Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-04-17 · Administracinė byla Nr. A-502-657-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-17
Bylos Nr.
A-502-657-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
V. V., T. Z.
Atsakovas
Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija
Administracinė byla Nr. A502-657/2008Procesinio sprendimo kategorija 25; 61 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui V. V.,atsakovo atstovei V. N.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui R. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. V. ir T. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. V. ir T. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, tretysis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. V. ir T. Z. (toliau – ir pareiškėjai; apeliantai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas; Agentūra) 2006 m. spalio 24 d. raštą Nr. 276391 „Atsisakymas priimti paraišką, deklaraciją ar kitą dokumentą“ (toliau – ir 2006 m. spalio 14 d. raštas);

2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir tretysis suinteresuotas asmuo) 2006 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. 3IN-Z, V-1831-187 „Dėl skundo“ (toliau – ir 2006 m. gruodžio 15 d. raštas).

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad 2006 m. spalio 24 d. ir 2006 m. gruodžio 15 d. raštai yra neteisėti, pažeidžiantys pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, todėl naikintini. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2655-13/06 tik panaikino Agentūros 2006 m. kovo 2 d. raštą Nr. BR6-(1.14)-2906, bet iki šio akto galiojusio kito akto (akto, kuriuo pieno kvota iš pareiškėjo V. V. buvo perduota Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovei (toliau – ir Grinaičių ŽŪB)) teisinės galios neatkūrė. Todėl Agentūra negalėjo vadovautis šiuo teismo sprendimu ir iš pareiškėjo V. V. perduoti kvotą Grinaičių ŽŪB. Teigė, jog pieno kvotos dėl Agentūros padarytos teisinės klaidos iš pareiškėjo V. V. buvo perduotos Grinaičių ŽŪB, tačiau, taisant šią klaidą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalyje numatyta klaidų ištaisymo procedūra. Nurodė, kad Agentūra į teismą dėl savo 2005 m. vasario 10 d. sprendimų Nr. 23628 ir Nr. 23629, kuriais pareiškėjo V. V. turėta pieno gamybos kvota buvo perduota Grinaičių ŽŪB, panaikinimo, nesikreipė, o šių aktų, galiojusių iki kol teismas panaikinto Agentūros 2006 m. kovo 2 d. raštą Nr. BR6-(1,14)-2906, teisinė galia savaime nebuvo atkurta. Pabrėžė, kad Agentūra privalėjo tinkamai ištaisyti klaidą ir grąžinti pareiškėjui V. V. pieno kvotą. Pažymėjo, kad pareiškėjas V. V. nesutiko grąžinti kvotos Grinaičių ŽŪB, o iš jo atėmus pieno kvotą, buvo pažeistos jo teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai, be to, Agentūros veiksmai perduodant pareiškėjo V. V. pieno kvotą Grinaičių ŽŪB nepagrįstai ir nesąžiningai pablogino pareiškėjų ekonominę padėtį. Laikėsi pozicijos, jog atsižvelgiant į tai, kad klaida ištaisyta neteisėtu būdu, klaidos taisymo pasekmės negali nepagrįstai pažeisti pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, nes tai prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Manė, jog teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu panaikinus Agentūros 2006 m. kovo 2 d. raštą Nr. BR6-(1.14)-2906, Grinaičių ŽŪB įgijo tik teisę į nuostolių, atsiradusių dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, atlyginimą, tačiau Agentūra, remdamasi šiuo teismo sprendimu, negalėjo gražinti kvotos.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pieno gamybos kvotai perimti/perduoti Nr. 18576 pagrindu pareiškėjo V. V. turima pieno pardavimo perdirbti kvota (799 043 kg) buvo perduota Grinaičių ŽŪB. Teigė, jog Agentūra kvotos perdavimą iš vienos apskrities į kitą interpretavo kaip kvotos perdavimą reorganizuojant ūkį pagal Pieno gamybos kvotų sistemos įdiegimo ir administravimo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 3D-495, (toliau – ir Taisyklės) 40 punktą. Nurodė, kad pieno gamybos kvotos perdavimas šalims sukėlė atitinkamas teisines pasekmes: pareiškėjas V. V., perdavęs minėtą kvotą, prarado teisę gauti tiesiogines išmokas už parduotą pieną. Pažymėjo, jog Agentūra, atsižvelgusi Žemės ūkio ministerijos išaiškinimą, kad reorganizavimo atvejis netaikomas ūkininko ūkiui, kadangi jis nėra juridinis asmuo, 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. BR6-(1.14)-2906 grąžino pareiškėjui V. V. pieno kvotą, kurią jis buvo perdavęs Grinaičių ŽŪB. Teigė, jog pastaroji tokį Agentūros sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu panaikino minėtą Agentūros sprendimą dėl pieno gamybos kvotos gražinimo pareiškėjui V. V.. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šios priežasties Agentūra 2006 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. BR6-(11.14)-15067 informavo pareiškėją V. V., kad jis neturi pieno pardavimo kvotos ir lieka galioti Agentūros sprendimas dėl pareiškėjo turėtos pieno pardavimo kvotos perdavimo Grinaičių ŽŪB. Nurodė, kad 2006 rugpjūčio 3 d. pareiškėjas T. Z. pateikė paraišką pieno gamybos kvotai perimti/perduoti ir prašė jam perduoti tuo metu pareiškėjo V. V. turėtą pieno gamybos kvotą. Teigė, jog minėta paraiška laikinai nebuvo administruojama, kadangi šios paraiškos pateikimo metu teisme vyko ginčas tarp pareiškėjo V. V. ir Grinaičių ŽŪB. Akcentavo, kad Agentūra, įvykdžiusi įsiteisėjusį 2006 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimą, pareiškėjo V. V. pieno kvotą perdavė Grinaičių ŽŪB ir pagrįstai atsisakė administruoti pareiškėjo T. Z. paraišką dėl pieno gamybos kvotos perėmimo/perdavimo. Pabrėžė, jog dėl šios priežasties Agentūros 2006 m. spalio 24 d. atsisakymas priimti paraišką, deklaraciją ar kitą dokumentą yra pagrįstas – pareiškėjas V. V. neturėjo pieno gamybos kvotos, todėl nebuvo įmanomas joks pieno gamybos kvotos perdavimas. Nurodė, kad skundas teismui pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjai klaidingai suprato Agentūros 2006 m. spalio 24 d. raštą, nes tai nėra sprendimas dėl pieno kvotos grąžinimo Grinaičių ŽŪB. Nurodė, kad minėtas raštas grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, panaikinančiu Agentūros sprendimą dėl pieno kvotos grąžinimo pareiškėjui V. V.. Pažymėjo, kad pareiškėjas V. V. 2006 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo neskundė, todėl jo pretenzijos yra nesuprantamos, taip pat nesuprantamas ir pareiškėjų prašymas panaikinti Žemės ūkio ministerijos 2006 m. gruodžio 15 d. raštą, kadangi šis raštas yra išsamus, argumentuotas ir teisiškai pagrįstas. Akcentavo, jog Agentūros 2006 m. spalio 24 d. rašte išdėstyta pozicija yra logiška, kadangi negalima administruoti asmens paraiškos pieno gamybos kvotai perimti/perduoti, kai panaikinus Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą, pareiškėjas V. V. neteko pieno kvotos, kurią buvo siekiama perimti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmėtė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjai 2006 m. rugpjūčio 3 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijai pateikė paraišką pieno gamybos kvotai perimti/perduoti Nr. 204402 (toliau – ir Paraiška), kurioje numatytas pareiškėjo V. V. 530 517 kg turimos pieno gamybos kvotos perdavimas T. Z.. Pažymėjo, jog Agentūra 2006 m. spalio 24 d. raštu informavo pareiškėjus, kad Paraiška nebus administruojama, kadangi vadovaujantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Grinaičių ŽŪB buvo grąžinta pareiškėjo V. V. jai anksčiau perduota pieno kvota bei pažymėta, kad pareiškėjo V. V. turima pieno gamybos kvota 2004-2005, 2005-2006 ir 2006-2007 kvotos metais yra 0 kg. Nurodė, kad šį atsakovo sprendimą pareiškėjai 2006 m. lapkričio 14 d. skundu ikiteismine tvarka ginčijo Žemės ūkio ministerijai, kuri 2006 m. gruodžio 15 d. raštu pareiškėjų skundą atmetė.

