- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- A-146-1195-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00827-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės viešosios įstaigos Kauno klinikų
- Atsakovas
- Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A. L., D. L., V. M., V. G.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės viešosios įstaigos Kauno klinikų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės viešosios įstaigos Kauno klinikų skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L., D. L., V. M., V. G. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė viešoji įstaiga Kauno klinikos (toliau – ir Kauno klinikos, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 25-30), kuriame prašė panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. kovo 10 d. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimą Nr. 4A-28 (NK-112) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Inspekcija Šiaulių miesto policijos komisariato prašymu Kauno klinikose atlikusi pacientei B. L. 2010 m. liepos 12 -23 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę priėmė skundžiamą 2011 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 4A-28 (NK-112). Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su Sprendime pateiktomis išvadomis.
Nesutikdamas su Inspekcijos sprendimo 3.1.1 punktu, kuriame nurodyta, kad „ 2010-07-13 ir 2010-07-20 infekcinių ligų gydytoja V. M. pati nesurinko ir neįvertino ligos istorijoje buvusios anamnezės, objektyvios pacientės būklės, karščiavimo, tyrimų, nesuformulavo diagnozės, nedavė rekomendacijų antibakteriniam gydymui, tuo pažeidė Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr.V-778 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 117:2004 „Infekcinių ligų gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Medicinos norma MN 117:2004) 12.5.1 p., 12.5.2 p., 12.5.5 p., 12.5.9 p. ir 12.5.10 p. reikalavimus“ pareiškėjas teigė, kad anamnezė, objektyvi būklė, karščiavimas, atliktų tyrimų rezultatai jau buvo aprašyti pacientės B. L. ligos istorijoje, diagnozė nustatyta. Minėta Medicinos norma nereikalauja kiekvieną kartą konsultuojant pacientą iš naujo perrašyti paciento medicinos dokumentuose surinktus duomenis. Gydymo stacionare ligos istorija rašoma tam, kad joje surinkta informacija galėtų naudotis visi paciento gydyme dalyvaujantys gydytojai. Vertinant infekcinių ligų gydytojos V. M. veiksmų atitikimą teisės aktų reikalavimams, Inspekcijos kontrolės išvadose neatsižvelgta į vaikų intensyviosios terapijos gydytojo, vaikų ligų gydytojo ir infekcinių ligų gydytojo kompetencijų skirtumus. Vaikų intensyviosios terapijos gydytojo kompetencija apima infekcinio proceso ir sunkaus sepsio diagnostiką bei gydymą, vaikų intensyviosios terapijos gydytojas kasdien savo darbe sprendžia infekcijų gydymo ir medikamentų dozavimo klausimus, todėl gydydamas minėtas ligas ir būkles, jis neprivalo konsultuotis su kitais gydytojais specialistais.
Vaikų intensyviosios terapijos gydytojai turi teisę konsultuotis su kitais gydytojais specialistais, jeigu gydymo eigoje iškyla kokių nors diagnostikos ar gydymo klausimų. Infekcinių ligų gydytojai buvo suformuluoti labai konkretūs klausimai dėl priešvirusinio gydymo taktikos (2010 m. liepos 13 d.: ,,prašau konsultuoti dėl tolimesnio priešvirusinio gydymo tikslingumo“, 2010 m. liepos 20 d.: ,,prašau konsultuoti dėl gydymo acicloviru trukmės, gydymo efektyvumo“), į kuriuos gydytoja ir atsakė. Infekcinių ligų gydytoja neprivalėjo duoti rekomendacijų antibakteriniam gydymui, t. y. visam Pacientės B.L. gydymui (įskaitant sepsį), nes tai priklauso vaikų intensyviosios terapijos gydytojų kompetencijai, o šie dėl antibakterinio gydymo konsultuoti neprašė.
Inspekcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje (toliau – ir Kontrolės ataskaita) teigiama, kad „...Pakartotinos konsultacijos metu 2010-07-20 infekcinių ligų gydytoja pažymėjo, kad pacientės būklė labai sunki, atsirado naujų panašių į herpetinius vėjaraupių bėrimų, tačiau ir toliau pratęsė gydymą acicloviru po 500 mg 3 kartus per dieną, toje situacijoje, konsultanto nuomone, buvo tikslinga padidinti acicloviro dozę“. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) konsultantas ir Inspekcija nevertino gydytojo paskyrimų lapų, kuriuose aiškiai pažymėta, kad Pacientei buvo skirtas acicloviras po 1 000 mg 3 kartus per dieną į veną, o tai yra efektyvesnis gydymas nei savo išvadoje siūlo skirti SAM konsultantas gydytojas specialistas. Inspekcija nepateikė nė vieno fakto, kad gydytoja V. M. neteisingai įvertino pacientės būklę ir ligos sindromą, nepaskyrė reikiamų tyrimų, nustatė neteisingą diagnozę ar skyrė netinkamą gydymą, todėl pareiškėjui nesuprantama, kuo remiantis buvo padaryta išvada, jog gydytoja pažeidė medicinos normą, ir jai rekomenduota patobulinti įgūdžius vaikų infekcinių ligų diagnostikos ir gydymo kursuose.
Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-338 „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta, kad įstaiga, teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vadovaujasi sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka parengtomis diagnostikos ir gydymo metodikomis. Nesant šalies mastu parengtų ir patvirtintų diagnostikos ir gydymo metodikų, įstaiga parengia diagnostikos ir gydymo protokolus, kurie yra svarbūs įstaigoje teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei užtikrinti. Pareiškėjas paaiškino, kad pacientei B.L.vaikų intensyviosios terapijos paslaugos buvo teiktos ir antibakterinis gydymas skirtas vadovaujantis įstaigoje patvirtintais dokumentais („Sepsiniu šoku sergančio vaiko gydymo veiksmų seka“, „Pakopinė pagalba vaikui, ištiktam sepsinio šoko“, „Vaistų dozės“, „Sepsiniu šoku sergančio vaiko hemodinamikos koregavimo principai“, „Gydymo antibakteriniais vaistais metodika“), apie kuriuos Inspekcija buvo informuota. Šie dokumentai yra parengti vadovaujantis naujausiais moksliniais įrodymais, periodiškai peržiūrimi ir atnaujinami, juose pateikti urgentinių būklių diagnostika ir gydymas ne kartą svarstyti Kauno klinikų Vaikų ligų klinikoje bei mokslinių draugijų posėdžiuose. Paskutinė redakcija patvirtinta Vaikų ligų klinikos vadovo prof. R. K. 2010 m. liepos 7 d., kuris taip pat yra SAM konsultantas gydytojas specialistas. Inspekcijos Kontrolės išvadose teigiama, kad buvo pasirinkta netinkama antibakterinio gydymo taktika, ir nurodoma, kokiais antibakteriniais vaistais turėjo būti gydoma pacientė B.L. Taigi šiomis Kontrolės išvadomis norima iš esmės paneigti ir revizuoti universitetinėje gydymo įstaigoje