Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-05 · Administracinė byla Nr. A-62-2087-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-05
Bylos Nr.
A-62-2087-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00948-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Kauno tardymo izoliatoriui, Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-2087/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00948-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. liepos 30 d. skundu (b. l. 4–9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovų Kauno tardymo izoliatoriaus ir Lietuvos valstybės priteisti jai nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 530,00 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio (imtinai).

Pareiškėja nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jos darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėja yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Be to, atkreipė dėmesį, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad šioje byloje taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 12–15) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu taikyti bendrą trejų metų senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu skundas būtų patenkintas, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, todėl atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad atsakovu šioje byloje turi būti trauktina Lietuvos valstybė, nes atlyginimas mokamas iš valstybės biudžeto. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti, nes KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas taip pat prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi nustatytą trejų metų senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus 465,39 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjai.

Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėja atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjai priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėja yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėja reikalavimų dalyje yra praleidusi senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjai priteistiną sumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos darbdavys yra Kauno tardymo izoliatorius, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl tinkamas atsakovas šioje byloje yra Kauno tardymo izoliatorius.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 32–34), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies pareiškėjai nepriteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2007 m. liepos 30 d. ir jos skundą tenkinti pilną apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinos sumos dydį. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėja sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teismas privalėjo savo iniciatyva nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 39–40) mano, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė senaties terminą ir atitinkamai sumažino pareiškėjai priteistiną sumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 37–38) su apeliaciniu skundu nesutinka. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė senaties terminą ir atitinkamai sumažino pareiškėjai priteistiną sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo 3 metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 11, 16), laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio (imtinai) pareiškėjai nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jai nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėja į teismą skundu kreipėsi 2010 m. liepos 30 d., pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, ji atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2010 m liepos 1 d. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja nepraleido senaties termino dėl reikalavimo dalies, susidariusios už 2007 m. liepos mėnesį, iš viso – 64,61 Lt. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėja šioje reikalavimų dalyje nėra praleidusi senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjai priteistinos sumos dydį. Viso pareiškėjai priteistinos sumos dydis – 530,00 Lt.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjai priteistinos sumos dydį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją ir antrąją pastraipas pakeisti ir išdėstyti jas taip:

„Prašymą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai J. J. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus neišmokėtą 530,00 Lt darbo užmokesčio dalį“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas