Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-08) laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-10) laisvės atėmimu vieneriems metams ir trejiems mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 4 d., pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., 149 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir už šiuos nusikaltimus subendrinta bausmė A. D. skirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., 149 str. 1 d. paskirta ir subendrinta bausmė bei pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė A. D. skirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo A. D. sulaikymo, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-04-12 iki 2012-04-13 ir nuo 2012-07-31 iki 2012-08-01.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis 2012-04-08, apie 22-23 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. vienkiemyje, savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, t. y., L. L. gulint lovoje, apvertęs ją ant nugaros ir užgulęs, sugriebęs už kaklo papurtė, o nukentėjusiajai bandant įspirti, rankomis laikė jos kojas, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai L. L. priešintis, lytiškai santykiavo su L. L. prieš jos valią.

Be to, A. D. nuteistas už tai, kad jis 2012-04-10, apie 21 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. vienkiemyje, savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, priėjęs prie L. L., apkabinęs rankomis ir prispaudęs nukentėjusiosios rankas, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai L. L. priešintis, lytiškai santykiavo su L. L. prieš jos valią.

Be to, A. D. nuteistas už tai, kad jis 2012-07-31, apie 14 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., vienkiemyje, savo namuose, kuriuose gyvena kartu su sugyventine L. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto metu, koneveikdamas L. L. įvairiais necenzūriniais žodžiais, tyčia kumščiu ne mažiau 4 kartų sudavė jai į galvos sritį, suėmęs ranka jai už plaukų tampė, ne mažiau 2 kartų ranka sudavė į kairę ranką, ne mažiau 2 kartų ranka sudavė į kaklą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. L. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti skundžiamą Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendį ir jį išteisinti.

A. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., jis neįvykdė. Teigia, kad jis yra nukentėjusiosios L. L. apkalbėtas. Nurodo, kad konfliktai su L. L. dėl jo piktnaudžiavimu alkoholiu vyksta jau keletą mėnesių. Ji jau nekartą žadėjo juo „atsikratyti“, jeigu jis nebaigs gerti. Apeliantas nurodo, kad jis iš tikrųjų 2012-07-31 smurtavo prieš nukentėjusiąją, t.y. jis ją pastūmė ir galėjo gal du kartus smogti iš delno. Tačiau, kodėl ji jį apkaltino išprievartavimu, jis nežino. Nuteistojo nuomone, pagrindinė priežastis yra ne tai, kad jis išgėrinėja, o tai, kad nukentėjusioji turi kitą vyriškį ir namas, kuriame jie gyvena, yra įgytas iš jų bendrų pinigų, o jos tikslas – namą pasilikti sau.

Nuteistasis A. D. nurodo, kad duodamas ikiteisminio tyrimo metu parodymus jis papasakojo, kad buvo taip, kaip pasakoja nukentėjusioji, nes jam tyrėja sakė, kad jeigu jis patvirtins L. L. parodymus, jo „nepasodins“, kitaip jam neva gresia 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Jis išsigando ir davė reikalingus parodymus. Teisme jis patvirtino savo parodymus ir jam vis tiek buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Apeliantas teigia, kad tai, jog jis neįvykdė nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., matyti iš nelogiškų nukentėjusiosios parodymų. A. D. nuomone, jis ir pirmą kartą ir antrą kartą negalėjo su nukentėjusiąja santykiauti prieš jos valią, ją išžaginti ir, atsižvelgiant į jos nurodomą aktyvų pasipriešinimą, nepadaryti jai jokio kūno sužalojimo. Be to, apelianto nuomone, neįmanoma išžaginti moterį stovint, ja apkabinus abiem rankom įvesti savo lytinį organą į jos makštį be rankų pagalbos. Taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymus, kad 2012-04-08 žagindamas ją, jis laikė jos šlaunis, darytina išvada, kad tuo metu nukentėjusiosios rankos buvo laisvos ir ji galėjo aktyviai priešintis, bet to nedarė. Nuteistasis A. D. taip pat nurodo, kad po „patirtų išžaginimų“ jie gyveno kartu su nukentėjusiąja, turėjo lytinių santykių, pareiškimų policijai ji nerašė. Apelianto nuomone, visa tai įrodo, kad žaginimų metu nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo jokios prievartos. Be to, pavartojus alkoholio jis negali atlikti lytinio akto. Kaltinimai paremti tik nukentėjusiosios parodymais bei „išgautu“ jo prisipažinimu. Kitų įrodymų byloje nėra.