patvirtintas ir naudojamas įrodymais pagrįstas bei nuolat atnaujinamas gydymo metodikas. Be to, Inspekcija, vertindama gydytojo V. G. veiksmus, neatsižvelgė į tai, kad gydymą Pacientei paskyrė ne vien šis gydytojas, o 2010 m. liepos 14 d. įvykęs gydytojų konsiliumas, kuris, įvertinęs Pacientės būklę bei atliktų tyrimų rezultatus, priėmė sprendimą skirti Pacientei plataus veikimo spektro antibakterinį gydymą cefuroksimo ir klindamicino deriniu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Pacientės B. L. ligos atvejis buvo sudėtingas. Pacientė B. L.kraštutinai sunkios būklės 2010 m. liepos 12 d. reanimobiliu buvo atvežta į Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyrių iš Šiaulių ligoninės. Jai buvo diagnozuota sepsis, dekompensuotas septinis šokas, abipusė pneumonija, o S. aureus buvo išaugintas tik iš kraujo (įtariami infekcijos vartai – dešinio dilbio flegmona, nes vienas dažniausių sukėlėjų ir yra S. aureus), neturint jokio sukėlėjo iš apatinių kvėpavimo takų, spręsti, kad visuomenėje įgytos pneumonijos (toliau – ir VIP) vienintelis sukėlėjas S. aureus, būtų per drąsu. Todėl buvo priimtas sprendimas gydyti ir S. aureus, ir kitus galimus VIP sukėlėjus (Haemophilus influenzae, Streptococcus pneumoniae ir kt.). Sunkios VIP gydymo rekomendacijose nurodoma, kad vienas iš pirmo pasirinkimo vaistų yra neantipseudomoninis II (cefuroksimas) ar III kartos cefalosporinas. Cefuroksimas veikia oksacilinui jautrius stafilokokus, be to, kartu buvo paskirtas labai gerai S. aureus veikiantis ir labai gerai penetruojantis antibiotikas klindamicinas, apie kurį Inspekcija, nei SAM konsultantai gydytojai specialistai neužsimena. Todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar SAM konsultantams gydytojams specialistams nebuvo pateikti vienpusiški klausimai, siekiant pagrįsti išankstinę Inspekcijos vyr. specialistės, atlikusios kontrolę, nuomonę, o ne prašoma jų įvertinti viso Pacientei B. L. skirto gydymo tinkamumą. Be to, pareiškėjo nuomone, Inspekcija neteisingai interpretavo gydytojų konsultantų išvadas, nes infekcinių ligų gydytojas SAM konsultantas 2011 m. vasario 8 d. išvadoje pažymi, kad „Remiantis racionalaus antibiotikų vartojimo principais, jokios antibiotikų rekomendacijos negali būti absoliučiai teisingos“. Todėl galima teigti, kad galimi keli alternatyvūs antibakterinės terapijos sprendimai konkrečioje situacijoje (svarbu, kad infekcijos sukėlėjas būtų jautrus paskirtam (-iems) antibiotikui (-ams), gerai patektų į infekcijos židinį ir pan.), tuo tarpu SAM konsultanto išvadoje yra pateikti tik jo pamąstymai apie antibakterinį gydymą, kuriais negalima grįsti sprendimo, jog gydytojas V. G. pažeidė VIT gydytojo pareiginius nuostatus. SAM konsultantas vaikų intensyviosios terapijos gydytojas pripažino alternatyvios terapijos galimybę pacientės B.L. atveju. Tuo remiantis galima daryti prielaidą, kad Inspekcija savo išvadai pagrįsti pasirinko tą SAM konsultanto nuomonę, kuri buvo artimesnė Inspekcijos vyr. specialistės nuomonei.
Pareiškėjas rėmėsi medicininės literatūros duomenimis, kad mirštamumas esant invazinei stafilokokinei infekcijai svyruoja nuo 19 iki 34 proc. Mirštamumo riziką didina išsivystęs sepsinis šokas ar S. aureus padermės, sintezuojančios toksinio šoko sindromą sukeliančius patogeniškumo veiksnius, tokius kaip PVL (angl. Panton-Valentine leucocidine) toksinas, kuris sukelia plaučių audinio nekrozę, toksinio šoko sindromą bei kitų organų pakenkimą. Naujausi moksliniai įrodymai teigia, kad būtent dėl to gydymas vien oksacilinu nebūtų geriausias pasirinkimas šiai Pacientei dėl blogesnės penetracijos į nekrotinį plaučių audinį ir todėl, nepasiekus MIC, oksacilino stimuliuojančio poveikio S. aureus gaminti PVL toksiną, taigi sukelti dar didesnę plaučių nekrozę. Šiuo atveju kartu su cefuroksimu skirtas kitas antibiotikas klindamicinas, kuris naujausių mokslinių tyrimų duomenimis mažina S. aureus PVL toksino produkciją, todėl, pareiškėjo manymu, tai buvo optimalus ir racionalus antibakterinės terapijos sprendimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad gydytojas specialistas SAM konsultantas savo išvadoje kalba tik apie sepsio gydymą, tačiau pacientei B.L. buvo diagnozuota ne tik sepsis, bet ir destrukcinė pneumonija. Paskyrus tinkamą antibiotiką, S. aureus bakterijos žūsta ir iš jų išorinės sienelės atsipalaiduoja egzotoksinas, kuris sukelia toksinio šoko sindromą, nevaldomą antibiotikais. Dėl to galimas karščiavimas, CRB pakilimas, leukocitų skaičiaus padidėjimas. Pažymėjo, kad pacientės B.L. atvejis antibakterinio gydymo veiksmingumo vertinimo požiūriu nėra įprastinis (sepsis su sunkia sepsine destrukcine pneumonija ir pleuros uždegimu), todėl antibakterinio gydymo veiksmingumo įprastinio vertinimo kriterijai turi būti taikomi labai atsargiai. Pirmąsias 2-3 paras, esant tokiai sunkiai infekcijai, uždegiminiai kraujo rodikliai išlieka aukšti, tačiau stabilizuojasi kraujotaka, inkstų ir kitų organų veikla, tuo tarpu uždegiminiai kraujo rodikliai sumažėja vėliau. Pacientei B.L. tai įvyko 5-6 gydymo parą. Paaiškino, kad kraujo uždegiminę reakciją visada palaiko pleuros (krūtinplėvės) uždegimas ir vykstantis destrukcinis (griuvimo) procesas plaučiuose. Vien dėl jo aukštas CRB ir leukocitų skaičius gali išlikti gana ilgą laiką net ir nelikus gyvų mikroorganizmų infekcijos židinyje. Todėl pacientės B.L.būklės blogėjimas nesusijęs su antibiotiku. Minėta, kad naujausiais moksliniais duomenimis, antibiotikas, galintis surišti ar neutralizuoti šį toksiną, yra klindamicinas, kuris pacientei buvo paskirtas 2010 m. liepos 13 d. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad SAM konsultanto išvados teiginys, jog 2010 m. liepos 14 d., t. y. po 1 d., jau tapo aišku, kad paskirtas gydymas yra neveiksmingas, ir siūloma skirti dar siauresnio spektro antibiotiką, yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, pacientei B.L. skirto antibakterinio gydymo veiksmingumą rodo sumažėję uždegiminiai rodikliai kraujo tyrimuose: CRB sumažėjo nuo 495 mg/l (2010 m. liepos 14 d.) iki 244,3 mg/l (2010 m. liepos 18 d.), pradėjęs didėti ir normalizavęsis leukocitų skaičius kraujyje – 2,7x10(9)/1 (2010 m. liepos 12 d.), 12,4x10(9)/1 (2010 m. liepos 14 d.) ir 8,4x10(9)/1 (2010 m. liepos 18 d.), ėmė mažėti ir karščiavimas (2010 m. liepos 18 d.). Darant prielaidą, kad visiškai nebuvo efekto gydant plataus veikimo spektro antibiotikais cefuroksimu ir klindamicinu, būtų nelogiška tikėtis, jog bus veiksmingesnis vienintelis siauresnio spektro antibiotikas oksacilinas. Pacientei viso jos gydymo metu buvo skirti plataus veikimo spektro antibiotikai, kurie S. aureus veikia ne silpniau nei oksacilinas, tačiau papildomai veikia dar ir kitus mikroorganizmus, apie kurių buvimą imunosupresinės būklės pacientui negalvoti negalima. Paaiškino, kad S. aureus sukeltų infekcijų gydymui galima visa eilė antibiotikų. Oksacilinas – labai siauro spektro antibiotikas, veikiantis tik S. aureus ir kai kuriuos streptokokus, o cefuroksimas be S. aureus veikia dar ir kitus sukėlėjus, tokius kaip streptokokai, Enterobacteriaceae šeimos lazdelės, hemofilai. Todėl mano, kad skirti sunkios būklės pacientui labai siauro spektro antibiotiką, net ir turint išskirtą sukėlėją laboratorijoje, būtų labai rizikinga, nes kai kurios bakterijos laboratorijoje gali neišaugti, bet kliniškai pasireikšti labai sunkia eiga. Tai, kad pacientei B. L. buvo skirtas šiuolaikinis, įrodymais pagrįstas, efektyvus antibakterinis gydymas, patvirtina ir SAM konsultantės vaikų intensyviosios terapijos gydytojos teiginys, jog „...buvo galima papildomai skirti oksacilino, tačiau cefuroksimo skyrimas buvo pratęstas teisingai (plataus spektro antibiotikas, veikiantis ne tik stafilokoką, būtina skirti imunosupresiniam pacientui, ...)“. Pareiškėjas pažymėjo, kad antibakterinis gydymas skiriamas įvertinus visus turimus duomenis, o ne tik laboratorinių tyrimų rezultatus. Todėl mano, kad Inspekcijos kontrolės išvadose nepagrįstai teigiama, jog tinkamo antibiotiko parinkimą paciento gydymui lemia vien nustatytas sukėlėjas ir jo jautrumas/atsparumas antibiotikui in vitro, taip pat mano, kad Inspekcija ir SAM konsultantas infekcinių ligų gydytojas nepagrįstai ignoruoja makroorganizmo (paciento) imuninę būklę bei kitus veiksnius (pvz., dirbtinę plaučių ventiliaciją), kurie irgi turi įtakos renkantis antibakterinę terapiją. 2011 m. vasario 25 d. Inspekcijoje įvyko posėdis, kuriame dalyvavo pacientės B. L. atvejį vertinę SAM konsultantai gydytojai specialistai, kurie, išsamiau susipažinę su šios Pacientės tyrimo ir gydymo aplinkybėmis bei išklausę Kauno klinikų atstovų argumentus, pritarė, jog pacientei skirtas antibakterinis gydymas buvo adekvatus. Inspekcija į minėtą gydytojų išvadą neatsižvelgė ir Kontrolės išvadą grindė ankstesne (2011 m. vasario 8 d.) SAM konsultanto išvada. Savo sprendimui pagrįsti Inspekcija pasirinko tik infekcinių ligų gydytojo SAM konsultanto išvadą ir nepateikė vaikų intensyviosios terapijos gydytojos SAM konsultantės išvados.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 56-59) paaiškino, kad Inspekcija, vadovaudamasi Šiaulių miesto policijos komisariato prašymu, atliko Kauno klinikose laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2010 m. liepos 23 d. pacientei B.L. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę.
Dėl Inspekcijos sprendimo 3.1.1 punkto paaiškino, kad Inspekcija nustatė, jog 2010 m. liepos 12 d. pacientė B. L. sunkios būklės iš Šiaulių apskrities ligoninės pervežta į Kauno klinikas ir 21.00 val. paguldyta į Vaikų reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus (toliau – ir VRIT skyrius) stacionarą. Vaikų intensyviosios terapijos gydytojas T. K. apžiūrėjo Pacientę ir ligos istorijos Nusiskundimų, anamnezės, dienyno ir kitų įrašų lape pažymėjo, kad pacientė reanimobiliu buvo atvežta iš Šiaulių ligoninės dėl dekompensuoto septinio šoko, aprašė objektyvią būklę – intubuota, plaučiuose šiurkštus alsavimas, abipus pavieniai vidutinio stambumo karkalai, apatinėse dalyse kvėpavimas susilpnintas, arterinis kraujo spaudimas – 108/52 mmHg, pastoviai palaikomas vaistais (dopaminu, adrenalinu), širdies susitraukimų dažnis – 180 k/min., periferiniai pulsai neapčiuopiami, oda blyški, vezikuliniai bėrimai, vietomis su nekroze, naujų bėrimo elementų nėra, kapiliarų prisipildymo laikas – 5-6 sek., galūnės vėsios, diurezė koncentruota, kūno temperatūra – 40,3°C, dešinio dilbio žaizda sutvarstyta, nustatė preliminarią diagnozę - sepsis, dekompensuotas septinis šokas, kardiopulmoninis nepakankamumas, dešinio dilbio flegmona, vėjaraupiai. 2010 m. liepos 13 d. (valanda nenurodyta) pacientę B. L. dėl antivirusinio gydymo konsultavo infekcinių ligų gydytoja V. M. (tai buvo infekcinių ligų gydytojos konsultacija nuo pacientės B.L. priėmimo į Kauno klinikų stacionarą), kuri ligos istorijoje pažymėjo, jog 4-5 sirgimo vėjaraupiais dieną pablogėjo bendra pacientės savijauta, prisidėjo bakterinė infekcija, nurodė, kad, jos nuomone, tikslingas priešvirusinis gydymas acikloviru po 500 mg 3 kartus per dieną. Infekcinių ligų gydytojo kompetenciją, teises ir pareigas apibrėžia Lietuvos medicinos norma MN 117:2004, kurios 12.5.1, 12,5.2, 12.5.5, 12.5.9, 12.5.10 punktai nustato, jog infekcinių ligų gydytojas privalo gebėti surinkti epidemiologinę ir imunologinę anamnezę, teisingai įvertinti ligonio būklę, paskirti tyrimus infekcinėms ligoms gydyti, apibendrinti ir įvertinti visų tyrimų duomenis, diagnozuojant infekcines ligas bei jas ir jų komplikacijas gydyti. Atsakovas pažymėjo, kad infekcinių ligų gydytoja V. M., konsultuodama pacientę B.L., nevertino objektyvios jos sveikatos būklės ir tyrimų, nesuformulavo diagnozės, nedavė rekomendacijų antibakteriniam gydymui (2010 m. liepos 13 d.), neaprašė naujai atsiradusių bėrimų pobūdžio, nevertino pacientės B.L. tyrimų, kepenų, blužnies, limfmazgių, kitų vidaus organų būklės, karščiavimo, nesuformulavo diagnozės, nemotyvavo, kodėl pratęsė gydymą acikloviru (2010 m. liepos 20 d.). Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, esą pacientės B.L. ligos istorijoje jau buvo aprašyti anamnezė, objektyvi pacientės būklė, karščiavimas ir atliktų tyrimų rezultatai. Pabrėžė, kad infekcinių ligų gydytoja pacientės B.L. būklę nuo jos priėmimo į Kauno klinikų stacionarą vertino pirmą kartą (prieš tai pacientę B.L. konsultavo ir gydė kitų sričių specialistai – reanimacijos ir intensyvios terapijos, vaikų chirurgas, veido žandikaulių chirurgas ir t. t.), todėl turėjo ją įvertinti pagal savo kompetenciją, nustatytą minėtoje medicinos normoje. Nė vienas iš aukščiau nurodytų specialistų, konsultavusių pacientę B.L. , neturėjo tokių įgaliojimų ir kompetencijos kaip infekcinių ligų gydytojas, todėl, atsakovo manymu, gydytoja V. M. privalėjo įvertinti ir aprašyti pacientės B.L. būklę pagal savo kompetenciją, suformuluoti diagnozę, teikti rekomendacijas gydymui ir kt. Medicinos normos MN 117:2004 12.3.39 papunktyje būtent infekcinių ligų gydytojo kompetencijai priskirta diagnozuoti ir gydyti infekcinę ligą – vėjaraupius, todėl būtent šios srities gydytojas turėjo infekcinių ligų diagnostikos ir gydymo kontekste konsultuoti pacientę B.L. ir vertinti jos būklę.
Dėl skundžiamo Sprendimo 3.1.2 punkto atsakovas paaiškino, kad pacientės B. L. gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. A-868331 yra 2 Kauno klinikų Mikrobiologijos laboratorijoje 2010 m. liepos 15 d. atliktų tyrimų rezultatai: kraujo pasėlis (tyrimo Nr. 16285) ir žaizdos sekreto pasėlis (tyrimo Nr. 16284). Sekreto iš žaizdos pasėlyje gausiai augo auksinis stafilokokas, atsparus penicilinui, jautrus oksacilinui, ceftazidinui, cefepimui, gentamicinui (kitiems antibiotikams, taip pat ir cefuroksimui, jautrumas nevertintas), kraujo pasėlyje augo auksinis stafilokokas, atsparus penicilinui, jautrus oksacilinui, gentamicinui, sulfonamidui, trimetoprimui (kitiems antibiotikams jautrumas nevertintas). Kraujo pasėlis imamas turint tikslą išsiaiškinti infekcinio sukėlėjo augimą ir jo jautrumą tam tikram antibiotikui. Nepaisant to, kad Kauno klinikose jau 2010 m. liepos 15 d. buvo žinomi kraujo pasėlio tyrimo rezultatai – augo auksinis stafilokokas, jautrus oksacilinui, – gydytojas V. G. koregavo antibakterinį gydymą paskirdamas oksaciliną tik 2010 m. liepos 19 d., t. y. po keturių dienų. Šiaulių apskrities ligoninėje 2010 m. liepos 12 d. taip pat buvo atliktas pacientės kraujo mikrobiologinis tyrimas (rezultatai gauti 2010 m. liepos 14 d.) siekiant nustatyti infekcinio sukėlėjo augimą ir jo jautrumą tam tikram antibiotikui, kurio tyrimo rezultatai Kauno klinikų medikams buvo pateikti faksu 2010 m. liepos 14 d. 13.08 val., taigi rezultatai, kad buvo nustatytas jautrumas oksacilinui ir kitiems antibiotikams, pareiškėjui buvo neabejotinai žinomi, tačiau nebuvo vertinami, interpretuojami ir pagal šiuos rezultatus nebuvo skiriamas ir koreguojamas gydymas.
Atsižvelgdama į tai, kad buvo vertinamas sudėtingas klinikinis atvejis, Inspekcija kreipėsi dėl jo įvertinimo į SAM specialistus konsultantus – infekcinių ligų gydytoją prof. A. A. ir vaikų intensyviosios terapijos gydytoją doc. V. Ž. Specialistas konsultantas prof. A. A. atsakydamas į klausimą, ar gydytojas V. G. pasirinko tinkamą antibakterinio gydymo taktiką, pažymėjo, kad šis gydytojas nepasirinko tinkamos antibakterinio gydymo taktikos, neatsižvelgė į jau 2010 m. liepos 13 d. gautus pasėlio mikrobiologinių tyrimų atsakymus dėl mikroorganizmų jautrumo oksacilinui, gentamicinui ir daugeliui kitų antibiotikų, neskyrė oksacilino (auksinio stafilokoko gydymo standarto) ir kitų efektyvių šio mikroorganizmo komplikacijų gydymui rezervinių antibiotikų ir tik 2010 m. liepos 19 d. koregavo antibakterinį gydymą – oksaciliną paskyrė po 2 g 6 kartus per dieną (paskyrimų pakeitimo nekomentavo), pratęsė paskirtą antivirusinį gydymą acikloviru, o rezerviniai antibiotikai (meropenemas ir vankomicinas) buvo paskirti tik 2010 m. liepos 22 d., t. y. vieną parą prieš pacientės B. L. mirtį. Šis specialistas paaiškino, kad, esant S. aureus infekcijai, patvirtintai pasėlio rezultatais, skiriama oksacilino, nesant efekto – meropenemo arba vankomicino. Specialistė konsultantė doc. V. Ž. pažymėjo, kad pagal 2010 m. liepos 13 d. gautus pasėlių rezultatus (oksacilinui jautrus auksinis stafilokokas) buvo galima papildomai paskirti oksacilino, o apie rezervinių antibiotikų (meropenemo, vankomicino) skyrimą reikėjo pagalvoti jau 2010 m. liepos 16 d., kai CRB tebedidėjo ir pasiekė 497 mg/l.
Kauno klinikų generalinio direktoriaus 2008 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-350 patvirtinto Gydymo stacionare istorijų pildymo aprašo (toliau – ir GSI pildymo aprašas) 22.1 punktas įpareigoja gydantį gydytoją gydymo stacionare istorijos dienyne, atliekant paskyrimų pakeitimą ar skiriant papildomą gydymą ar tyrimus, aprašyti pacientui atliktų tyrimų įvertinimą, motyvaciją. Gydytojas V. G. oksaciliną paskyrė 2010 m. liepos 19 d., tačiau jo skyrimo nepagrindė ir nemotyvavo. Kauno klinikų generalinio direktoriaus 2006 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintų Vaikų intensyviosios terapijos gydytojo pareiginių nuostatų 19.4 ir 19.5 punktai įpareigoja intensyviosios terapijos gydytoją skirti pacientams įrodytą efektyvų gydymą. 2010 m. liepos 15 d. atlikus mikrobiologinį tyrimą, buvo nustatyta, jog kraujo pasėlyje (tyrimo Nr. 16285) augo auksinis stafilokokas, atsparus penicilinui, jautrus oksacilinui, gentamicinui, sulfonamidui, trimetoprimui (kitiems antibiotikams jautrumas nevertintas), o žaizdos sekreto pasėlyje (tyrimo Nr. 16284) gausiai augo auksinis stafilokokas, atsparus penicilinui, jautrus oksacilinui, ceftazidinui, cefepimui, gentamicinui (kitiems antibiotikams, taip pat ir cefuroksimui, jautrumas nevertintas). Atsakovas akcentavo, kad esant miknėtoms aplinkybėms pagrįstai kyla klausimas, kodėl pacientei B.L. nebuvo paskirtas antibiotikas, kurio jautrumas infekciniam sukėlėjui buvo patvirtintas, tačiau paskirtas antibiotikas, kurio jautrumas auksinio stafilokoko sukėlėjui apskritai nebuvo vertintas, o efektyvumas abejotinas.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys A. L. ir D. L. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 109-112) pareiškė savo nuomonę, kad Inspekcija, atlikdama valstybinį medicininį auditą ir priimdama skundžiamą sprendimą, vadovavosi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Valstybinio medicininio audito nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1172), auditą atliko išsamiai, abejoti Inspekcijos ir jos pasitelktų specialistų kompetencija, nešališkumu, jų išvadų išsamumu ir pagrįstumu bei skundžiamo sprendimo teisėtumu nėra jokio teisinio ar medicininio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių nesuinteresuotų bylos išnagrinėjimo baigtimi asmenų išvadų, patvirtinančių skundo argumentus. Tiek iš Kontrolės ataskaitos, tiek iš Inspekcijos pasitelktų specialistų konsultantų išvadų akivaizdu, kad tiek Kauno klinikų infekcinių ligų gydytoja V. M., tiek vaikų intensyviosios terapijos gydytojas V. G. aplaidžiai atliko savo pareigas, pareiškėjo pacientei B. L. suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė neatitiko nei teisės normų, nei gydytojo profesinės etikos reikalavimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. liepos 5 d. sprendimu (II t., b. l. 180-190) pareiškėjo VšĮ Kauno klinikų skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat priteisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L. ir D. L. iš pareiškėjo 250,80 Lt transporto išlaidoms atlyginti.
Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, kad Šiaulių miesto policijos komisariato prašymu Inspekcija atliko Kauno klinikose 2010 m. liepos 12 d – 2010 m. liepos 23 d. Pacientei B. L. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. 2011 m. kovo 10 d. buvo patvirtinta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita Nr. 1A-28(NK-112) (I t., b. l. 62-70) ir priimtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas Nr. 4A-28(NK-112) (I t., b. l. 71-72).
Teismas nustatė, kad Inspekcijos Sprendime pateiktos šios išvados:
3.1. 2010 m. liepos 12 d. - 2010 m. liepos 23 d. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose pacientei B. L. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės akto bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus.
