Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos laikinai einančio direktoriaus pareigas R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutarimo, kuriuo panaikintas Ryšio reguliavimo tarnybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. (17.3)-7B-2 ir administracinio teisės pažeidimo byla A. A. atžvilgiu nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad šioje byloje nesurinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kad būtent A. A. 2014 m. vasario 23 d. nuo 23.45 val. iki 2014 m. vasario 24 d. 01.45 val. be atitinkamo Tarnybos leidimo ir nustatytų sąlygų naudojo 162,975 MHz bei 168,600 MHz radijo dažnius (kanalus) ir tokiu būdu pažeidė taisyklių 5 punktą bei padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 152 ³ str. 1 d.

Teismas taip pat nurodė, jog iš minėtų patikrinimo protokolų Nr.(55.5)MD-246 matyti, kad patikrinimo, atlikto Gatvės pav. 26 namo aštuntame aukšte esančio 60 buto balkone, metu buvo nustatyta, kad didžiausias pašalinio 162,975 MHz radijo dažnio (kanalo) signalo lygis yra viršuje esančio 66 buto balkone, o devinto aukšto koridoriuje nustatyta, kad didžiausias trukdančio signalo lygis buvo ties Gatvės pav. 26 namo 66 buto siena ir šio signalo kryptys sutapo su šio buto balkonu, tačiau į minėtą 66 butą apžiūrėti balkono pareigūnai įleisti nebuvo. Po bandymo patekti į šį butą pašalinis signalo trukdys buvo išjungtas (b.l.6). Pats signalo šaltinis rastas, apžiūrėtas ir paimtas nebuvo, kaip nebuvo apžiūrėta ir jo numanoma buvimo vieta.

Teismo teigimu, šioje byloje yra būtina nustatyti – kas buvo šio pažeidimo subjektas, t.y. kas be Tarnybos atitinkamo leidimo naudojo pašalinio trukdžių šaltinį, įjungė šį šaltinį ir jį išjungė.

Apylinkės teismas sutiko su Tarnybos atsiliepimo argumentu, kad pažeidimui pagal ATPK 152³ str.1 d. konstatuoti pakanka nustatyti patį neteisėto radijo dažnio (kanalo) naudojimo faktą, t.y. veikai kvalifikuoti nebūtina surasti ir paimti radijo stotį, kuri veikė naudodama radijo dažnius (kanalus) be leidimo (b.l.40). Tačiau šiuo atveju teismas vertino tai, ar, neradus pačio radijo dažnio (kanalo) šaltinio ir nenustačius, kur konkrečiai buvo šis įrenginys, kas konkrečiai (koks subjektas) šiuo šaltiniu naudojosi, pakanka pažeidimo objektyviosios sudėties konstatavimui nustatyti vien faktą, jog dažnio (kanalo) šaltinio vieta galėjo būti buto 66, kuriame gyvena A. A., balkonas. Kita vertus, apylinkės teismas vertino tai, jog byloje esančiais įrodymais (radijo stebėsenos įrengimais), liudytojo V. P., V. B. parodymais nustatyta, kad šis šaltinis galėjo būti balkone, t.y., neradus pačio šaltinio, naudojantis nešiojamu signalų imtuvu, daroma išvada apie jo galimą buvimo vietą. Nepaisant to, kad signalų šaltinio paieškos įrengimai yra patikimi ir kalibruoti, jie veikia su tam tikros paklaidos, nustatant signalo šaltinio vietą, galimybe. Iš liudytojo V. B. parodymų matyti, kad Rygos g. 26 namo viduje Tarnybos darbuotojai, ieškodami signalo šaltinio, lankėsi ne tik bute 60, t.y. po 66 butu, tačiau ir kituose butuose, iš viso penkiuose ar šešiuose butuose. O tai leidžia daryti išvadą, kad signalo šaltinio paieška užtruko. Kaip matyti iš 2013-04-02 Tarnybos surašyto Akto dėl pažeidimo, kuris buvo surašytas R. L., jame nurodoma, jog nešiojamuoju signalu imtuvu EB 200 nustatyta, kad „didžiausias pašalinio 162,975 MHz radijo dažnio (kanalo) lygis yra prie radijo ryšio antenos, įrengtos ant J. g. 3, Vilniuje, pastato stogo, kurios kabelis įeina į 34 buto balkoną“. Kaip aiškina Tarnybos atstovas R. K., tąkart veikė analogiškas pašalinių trukdžių šaltinis, kaip ir buvo nustatytas 2014 m. vasario 24 naktį Gatvės pav. 26, o patikrinimo medžiagoje nurodoma apie didžiausią dažnio lygį ne prie šaltinio, o prie jo antenos, t.y. šaltinis ir antena buvo atskirtos atstumu.