Teigia, kad save apkaltinančius parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nes bijojo, kad jei „geruoju“ neprisipažins, bus nuteistas ir jį pasodins į kalėjimą. Nurodo, kad jis yra beraštis, turi protinį atsilikimą nuo vaikystės, todėl buvo visai nesunku įkalbėti jį duoti tokius parodymus bei jį suklaidinti. Dabar jis supranta, kad duodamas tokius parodymus palengvino darbą policijai ir teismui, bet padarė sau tik blogiau.

Teismo posėdyje nuteistasis A. D. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, A. D. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., išteisinti, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., A. D. paskirtą bausmę sušvelninti. Nukentėjusioji L. L. ir prokurorė prašė nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., o už kitą jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., - paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkintinas, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendis dalyje, kuria A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-08 ir 2012-04-10 veikos), naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.), taip pat Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendis keistinas dėl A. D. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo A. D. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendžio dalis dėl A. D. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-08 ir 2012-04-10 veikos) yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. D. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir A. D. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę už nusikalstamą veika, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir neteisingai paskyrė bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Dėl A. D. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-08 ir 2012-04-10 veikos)

Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. nustato, kad išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Skiriamasis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmai – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d., įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

A. D. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad jis 2012-04-08, apie 22-23 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. vienkiemyje, savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai L. L. priešintis, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią ir už tai, kad jis 2012-04-10, apie 21 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. vienkiemyje, savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, priėjęs prie L. L., apkabinęs rankomis ir prispaudęs nukentėjusiosios rankas, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai L. L. priešintis, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią.

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-08 ir 2012-04-10 veikos), vadovavosi A. D. ir nukentėjusiosios L. L. parodymais, 2012-04-12 įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., L. L. gyvenamajame name, 2012-11-16 daiktų apžiūros protokolu, kuriame aprašyta paklodė, paimta įvykio vietos apžiūros metu, 2012-04-13 išrašu iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad A. D. 2012-04-13 nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs, o kiti byloje esantys įrodymai nuteistojo A. D. kaltės dėl Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymo neįrodo.

Protokole – pareiškime nukentėjusioji L. L. parodė, kad 2012-04-08 vakare, apie 22 ar 23 val. ji savo kambaryje sėdėdama lovoje žiūrėjo televizorių. Sugyventinis A. D. žiūrėjo televizorių gulėdamas lovoje. Jis jai liepė išjungti televizorių ir eiti miegoti. Jis buvo girtas, bet ne agresyvus. Ji išjungė televizorių ir atsigulė. Jis paklausė jos, ar ji jam „duos“, tačiau ji atsakė, kad jis girtas ir ji neleis savęs prievartauti. Tuomet jis ją pradėjo liesti. Ji buvo su kelnaitėm ir naktiniais. Jis pradėjo jai mauti kelnaites. Ji liepė jam pasitraukti ir jos neliesti. Jis parvertė ją ant nugaros ir užsilipo ant jos, nusimovė kelnaites ir numovė jai. Ji bandė jam įspirti, tačiau jis laikė jos kojas. Po to jis sugriebė abiem rankom jai už kaklo ir papurtė. Jis paėmė savo penį ir įkišo jai į makštį. Ji tuo metu šaukė, kad jis baigtų ir jos neliestų. Jis nekreipė į ją dėmesio ir žagino ją apie 5 minutes. Ji vis sušukdavo, kad jis baigtų. Tuo metu savo kambariuose buvo jų nepilnamečiai vaikai. Jis savo spermą suleido ant paklodės, nes ji juto, kad paklodė šlapia. Po to jis nuėjo miegoti ir ji užmigo. Jis jai jokių sužalojimų nepadarė. 2012-04-10 apie 21 val. dukros kambaryje A. D. jos paklausė, ar ji jam „duos“ ar ne. Ji jam atsakė, kad „neduos“, nes jai „mėnesinės“. Jis pasakė, kad ji meluoja ir puolė mauti jai kelnes, tačiau ji jį stūmė nuo savęs. Jis iki kelių jai numovė kelnes ir kelnaites, apkabino ją rankomis iš priekio, prispaudė jos rankas, kad ji negalėtų priešintis. Tada įkišęs savo varpą jai į makštį per prievartą santykiavo su ja apie dvi minutes. Po to ją paleido ir nuėjo į virtuvę. Ji užsimovė kelnes ir nuėjo į miegamąjį atsigulti. Tuo metu namie nieko nebuvo. Apie šį išžaginimą ji niekam nesakė (1 t. 7, 8 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. L. apklausta liudytoja apie 2012-04-08 ir 2012-04-10 įvykius nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir savo protokole – pareiškime (1 t. 17, 18 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusioji L. L. parodė, kad 2012-04-08 vakare ji gulėjo lovoje, žiūrėjo televizorių, kai į namus grįžo girtas A. D., kuris pradėjo prie jos kabinėtis, lįsti, paklausė ar ji jam „duos“, ji atsakė, kad ne. Tada jis panaudojo prievartą, suėmęs ją už kaklo, papurtė, pradėjo jai mauti kelnaites, nurengė ją iki pusės, parvertė ją ant nugaros, ją užgulė ir nusimovė savo kelnaites. Ji pradėjo priešintis, spardytis, todėl A. D. dar labiau supyko, ją mušė, laikė suėmęs jos kojas, savo varpą įkišo jai į makštį ir su ja santykiavo, nors ji priešinosi, šaukė. Vaikai buvo savo kambariuose, dukra girdėjo, kaip ji šaukė. Kol gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių, ji buvo su megztiniu ir kelnėmis. 2012-04-10 vakare A. D. grįžo vėl į namus neblaivus, norėjo ją stačiomis išprievartauti. Sūnus miegojo, o dukros nebuvo namie. Jis sakė „einam pasimylėti“, griebė ją ir išvedė į dukros kambarį. Ji jam priešinosi, bet A. D. jai stovinčiai numovė kelnes ir kelnaites, apkabino ją rankomis iš priekio, taip prispausdamas jos rankas, kad ji negalėtų priešintis. Jiems taip stovint, jis savo varpą įkišo jai į makštį ir su ja santykiavo (1 t. 138, 139 b. l.).

Taigi, analizuojant surinktus byloje įrodymus, objektyviai nustatyta tik tai, kad nagrinėjamų įvykių metu nuteistasis A. D. ir nukentėjusioji L. L., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. vienkiemyje, lytiškai santykiavo. Nuteistasis A. D. tai, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo lytiniai santykiai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo teisme ir nagrinėjant ją, neneigia. Nukentėjusioji L. L. tvirtina, kad tarp jų buvo prievartiniai lytiniai santykiai. Tačiau, analizuojant pastarosios parodymus, stebimas nenuoseklumas, nurodant vis kitas, tame tarpe ir naujas nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

Iš paminėtų nukentėjusiosios L. L. parodymų matyti, kad apie 2012-04-08 vakaro įvykį protokole – pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja ji parodė, kad 2012-04-08 vakare, apie 22 ar 23 val. ji savo kambaryje sėdėdama lovoje žiūrėjo televizorių, o A. D. žiūrėjo televizorių gulėdamas lovoje. Jis jai liepė išjungti televizorių ir eiti miegoti. Jis buvo girtas, bet ne agresyvus. Ji išjungė televizorių ir atsigulė. Tuo tarpu apklausos metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji jau parodė, kad 2012-04-08 vakare jai gulint lovoje ir žiūrint televizorių, A. D. grįžo į namus girtas ir pradėjo prie jos kabinėtis, lįsti. Protokole – pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja nukentėjusioji parodė, kad 2012-04-08 vakare, apie 22 ar 23 val. ji buvo su kelnaitėm ir naktiniais. Tuo tarpu apklausos metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji jau parodė, kad 2012-04-08 vakare ji buvo su megztiniu ir kelnėmis. Nukentėjusioji L. L. protokole – pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja parodė, kad 2012-04-08 vakare, A. D. ją pradėjo liesti, mauti kelnaites. Ji liepė jam pasitraukti ir jos neliesti. Jis parvertė ją ant nugaros ir užsilipo ant jos, nusimovė kelnaites ir numovė jai. Ji bandė jam įspirti, tačiau jis laikė jos kojas. Po to jis sugriebė abiem rankom jai už kaklo ir papurtė. Jis paėmė savo penį ir įkišo jai į makštį. Ji tuo metu šaukė, kad jis baigtų ir jos neliestų. Tuo tarpu apklausos metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji jau parodė, kad A. D. ją už kaklo suėmė ir papurtė dar prieš numaudamas jai kelnaites ir nurengdamas ją iki pusės, nurengęs parvertė ją ant nugaros, ją užgulė ir nusimovė savo kelnaites. Taip pat nurodė, kad jai pradėjus priešintis ir spardytis A. D. dar labiau supyko, ją mušė, laikė suėmęs jos kojas. Po to savo varpą įkišo jai į makštį ir su ja santykiavo, nors ji priešinosi, šaukė. Apie 2012-04-10 vakaro įvykį protokole – pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja ji parodė, kad tuo metu namie nieko nebuvo, dukros kambaryje A. D. jos paklausė, ar ji jam „duos“ ar ne. Ji jam atsakė, kad „neduos“, nes jai „mėnesinės“. Jis pasakė, kad ji meluoja ir puolė mauti jai kelnes. Tuo tarpu apklausos metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji jau parodė, kad A. D. grįžo vėl į namus neblaivus, norėjo ją stačiomis išprievartauti. Sūnus miegojo, o dukros nebuvo namie. Jis sakė „einam pasimylėti“, griebė ją ir išvedė į dukros kambarį. Ji jam priešinosi, bet A. D. jai stovinčiai numovė kelnes ir kelnaites. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai rodo nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą ir dalinę kaitą nuteistojo atliktų veiksmų apimtyje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas nepagrįstai L. L. parodymus vertino kaip pagrindžiančius A. D. kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymo.