3.1.1. 2010 m. liepos 13 d. ir 2010 m. liepos 20 d. infekcinių ligų gydytoja V. M. pati nesurinko ir neįvertino ligos istorijoje buvusios anamnezės, objektyvios pacientės būklės, karščiavimo, tyrimų, nesuformulavo diagnozės, nedavė rekomendacijų antibakteriniam gydymui, tuo pažeidė sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 11d. įsakymu Nr. V-778 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 117:2004 „Infekcinių ligų gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 12.5.1. p., 12.5.2. p., 12.5.5. p., 12.5.9. p., 12.5.10. p. reikalavimų - surinkti anamnezę, teisingai įvertinti ligonio būklę ir ligos sindromą; paskirti tyrimus infekcinėms ligoms diagnozuoti ir juos interpretuoti; įvertinti bakterioskopinių, bakteriologinių tyrimų rezultatus, apibendrinti ir įvertinti visų tyrimų duomenis, diagnozuojant infekcines ligas; gydyti infekcines ligas, jų komplikacijas ir gretutinius susirgimus etiotropinėmis, patogenezinėmis ir simptominėmis priemonėmis bei įstaigos vadovo 2008 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-350 patvirtintos Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 23 p. - gydytojas konsultantas turi pateikti išvadas, jeigu įmanoma - diagnozę, rekomendacijas dėl tolesnio tyrimo ir gydymo.
3.1.2. 2010 m. liepos 15 d. gydytojas V. G. neatsižvelgė į 2010 m. liepos 15 d. gauto pasėlio mikrobiologinio tyrimo atsakymą dėl mikroorganizmų jautrumo, oksaciliną paskyrė tik 2010 m. liepos 19 d. ir be jokio pagrindimo, tuo pažeidė įstaigos vadovo 2006 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintų Vaikų intensyviosios terapijos gydytojo pareiginių nuostatų III d. 19.4 p., 19.5. p. - ištirti ir skirti pacientams įrodytą efektyvų gydymą bei pagal indikacijas taikyti tyrimo ir gydymo metodus bei Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 22.1 p. - gydantis ar budintis gydytojas turi aprašyti atliktų tyrimų įvertinimą, motyvaciją, atliekant paskyrimų pakeitimą ar skiriant papildomą gydymą ar tyrimus.
3.2. Kitų kontrolės metu VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų pažeidimų, nesusijusių su pacientei B. L. teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, nenustatyta.
3.3. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms Inspekcijos teikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti:
3.3.1. Organizuoti konferenciją, kurios dalyviai - vaikų intensyviosios terapijos gydytojai, infekcinių ligų gydytojai, vaikų ligų gydytojai, greitosios medicinos pagalbos specialistai, sveikatos paslaugų organizatoriai, visuomenės sveikatos specialistai, atsakingi už infekcinių ligų registrą, epidemiologinę situaciją, aptartų vaikų infekcinių ligų vyresniame amžiuje komplikacijų diagnostikos, gydymo ypatumus.
3.3.2. Sudaryti galimybę VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų infekcinių ligų gydytojai V. M. be eilės patobulinti įgūdžius vaikų infekcinių ligų diagnostikos ir gydymo kursuose.
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, bei vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 str. 1 d. 1 ir 5 p., 58 str. 2 d., 59 str. 3 d., Inspekcijos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-941, 10.7 p., nuspręsta:
4.1. Pavesti ASPĮ vadovui įvykdyti privalomus nurodymus:
4.2.1. Užtikrinti Sprendimo 3.1.1-3.1.2 p. nustatytų pažeistų teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų tinkamą vykdymą.
4.2.2. Supažindinti atsakingus gydytojus su kontrolės išvadomis bei įpareigoti tinkamai vykdyti pažeistų teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus.
4.3. Siūlyti ASPĮ vadovui:
4.3.1. Įgyvendinti Sprendimo 3.3 p. nurodytas rekomendacijas.
5. ASPĮ vadovas įpareigojamas iki 2011 m. balandžio 30 d. informuoti Inspekciją apie asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo įvykdymą, pridedant patvirtintas dokumentų kopijas.
Teismas sprendime nurodė, kad nagrinėdamas bylą, be kita ko, vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, taip pat vadovavosi nagrinėjamam ginčui aktualiais specialiaisiais teisės aktais.
Teismas nustatė, kad infekcinių ligų gydytojo veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos medicinos norma MN 117:2004 „Infekcinių ligų gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Šioje Medicinos normoje nurodyta, kad infekcinių ligų gydytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs infekcinių ligų gydytojo profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę mokslo ir praktikos pažangą (12 p.). Infekcinių ligų gydytojas turi gebėti: 12.5.1. surinkti epidemiologinę ir imunologinę anamnezę, teisingai įvertinti ligonio būklę ir ligos sindromą; 12.5.2. paskirti tyrimus infekcinėms ligoms diagnozuoti ir juos interpretuoti; <...> 12.5.5. įvertinti bakterioskopinių, bakteriologinių tyrimų rezultatus, biologinius įodinius mėginius; <...> 12.5.9. apibendrinti ir įvertinti visų tyrimų duomenis, diagnozuojant infekcines ligas; 12.5.10. gydyti infekcines ligas, jų komplikacijas ir gretutinius susirgimus etiotropinėmis, patogenezinėmis bei simptominėmis priemonėmis.
Kauno klinikų generalinio direktoriaus 2008 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-350 patvirtintas Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos aprašas reglamentuoja gydymo stacionare istorijų pildymo ir jų sutvarkymo procesą, nustato medicinos darbuotojų atsakomybės ir kompetencijos ribas. Šio GSI pildymo tvarkos aprašo 22.1 punkte numatyta, kad gydymo stacionare istorijos dienyne gydantis ar budintis gydytojas turi aprašyti paciento būklę, būklės pokyčius, būklės stebėjimą, atliktų tyrimų įvertinimą, motyvaciją, atliekant paskyrimų pakeitimą ar skiriant papildomą (nenumatytą plane) gydymą ar tyrimus, kitą, gydytojo nuomone, svarbią informaciją. To paties Aprašo 23 punkte numatyta, kad gydymo stacionare istorijoje gydytojas konsultantas turi nurodyti konsultacijų datą ir tikslų laiką, pateikti išvadas, jeigu įmanoma, – diagnozę, rekomendacijas dėl tolesnio tyrimo ir gydymo, savo įrašą apie atliktą konsultaciją patvirtinti parašu ir spaudu. Kauno klinikų generalinio direktoriaus 2006 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintų Vaikų intensyviosios terapijos gydytojo pareiginių nuostatų III dalyje įtvirtinta, kad vaikų intensyviosios terapijos gydytojas privalo ištirti ir skirti pacientams įrodytą efektyvų gydymą pagal vaikų ligų ir vaikų intensyviosios terapijos gydytojo ar gydytojo anesteziologo – reanimatologo kompetenciją, užtikrinti adekvatų sekimą, analizuoti gydymo efektyvumą bei laiku imtis priemonių, keičiantis ligonio sveikatos būklei (19.4 p.); pagal indikacijas taikyti tyrimo ir gydymo metodus (19.5 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas apibrėžė, kad byloje yra nagrinėtina, ar laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2010 m. liepos 23 d. Kauno klinikose dirbusių medikų teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo tinkamos teisės atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, kad Inspekcijos Sprendime konstatuota, jog du Kauno klinikose dirbę gydytojai – M. M. ir V. G., teikdami paslaugas pacientei B. L., pažeidė pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimus, teismas vertino šių Sprendimo išvadų pagrįstumą.
