Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Egidijos Puzinskaitės ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Ž. P., atsakovės atstovui V. P., trečiajam suinteresuotam asmeniui Š. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „15min“ skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Š. Č. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš Konstitucijos 25 ir 44 straipsnių, Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Etikos kodekso 3 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams ir žurnalistams Lietuvos įstatymai laiduoja informacijos laisvę. Spaudos laisvė yra teisėta tol, kol vadovaujamasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatomis, laikomasi profesinės etikos normų ir paisoma kitų principų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio taikymą, suformulavo žodžio laisvės ribojimo taisykles. Pagal šias taisykles, saviraiškos laisvė gali būti ribojama, kai egzistuoja visos trys sąlygos: 1) apribojimas yra nustatytas įstatymo; 2) apribojimas galimas tik siekiant apsaugoti Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes, t. y. valstybės saugumą, teritorinį vientisumą, viešosios tvarkos interesus, žmonių sveikatą ir moralę, kitų asmenų orumą ar teises, konfidencialią informaciją ir teisminės valdžios autoritetą bei nešališkumą; 3) saviraiškos laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje. UAB „15min“ neginčija, kad saviraiškos laisvės ribojimai yra nustatyti Visuomenės informavimo įstatyme, o asmenų orumo (juridinio asmens atveju – reputacijos) apsauga įtvirtinta tiek Konstitucijoje, tiek Konvencijoje. Dėl trečios sąlygos EŽTT pažymėjo, kad būtinybė demokratinėje visuomenėje riboti žodžio laisvę nustatoma vadovaujantis proporcingumo principu, kurį taikant turi būti rastas balansas tarp teisės reikšti savo įsitikinimus ir trečiųjų asmenų teisių. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pareiškėjos nuomone, jos ir trečiojo suinteresuoto asmens – Publikacijos autoriaus Š. Č. – saviraiškos laisvės ribojimas Sprendimu buvo neproporcingas ir nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

Publikacijoje buvo svarstomas svarbus visuomenei klausimas, sulaukęs nemažai visuomenės dėmesio ir išprovokavęs aštrias diskusijas, todėl Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – ir VLKK), atsižvelgdama į nagrinėjamos problematikos lenkų kilmės Lietuvos piliečių teisės rašyti jų vardus ir pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose gimtosios kalbos rašmenimis mastą, tiek į VLKK išvados dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto pateikimo metu egzistavusią politinę bei geopolitinę konjunktūrą, galėjo ir turėjo pagrįstai tikėtis aštrios kritikos. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos teismai, nagrinėdami saviraiškos laisvės ir gynimo ir ribojimo bylas, yra ne kartą pažymėję, kad, tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į visetą aplinkybių, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Šis teismų išaiškinimas suponuoja, kad, vertinant Publikacijos turinį, būtina atsižvelgti tiek į politinę, tiek į socialinę aplinką, kurioje ji buvo rengiama ir paviešinta. EŽTT nuolat pabrėžia, kad spauda privalo pateikti informaciją ir idėjas visais aspektais, kurie turi visuomeninę reikšmę, ir neleidžiama riboti nuomonių reiškimo laisvės politiniais klausimais, kurie yra visuomenės dėmesio centre. Remiantis EŽTT praktika, jei valstybės institucijos ar viešojo asmens nuomonė yra provokuojanti ir potencialiai gali sukelti diskusijas, šią nuomonę pateikęs asmuo gali pagrįstai tikėtis stiprios visuomenės reakcijos. VLKK išvada vertintina kaip provokuojanti ir sukelianti diskusijas visuomenėje, dėl jos buvo pareikšta nemažai nuomonių, vertinimų bei reakcijų. Šis klausimas akylai stebimas ir oficialių Lietuvos institucijų, ne kartą pavadintų priešiškomis valstybių specialiųjų tarnybų. Minėtų aspektų Komisija nevertino.

Pasak EŽTT, agresyvus žurnalisto tonas ir išsakyta kritika turi būti vertinama atsižvelgiant į emocijas ir pasipiktinimą, kuriuos gali sukelti aptariama žurnalisto situacija. Viešai žinomas ir papildomo įrodinėjimo nereikalauja faktas, kad su tautinių mažumų teisėmis susiję klausimai pagal savo pobūdį yra labai jautrūs, todėl, atsižvelgiant į Publikacijoje nagrinėjamo klausimo svarbą, kritiškas VLKK išvados įvertinimas buvo pateisinamas ir proporcingas. Publikacijos autorius pateikė ne deklaratyvią VLKK kritiką, bet jo samprotavimai ir išvados buvo išsamiai pagrįstos tiek Rusijos žvalgybos destruktyviais ir pavojingais veiksmais Lietuvos teritorijoje, tiek vis blogėjančiais Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tiek iš principo šios įsisenėjusios problemos sprendimo svarba ir kt. Vadovaujantis EŽTT praktika, aštrios kritikos objektyvaus ir suprantamo paaiškinimo buvimas yra faktorius, turintis įtakos vertinant kritikuojančio asmens atsakomybės ribas.

Pažymėjo, kad VLKK nuomonę visuomenės dalis vertina kaip diskriminuojančią tautines mažumas, todėl autoriaus pavartotos raiškos priemonės buvo leistinos ir proporcingos. Saviraiškos laisvė taikytina ne tik paprastai, nekenksmingai ir nereikšmingai informacijai bei idėjoms ir tokiai informacijai, kuri įžeidžia, šokiruoja, kelia nerimą valstybei ar kuriam nors jos sluoksniui. Žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą. Įstatymas saugo ne tik žodžio laisvę, bet ir jos raiškos formą. Tam tikrais atvejais, kai nagrinėjama visuomenei jautri socialinė ir politinė problema, agresyvios kritikos ir net užgaulios leksikos vartojimas gali būti pateisinamas. Publikacija buvo išspausdinta 2015-06-18, t. y. tą pačią dieną, kai buvo paviešinta VLKK išvada, todėl dar ir tuo pateisinama itin emocionali autoriaus pozicija. Komisija šių aplinkybių nevertino.

Autoriaus pavartotos raiškos priemonės pateisinamos siekiu atkreipti visuomenės dėmesį į VLKK sprendimą ir perteikti savo emocijas. Žodžiai „mulkiai“, „bukaprotis“, „idiotas“ yra norminiai, įtraukti į visus lietuvių kalbos žodžių žodynus ir turi šias reikšmes: „mulkis“ – kvailys, žioplys, neišmanėlis; didelis, stambus žmogus; „bukaprotis“ – kas menko proto; „idiotas“ – silpnaprotis, kvailys. Panaudodamas epitetus „filologiniu išsilavinimu apsišarvavę mulkiai“, „bukapročio ordino kavalieriai“, „Nuoširdžiai norėčiau tikėti, kad tokius absurdus žarstantys žmonės yra tiesiog idiotai. Nes ant idioto pykti negalima – jis tiesiog natūralus idiotas.“, autorius nesiekė įžeisti, paniekinti, pasityčioti ar skleisti pagrindo neturinčią informaciją. Įgyvendindamas kritikos teisę, taip žurnalistas siekė išreikšti ir perteikti skaitytojui savo pasipiktinimą, jo manymu, neprotingu, diskriminuojančiu ir nepamatuotu VLKK sprendimu. Minėti žodžiai buvo įterpti siekiant užaštrinti skaitytojų dėmesį, nes tokio pobūdžio problematiką nagrinėjantis straipsnis yra savaime skirtas pasirengusiai skaitytojų auditorijai, gebančiai savarankiškai vertinti ir daryti išvadas. „Vėl kaka“ yra satyrinis, šaržuojantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apibūdinimas. Suerzinimas yra sudėtinė satyros žanro dalis, todėl šis autoriaus posakis negali būti vertinamas kaip įžeidžiantis. Panaudodamas provokuojančius žodžius straipsnyje, autorius išsikėlė tikslą viešai pakomentuoti valstybinės institucijos sprendimą ir sukelti diskusiją.

Atkreipė dėmesį, kad Komisija yra pripažinusi, jog portale www.delfi.lt išspausdinto apžvalgininko A. U. straipsnyje „Emigravai? Ir gerai, durniau“ pažeidimų nėra, kai apibūdindamas emigrantus iš Lietuvos autorius panaudojo adresatus galimai žeidžiančius frazeologizmus ir epitetus. Komisija taiko dvigubus standartus ir tai dar kartą patvirtina išvadą apie Sprendimo nepagrįstumą ir cenzūros buvimą valstybinės institucijos veiklos kritikai.

