Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Albino Sirvydžio, teisėjo Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. (R. D.) kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėjus Ignalinos rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu paskirtos trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį – vienerius metus vieną mėnesį dvidešimt devynias dienas – nustatytą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. nutartimi R. D. lygtinai paleidžiant iš laisvės atėmimo vietos, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Į R. D. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo laikas nuo 2005 m. liepos 25 d. iki 2005 m. liepos 27 d., suėmimo laikas nuo 2005 m. liepos 27 d. iki 2005 m. spalio 27 d. ir laikas, išbūtas Marijampolės pataisos namuose nuo 2005 m. gegužės 11 d. iki 2005 m. gegužės 17 d.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, kuria R. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 24 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) 6-ojo namo, panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. A. ir taip atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagrobė iš jos 500 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung X480“.

Be to, kasatorius tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje nebuvo padaryta akistata, todėl nukentėjusioji jį atpažino ne akistatos metu, o pagal jo nuotrauką. Kartu nuteistasis R. D. pabrėžia, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu abejojo, ar iš tiesų būtent jis įvykdė šį nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios parodymus paneigia tai, kad jis įvykio metu buvo kitame miesto rajone, o jo nekaltumą įrodo ir tai, jog kratos metu jo namuose nebuvo rasti tokie rūbai, kokiais nukentėjusioji nurodė jį buvus apsirengus įvykio metu. Kasatorius taip pat tvirtina, kad teisme kaip liudytojai buvo apklausti ne visi asmenys, galintys paliudyti įvykio aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie teisės į gynybą neužtikrinimą

Nuteistasis R. D. kasaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti advokato paslaugomis ir taip įrodyti savo nekaltumą. Kasatoriaus nuomone, taip buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. D., kaip įtariamajam, be kitų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 straipsnyje numatytų įtariamojo teisių, buvo išaiškinta ir jo teisė turėti gynėją. Tai patvirtina įtariamojo laikino sulaikymo ir teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai. Pažymėtina, kad šios baudžiamosios bylos jau ikiteisminiame tyrime gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, nes R. D. nemoka proceso kalbos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl jam paskirtas gynėjas dalyvavo pranešant jam apie įtarimą, atliekant visus kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus bei sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo (pratęsimo) klausimą, taip pat R. D. bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, priešingai nei skunde tvirtina nuteistasis R. D., jo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Ši teisė R. D. buvo užtikrinta viso jo bylos proceso metu.

Dėl kasatoriaus teiginių apie jo atpažinimo teisėtumą

Kasatorius tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje nebuvo padaryta akistata, todėl nukentėjusioji jį atpažino ne akistatos metu, o pagal jo nuotrauką.

Pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę, bet ne imperatyvą kiekvienoje baudžiamojoje byloje atlikti akistatą. Todėl ikiteisminio tyrimo subjektas neprivalo kiekvienoje baudžiamojoje byloje atlikti šį tyrimo veiksmą. Kartu pažymėtina ir tai, kad akistata yra ne tyrimo veiksmas, kurio metu atpažįstamas asmuo, o apklausos rūšis, kai vienu metu apklausiami du anksčiau atskirai apklausti asmenys, apie tas pačias aplinkybes davę skirtingus parodymus (BPK 190 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką ir, išskyrus vienintelį atvejį, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti, konkrečiai nenurodo, kada asmuo gali būti atpažįstamas pagal nuotrauką (BPK 192 straipsnio 5 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. D. parodymas nukentėjusiajai S. A. atpažinti pagal jo nuotrauką, kurio metu nukentėjusioji R. D. atpažino kaip asmenį iš jos pagrobusį mobilųjį telefoną, atliktas laikantis BPK 192 straipsnio reikalavimų. Šio tyrimo veiksmo protokolas surašytas taip pat nepažeidžiant BPK reikalavimų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad R. D. parodymas atpažinti buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Dėl kasacinio skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Nuteistasis R. D. skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus paneigia tai, kad jis įvykio metu buvo kitame miesto rajone; jo nekaltumą įrodo ir tai, jog kratos metu jo namuose nebuvo rasti tokie rūbai, kokiais nukentėjusioji nurodė jį buvus apsirengus įvykio metu. Taigi kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti kasatoriaus skundo argumentai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Be to, kasatorius skunde tik deklaratyviai teigia, kad teisme kaip liudytojai buvo apklausti ne visi asmenys ir nenurodo konkrečiai, kokie asmenys nebuvo apklausti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes jie galėtų paliudyti. Todėl šis kasatoriaus teiginys taip pat paliekamas nenagrinėtas.

Kartu pažymėtina ir tai, kad minėti nuteistojo R. D. teiginiai, kaip ir šioje nutartyje išnagrinėti kasacinio skundo argumentai, yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas įvertino ir motyvuotai atmetė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. D. kasacinį skundą atmesti.