Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. S. priklausančiam turtui laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. birželio 19 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. S. kaltinamas tuo, jog dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, ne vėliau kaip nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio 25 d. organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat kartu su V. B. (V. B.), R. J. (R. J.), R. P., A. K. (A. K.), J. F. (J. F.) ir kitais nusikalstamo susivienijimo nariais neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą, organizavo fizinės ir psichinės prievartos panaudojimą prieš nusikalstamo susivienijimo narius, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos bei padarė kitus nusikaltimus, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 249 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (65 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje (7 nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (19 nusikalstamų veikų), 187 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 1 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 2 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, 289 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti ir kitiems asmenims, tačiau nagrinėjamas laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo klausimas su kitais kaltinamaisiais nesusijęs.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 21 d. nutarimu laikinai apribotos nuosavybės teisės R. S. priklausančiam turtui, tai yra gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančioms (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant nurodytą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, o šio turto saugotoja paskirta S. S.. Vėlesnėmis teismų nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas.

Skunde teigiama, jog jo turtui taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų garantuotą teisę į nuosavybės neliečiamumą. Pažymi, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti taikomas tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 151 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Minėtoje teisės normoje yra pateiktas išsamus pagrindų sąrašas ir jį aiškinti plečiamai negalima. Įstatyme konkrečiai nurodyta, kad toks apribojimas galimas „...siekiant užtikrinti civilinį ieškinį“, tai yra užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį, todėl nutartyje turi būti nurodyti asmenys, kurių ieškinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti laikinai apribojama nuosavybės teisė, taip pat turi būti nurodytas civilinio ieškinio dydis (Lietuvos Respublikos BPK 152 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šiuo atveju tokių duomenų teismo nutartyje nėra, o laikinai apriboti nuosavybės teisės neaišku kokio dydžio civiliniam ieškiniui, kuris net nėra pareikštas, įstatymas neleidžia.

Skunde pažymima, jog teismas pratęsdamas laikiną nuosavybės teisių apribojimą, neatsižvelgė į tai, kad turtą, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jis paveldėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Mano, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, formali, todėl turi būti panaikinta.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. S. skundas atmetamas.

Iš skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. S. kaltinamas padaręs nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkų nusikaltimus (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 3 - 6 dalys). Nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos, visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog kaltinamasis R. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti kitų kaltinamųjų V. L., V. B., A. G. ir kt., liudytojų R. P., R. J., V. K., S. R. ir kt. parodymuose bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Taip pat iš skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad baudžiamojoje byloje yra pareikšta daugiau nei devyniasdešimt civilinių ieškinių, kuriuos pareiškė fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių bendra suma viršija 1 097 411 Lt (317 832,19 Eur). Todėl kaltinamojo argumentai dėl netinkamo Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalies taikymo ir jo Konstitucinių teisių pažeidimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju akivaizdžiai yra materialusis laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindas kaltinamojo nuosavybės teise priklausančiam turtui. Šiuo atveju kaltinamojo turtui, teismas ne tik galėjo, bet pagal įstatymą ir privalėjo pratęsti laikinojo nuosavybės teisės apribojimo terminą, kadangi Lietuvos Respublikos BPK 116 straipsnyje nustatyta, kad proceso metu teismas turi imtis priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti – surasti kaltinamajam arba už kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teises į jį.

Kaltinamasis skunde akcentuoja tai, kad apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė asmenų, kurių pareikštų civilinių ieškinių reikalavimų užtikrinimui laikinai apribota jo nuosavybės teisė. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje yra pareikšta daugiau nei devyniasdešimt civilinių ieškinių, su baudžiamosios bylos medžiaga kaltinamasis yra susipažinęs, taip pat yra susipažinęs ir su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais, tai yra kaltinamajam yra žinomi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie yra pareiškę civilinius ieškinius, taip pat jam yra žinomi pareikštų civilinių ieškinių dydžiai, todėl argumentas, kad skundžiamoje teismo nutartyje nėra nurodyti asmenys, kurių ieškinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti laikinai apribojama nuosavybės teisė, negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad sprendimas laikinai pratęsti kaltinamojo R. S. turtui nuosavybės teisės apribojimą yra nepagrįstas. Taip pat tai nelaikytina pažeidimu, dėl kurio būtų galima panaikinti skundžiamą nutartį.

Kaltinamasis skunde taip pat akcentuoja tai, kad teismas pratęsdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą, neatsižvelgė į tai, jog turtą, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, jis paveldėjo pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. Paveldėjimo teisės liudijimą. Minėtos aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, kadangi išieškojimas yra vykdomas iš kaltinamajam nuosavybės teise priklausančio turto, tai yra išieškojimas taip pat gali būti nukreiptas ir į paveldėtą turtą. Todėl toks kaltinamojo skundo argumentas yra nepagrįstas ir nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Taigi, teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis yra teisėta - laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo R. S. turtui - gyvenamosioms patalpoms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančioms (duomenys neskelbtini), pratęstas pagrįstai, esant Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui – siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius. Teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui pratęsti, nepažeidė nei Lietuvos Respublikos BPK 151 ir 152 straipsnio normų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo. Esant visoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį, kaltinamojo skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaltinamojo R. S. skundą atmesti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.