- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-18
- Bylos Nr.
- A-556-1361-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Janina Argustaitė
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (b. l. 3-4; 55; 76-77), prašydama panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 02-01-9200 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“ ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 1 162 kv.m dydžio.
Pareiškėja paaiškino, jog jos motina K. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 1 243 kv.m. dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 19 d. įsakymu atkūrė nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 02-01-9200 nustatė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalis bendraturčiams: pareiškėjai - 1 104 kv.m, ir Kauno miesto savivaldybės tarybai - 58 kv.m. Pareiškėjos manymu, apskrities viršininko įsakymas yra neteisėtas, nes iš pareiškėjai priklausančio sklypo atimama 58 kv.m žemės sklypo dalis, kuri yra po ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei. Pareiškėja nurodė, kad ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas kaip pagalbinis gyvenamojo namo statinys, kuriuo naudojosi name gyvenantys asmenys. Šis ūkinis pastatas buvo pastatytas tarybiniais laikais vietoje nugriauto pareiškėjai priklausančio ūkinio pastato. Pareiškėja minėto ūkinio pastato statusą traktuoja kaip gyvenamojo namo priklausinį, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir jis yra gyvenamojo namo priklausinys. Todėl ūkinis pastatas įregistruotas kaip savarankiškas objektas nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į skundą (b. l. 36-38; 39-40) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju traktuoti ūkinio pastato statusą kaip gyvenamojo namo priklausinį nėra teisinio pagrindo, nes ūkinis pastatas įregistruotas kaip savarankiškas objektas. Registrų įrašai yra teisingi, kol jie nenuginčyti, todėl naikinti apskrities viršininko nurodytą įsakymą nėra teisinio pagrindo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 24 d. sprendimu (b. l. 130-132) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies - Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 02-01-9200 panaikino. Kitoje dalyje skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis taisyklėmis šiuo atveju nesivadovautina, nes čia kalbama apie naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą. Sprendžiant šį ginčą reikėtų vadovautis civilinės teisės normomis, kurios kalba apie pagrindinį daiktą ir jo priklausinius. Teismas nurodė, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar minėtas ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) yra savarankiškas objektas, ar jis yra (duomenys neskelbtini) priklausinys. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso 4.12, 4.19 straipsniais, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsniu. Teismo teigimu, priklausinys skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi ir jį ištinka pagrindinio daikto likimas. Taip pat svarbus momentas tas, kad pagrindinis daiktas ir priklausinys visada susiję funkciniu ryšiu. Teismas nurodė, kad pareiškėjos atstovė J. Klimaitė paaiškino ir pateikė ūkinio pastato fotonuotraukas, jog minėtu ūkiniu pastatu naudojosi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventojai. Visi jie turėjo po atskirą sandėliuką ūkiniame pastate. Todėl negalima paneigti šių daiktų funkcinę priklausomybę bei ūkinio pastato paskirtį ir ūkinis pastatas negali būti savarankišku objektu. Teismas nustatė, kad ūkinio pastato atskiro unikalaus numerio nėra, taip pat ūkiniam pastatui nesuformuota atskira archyvinė byla. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymas Nr. 02-01-9200, kuriuo nustatyta pareiškėjai 1 104 kv.m ir Kauno miesto savivaldybės tarybai 58 kv.m žemės sklypo dalys, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad ūkinio pastato registracija turėtų būti laikytina niekine ir ją atskirai ginčyti nebūtina. Pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Jos reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į visą žemės sklypą natūra negali būti tenkinamas, nes šiuo klausimu ji turi kreiptis į atsakovą įstatymų nustatyta tvarka.
III.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (b. l. 135-137) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.
2. Atsakovo nuomone, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnis numato, kad nekilnojamojo turto registrą tvarko Vyriausybės įsteigta valstybės įmonė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Valstybės įmonė Registrų centras šioje administracinėje byloje nebuvo įtraukta šalimi. Be to, nei pareiškėja, nei jos atstovė nebuvo pareiškusios reikalavimo ūkinio pastato teisinę registraciją atskiru nekilnojamojo turto objektu pripažinti niekine, jos taip pat neginčijo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ūkinį pastatą.
3. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pareiškėja teismui nepateikė jokių duomenų, kad ūkinio pastato, įregistruoto savarankišku nekilnojamojo turto objektu, teisinė registracija teisės aktų nustatyta tvarka yra nuginčyta ar pakeista.
4. Atsakovo nuomone, atskiru nekilnojamojo turto objektu įregistruotas ir kitam savininkui nuosavybės teise priklausantis daiktas negali būti laikomas gyvenamojo namo, kurį nuosavybės teise valdo pareiškėja, priklausiniu. Be to, nebuvo jokio teisinio pagrindo nekilnojamojo daikto teisinę registraciją pripažinti niekine.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nereikia vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės aiškiai numato savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą nustatyti ir išskirti žemės sklypo dalis, reikalingas eksploatuoti keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), jei yra suformuotas vienas žemės sklypas.
6. Sprendimas priskirti tam tikras sklypo dalis ir nustatyti šių dalių plotus, reikalingus eksploatuoti keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), vis dar yra galiojantis ir nenuginčytas, o Kauno apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 02-01-9200 panaikinimas nesukels pareiškėjai norimų pasekmių.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 145-147) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl valstybės įmonės Registrų centro jokių išvadų nepadaryta ir nepriimta. Teismas motyvuose pasisakė dėl ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos. Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3k-3-448/2001 dėl daikto priklausinio yra pasisakęs, kad „priklausinys yra daiktas, kuris gali būti kitoje vietoje, nei pagrindinis daiktas. Įstatymas nusakydamas pagrindinio daikto ir priklausinio sąsajas kalba ne apie jų fizinį, bet funkcinį ryšį.“ Ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas ant seno medinio ūkio pastato pamatų ir skirtas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams aptarnauti. Prijungta byloje nuotrauka labai akivaizdžiai patvirtina, kad tai visų gyventojų sandėliukai. Atkreipia dėmesį, kad savivaldybės administracija 2005 m. vasario 14 d. raštu Nr. 53ž5-319 nurodė, kad yra gyvenamojo namo priklausinys ir kad ūkinį pastatą parduos. Teismas pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, nes jis taikomas savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams užtikrinti eksploatavimą.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141-144) prašo apeliacinį patenkinti.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Nurodo, kad minėtas ūkinis pastatas buvo pastatytas 1969 m., t. y. po 1940 m., jis nebuvo nacionalizuotas kartu su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. A-1790 pagrindu. Ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) registracijos faktas Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, be to, pareiškėja, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neginčijo šio ūkinio pastato teisinės registracijos teisėtumo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ūkinio pastato registracija turėtų būti laikytina niekine. Aplinkybę, kad ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), yra savarankiškas teisinių santykių objektas, patvirtina byloje pateikti dokumentai: valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2005 m. birželio 16 d. pažymėjimas bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriuose matyti daiktinių teisių į šį ūkinį pastatą kaita, t. y. buvęs Lietuvos Respublikos nuosavybe ir perduotas patikėjimo teise Kauno miesto savivaldybei 2006 m. gegužės 2 d. ūkinis pastatas priėmimo-perdavimo aktu perleistas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Atkreipia dėmesį, kad ūkinio pastato eksploatacijai išskirtas plotas yra lygus šiuo pastatu užstatytam žemės plotui, kuriuo pareiškėja nesinaudoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų teigtina, jog pareiškėjos reikalavimų juridiniu pagrindu yra Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma (galiojusi skundžiamo įsakymo priėmimo metu), pagal kurią nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34 punktas, galiojęs ginčijamo akto priėmimo metu, numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.2 punktas nustatė, kad šiuo nutarimu patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka taikoma perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus, naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų pastatų, ir naujus žemės sklypus (individualių gyvenamųjų namų statybai, daržui, sodui ir kitai panašiai paskirčiai) asmenims pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
Šioje administracinėje byloje Kauno apskrities viršininko priimtas įsakymas suskaidyti sklypą prie nuosavybės teise gražinto gyvenamojo namo dalimis, nustatant atitinkamas žemės sklypo dalis pareiškėjai R. Š. ir Kauno miesto savivaldybės tarybai, motyvuojamas ginčo sklypo dalies užstatymu ir ant to sklypo dalies esančio statinio priskirtinumu Kauno miesto savivaldybei.
Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių tvirtinti, jog žemės sklypo dalis, kurią prašoma įtraukti į bendrą grąžintiną žemės sklypą, nėra laisva. Ant ginčo žemės yra ūkinis pastatas įregistruotas patikėjimo teise Kauno miesto savivaldybės vardu, kaip savarankiškas objektas, į kurį nuosavybės teisės pareiškėjai neatkurtos, t. y. žemės sklypas akivaizdžiai laikytinas užstatytu. Tokia pozicija grįstina ir pirmiau suformuota administracine jurisprudencija. Antai Vyriausiasis administracinis teismas nutartyje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A6 - 64 - 2002 konstatavo, jog žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Vadinasi, nekyla abejonių dėl ginčo žemės sklypo priskirtinumo valstybės išperkamai žemei.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad ūkinio pastato, įregistruoto savarankišku nekilnojamojo turto objektu, teisinė registracija teisės aktų nustatyta tvarka yra nuginčyta ar pakeista.
Atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo turto objekto teisinė registracija nėra nuginčyta, statinys egzistuoja de facto, kas byloja apie laisvos žemės nebuvimą, Kauno apskrities viršininkas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nustatyti kitokias sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, nei buvo nustatyta 2006 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nereikia vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės aiškiai numato savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą nustatyti ir išskirti žemės sklypo dalis, reikalingas eksploatuoti keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), jei yra suformuotas vienas žemės sklypas. Neatkreipė dėmesio, kad šios taisyklės reglamentuoja ne tik naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.2 punktas nustatė, kad šiuo nutarimu patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka taikoma ir perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus, naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų pastatų, ir naujus žemės sklypus (individualių gyvenamųjų namų statybai, daržui, sodui ir kitai panašiai paskirčiai) asmenims pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pareiškėja juk ir siekia atkurti nuosavybės teises į žemę prie nuosavybės teise gražinto gyvenamojo namo. Taip pat tikslinga būtų pažymėti, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, kuri apibrėžiama viešosios teisės normomis. Privatinės teisės normos taikytinos tiek, kiek viešojo ar vidaus administravimo nereglamentuoja viešoji teisė. Tuo tarpu Kauno apygardos administracinis teismas priimdamas sprendimą rėmėsi pagrindinai Civilinio kodekso normomis, apibrėžiančiomis daiktinę teisę.
Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai teisiškai interpretavo faktines bylos aplinkybes.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacine tvarka nagrinėjant administracinę bylą nauji įrodymai gali būti tiriami inter alia ir kai jų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pridėtas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 7 d. sprendimas (b.l. 153), t. y. sprendimas priimtas po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kuriuo nuspręsta nurašyti, išardyti ir likviduoti pripažintą nereikalingu Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą stovintį ant ginčo žemės (b.l. 153).
Nei atsakovo atstovė, nei trečiojo suinteresuoto asmens atstovė negalėjo patvirtinti, ar šis sprendimas yra įvykdytas. Naujas įrodymas, galimai jau įvykęs statinio nugriovimas iš esmės keičia faktinę situaciją ir tos situacijos teisinį įvertinimą. Nugriovus ūkinį pastatą nebelieka pagrindo teisinei registracijai, o kartu atsiranda ir laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį jau galėtų pretenduoti pareiškėja. Visos šios aplinkybės bei kitos susijusios su nagrinėjamu ginču turėtų būti išsamiai išsiaiškintos bei apsvarstytos, kas iš pradžių, siekiant išvengti procesinių staigmenų, atliktina pirmosios instancijos teismo, perduodant administracinę bylą nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.