Pažymėjo, jog byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas V. V. 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pieno gamybos kvotai perimti/perduoti Nr. 18576 pagrindu Grinaičių ŽŪB perdavė visą jam priklausančią 799043 kg 4,04 % riebumo pieno pardavimo perdirbti kvotą, tačiau Agentūra 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. BR6-(11.14)-2906 jam šią kvotą grąžino.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2655-13/06 pagal pareiškėjo Grinaičių ŽŪB skundą atsakovui Agentūrai dėl sprendimo panaikinimo iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. BR6-(11.14)-2895, kuriuo Grinaičių ŽŪB buvo informuota, kad pareiškėjui V. V. grąžinta pieno gamybos kvota, 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pagrindu perduota Grinaičių ŽŪB, bei Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. BR6-(1.14)-2906 kaip neteisėtus administracinius aktus, priimtus nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas V. V. administracinėje byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau jis šio teismo sprendimo neskundė ir savo galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų negynė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi bei 92 straipsniu ir teigė, kad įsiteisėjus minėtam Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui, atsakovas privalėjo įvykdyti šį teismo sprendimą ir atkurti iki Agentūros 2006 kovo 2 d. sprendimų Nr. BR6-(11.14)-2895 ir Nr. BR6-(1.14)-2906 priėmimo buvusią padėtį, t. y. grąžinti Grinaičių ŽŪB pieno gamybos kvotą, pareiškėjo V. V. perduotą jai 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai Grinaičių ŽŪB grąžino pieno gamybos kvotą ir apie tai informavo pareiškėją V. V.. Akcentavo, jog šiuo atveju Agentūra ne savarankiškai priėmė sprendimą, o tik įvykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą. Taip pat pažymėjo, kad Taisyklės (nauja redakcija nuo 2004 m. lapkričio 1 d.) nenumato galimybės ankstesniam pieno gamybos kvotos turėtojui, perdavusiam turimą pieno gamybos kvotą kitam gamintojui, susigrąžinti anksčiau turėtą ir perduotą kvotą. Šiuo pagrindu konstatavo, jog pareiškėjas V. V. – po visos jam priklausančios pieno gamybos kvotos perdavimo kitam pieno gamintojui – jokių teisių į šią kvotą neturi.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai klaidingai traktuoja Agentūros 2006 m. spalio 24 d. rašto turinį, kadangi atsakovas šiuo raštu tik informavo pareiškėjus, jog jų paraiška pieno gamybos kvotai perimti/perduoti nebus administruojama, o ne nusprendė grąžinti pareiškėjo V. V. pieno kvotą Grinaičių ŽŪB. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, o pareiškėjas V. V. 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pagrindu Grinaičių ŽŪB perdavė visą jam priklausančią pieno pardavimo perdirbti kvotą, nuo pieno pardavimo perdirbti kvotos perdavimo momento jis neturėjo jokios pieno gamybos kvotos, dėl ko darytina išvada, kad, pareiškėjui V. V. neturint pieno gamybos kvotos, pareiškėjų 2006 m. rugpjūčio 3 d. paraiškos dėl pareiškėjo V. V. turimos pieno pardavimo perdirbti kvotos perdavimo pareiškėjui T. Z., administravimas negalimas.