Kontrolės ataskaitoje ir Sprendime Inspekcija nustatė, kad 2010 m. liepos 13 d. ir 2010 m. liepos 20 d. infekcinių ligų gydytoja V. M. pati nesurinko ir neįvertino ligos istorijoje buvusios anamnezės, objektyvios pacientės būklės, karščiavimo, tyrimų, nesuformulavo diagnozės, nedavė rekomendacijų antibakteriniam gydymui. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad anamnezė, objektyvi Pacientės būklė, karščiavimas, atliktų tyrimų rezultatai pacientės B.L. ligos istorijoje jau buvo aprašyti, tačiau tai nereiškia, jog gydytoja V. M. neprivalėjo atlikti aukščiau nurodytų veiksmų. Pacientę B.L. vertino ir kitų sričių gydytojai (reanimacijos ir intensyvios terapijos, vaikų chirurgas, veido žandikaulių chirurgas ir kt.), kurių kompetencija skyrėsi nuo infekcinių ligų gydytojos, buvo praėjęs atitinkamas laiko tarpas nuo ankstesnių veiksmų (tyrimų) atlikimo, todėl teismas sprendė, kad gydytoja privalėjo remtis medicinos norma MN 117:2004 ir atlikti šios normos 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 papunkčiuose numatytus veiksmus, ką iš esmės patvirtino ir SAM specialistė konsultantė V. Ž. (I t., b. l. 94). Pagal minėtą medicinos normą, ką teisingai pažymėjo atsakovas, vėjaraupius B01 (12.3.39 p.) diagnozuoti ir gydyti turėjo būtent infekcinių ligų gydytojas, todėl remtis anksčiau Pacientę konsultavusių gydytojų įrašais buvo nepakankama Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija turėjo pagrindą konstatuoti, jog V. M. nesilaikė Medicinos normos MN 117:2004 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 papunkčių bei GSI pildymo tvarkos aprašo 23 punkto reikalavimų.
Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad Kauno klinikose 2010 m. liepos 14 d. įvyko gydytojų konsiliumas, kuris, įvertinęs pacientės B.L. būklę ir atliktų tyrimų rezultatus, priėmė sprendimą skirti pacientei B.L. plataus veikimo spektro antibakterinį gydymą cefuroksimo ir klindamicino deriniu. 2010 m. liepos 15 d., t. y. kitą dieną po gydytojų konsiliumo, buvo gautas pasėlio mikrobiologinio tyrimo atsakymas dėl mikroorganizmų jautrumo (nustatyta, kad sekreto iš žaizdos pasėlyje gausiai augo auksinis stafilokokas, atsparus penicilinui, jautrus oksacilinui, ceftazidinui, cefepimui, gentamicinui (kitiems antibiotikams, tarp jų ir cefuroksimui, jautrumas nevertintas); kraujo pasėlyje augo auksinis stafilokokas, atsparus penicilinui, jautrus oksacilinui, gentamicinui, sulfonamidui, trimetprimui (kitiems antibiotikams jautrumas nevertintas) (I t., b. l. 96-97). Vadinasi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (gavus naujus duomenis), buvo būtina nedelsiant spręsti dėl reikiamų vaistų skyrimo. Tačiau gydytojas V. G. pacientei B.L. , kurios būklė tuo metu buvo sunki, oksaciliną, kuriam yra jautrus auksinis stafilokokas, paskyrė tik 2010 m. liepos 19 d., todėl Inspekcija visiškai pagrįstai motyvavo, jog gydytojas parinko netinkamą, neefektyvią antibakterinio gydymo taktiką (tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į kilusias pasekmes – Pacientės mirtį), ką iš esmės patvirtino ir gydytojai konsultantai prof. A. A. (I t., b. l. 84-86, 89-91) bei doc. V. Ž. (I t., b. l. 92-94; pasak jos, jau pagal 2010 m. liepos 13 d. gautus pasėlių rezultatus (oksacilinui jautrus auksinis stafilokokas) buvo galima papildomai paskirti oksacilino, o apie rezervinių antibiotikų (meropenemo, vankomicino) skyrimą reikėjo pagalvoti jau 2010 m. liepos 16 d., kai CRB tebedidėjo ir pasiekė 497 mg/l). Esant S. aureus sukeltam sepsiui, oksacilinas laikomas veiksmingesnis (pasak SAM specialisto konsultanto prof. A. A.; I t., b. l. 90), tuo tarpu pacientei B.L. buvo paskirtas antibiotikas, kurio jautrumas auksinio stafilokoko sukėlėjui apskritai nebuvo vertintas. Be to, toks gydytojo V. G. priimtas sprendimas nebuvo niekaip pagrįstas, nors, kaip minėta, GSI pildymo tvarkos aprašo 22.1 punktas nustato, kad gydymo stacionare istorijos dienyne gydantis ar budintis gydytojas turi aprašyti paciento būklę, būklės pokyčius, būklės stebėjimą, atliktų tyrimų įvertinimą, motyvaciją, atliekant paskyrimų pakeitimą ar skiriant papildomą (nenumatytą plane) gydymą ar tyrimus, kitą, gydytojo nuomone, svarbią informaciją. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Inspekcija visiškai pagrįstai sprendė, jog gydytojas V. G. tokiais veiksmais (neveikimu) pažeidė VIT gydytojo pareiginių nuostatų III dalies 19.4 ir 19.5 punktų bei GSI pildymo tvarkos aprašo 22.1 punkto reikalavimus.
Įvertinęs Sprendime konstatuotų pažeidimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija pagrįstai pavedė asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovui įvykdyti privalomus nurodymus, įvardytus Sprendimo 4.2.1 ir 4.2.2 papunkčiuose, siekiant ateityje išvengti analogiškų pažeidimų. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti Sprendimą, byloje nenustatyta. Teismas konstatavo, kad Inspekcijos priimtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2011 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 4A-28 (NK-112) iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį sprendimą remiantis pareiškėjo nurodomais argumentais nėra pagrindo, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2, 5 dalimis ir atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas yra palankus tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L. ir D. L., teismas nusprendė, kad jie turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Patirtas kelionės išlaidas patvirtina 2011 m. birželio 28 d. kvitas, kad UAB „Videra” degalinėje, esančioje Vilniaus g. 1, Šiauliuose, pirkta degalų (benzino) už 250,80 Lt (1 litro kaina – 4,56 Lt). Atstumas tarp Vilniaus ir Šiaulių (A. L. ir D. L. gyvenamoji vieta yra Joniškėlio g. 7, Šiauliuose) miestų yra 213 kilometrų. Remiantis Automobilių kuro normų nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405, 1 priedo duomenimis, pagal analogiją (kai automobilio variklio darbinis tūris yra 2,8 litro, galia – 128 kW), lengvojo automobilio Audi 100 Avant kontrolinė (bazinė) kuro sąnaudų norma, laikytina 12-13 litrų/100 km. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims iš pareiškėjo 250,80 Lt kelionės išlaidų.
III.
