Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. gynėjo adv. R. Dobrovolskio apeliacinį skundą dėl 2014-07-31 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu:

pagal LR BK 236 str. 1 d. (perkvalifikavus iš BK 236 str. 2 d.) ir jam paskirta 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. paskirtos bausmės sudėtos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1 (vieneri) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo, pritaikius LR BK 75 str. 2 d. 8 p. bausmės vykdymą atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš savo gyvenamosios vietos rajono ribų, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Į bausmės laiką, sutinkamai su BK 65, 66 str., įskaitytas kardomojo kalinimo laikas, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai nuo 2013-03-06 iki 2013-03-08.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas P. D., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad 2013-03-06 14.25 val. kelyje Raseiniai-Lioliai-Kelmė, Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su P. D., iš anksto susitaręs inscenizuoti plėšimą, žinodamas, kad iš ūkininko L. V. gaus atlygį 17 908 Lt., priklausančius UAB „A“ už frontalinio krautuvo remontą, važiuojant E. A. ir M. D. automobiliu „Citroen Jumper“ (duomenys neskelbtini), keliu Raseiniai-Lioliai-Kelmė ir vežant UAB “A“ E. A. patikėtus pinigus, pagal jų bendrą susitarimą, P. D. atvykus automobiliu „VW Golf“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) P. D. sudavus E. A. du kartus kumščiu į veidą ir M. D. tris kartus kumščiu į veidą, iš automobilio „Citroen Jumper“ (duomenys neskelbtini) daiktadėžės paėmus pinigus – 17 908 Lt., priklausančius UAB „Auksarankiai“, bei pasišalinus, E. A. telefonu pranešė Šiaulių AVPK Raseinių r.PK , apie neva įvykdytą plėšimą, tokiu būdu pasisavino E. A., patikėtus 17908 Lt. UAB “A“ pinigus, padarydami UAB “A“ 17908 Lt. turtinę žalą. Šiais savo veiksmais E. A. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 183 str. 1 d.

Be to E. A. nuteistas už tai, kad 2013-03-06 apie 14.29 val., būdamas Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, pranešė įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tai yra per bendrąjį pagalbos centrą Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono Policijos komisariatui pranešė apie neva tai jo ir M. D. atžvilgiu įvykdytą plėšimą. Šiais savo veiksmais E. A. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 236 str. 1 d.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo savo išvadų dėl veikų kvalifikacijos, nesirėmė suformuota praktika ir teisės aiškinimu. Nuosprendyje tik konstatuojama, jog E. A. padarė inkriminuotą veiką bei nurodoma, jog nenustatyta, jog jis klastojo įrodymus. Toks motyvavimas yra nominalus ir taip teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 3 p. reikalavimų.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 183 str. 1 d. (turto pasisavinimas) bei LR BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas) yra labai panašios, tačiau teismų praktikoje jos atribojamos vienu iš straipsnio dispozicijoje esančiu subjektyviuoju požymiu - apgaule. Analizuojant byloje ištirtus įrodymus matyti, jog E. A. kartu su P. D. iš anksto sutarė veikimo planą ir numatė jos vykdymą panaudojant apgaulę t. y. inscenizavo kitą nusikaltimą t. y. plėšimą siekdami suklaidinti UAB „A" vadovą ir vadybininką, kad pastarieji negalėtų pareikšti pretenzijų dėl E. A. ir P. D. užvaldytų pinigų. Iš ištirtų įrodymų matyti, jog V. L. dar 2013 m. kovo 5 d. pasirašė ant pinigų priėmimo kvito, t. y. iki frontalinio krautuvo nuvežimo ir perdavimo ūkininkui V. L. raštiškai patvirtino, jog pinigus jis gavo už parduodamą įrenginį, todėl E. A. nenaudojant apgaulės siekiant užvaldyti UAB „A" pinigus t. y. paprasčiausiai juos pasisavinant ir nurodant, jog juos gavo V. L. patvirtinęs tai savo parašu pinigų priėmimo kvite, tuomet būtų spręstina E. A. atsakomybė dėl pinigų pasisavinimo, tačiau kai asmenys iš anksto susitaria naudoti apgaulę, t. y., jų subjektyvinė pusė suformuota ir veikiant tiesiogine tyčia - apgauti UAB „A" imituojant nusikalstamą veiką ir taip pašalinti galimas pretenzijas E. A. tuomet veika turi būti kvalifikuojama ne pagal LR BK 183 str., tačiau pagal LR BK 182 str. 1 d. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šios paminėtos aplinkybės yra pažymėtos ir teisės teorijoje, kur sakoma, kad jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-851/2001).