Apylinkės teismas taip pat konstatavo, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad A. A. nesiėmė būtinų veiksmų užtikrinti, kad Tarnybos pareigūnai galėtų netrukdomai patikrinti jo bute sumontuotą radijo ryšio įrangą (b.l.12-13), tačiau A. A. nurodo, kad į butą darbuotojų jis neįleido, nes buvo nakties metas, bute jis buvo su moterimi. Kita vertus, teismo manymu, negalima laikyti, kad jis nebendravo su darbuotojais, kadangi būtų galėjęs nakties metu visiškai neatsiliepti domofonu, nebendrauti, tačiau to jis nevengė, vėliau paaiškino, kodėl nenori svetimų asmenų įleisti į savo butą. Posėdžio metu jis nurodė, kad, jei to būtų prašę policijos darbuotojai, jie būtų buvę įleisti. Ši aplinkybė, t.y. neįleidimas į butą patikrinti balkono, apylinkės teismo vertinimu, savaime jo kaltės padarius LR ATPK 152³ str. 1 d. numatytą pažeidimą, taip pat neįrodo. Kaip neįrodo ir ta aplinkybė, kad Gatvės pav. 26 namo butas Nr. 66 priklauso A. A. ir jame gyvena būtent jis.

Apylinkės teismo tvirtinimu, ta aplinkybė, jog po bandymo pateikti į A. A. butą buvo išjungtas pašalinis radijo trikdžių šaltinis ir jis nesikartojo, taip pat negali savaime būti jo kaltės įrodymu. A. A. aiškina, kad Tarnybos ir policijos darbuotojai nakties metu galėjo pažadinti ir pažadino nemažai šio namo gyventojų ir bet kuris iš jų, kas turėjo radijo bangų įrenginį, galėjo jį išjungti. Šis teiginys paneigtas nebuvo. A. A. aiškinimus patvirtino liudytojas policijos pareigūnas V. B., nurodydamas, kad buvo lankomasi keliuose daugiabučio butuose.

2014-10-30 Vilniaus apygardos teisme gautas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos laikinai einančio direktoriaus pareigas R. L. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutarimą ir priimti naują nutarimą. Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai nevertino ir atmetė tarnybos pareigūnų techninėmis priemonėmis užfiksuotus įrodymus (tiesioginius įrodymus) ir visiškai neatsižvelgė į netiesioginių įrodymų tarpusavio sąsajas. Apelianto teigimu, faktas, kad pašalinio signalo šaltinis buvo Gatvės pav. 26 namo 66 buto balkone buvo nustatytas Tarnybos pareigūnams atlikus kruopštų patikrinimą ir užfiksuotas prietaisais, kurių patikimumas yra įvertintas juos kalibruojant. Faktas, kad nebuvo apžiūrėta pašalinio signalo šaltinio vieta, ir nebuvo rastas, apžiūrėtas ir paimtas pats pašalinio signalo šaltinis, nėra ir negali būti pagrindas pripažinti, kad nebuvo padarytas ATPK 152³ str. numatytas pažeidimas. Apelianto manymu administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės požymiai turėjo būti įrodinėjami remiantis netiesioginiais įrodymais, vertinant pažeidėjo elgesį iki pažeidimo padarymo, jo darymo metu ir po jo padarymo. Kadangi Gatvės pav. 26 namo 66 buto savininkas, Tarnybos pareigūnams vykdant tyrimą, buvo namuose, darytina išvada, kad būtent jis buvo atsakingas už neteisėtą 162,975 MHz ir 168,600 MHz dažnių (kanalų) naudojimą.

2014-11-14 Vilniaus apygardos teisme gautas A. A. atsiliepimas į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinį skundą, kuriuo pareiškėjas prašo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutarimą.

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos laikinai einančio direktoriaus pareigas R. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Lietuvos Respublikos ATPK 152³ nustatyta, kad elektroninių ryšių išteklių naudojimo ir skyrimo taisyklių pažeidimas užtraukia baudą asmenims, kurie nesiverčia elektroninių ryšių veikla, arba įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams, jeigu tos įmonės, įstaigos, organizacijos nesiverčia elektroninių ryšių veikla, nuo dviejų tūkstančių penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų su aparatūros arba įrenginių konfiskavimu ar be konfiskavimo arba teisės naudoti elektroninių ryšių išteklius atėmimą.

Teismas privalo nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (tame tarpe ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nesant nors vieno iš jų administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama administracinė nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9-990/2006).

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent A. A. 2014 m. vasario 23 d. nuo 23.45 val. iki 2014 m. vasario 24 d. 01.45 val. be atitinkamo Tarnybos leidimo ir nustatytų sąlygų naudojo 162,975 MHz bei 168,600 MHz radijo dažnius (kanalus) ir tokiu būdu pažeidė taisyklių 5 punktą bei padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 152 ³ str. 1 d., byloje nėra.

Apylinkės teismas šią išvadą padarė išsamiai ir visapusiškai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat išsamiai pasisakęs ir dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Todėl šiuo konkrečiu atveju aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje teismas buvo pakankamai aktyvus ir ėmėsi būtinų veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai – ištyrė ir įvertino visas bylai išspręsti teisingai būtinas aplinkybes ir, nustatęs Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybos 2014 m. birželio 10 d. nutarime Nr.(17.3) 7B-2 esančius akivaizdžius prieštaravimus bei konstatavęs, kad Tarnybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis spėlionėmis bei prielaidomis, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą bei iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantas vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-08 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos laikinai einančio direktoriaus pareigas R. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.