Viešosios informacijos rengėjas, veikdamas sąžiningai, t. y. turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, gali pateikti informaciją su tam tikrais netikslumais ir išreikšti agresyvią kritiką. Akivaizdu, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju svarbiausia buvo autoriaus nuomonės paskleidimo tikslas. Š. Č. manė esant būtina atkreipti skaitytojų dėmesį į, jo požiūriu, diskriminuojančią ir destruktyvią Lietuvos interesams VLKK poziciją, todėl galėjo pateikti kandesnę kritiką, o leidėjas galėjo tokį straipsnį publikuoti. Komisija neįvertino fakto, kad Publikacijos autorius nesiekė ir neturėjo tikslo bei motyvų pažeminti VLKK autoritetą ar įžeisti jos narius. Priešingai – jis, naudodamasis Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo garantuojama saviraiškos laisve, pateikė skaitytojui savo samprotavimus, abejones, mintis ir suteikė galimybę kiekvienam skaitytojui pasidaryti atitinkamas išvadas.

Tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui, taip pat ir valstybės įstaigoms, taikytinos gerokai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai. Politikų, viešųjų asmenų, valstybės institucijų leistinos kritikos ribos yra platesnės negu privačių asmenų, kad priešingai, nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei tiek iš žurnalistų, tiek iš plačiosios visuomenės, tad jis turi rodyti daugiau tolerancijos. Viešasis asmuo turi tikėtis nuolatinio padidėjusio visuomenės dėmesio, susitaikyti su tuo, kad dėl savo pastebimumo gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, būti atlaidesnis įvairioms nuomonėms apie su juo susijusius duomenis. Tas pats taikytina ir valstybės institucijų veiklos kritikai.

Pareiškėjos nuomone, Komisijos traktavimas, kad žurnalistas neetiškai pavadino Komisijos darbuotojus, yra klaidingas. Autorius neketino suasmeninti VLKK veiklos įvertinimo. Publikacijoje nepaminėti nei VLKK darbuotojų asmens duomenys, nei pareigos. Vien tai, kad visi autoriaus pavartoti epitetai pateikti daugiskaita, neabejotinai patvirtina, kad autoriaus buvo referuojama į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kaip į instituciją, o ne į pavienius darbuotojus. Publikacija buvo siekiama išreikšti objektyvią VLKK sprendimo kritiką, turint tik pozityvių tikslų – išryškinti įstaigos veiklos trūkumus ir juos pašalinti. Mano, kad VLKK kritika buvo perteikta laikantis kritikos leistinumo ribų.

Publikacijos pavadinimas atspinti jos turinį; joje pateikta autoriaus nuomonė, kurios jis neprivalo įrodinėti. Vertinant visą Publikacijos tekstą, akivaizdu, kad teiginys „Lietuvos įstaiga dirba Maskvai – įrodyta“ pateiktas perkeltine prasme, tačiau remiantis Publikacijoje nurodytais faktais. Juo norima pasakyti, kad, atsižvelgiant į susiklosčiusį politinį ir geopolitinį klimatą, tokie VLKK sprendimai kaip nagrinėjama išvada tarnauja išimtinai priešiškai nusiteikusių šalių interesams, bet ne Lietuvai. Autorius šią savo nuomonę išsamiai paaiškino. Be to, EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisėtas nuomonės, taip pat ir neigiamos, reiškimas apie kitą asmenį nesiejamas su tam tikromis objektyviomis aplinkybėmis ar faktais, kurių tikrumą galima patikrinti, taikant tiesos kriterijų. Nuomonė negali įžeisti kito asmens. Teismas, taikydamas teisės aktus, turi vadovautis priimtais EŽTT sprendimais, kuriais aiškinamos Konvencijos nuostatos bei jų taikymo klausimai.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti.

Visuomenės informavimo etikos asociacija nesutinka su teiginiais dėl Publikacijoje pavartotų raiškos priemonių leistinumo, proporcingumo ir (ar) pateisinamumo. Nei Etikos kodeksas, nei konkrečiai jo 3 straipsnis nenustato jokių išlygų, leidžiančių skleisti nuomones, pažeidžiančias teisę bei etiką.

Nepaisant to, kad žodžiai „mulkiai“, „bukaprotis“ ir „idiotas“ yra norminiai, kiekvienam normalaus jautrumo žmogui yra visiškai aišku, jog kai tokie žodžiai viešai adresuojami konkretiems asmenims, jais siekiama pažeminti. Ypač tai pasakytina apie autoriaus sugalvotą ir ne vieną kartą Publikacijoje pabrėžtinai pavartotą naująjį VLKK pavadinimą – „Vėl kaka“. Žodis „kaka“ taip pat yra norminis ir lietuvių kalbos žodynuose apibūdinamas kaip nešvarumas, šlykštumas, nešvarus daiktas.

Atsakovė sutinka, kad viešąjį administravimą vykdančioms institucijoms taikytinos platesnės komentavimo ir kritikos ribos, tačiau pažymi, jog bet kuriuo atveju kritika privalo išlikti etiška ir neįžeidi. Nagrinėjamu atveju kritikuojamos institucijos ir jos darbuotojų atžvilgiu buvo vartojami akivaizdžiai menkinantys bei įžeidūs epitetai, todėl pareiškėjos teiginiai, jog kritika buvo perteikta laikantis kritikos leistinumo ribų, atmestini.

Tiek pagal Etikos kodekso 3 straipsnio, tiek ir pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies nuostatas nuomonė turi būti reiškiama etiškai. Publikacijos pavadinime autoriaus išsakyta nuomonė apie galimas Lietuvos institucijos sąsajas su nedraugiška valstybe laikytina ne tik šmeižikiška ir įžeidžiančia šią instituciją ir jos darbuotojus, bet ir gali būti visuomenės suprasta kaip viešas kaltinimas padarius Baudžiamajame kodekse nustatytas draudžiamas veikas, todėl tiek Publikacija apskritai, tiek jos pavadinimas laikytini pažeidžiančiais Etikos kodekso 3 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015-08-31 sprendimo Nr. EKS-11/15 dalies, kurioje nuspręsta, kad Š. Č. publikacijoje „Lietuvos įstaiga dirba Maskvai – įrodyta“ buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, kad, perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „15min“ valdomoje interneto svetainėje www.15min.lt 2015-06-18 buvo paskelbta publikacija „Lietuvos įstaiga dirba Maskvai – įrodyta“, kurioje buvo vertinama VLKK pozicija dėl asmenvardžių rašymo.

Portalas „15min.lt“ 2015-08-20 paaiškinime nurodė, kad iš Publikacijos teksto matyti, kad pagrindinis jos akcentas yra autoriaus nuomonė apie žmogaus teisę į savo pavardės rašymą. Publikacijos autorius laikosi nuomonės, kad aklas politinių priemonių naudojimas prieš žmogaus teisę į jo paties pavardę yra Lietuvos valstybei žalingas reiškinys – tiek ir ne daugiau pasakyta Publikacijoje. Š. Č. komentare nepažeidžiami Etikos kodekso 3 ir 4 straipsniai, nes jis nepažeidžia nei teisės, nei etikos, savo nuomonę išreiškia etiškai ir sąžiningai, neiškraipo nei faktų, nei duomenų, o argumentuotai įrodinėja, kad Komisijos sprendimai daro žalą. Reikšdamas savo nuomonę, Š. Č. nevengia emocijų, kandumo, satyros, aštraus žodžio, bet tai yra ne įstatymų ar kodekso pažeidimas, o noras pažadinti skaitytojus, išryškinti savo nuomonę bei Komisijos sprendimo absurdiškumą. Tai autoriaus teisė į saviraišką, gerbiama ir pripažįstama viso pasaulio žiniasklaidoje.

Komisija, 2015-08-31 posėdyje išnagrinėjusi A. R. skundą, 5 iš 7 balsavusių Komisijos narių dauguma nusprendė, kad Publikacijoje buvo pažeista Etikos kodekso 3 straipsnio nuostata, ir, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 46¹ straipsnio 6 dalimi, 2015-08-31 sprendime Nr. EKS-11/15 pripažino, kad Š. Č. publikacijoje „Lietuvos įstaiga dirba Maskvai – įrodyta“ („15min.lt“, 2015-06-18) buvo pažeistas Etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog, perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką. UAB „15min“ buvo įpareigota šį sprendimą paskelbti portale „15min.lt“.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad Komisija vertino, jog Publikacijos autorius išreiškė nuomonę apie vieną VLKK sprendimą. Ginčo dėl to administracinėje byloje nekyla. Ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovės iš esmės vyksta dėl to, ar posakiai, kuriuos autorius pavartojo apibūdinti VLKK bei jos narius, bei Publikacijoje nurodytos VLKK sąsajos su Rusija nepažeidžia teisės ir etikos.

Visuomenės informacijos įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šią nuostatą papildo Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų etikos inspektoriaus 2005-06-10 sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nustatyta, kad, gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių.

Iš Publikacijos turinio matyti, kad joje Š. Č. VLKK vadina „Vėl kaka“, o jos nariai įvardijami kaip „filologiniu išsilavinimu apsišarvavę mulkiai“, „bukapročio ordino kavalieriai“, „idiotai“. Bendrovė tvirtina, kad Publikacijoje buvo svarstomas svarbus visuomenei klausimas, todėl VLKK galėjo tikėtis kritikos, o autoriaus pavartotos raiškos priemonės, atsižvelgiant į tai, kad VLKK nuomonė visuomenės dalies yra vertinama kaip diskriminuojanti tautines mažumas, buvo leistinos, proporcingos ir pateisinamos siekiu atkreipti visuomenės dėmesį į VLKK sprendimą bei perteikti žurnalisto emocijas. Mano, kad autorius veikė sąžiningai, o Publikacijos pavadinimas atspindi jos turinį. Be to, VLKK taikytinos platesnės komentavimo ir kritikos ribos. UAB „15min“ nuomone, Publikacijos autoriaus Š. Č. saviraiškos laisvės ribojimas Sprendimu buvo neproporcingas ir nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Ginčo dėl Publikacijoje aptariamos temos aktualumo administracinėje byloje nekyla. Šios aplinkybės atsakovė neginčija. Administracinėje byloje taip pat nekvestionuojama, kad žurnalistai turi teisę kritiškai vertinti viešąjį administravimą vykdančių institucijų veiklą bei jų priimamus sprendimus, tačiau minėtos aplinkybės nesuteikia teisės viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui vartoti įžeidžių bei neetiškų posakių valstybės institucijos ar jos darbuotojų atžvilgiu. Bet kuriuo atveju kritika privalo išlikti etiška ir neįžeidi. Kaip teisingai pažymėjo UAB „15min“, žodžiai „mulkis“, „bukaprotis“ ir „idiotas yra įtraukti į visus lietuvių kalbos žodžių žodynus, tačiau iš Publikacijos turinio matyti, kad jie adresuoti VLKK nariams. Kai tokie žodžiai adresuojami konkretiems asmenims, akivaizdu, kad jais siekiama pažeminti.

Teismo nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens pavartotos raiškos priemonės negali būti laikomos proporcingomis ir pateisinamomis, kadangi kritika buvo perteikta nesilaikant jos leistinumo ribų. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai jokiais atvejais negali pažeisti teisės ir etikos, kadangi jokių išimčių teisės aktai nenustato. Pažymėtina, kad pareiškėjos skunde minima A. U. publikacija nėra niekaip susijusi su šia administracine byla.

Kaip jau minėta, atsižvelgiant į aptartas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, nuomonė turi būti reiškiama etiškai. Publikacijoje išsakyta trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė apie galimas Lietuvos institucijos sąsajas su nedraugiška valstybe gali būti visuomenės suprasta kaip kaltinimas valstybės institucijai padarius teisės aktais draudžiamas veikas. Nors, kaip teisingai pažymėjo UAB „15min“, nuomonė neturi būti įrodinėjama, tačiau ji turi būti reiškiama laikantis sąžiningumo ir etiškumo kriterijų.

Teismo nuomone, Publikacijos teiginiai bei jos pavadinimas, kad Lietuvos valstybės institucija dirba Maskvai, pildo Kremliaus svajones ir pan., nėra kritiški ir jais siekiama išreikšti ne objektyvią VLKK sprendimo kritiką, norint išryškinti šios įstaigos veiklos trūkumus ir juos pašalinti, bet siekiant sumenkinti visuomenės pasitikėjimą minėta valstybės institucija ir jos darbuotojais.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad UAB „15min“ Š. Č. publikacijoje „Lietuvos įstaiga dirba Maskvai – įrodyta“ („15min“, 2015-06-18) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog, perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką. Prašoma panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015-08-31 sprendimo Nr. EKS-11/15 dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos panaikinti remiantis pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais. UAB „15min“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „15min“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.