Apeliaciniu skundu gynėjas taip pat akcentuoja, kad jo ginamajam buvo paskirta per griežta bausmė. Vadovaujantis BK 55 straipsniu, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas laisvės atėmimo bausmę už BK 183 str. str. 1 d. bei 236 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymą, pirmosios instancijos teismas nenurodė tokio sprendimo motyvų.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 183 str. 1 d. bei 236 str. 1 d. priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, už nusikalstamas veikas sankcijoje yra numatytos trys bausmės rūšys - viešieji darbai, bauda, laisvės atėmimas. Pažymėtina, jog A. A. nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, yra jauno amžiaus, dirbantis, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, tyrimo institucijoms padėjo atskleisti nusikaltimo bendrininką ir tik jo nuoširdžiais parodymais yra įrodyta kito kaltinamojo kaltė. E. A. dar ikiteisminio tyrimo metu siekė atlyginti žalą UAB „A", tačiau pastarieji atsisakė ją priimti ir tai buvo nustatyta nagrinėjant bylą teisme, maža to E. A. atlygino dalį padarytos žalos. Teisminio nagrinėjimo metu prokuratūra nuteistajam prašė skirti baudą, tačiau teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl prokuratūros prašyta bausmės rūšimi - bauda nebus įgyvendintas teisingumo principas. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas E. A. nepagrįstai už nusikalstamų veikų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, ir nepagrįstai nesilaikė BK 55 str. reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nuteistojo E. A. padarytos nusikalstamos veikos neteisingos kvalifikacijos.

LR BK 183 str. 1 d. (turto pasisavinimas), pagal kurią buvo nuteistas E. A., numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, pasisavinusiam jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą.

LR BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijusiam svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengusiam turtinės prievolės arba ją panaikinusiam.

Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir E. A. nusikalstamos veikos požymius, kolegija daro išvadą, kad E. A. nusikalstami veiksmai atitinka LR BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas) numatytą dispoziciją.

Minėtos nusikalstamos veikos turi panašių požymių ir atribojamos pagal vieną iš straipsnio dispozicijoje esančiu subjektyviuoju požymį - apgaulę. Apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: a) objektyviosios tiesos iškreipimas; b) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (sąlygoti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančią informaciją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. A. kartu su P. D. iš anksto sutarė veikimo planą ir numatė jos vykdymą panaudojant apgaulę, t. y. inscenizavo kitą nusikaltimą - plėšimą, siekdami suklaidinti UAB „A" vadovą ir vadybininką, kad pastarieji nereikalautų iš E. A. ir P. D. užvaldytų pinigų. Taigi, pagal šias faktines aplinkybes nustačius minėto subjektyvinės pusės požymio - apgaulės buvimą, seka išvada, kad E. A. kartu su P. D. įvykdė ne turto pasisavinimą, o sukčiavimą, todėl jų veika perkvalifikuotina.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad iš ištirtų įrodymų matyti, jog V. L. dar 2013-03-05 pasirašė ant pinigų priėmimo kvito ir patvirtino, kad pinigus už parduodamą įrenginį jis gavo. Todėl E. A. galėjo juos pasisavinti, nurodydamas, kad juos gavo V. L., patvirtinęs tai savo parašu pinigų priėmimo kvite. Tuomet E. A. veiksmai atitiktų LR BK 183 str. 1 d. dispoziciją. Tačiau, nagrinėjamu atveju, nuteistųjų ketinimai ir veiksmai buvo nukreipti į tai, kad apgauti UAB „A" darbuotojus, imituojant nusikalstamą veiką ir taip užvaldyti pinigus bei išvengti atsakomybės.

Vadovaujantis LT BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių LR BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina nuosprendžio teisėtumą, išeidamas už apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ne tik E. A., bet ir kito nuteistojo – P. D. nusikalstamą veiką, todėl ir pastarojo atžvilgiu nuosprendis keičiamas veikos kvalifikavimo dalyje.

Kolegija taip pat sutinka su nuteistojo E. A. gynėjo skundo argumentu dėl neteisingai paskirtos bausmės jo ginamajam.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. A. buvo teisiamas pirmą kartą už nesunkius nusikaltimus, yra jauno amžiaus, dirbantis, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo institucijoms padėjo atskleisti nusikaltimo bendrininką, atlygino padarytą žalą. Todėl nėra pagrindo jam skirti pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, nors ir taikant šios bausmės vykdymo atidėjimą.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, į nuteistojo asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes ir vadovaujantis LR BK 55 str., E. A. skirtinos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, t. y. baudos, mažesnės nei vidurkis už nesunkius nusikaltimus.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-07-31 nuosprendį pakeisti:

E. A. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 183 str. 1 d. į LR BK 182 str. 1 d. ir paskirti jam 45 MGL dydžio baudą.

E. A. už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal LR BK 236 str. 1 d., skirti 25 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 55 MGL (7150 Lt, t. y. 2070 EUR) dydžio baudą.

P. D. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 183 str. 1 d. į LR BK 182 str. 1 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.