III.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjų skundas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nurodo, kad pareiškėjas V. V. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo neskundė, kadangi teismas nenustatė jokių kitų pažeidimų, susijusių su jo teisėmis ar teisėtais interesais, išskyrus tai, kad Agentūra padarytą teisinę klaidą ištaisė pati ir į teismą pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį nesikreipė. Teigė, kad pareiškėjas V. V. pagrįstai tikėjosi, kad Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. BR6-(1.14)-2906 jam grąžinta pieno kvota ir liks jo. Laikosi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu būtų skundęs minėtą teismo sprendimą, pareiškėjas V. V. būtų veikęs prieš savo interesus, kadangi šiuo atveju buvo pažeista klaidos ištaisymo procedūra, o ne materialinė teisė. Be to, Agentūra žadėjo imtis aktyvių veiksmų ir klaidą ištaisyti.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, nes Agentūra padarė Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio reikalavimų pažeidimą, dėl ko jos 2006 m. spalio 24 d. raštas ir Žemės ūkio ministerijos 2006 m. gruodžio 15 d. raštas yra neteisėti ir nepagrįsti.

3. Laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pieno kvotos turėtojas, perdavęs turimą pieno gamybos kvotą, negali susigrąžinti anksčiau turėtos ir perduotos kvotos, kadangi Taisyklės tokio draudimo nenustato. Be to, pareiškėjas V. V. turėtą pieno kvotą Grinaičių ŽŪB perdavė neteisėtai, kadangi jam negalėjo būti taikomos išimtys, numatytos Taisyklių 40 punkte, dėl pieno kvotos perdavimo subjektui, esančiam kitoje apskrityje, o tai reiškia, jog neteisėtai perduota pieno kvota iš Grinaičių ŽŪB turėjo būti grąžinta pareiškėjui V. V..

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, pareiškėjų išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą argumentai yra analogiški atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Tretysis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Laikosi pozicijos, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes. Pažymi, jog palaiko argumentus, išdėstytus savo atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pagrindu, vadovaujantis Taisyklių 40 punktu (dėl reorganizacijos), apelianto V. V. turėta pieno kvota buvo perduota Grinaičių ŽŪB. Vėliau, atsižvelgusi į Žemės ūkio ministerijos išaiškinimą, kad toks pagrindas nėra taikomas ūkininko ūkiui, Agentūra 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. BR6-(1.14)-2960 apeliantui V. V. jo turėtą ir Grinaičių ŽŪB perduotą pieno kvotą jam grąžino. Grinaičių ŽŪB dėl tokio Agentūros sprendimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu minėtą Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą panaikino. Šio teismo sprendimo pagrindu Agentūra 2006 m. spalio 24 d. raštu Nr. 276391 informavo apeliantus V. V. ir T. Z., kad jų 2006 m. rugpjūčio 3 d. pateikta paraiška dėl pieno gamybos kvotos perėmimo/perdavimo nebus administruojama. Dėl šio Agentūros sprendimo apeliantai su skundu kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kuri 2006 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 3IN-Z, V-1831-187 informavo juos, jog Agentūra pasielgė teisėtai, kadangi vykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Dėl Agentūros 2006 m. spalio 24 d. ir Žemės ūkio ministerijos 2006 m. gruodžio 15 d. raštų panaikinimo apeliantai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2007 m. birželio 15 d. sprendimu jų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalyje (2006 m. kovo 2 d. galiojusi redakcija) įtvirtinta, jog klaidos ištaisymo procedūra netaikoma toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą ir jog tokios klaidos gali būti taisomos tik teismo sprendimu. Agentūra dėl savo klaidingo sprendimo apelianto V. V. turėtą pieno kvotą, remiantis Taisyklių 40 punktu, kuris tokiu atveju neturėjo būti taikomas, perduoti Grinaičių ŽŪB į teismą nesikreipė, nors pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį privalėjo tai padaryti, nes tokiu sprendimu buvo suvaržytos Grinaičių ŽŪB įgytos teisės, realizuotos daugiau kaip 1 metus. Taigi agentūra, 2006 m. kovo 2 d. priimdama sprendimą, kuriuo taisant padarytą klaidą apeliantui V. V. iš Grinaičių ŽŪB buvo grąžinta pieno kvota, pažeidė tuo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalies nuostatas. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtu pagrindu panaikino Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą kaip neteisėtą.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas V. V. minėto teismo sprendimo kaip tretysis suinteresuotas asmuo apeliacine tvarka neskundė, kadangi, jo teigimu, teismas nenustatė jokių kitų pažeidimų, susijusių su jo teisėmis ar teisėtais interesais, išskyrus tai, kad Agentūra padarytą teisinę klaidą ištaisė pati ir į teismą dėl to nesikreipė. Teisėjų kolegijos vertinimu, panaikinus Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą, apelianto V. V. teisėms buvo padaryta negatyvi įtaka, kadangi buvo panaikintas sprendimas, kurio pagrindu jam iš Grinaičių ŽŪB buvo grąžinta pieno kvota, todėl toks apeliantų argumentas yra neįtikinantis.

Teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas ir apeliantų argumentas dėl to, jog apeliantas V. V. pagrįstai tikėjosi, jog Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimu jam gąžinta pieno kvota ir liks jam. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Patys apeliantai pripažįsta, jog Agentūra 2006 m. kovo 2 d. sprendimą priėmė pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį, todėl apeliantas V. V. neturėjo jokio pagrindo pagrįstai tikėtis, kad neteisėtai jam grąžinta pieno kvota po sprendimo, kuriuo tai buvo padaryta, panaikinimo ir toliau liks jam. Šiuo atveju galioja principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė).

Apeliantų argumentas, jog ginčijami Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos raštai yra neteisėti, kadangi Agentūra, priimdama 2006 m. kovo 2 d. sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnį, teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįstas, kadangi šiais raštais buvo vykdomas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimas. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje).

Teisėjų kolegijos nuomone, Agentūra negalėjo administruoti 2006 m. rugpjūčio 3 d. paraiškos dėl apelianto V. V. turėtos pienos kvotos perdavimo apeliantui apeliantui T. Z., kadangi po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo įsigaliojimo apeliantas V. V. šios pienos kvotos nebeturėjo – ji buvo grąžinta Grinaičių ŽŪB. Pažymėtina, kad apeliantas, kaip tretysis suinteresuotas asmuo administracinėje byloje Nr. Nr. I-2655-13/06, turėjo teisę skųsti teismo sprendimą, kuris suvaržė jo teises, tačiau, kaip jau buvo minėta, to nepadarė. Pažymėtina, kad tas faktas, jog Agentūra pažadėjo imtis aktyvių veiksmų klaidai ištaisyti, neužkerta kelio kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, galima daryti prielaidą, kad apeliantas V. V. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo sutiko, jam buvo priimtina, kaip teismas išsprendė kilusį ginčą.

ABTĮ 92 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Šiuo atveju tai reiškia, jog buvo atkurta iki Agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimo priėmimo buvusi padėtis, t. y. Grinaičių ŽŪB naujos teisės nebuvo, o tiesiog buvo atkurtos iki šio sprendimo priėmimo jos turėtos teisės. Vadinasi, po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo įsiteisėjimo nebuvo galima iš apelianto V. V. perimti jo turėtos pieno kvotos, kadagi jos jis paprasčiausiai neturėjo. Dėl šios priežasties Agentūros 2006 m. spalio 24 d. raštas Nr. 276391 ir Žemės ūkio ministerijos 2006 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. 3IN-Z, V-1831-187 yra teisėti ir pagrįsti.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. V. ir T. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasBirutė JanavičiūtėDainius Raižys