t.y. BUAB „Šiaulių aerouostas“ ir R. V.. Kadangi BUAB „Šiaulių aerouostas“ buvo likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro, o šios įmonės teisių ir pareigų niekas neperėmė, todėl reikia konstatuoti, kad pagal CK 6.128 str. 3 d. baigėsi ir prievolė R. V. nugriauti statinius. Atitinkamai reikia pripažinti, kad nebeliko ir santykinio daiktinės teisės suvaržymo, „įpareigojimo nugriauti statinius“. Be to, daiktinės teisės suvaržymas „nugriauti statinius“ buvo nustatytas iki tam tikro laiko, t.y. iki 2004-06-15 dienos (terminuota prievolė su naikinamuoju terminu). Iki minėto termino pastatai nebuvo nugriauti, vadinasi ši terminuota prievolė turėjo išnykti suėjus jos naikinamajam terminui (CK 6.33 str. 3 d.). Visos aukščiau minėtos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šalis siejo ne tik daiktinės teisės santykiai, tačiau ir prievoliniai įsipareigojimai, kurie vėliau baigėsi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime nepripažino, jog šalių laisva valia sukurtas ir prisiimtas įsipareigojimas gali baigtis bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais, numatytais CK. Tokia teismo pozicija ne tik prieštarauja prievolių teisės esmei, įtvirtina absoliučias, niekada nesibaigiančias prievoles (ar jų pagrindu atsiradusius daiktinės teisės suvaržymus), tačiau ir prieštarauja CK 1.5 str. numatytiems principams.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. V. 2007-02-23 sutartimi perleidus ginčo pastatus atsakovui, sutarties 2.5 punkte buvo nustatytas įpareigojimas UAB „Vitafina“ nugriauti pastatus. Pažymėtina, kad minėtas 2007-02-23 pirkimo - pardavimo sutarties punktas jokiais būdais nenustatė įpareigojimo nugriauti ginčo turtą atsakovui, o tik konstatavo, kad viešame registre yra registruota žyma dėl minėtų pastatų nugriovimo. Tai savaime neleidžia teigti, kad atsakovas turėjo pareigą nugriauti pastatus. Dėl to manytina, kad šalys (R. V. ir UAB „Vitafina“) papildomai galėjo ir turėjo teisę susitarti dėl savo teisių ir pareigų nustatydami, kad R. V. nereikalaus, kad UAB „Vitafina“ nugriautų pastatus (2007-02-23 susitarimas). Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai savo iniciatyva (ex officio) konstatavo šio susitarimo negaliojimo faktą, kadangi šis susitarimas nebuvo nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties pakeitimas, o atskiras šalių teises ir pareigas (elgesio ribas) nustatantis susitarimas. Šis susitarimas negali būti laikomas pirkimo pardavimo sutarties pakeitimu dėl to, kad pati pirkimo - pardavimo sutartis nenustatė pareigos UAB „Vitafina“ nugriauti pastatus.
Žemesnės instancijos teismas
4. Atsakovas, reikšdamas priešieškinį, pagrįstai tikėjosi, jog ieškovas teismo bus įpareigotas atlikti jam pagal įstatymus priklausančią procedūrą. Atsakovo manymu, tik tenkinus pateiktą priešieškinį, ieškovas galėtų pretenduoti į atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, kadangi tik paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir jos tinkamas vykdymas leistų ieškovui kėsintis į absoliučią ir Konstitucijos 23 str. garantuojamą atsakovo nuosavybės teisę.
5. Atsakovas yra bankrutavusi įmonė, kuri neturi jokio turto, išskyrus ginčo pastatus, kuriuos pirmosios instancijos teismas įpareigojo nugriauti. Šiaulių miesto apylinkės teismas visiškai į šią aplinkybę neatsižvelgė, kaip kad neatsižvelgė į tai, kad šioje civilinėje byloje egzistuoja viešas BUAB „Vitafina“ kreditorių interesas, kuris turėtų būti ginamas, o ne ignoruojamas. Be to, tenkinus ieškovo ieškinį, faktiškai statinių nėra įmanoma nugriauti dėl to, kad nėra atitinkamo BUAB „Vitafina“ valdymo organo, kuris galėtų priimti sprendimą nugriauti statinius, kadangi atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl jos valdymo organai yra nebetekę savo funkcijų pagal LR įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 2 p. Kita vertus, neaišku iš kokių lėšų turi būti vykdomi griovimo darbai. Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad buvo priimtas iš esmės neįvykdomas teismo sprendimas, prieštaraujantis viešam atsakovo kreditorių interesui.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė teismingumo taisykles. Nagrinėjamu atveju 2004-05-03 Varžytinių aktu Nr. 2 ir 2004-05-03 varžytinių aktu Nr. 3 prisiimtas įsipareigojimas iki 2004-06-15 nugriauti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), nelaikytinas daiktine teise, o tik tam tikru su daiktine teise (nuosavybės) susijusiu apribojimu. Todėl ir ieškinys negali būti laikomas ieškiniu dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą. Atsakovo manymu, įsipareigojimas nugriauti statinius yra dvišalė prievolė, kaip ją apibrėžia CK 6.1 str., kadangi sudarius minėtus varžytinių aktus, viena šalis (kreditorius bankrutavusi UAB „Šiaulių aerouostas“) įgijo teisę reikalauti, jog kita šalis (skolininkas R. V.) nugriautų įsigytus statinius. Tokiu būdu esant prievoliniam teisiniam santykiui ir jo pasekmėje sukurtam daiktinės teisės suvaržymui pripažintina, jog negalėjo būti taikoma išimtinio teismingumo taisyklė. Todėl kilęs ginčas pagal bendrąjį teismingumą turėjo būti spręstas ne Šiaulių miesto apylinkės teisme, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, kadangi atsakovo BUAB „Vitafina“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo BUAB „Vitafina“ apeliacinį skundą ieškovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pakankamai ir išsamiai motyvavo, kodėl atmestinas atsakovo ir trečiųjų asmenų motyvas, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovui dėl pastatų nugriovimo. Remdamasis byloje esančiais ieškovo pateiktais dokumentais teismas nustatė, kad ieškovas, kaip viešas juridinis asmuo, patikėjimo teise valdo jam paskirtą teritoriją ir pradėjo jos įsisavinimą. Ieškovas, būdamas teritorijos tarp Dubijos, Radviliškio ir Motiekaičio gatvių Šiauliuose planavimo organizatorius, yra parengęs Industrinio parko detalųjį planą. BUAB „Vitafina“ priklausantys pastatai, kurie įsigyti nugriovimui ir turėjo būti nugriauti iki 2004-06-15, trukdo projektuojamos gatvės įrengimui. Teismas pagrįstai nurodė, jog dėl atsakovo neveikimo yra pažeidžiamos ieškovo teisės, o kaip ir kiekvienas asmuo, kurio teisės pažeidžiamos, jis turi reikalavimo teisę atsakovui. Analizuojant Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą, matyti, jog teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl ieškovo teisės reikalauti nugriauti atsakovui nuosavybės teise priklausančius pastatus. Teismas nustatė, jog ši ieškovo teisė kyla iš daiktinės teisės normų ir nurodė, kad ieškovui, kaip ir kiekvienam valdytojui, turi būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčas kilo dėl daiktinių teisių ir šiuose civiliniuose santykiuose Šiaulių miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą kaip lygiavertis civilinių teisinių santykių dalyvis, o ne kaip viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas.
2. Nors ankstesnis pastatų pirkėjas R. V. ir pardavė įsigytus nugriovimui pastatus kitam asmeniui (atsakovui), tačiau ir pastarasis juos įgijęs turi nugriauti. BUAB „Vitafina“, įsigijusi nekilnojamąjį daiktą su viešame registre įregistruotu daiktinės teisės suvaržymu, turi prievolę tokį suvaržymą įvykdyti. Šios daiktinės teisės savybės nėra žinomos prievolių teisei. Prievolė teisėje apibūdinama kaip dviejų asmenų tarpusavio elgesio modelis, prievolių teisė neseka paskui daiktą, ji neturi pirmumo teisės požymių. Šių motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalių ginčui taikytinos daiktinės, o ne prievolinės teisės normos bei pažymėjo, kad daiktinių teisių galiojimas nėra ribojamas terminais arba tie terminai labai ilgi, todėl atmestini apelianto argumentai, jog šalių ginčui taikytinos terminuotos prievolės pasekmės.
3. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tretysis asmuo R. V., žinodamas, jog pastatai apsunkinti daiktinės teisės suvaržymu - prievole nugriauti pastatus iki nustatyto termino - vis tiek pirko šiuos pastatus, padarė logišką išvadą, jog tretysis asmuo pirko šiuos pastatus, turėdamas tikslą juos nugriauti ir gauti pelno iš po pastatų nugriovimo likusios statybinės medžiagos. Be to, koks bebūtų trečiojo asmens tikslas ar sandorio sudarymo motyvas, tai šiame ginče neturi esminės reikšmės. Kartą nustatytas ir Nekilnojamo turto registre įregistruotas daiktinės teisės suvaržymas vėlesnių nuosavybės teisės objekto įgijėjų vienašališka valia negali būti panaikintas, o jį panaikinantis susitarimas laikytinas niekiniu. Todėl 2007-02-23 susitarimas yra neabejotinai neteisėtas ir negaliojantis, o Šiaulių miesto apylinkės teismas, remdamasis CK 1.78 str. 5 d., pagrįstai ir teisėtai šį susitarimą ex officio pripažino niekiniu.
4. Apelianto argumentai apie tai, kad teismas be pagrindo atmetė atsakovo priešieškinį, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl pripažintina, kad teismas, visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį.
5. Apeliantas yra bankrutavęs, tačiau jis nėra likviduotas, o sprendimas dėl jo pabaigos nėra priimtas. Tai reiškia, jog BUAB „Vitafina“ vis dar yra teisės subjektas, gali būti ieškovu ar atsakovu teisme ir privalo vykdyti teismo sprendimą net jei jis šiam subjektui nepalankus ir jo įvykdymui reikalingos piniginės lėšos. Apeliantas nurodo neturįs jokio turto ir dėl to negalįs įvykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Šiuo atveju pažymėtina, jog lėšų ginčo pastatų nugriovimo paslaugoms apmokėti apeliantas gali gauti pardavęs po pastatų nugriovimo liksiančią statybinę medžiagą - plytas. Visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, jog BUAB „Vitafina“ negali nugriauti ginčo statinių, kadangi įmonėje nėra valdymo organo, kuris galėtų priimti sprendimą nugriauti statinius. Vadovaujantis Bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p., 2 p. bei 11 str., nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o jų funkcijas pradeda vykdyti įmonės administratorius. Pagal Bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 20 p. viena iš įmonės administratoriaus funkcijų yra vykdyti teismo sprendimus ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Todėl įmonės administratorius turi teisę priimti sprendimą nugriauti BUAB „Vitafina“ priklausančius statinius ir nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįvykdomas.
6. Kadangi atsakovas netinkamai įgyvendina savo daiktinę teisę, nevykdo iš daiktinės teisės suvaržymo kylančios pareigos nugriauti pastatus ir savo neveikimu pažeidžia ieškovo teises, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Ieškovas teismo prašė įpareigoti nugriauti nekilnojamąjį daiktą (ginčo pastatus), t.y. įpareigoti atsakovą tinkamai įgyvendinti savo daiktinę teisę (nuosavybės) bei su ja susijusius suvaržymus. Įvertinus visas šias aplinkybes, akivaizdu, jog ginčas kilo ir ieškinys pareikštas dėl daiktinių teisių, todėl ieškovas pagrįstai vadovavosi CPK 31 str. 1 d. ir ieškinį padavė nekilnojamo daikto buvimo vietos teismui.
Atsiliepimu į atsakovo BUAB „Vitafina“ apeliacinį skundą tretysis asmuo Šiaulių apskrities viršininko administracija nesutiko su dalimi atsakovo apeliacinio skundo argumentų, o dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų prašo spręsti teismo nuožiūra.
1. Kadangi Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko 2007-07-03 išraše pastatas sandėlis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas gamybinis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso BUAB „Vitafina“ ir įsigyti nugriovimui, todėl BUAB „Vitafina“ turi nugriauti minėtus pastatus per teismo nurodytą terminą.
2. Atsakovo priešieškinis negali būti tenkinamas, nes atsakovas nėra žemės sklypo savininkas, kadangi žemė, ant kurios stovi BUAB „Vitafina“ priklausantys pastatai, yra valstybinė. BUAB „Vitafina“ taip pat nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties, todėl nepriklauso subjektų ratui, kurie gali kreiptis dėl nuostolių atlyginimo paimant žemę visuomenės poreikiams.
3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas neturėjo teisės kreiptis su ieškiniu į teismą. Pagal LR Statybos įstatymo 42 str. 1 d. 3 p. statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, todėl vadovaujantis LR Statybos įstatymo 35 str. 1 d. 3, 4 punktais jos turi teisę kreiptis į teismą, jei statinio savininkas nenugriovė statinio per nustatytą laiką.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas advokatas T. Kelpšas palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti skunde nurodytais pagrindais. Ieškovo atstovas advokatas G. Žičkus prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir tenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ( CPK 185 str., 263 str.).
Kolegija, sutikdama su apylinkės teismo sprendime išdėstytais argumentais, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų juos sugrupavusi:
Motyvuojamoji dalis
1. Apeliacinio skundo argumentai dėl materialinės teisės normų pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra Bankrutuojanti UAB „Vitafina“, kuriai bankroto procedūra pradėta vykdyti ne teismo tvarka 2007-08-07 įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu (b. l. 67-68 t.1). Ši bendrovė 2007-02-23 nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo daiktines teises, t. y. nuosavybės teisę į statinius: pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane (duomenys neskelbtini) ir pastatą - gamybinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Kartu su nupirktais daiktais (pastatais) naujajam daikto savininkui pardavėjai (tretieji asmenys R. V. ir Z. V.) perleido ir viešajame registre įregistruotą daiktinės teisės suvaržymą – įsipareigojimą statinius nugriauti. Tai patvirtina byloje esanti nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis ir 2004-05-03 varžytinių aktai Nr. 2 ir Nr. 3 (b. l. 5, 6, 7-10 t. 1). Pirkimo - pardavimo sutarties 2.5 punkte nurodyta, jog nekilnojamojo turto registre įregistruotos žymos: nekilnojamasis daiktas įsigytas griovimui (juridinis pagrindas: 2004 m. gegužės 3 d. Viešųjų varžytinių aktas Nr. 2, Nr. 3), o sutarties 5. 2 punkte nurodyta, jog pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas parduodamą nekilnojamąjį daiktą įsigijo nugriovimui, tačiau per nustatytą terminą šių veiksmų neatliko. Ši sąlyga yra įregistruota viešajame registre ir pereis jam, kaip naujam įgijėjui. Šie sutarties duomenys – daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus (nuosavybės teisė) ir šių teisių suvaržymas (pareiga nugriauti nekilnojamuosius daiktus) yra įregistruotos viešajame registre (b. l. 12-14 t. 1; b. l. 41 t. 2).
Pagal LR Civilinio kodekso 4. 9 straipsnio nuostatas daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. Šio straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui. Jei daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai.
Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (1996-09-24 Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr.I-1539 4 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog daiktinės teisės suvaržymai gali atsirasti dėl sudarytų sandorių, taigi iš prievolių. Tokia daiktinės teisės kilmė nepaneigia atsiradusios teisės kaip daiktinės, kuri pasižymi tuo, kad yra susijusi su daiktu; jai būdingas absoliutumas ir sekimo požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2006). Nurodytos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios į šioje byloje nagrinėjamas, nes abiem atvejais ginčas susijęs su daiktinės nuosavybės teisės į statinius, parduotus nugriauti, įgyvendinimu. Todėl teisėjų kolegija, vadovaujasi šia teismo nutartimi kaip teisės šaltiniu (teismų precedentu). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pateikė nuosavybės teisės suvaržymo apibūdinimą: Nuosavybės teisės turinį sudaro teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bet kurios iš šių teisių ribojimas, atsiradęs sutarties pagrindu, yra prievoliniu pagrindu kilęs daiktinės teisės – nuosavybės teisės – suvaržymas. Tai vienas iš registruojamų juridinių faktų (CK 4.253 straipsnis, 4.254 straipsnio 1 punktas). Viešame registre įregistruotas daiktinės nuosavybės teisės suvaržymas – pareiga nugriauti nuosavybėn įgytą statinį - dėl ryšio su daiktu per tai taikant absoliutumo ir sekimo principus yra privalomas bet kuriam daiktą įgijusiam asmeniui, kuris į perduotą daiktą (turtą) įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas (CK 4. 48 straipsnio 2 dalis).
Todėl, atmestini apelianto argumentai dėl prievolinės teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje.
Negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, kad daiktinės teisės suvaržymas „nugriauti statinius“ buvo nustatytas kaip terminuota prievolė su naikinamuoju terminu. 2004-05-03 Varžytinių aktuose nurodytas terminas nugriovimui iki 2004-06-15 yra ne daiktinės teisės (nuosavybės teisės) suvaržymo galiojimo terminas, o nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi prisiimtos pareigos įvykdymo terminas. Tai patvirtina ir 2007-02-23 nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties 5. 2 punktas, kuriame nurodyta, kad pareiga nugriauti statinius pereina naujajam turto įgijėjui – UAB „Vitafina“ (b. l. 7-10 t. 1).
CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai.
Sutartimi prisiimtas įsipareigojimas nugriauti perkamus statinius, kuris įregistruotas viešajame registre, kaip daiktinės teisės suvaržymas, turi būti vykdomas ir negali būti panaikinamas rašytiniu sandorį sudariusių šalių susitarimu, kaip bandė įrodyti atsakovas ir tretieji asmenys, pateikę teismui 2007-02-23 susitarimą (b. l.174, t. 2). Toks susitarimas prieštarauja ne tik daiktinės teisės absoliutumo ir sekimo principams, CK 6.192 straipsnio 4 dalies nuostatoms, bet ir nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties 5. 2. p., 7. 4 p. nuostatoms (b. l. 9 t. 1).
Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti šį susitarimą ex officio niekiniu (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys).
2. Apeliacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo taip pat atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas skundžiamajame sprendime visiškai nepasisakė ir nepagrindė ieškovo reikalavimo teisės reikšti ieškinį. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai argumentavo, kodėl atmestini atsakovo ir trečiųjų asmenų motyvai dėl ieškovo teisės reikšti ieškinį nagrinėjamoje byloje. Remdamasis ieškovo pateiktais dokumentais (b. l. 19-34, 37 t. 1), apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, būdamas teritorijos tarp Dubijos, Radviliškio ir Motiekaičio gatvių Šiauliuose planavimo organizatorius, parengęs Industrinio parko detalųjį planą ir nustatęs, jog BUAB neteisėti veiksmai (neveikimas) trukdo šio plano įgyvendinimui, kaip ir kiekvienas asmuo, kurio teisės pažeidžiamos, turi reikalavimo teisę atsakovui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Nagrinėjamu atveju savivaldybės teisė reikšti ieškinį yra kildinama iš jos atliekamų funkcijų. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 13 punktas ir 7 straipsnio 9 punktas nustato, kad savivaldybės funkcijos yra teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, sąlygų verslo plėtrai sudarymas ir šios veiklos skatinimas.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, įgyvendindamas jam Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą teisę, vykdė Industrinio parko detaliojo planavimo organizatoriaus funkciją. BUAB “Vitafina” pastatai trukdo savivaldybei įgyvendinti Industrinio parko detaliojo plano sprendinius (pastatai, nepažymėti patvirtintame detaliajame plane, yra ant suprojektuoto kelio). Todėl, savivaldybė, neturėdama galimybės tinkamai įgyvendinti savo funkcijų, ne tik gali, bet ir privalo savo teisę į jai priskirtų funkcijų įgyvendinimą ginti teisme.
Atsakovų argumentas, kad ieškinį dėl BUAB “Vitafina” priklausančių statinių nugriovimo galėtų pareikšti tik Šiaulių apskrities viršininko administracija (valdanti valstybinės žemės sklypą patikėjimo teise) taip pat yra nepagrįstas. Šiaulių apskrities viršininko administracija neginčijamai turi teisę reikšti tokį ieškinį, tačiau ši jos teisė nėra išimtinė. Kadangi BUAB “Vitafina” savo suvaržytą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgyvendina, pažeisdama savivaldybės teises ir interesus, o tuo pačiu ir viešąjį interesą teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos teisė pareikšti ieškinį šioje byloje negali būti ginčijama (CPK 5 straipsnis, 50 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu. Šios institucijos nepatraukimas dalyvauti byloje bendraieškiu gali būti vertinamas tik kaip formalus pažeidimas, netrukdantis priimti iš esmės teisingą sprendimą, kadangi byloje dalyvavę Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovai palaikė ieškovo pareikštą ieškinį. Tokią teisminę praktiką formuoja ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005-10-28 sprendimas bylos Nr. A-469-1625/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8 ).
Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė, jog daiktinės teisės suvaržymai gali atsirasti dėl sudarytų sandorių, taigi iš prievolių ir tokia daiktinės teisės kilmė nepaneigia atsiradusios teisės kaip daiktinės. Todėl, nustačius, kad atsakovas netinkamai įgyvendina savo daiktinę teisę – nevykdo pareigos nugriauti ginčo pastatus, byloje pareikštas ieškinys vertintinas kaip ieškinys dėl daiktinių teisių, kuris pareikštas ir išnagrinėtas nepažeidžiant išimtinio teritorinio teismingumo taisyklių (CPK 31 straipsnio 1 dalis).
Atmestini ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra bankrutavusi įmonė, kad šioje byloje egzistuoja viešas BUAB “Vitafina” kreditorių interesas ir priimtas iš esmės neįvykdomas sprendimas.
BUAB “Vitafina” yra bankrutavusi, tačiau nelikviduota. Kol juridinis asmuo nėra likviduotas įstatymų nustatyta tvarka, jis gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, nepažeisti kitų asmenų teisių, o jas pažeidęs privalo atsakyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 2.33 str.,2. 63 str., 2. 74 str., 2. 94 str., 6.263 str.). Pagal Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų bei 11 straipsnio nuostatas, įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą ir viena iš įmonės administratoriaus funkcijų yra vykdyti teismo sprendimus. Todėl, kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįsti yra apelianto teiginiai dėl priimto iš esmės neįvykdomo teismo sprendimo.
Vertindama apelianto teiginius dėl BUAB “Vitafina” kreditorių interesų pažeidimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo pastatų kaina 2004-05-03 varžytinių aktuose nurodyta 600 Lt, 2007-02-23 sutartyje 10 000 Lt, o grindžiant priešieškinį atsakovas pateikė teismui jam priklausančių statinių vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta priverstinio turto pardavimo vertė – 100 000 Lt. Todėl, kolegijos vertinimu, visiškai teisus yra ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodęs, kad lėšų pastatų nugriovimo paslaugoms apmokėti atsakovas gali gauti pardavęs po nugriovimo likusią statybinę medžiagą – plytas.
Kalbant apie bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pažeidimą reikia įvertinti tai, kad ginčo statinius UAB „Vitafina“, atstovaujama direktoriaus D. V., nupirko, įsipareigodama juos nugriauti, 2007-02-23, sumokėdama 10 000 Lt, o po penkių mėnesių, 2007-08-07 įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu šiai įmonei pradėta bankroto procedūra. Kreditorių susirinkimo protokole nurodyta, kad įmonė veiklos nevykdo, yra nemoki. Bendrovės turto vertė - 10 000 Lt (ginčo pastatų vertė), o bendrovės finansiniai įsipareigojimai – 12 314, 89 Lt (b. l. 67-68 t.1). Todėl, kolegijos vertinimu, apie kreditorių interesų pažeidimą reikėtų svarstyti, vertinant galimai įmonei nenaudingos sutarties sudarymą, o ne siekiant pasipelnyti ir išvengti šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, reiškiant priešieškinį dėl nesuformuoto valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimo.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008-08-19 sprendime išdėstė išsamius motyvus, kodėl atsakovo priešieškinis atmetamas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos sprendimu šioje reikalavimo dalyje ir su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Juolab, kad, patenkinus ieškinį, priešieškinio reikalavimas tampa teisiškai neaktualiu ir neturi būti tenkinamas.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (LR CPK 330 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byla apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tokių procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta.
Atmetus atsakovo BUAB „Vitafina“ apeliacinį skundą, iš apelianto nepriteistinos į valstybės biudžetą išlaidos susijusios su teismo procesinių dokumentų įteikimu, kadangi atsakovas nuo žyminio mokesčio yra atleistas (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). CPK 93 str. 1 d. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovo Šiaulių m. savivaldybės administracijos turėtas atstovavimo išlaidas, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo BUAB „Vitafina“ (t. 3, b. l. 37 – 38).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vitafina“ (įmonės kodas 300633610, buveinė Gilužio g. 10 – 5, Vilnius, a/s (duomenys neskelbtini), administratorius Gintautas Vaškelis, (duomenys neskelbtini)) ieškovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (kodas 188771865, adresas Vasario 16 - tosios g. 62, Šiauliai, a/s (duomenys neskelbtini)) 2360 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.