Pareiškėjas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė viešoji įstaiga Kauno klinikos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (III t., b. l. 11-15) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują – skundą patenkinti.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu, apeliantas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuose buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui nesutikdamas Inspekcijos Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.1 punktuose išdėstytomis Kontrolės išvadomis, ir kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijose teisme. Be to, nurodo šiuos argumentus:
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nevisapusiškai į ją įsigilinęs. Ginčijamas Inspekcijos Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir tai yra pagrindas jį panaikinti.Apelianto nuomone, Inspekcija netinkamai pritaikė Medicinos normą MN 117:2004 konkrečiai situacijai. Medicinos norma neapima ir negali apimti visų konkrečių situacijų, todėl vertinant gydytojos veiksmus būtina vadovautis ir protingumo kriterijumi. Atkreipia dėmesį, kad pacientė B.L. buvo nesąmoninga, prijungta prie kvėpavimą palaikančios aparatūros, esant trinkančioms gyvybinėms funkcijoms. Tokioje situacijoje anamnezės surinkti neįmanoma. Anamnezė, objektyvi pacientės B. L. būklė, karščiavimas, atliktų tyrimų rezultatai šios pacientės ligos istorijoje jau buvo aprašyti, diagnozė nustatyta. Be to, konsultantui visada perduodama visa reikalinga informacija kviečiančiojo gydytojo, o konsultacijos tikslas suformuojamas aiškus ir konkretus. Medicinos normoje MN 117:2004 nėra reikalaujama kiekvieną kartą konsultuojant pacientą iš naujo perrašinėti paciento medicinos dokumentuose surinktus duomenis. Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas akcentuoja, kad vaikų intensyviosios terapijos gydytojo kompetencija apima infekcinio proceso ir sunkaus sepsio diagnostiką bei gydymą, vaikų intensyviosios terapijos gydytojas kasdien savo darbe sprendžia infekcijų gydymo ir medikamentų dozavimo klausimus, todėl gydydamas minėtas ligas ir būkles, jis neprivalo konsultuotis su kitais gydytojais specialistais. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytais teiginiais, jog pacientei B.L. buvo paskirtas antibiotikas, kurio jautrumas auksinio stafilokoko sukėlėjui apskritai nebuvo vertintas. Atkreipia dėmesį į tai, kad mikrobiologijos laboratorijos, dirbančios su klinikine tiriamąja medžiaga, tiria ir vertina sukėlėjų jautrumą griežtai pagal standartą (Lietuvoje galioja CLSI – Clinical and Laboratory Standards Institute standartas). Laboratorinės medicinos gydytoja rėmėsi CLSI M100-S19 standarto nuorodomis, kurių 29-30 puslapiuose teigiama, jog turi būti nustatomas in vitro S. aureus jautrumas oksacilinui (su cefoksitino disku), visi oksacilinui jautrūs stafilokokai yra jautrūs ir kitiems betalaktaminiams antibiotikams (įskaitant cefuroksimą), kuriems jautrumo in vitro tirti nereikia.
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 19-22) atsakovas nurodo, kad palaiko Inspekcijos poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog intensyvios terapijos gydytojas neprivalo konsultuotis su kitais specialistais, taip suabsoliutindamas intensyvios terapijos gydytojo kompetenciją ir įgaliojimus bei nesivadovaudamas Medicinos norma MN 117:2004. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Medicinos normos 12.3.39 punkte būtent infekcinių ligų gydytojui pavedama diagnozuoti ir gydyti vėjaraupius. Teismas sprendime taip pat pagrįstai pažymėjo, kad pacientei B.L. buvo paskirtas antibiotikas, kurio jautrumas auksinio stafilokoko sukėlėjui apskritai nebuvo vertintas, be to, gydytojo V. G. priimtas sprendimas dėl kito antibiotiko paskyrimo buvo be jokio pagrindimo. Dėl apelianto teiginio, kad pacientei B.L.buvo paskirti platesnio spektro antibiotikai, atsakovas pažymi, jog, neįvertinus šių antibiotikų jautrumo auksinio stafilokoko sukėlėjui, toks paskyrimas buvo paremtas tik dažniausiai pasitaikančia statistika, kas šiuo konkrečiu atveju nedavė reikiamo efekto. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Inspekcijos išvadų teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davęs paaiškinimus specialistas infekcinių ligų gydytojas prof. A. A.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. L. ir D. L. su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 23-25) grindžia tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas Kauno klinikos nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl Inspekcijos 2011 m. kovo 10 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-28 (NK-112), kuris buvo priimtas atlikus pacientei L. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę.
Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (bylai aktuali 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr.XI-1122 redakcija) 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu Valstybinei medicininio audito inspekcijai yra suteikta kompetencija atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu yra numatytos pagrindinės procedūros ir taisyklės, kurių turi būti laikomasi atliekant sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinę kontrolę (valstybinį medicininį auditą), taip pat numatyti šių procedūrų baigimo dokumentai. Šiuo įstatymu numatytą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinę kontrolę atliekančios institucijos pareigūnas dėl atliktos valstybinės kontrolės turi pateikti patikrinimo aktą, išvadas ir rekomendacijas patikrinimą paskyrusios įstaigos vadovui ir tikrintos įstaigos vadovui (SPĮ 53 str. 3 d.). Iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje, 58 ir 59 straipsniais nustatyto teisinio reguliavimo analizės yra aiški įstatymų leidėjo valia, kuria šiuo įstatymu numatytų įstaigų veiklą kontroliuojančiai valstybės institucijai yra suteikta teisė nustačius bent vieną iš šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (kontroliuojančiai institucijai nepateikta įstaigų veiklos kontrolei atlikti būtina informacija ar dokumentai arba ši informacija ir dokumentai neatitinka tikrovės (1 p.) pažeisti įstatymai ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reguliuojančių įstaigų veiklą, reikalavimai (2 p.), priimti administracinį aktą - sprendimą dėl šiame įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo. Nagrinėjamo ginčo atveju Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 3 dalies taikymo prasme priimtas dokumentas yra Valstybinės medicinos audito inspekcijos 2011 m. kovo 10 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita Nr.1A-28 (NK-112). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Inspekcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita savaime nesukuria teisinių pasekmių sveikatos priežiūros įstaigai, tačiau ji gali būti pagrindas priimti sprendimą dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo, t.y. priimti administracinį aktą skundžiamą teismui (ABTĮ 15 str.). Pareiškėjas apskundė teismui Inspekcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2011 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 4A-28 (NK-112), kuris buvo priimtas atsižvelgiant į 2011 m. kovo 10 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitą Nr.1A-28 (NK-112).
Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.1 d.). Nagrinėdamas ginčą teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Ginčijamo Inspekcijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 4A-28 (NK-112) pagrįstumo ir teisėtumo patikra teisme turi būti atlikta šiame kontekste. Teismui nesuteikta kompetencija spręsti medicininius klausimus.
Kadangi pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą Inspekcijai suteikta kompetencija taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigoms kontrolės priemones, skundžiamas Sprendimas yra priimtas kompetentingo priimto tokį sprendimą subjekto.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. 2011 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A143-746/2011, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A502-2968/2011) asmens sveikatos priežiūros kokybės sprendimas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu laikytinas vientisu administraciniu aktu, kuriame pateikta (išdėstyta) informacija, atsižvelgiant į jos paskirtį, gali būti suskirstyta į administraciniam aktui būdingas dalis: įžanginę (nuorodos į kontrolės ataskaitą ir informacija apie kontrolę atlikusį pareigūną), motyvuojamąją (sprendimą pagrindžiančią, kurioje išdėstomos kontrolės išvados) ir rezoliucinę (sprendžiamąją), kuri formuluojama atsižvelgiant į kontrolės išvadas.
Pareiškėjo skundžiamo Inspekcijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 4A-28 (NK-112) įžangine dalimi laikytini 1 ir 2 punktai, 3 punktas (Kontrolės išvados) – motyvuojamąja, o 4 punktas – rezoliucine dalimi, kurios 4.1 punkte (4.2.1 ir 4.2.2 papunkčiuose) pateikti privalomieji nurodymai pareiškėjui.
Atsakovas skundžiamo Sprendimo 4 punktu davė pareiškėjui du privalomuosius (t.y. sukeliančius atitinkamus teisinius padarinius) nurodymus: užtikrinti Sprendimo 3.1.1-3.1.2 punktuose nustatytų pažeistų teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų tinkamą vykdymą (4.2.1 papunktis); supažindinti atsakingus gydytojus su kontrolės išvadomis bei įpareigoti tinkamai vykdyti pažeistų teisės aktų bei įstaigų vidaus dokumentų reikalavimus (4.2.2 papunktis). Minėti privalomieji nurodymai yra pagrįsti Kontrolės išvadomis, kurios išdėstytos skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Nagrinėjamo ginčo atveju byloje turi būti nustatyta, ar privalomųjų nurodymų pateikimas teisine prasme yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.
Privalomąjį nurodymą - užtikrinti Sprendimo 3.1.1-3.1.2 punktuose nustatytų pažeistų teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų tinkamą vykdymą (4.2.1 punktas) – atsakovas suformulavo pateikęs Sprendimo 3.1.1-3.1.2 punktuose kontrolės išvadas apie tai, kad Kauno klinikų gydytojai V. M. ir V. G. asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei L.B. teikė pažeisdami atitinkamų teisės aktų reikalavimus.
Sprendimo 3.1.1 punkte nurodyta, kad 2010 m. liepos 13 d. ir 2010 m. liepos 20 d. infekcinių ligų gydytoja V. M. pati nesurinko ir neįvertino ligos istorijoje buvusios anamnezės, objektyvios pacientės būklės, karščiavimo, tyrimų, nesuformulavo diagnozės, nedavė rekomendacijų antibakteriniam gydymui, tuo pažeidė Medicinos normos MN 117:2004 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 punktų reikalavimus, taip pat įstaigos vadovo Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 23 punktą, kuris nustato, kad gydytojas konsultantas turi pateikti išvadas, jeigu įmanoma - diagnozę, rekomendacijas dėl tolesnio tyrimo ir gydymo. Patikrinus bylą nustatyta, kad į Sprendimo motyvuojamosios dalies 3.1.1 punktą yra pažodžiui perrašytas Medicinos normos MN 117:2004 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 papunkčiai, kuriuose nurodytą ką turi gebėti infekcinių ligų gydytojas: surinkti anamnezę, teisingai įvertinti ligonio būklę ir ligos sindromą; paskirti tyrimus infekcinėms ligoms diagnozuoti ir juos interpretuoti; įvertinti bakterioskopinių, bakteriologinių tyrimų rezultatus, apibendrinti ir įvertinti visų tyrimų duomenis, diagnozuojant infekcines ligas; gydyti infekcines ligas, jų komplikacijas ir gretutinius susirgimus etiotropinėmis, patogenezinėmis ir simptominėmis priemonėmis. Atitinkamos srities gydytojo profesinę kompetenciją sudaro specialiųjų (medicinos mokslo) žinių, gebėjimų ir įgūdžių visuma. Medicinos normos MN 117:2004 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 papunkčių pažeidimą būtų galima konstatuoti tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad infekcinių ligų gydytojas negeba atlikti to, ką turi gebėti pagal minėtus Medicinos normos punktus. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė ir Sprendime nenurodė, kad infekcinių ligų gydytoja negeba (nepakanka profesinės kompetencijos) atlikti Medicinos normos MN 117:2004 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 papunkčiuose išvardytų funkcijų. Jei kontroliuojanti institucija nustato faktus, kurie gali kelti pagrįstų abejonių dėl gydytojo profesinės kompetencijos, ji turi teisę siūlyti sustabdyti ar panaikinti gydytojo medicinos praktikos licencijos galiojimą (SPIĮ 53 str.1 d.4 p.), reikalauti, kad būtų patikrinta gydytojo profesinė kvalifikacija (SPIĮ 58 str.1 d.4 p.). Nagrinėjamu atveju atsakovas šiomis teisėmis nesinaudojo. Visa tai suponuoja išvadą, kad Sprendime išdėstytos kontrolės išvados dėl Medicinos normos MN 117:2004 12.5.1, 12.5.2, 12.5.5, 12.5.9 ir 12.5.10 papunkčių pažeidimo nepagrįstos, o nepagrįstų išvadų pagrindu pateiktas privalomasis nurodymas taip pat negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.
Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą asmens sveikatos įstaigos darbuotojai privalo turėti pareigines instrukcijas. Medicinos normos MN 117:2004 12 punkte nurodytos infekcinių ligų gydytojo pareigos. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas rėmėsi šiais aktais ir nustatė, kad infekcinių ligų gydytoja 2010 m. liepos 13 d.ir 2010 m. liepos 20 d. konsultuodama pacientę L.B., pažeidė jais nustatytas pareigas. Privalomojo nurodymo, pateikto Sprendimo 4.2.1 punkte, dalies pagrindimas vien tik Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 23 punktu, negali būti laikomas pagrįstu. Atsakovas Sprendime konkrečiai nenurodė kokiomis būtent veikomis buvo pažeistos Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 23 punkto nuostatos (į šį aktą yra bendra nuoroda kartu nurodant ir Medicinos normos MN 117:2004 pažeidimus, kurie, kaip jau minėta, nustatyti nepagrįstai). Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 23 punktas nereglamentuoja kaip būtent turi būti teikiama ir medicininiuose dokumentuose įforminama konsultacija, kad ji atitiktų šios Tvarkos reikalavimus . Esant minėtam teisiniam reguliavimui, kai nėra apibrėžti konsultacijos turiniui keliami reikalavimai, nėra pagrindo išvadai, kad infekcinių ligų gydytoja, pateikdama rekomendacijas dėl tolesnio gydymo pagal jai pateiktus (įrašytus į ligos istoriją) klausimus, pažeidė Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 23 punktą.
Sprendimo privalomojo nurodymo (4.2.1 p.) dalis, reikalaujanti užtikrinti 3.1.2 punkte nurodytų pažeistų teisės aktų vykdymą, atsakovo grindžiamas argumentais, kad gydytojas V. G. pažeidė Vaikų intensyviosios terapijos gydytojo pareiginių nuostatų 19.4 p., 19.5. p. - ištirti ir skirti pacientams įrodytą efektyvų gydymą bei pagal indikacijas taikyti tyrimo ir gydymo metodus bei Gydymo stacionare istorijų pildymo tvarkos 22.1 p. - gydantis ar budintis gydytojas turi aprašyti atliktų tyrimų įvertinimą, motyvaciją, atliekant paskyrimų pakeitimą ar skiriant papildomą gydymą ar tyrimus. Šių asmens sveikatos priežiūros įstaigos lokalinių aktų pažeidimai konstatuoti motyvuojant tuo, kad 2010 m. liepos 15 d. gydytojas V. G. neatsižvelgė į 2010 m. liepos 15 d. gauto pasėlio mikrobiologinio tyrimo atsakymą dėl mikroorganizmų jautrumo, oksaciliną paskyrė tik 2010 m. liepos 19 d. ir be jokio pagrindimo. Vaikų intensyviosios terapijos gydytojo pareiginių nuostatų 19.4 ir 19.5 punkte minimas „įrodytas efektyvus gydymas“, taip pat „pagal indikacijas taikyti tyrimo ir gydymo metodai“ yra medicinos mokslo, o ne teisės klausimai. Minėtas Nuostatų punktas iš dalies yra blanketinė norma (nukreipia į atitinkamus gydymo metodus). Atsakovas konstatuodamas minėtų punktų pažeidimą, Sprendime nenurodė kokias būtent Sveikatos ministro įsakymais ar kitais teisės aktais patvirtintas diagnostikos ir gydymo metodikas ar protokolus nagrinėjamu atveju pažeidė Sprendime nurodytas gydytojas. Inspekcijai konsultacijas teikusių specialistų išvadose nuorodų į tokius aktus taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto paaiškinimai dėl gydymo taktikos parenkant antibiotikus nėra vienareikšmė. Atsakovas Sprendime teisės aktais nepagrindė kaip turi būti sprendžiama dėl atitinkamų paskyrimų ar jų pakeitimų po to, kai atitinkamus sprendimus priima gydytojų konsiliumas, nors ši aplinkybė nagrinėjamam atvejui yra aktuali. Esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms Inspekcijos Sprendimo 4.2.1 punkte išdėstyto privalomojo nurodymo dalis, kuri siejama su Kontrolės išvados 3.1.2 punktu, teisine prasme taip pat negali būti laikoma pagrįsta.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimas pakeičiamas panaikinant Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. kovo 10 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-28 (NK-112) 4.1 punkte (4.2.1 ir 4.2.2 papunkčiuose) išdėstytus privalomuosius nurodymus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės viešosios įstaigos Kauno klinikų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. kovo 10 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-28 (NK-112) 4.1 punktą.
Nutartis neskundžiama.