Įvertinusi visus bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog lytiniai aktai tarp L. L. ir A. D. būtų įvykę prieš L. L. valią. Be nenuoseklių nukentėjusiosios L. L. parodymų, kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų A. D. kaltę, byloje nėra. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ne tik pačios nukentėjusiosios nenuoseklūs ir net prieštaringi parodymai, bet ir kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai (2012-04-12 įvykio vietos apžiūros protokolas, 2012-11-16 daiktų apžiūros protokolas, 2012-04-13 išrašas iš medicininių dokumentų) nuteistojo A. D. kaltės dėl Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymo taip pat neįrodo. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t. 7, 8, 17, 18 b. l.), po lytinių aktų nukentėjusioji turėjo galimybę pabėgti, tačiau to nedarė, o tiesiog nuėjo miegoti, t. y. nukentėjusioji net nesistengė pabėgti, šauktis pagalbos ar pranešti policijai t. y. ji šiais savo tolimesniais veiksmais po lytinių aktų neparodė, kad lytiniai aktai buvo atlikti prieš jos valią. Nukentėjusiosios parodymų apie prievartinius lytinius santykius nepatvirtino ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). 2012-04-13 12 val. 30 min., apžiūrėjęs L. L., ekspertas L. L. kūne bei lytiniuose organuose jokių sužalojimų nenustatė (1 t. 22 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme apklaustas A. D. kaltu prisipažino ir parodė, kad datos nepamena, bet galėjo būti 2012-04-08, vėlai vakare, jis girtas parėjo į namus. Tuo metu sugyventinė L. L. gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių. Jis atsigulė į lovą šalia jos ir norėjo su ja santykiauti, bet L. nesutiko. L. gulėjo su drabužiais. Jis numovė jai kelnes. L. gynėsi nuo jo, spardėsi ir koja įspyrė jam į kairį šoną. Jis vis tiek prie jos lindo, pats nusimovė kelnaites, numovė kelnaites L. Kiek prisimena, tai jis bandė su ja santykiauti, tačiau dėl girtumo neprisimena, ar su L. santykiavo. Blaivus nebūtų taip pasielgęs. Po dviejų dienų, t.y. 2012-04-10, jis vėl grįžo išgėręs į namus ir vėl norėjo santykiauti su L., nors ji to nenorėjo. Jis jai stovinčiai numovė kelnes ir kelnaites bei pats nusimovė kelnes ir kelnaites, apkabino ją rankomis ir laikė, bandė santykiauti. L. kažką kalbėjo, jį koneveikė, vadino invalidu. Jis suprato, kad abu kartus L. nenorėjo su juo lytiškai santykiauti (1 t. 138 b. l.). Iš esmės tokius pačius parodymus A. D. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 31, 71 b. l.).

Nors ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apklaustas A. D. iš esmės kaltu prisipažino, tačiau apeliaciniame skunde A. D. nurodo, kad jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., jis neįvykdė, jis yra nukentėjusiosios L. L. apkalbėtas. Duodamas ikiteisminio tyrimo metu parodymus jis papasakojo, kad buvo taip, kaip pasakoja nukentėjusioji, nes jam tyrėja sakė, kad jeigu jis patvirtins L. L. parodymus, jo „nepasodins“, kitaip jam neva gresia 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Jis išsigando ir davė reikalingus parodymus. Teisme jis patvirtino savo parodymus ir jam vis tiek buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. D. parodė, kad jis nežagino nukentėjusiosios, ji jį apkalba. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja jam sakė, kad jam gresia laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų, jeigu jis neprisipažins. Tyrėja sakė, kad jeigu jis sakys teisybę, kaip yra parašyta nukentėjusiosios, bus geriau, t. y. nepasodins į kalėjimą. Jis jos paklausė, kaip jam teisybę sakyti, o ji pasakė, kad reikia sakyti taip, kaip buvo. Tyrėja perskaitė nukentėjusiosios parodymus, todėl jis ir pasakė, kad išžagino, nors buvo ne taip. Jis nesakė teisybės, galvojo, kad bus geriau. Jis save apkalbėjo.

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta tyrėja V. P. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant A. D., jam buvo išaiškinta, kad reikia sakyti tiesą – taip, kaip viskas buvo, nes vis tiek byloje bus nustatyta tiesa. Be to, geriau sakyti tiesą, nes teismas visada atsižvelgia, jei žmogus pasako, kaip buvo, gailisi, prisipažįsta. Apklausos protokole ji rašė tai, ką jis sakė. Parodymai surašyti iš jo žodžių. Spaudimo A. D. ji nedarė. Jeigu jis klausė, kokia bausmė, tai ji galėjo paskaityti iš kodekso. Ji jam perskaitė įtarimą, o įtarimas rašomas daugmaž iš nukentėjusiųjų parodymų. Ji nukentėjusiosios parodymų neskaitė, ji to neatsimena.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl tyrėjos suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl netikėti jos parodymais teismas neturi pagrindo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. D. psichomotorinis vystymasis buvo sutrikęs nuo vaikystės, jis mokykloje nesimokė, nuo vaikystės stebėtas psichiatrų dėl intelekto defekto, nuolat vartoja alkoholinius gėrimus, kad jis yra konkretaus mąstymo, skurdaus žodyno, siaurų interesų, stebimas intelekto defektas, kuris siekia lengvą protinį atsilikimą (1 t. 85-87 b. l.), darytina išvada, kad visiškai tikėtina, jog A. D. tyrėjos žodžius suvokė klaidingai ir duodamus parodymus ir norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti save apkalbėjo.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, kad lytiniai aktai vyko prieš nukentėjusiosios valią, kartu pažymėtina ir tai, kad visos byloje esančios abejonės yra vertinamos nuteistojo naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų bei tendencingai juos vertino.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas nuteistojo A. D. veiksmus kaip atitinkančius Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendis dalyje dėl A. D. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. (2012-04-08 ir 2012-04-10 veikos) naikintinas, o A. D. dėl šių kaltinimų išteisintinas, nes jis nepadarė veikų, turinčių šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., A. D. paskirtos bausmės

Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą A. D. išteisinti dėl nusikalstamų viekų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., iš naujo spręstinas klausimas dėl bausmės skyrimo A. D. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., aplinkybių, jam inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos, tačiau apeliacinės instancijos teisme prašė paskirti jam švelnesnę bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio dalyje nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. bausmę, nepakankamai atidžiai įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir dėl to, pažeisdamas teisingumo principą, jam paskyrė savo rūšimi per griežtą bausmę. Todėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.)

A. D. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, prisipažino padaręs įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, ir tai pirmosios instancijos teismas pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. A. D. neteistas, nebaustas administracine tvarka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, charakterizuojamas neigiamai, yra nevedęs, gyvena su sugyventine ir dviem vaikais, šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, A. D. piktnaudžiauja alkoholiu, triukšmauja namuose, skriaudžia žmoną ir vaikus, (duomenys neskelbtini) PSPC į psichoneurologijos įskaitoje nuo 1989 m., diagnozė – F71, A. D. šiuo metu konstatuojami psichikos sutrikimai – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, lengvas protinis atsilikimas, jis yra antros grupės invalidas. Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytos keturios alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas. Atsižvelgus į paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostata, numatančia, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. D. už nuskalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą, paskyrus laisvės apribojimo bausmę, ji atitiks padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarinius, nesumenkins nukentėjusiosios ir visuomenės interesų, nebus pažeistas teisingumo principas, ir bus užtikrinta bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendžio dalį, kuria A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį (2012-04-08 veika) ir 149 straipsnio 1 dalį (2012-04-10), panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį (2012-04-08 veika) išteisinti, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį (2012-04-10 veika) išteisinti, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 4 d. ir pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendį pakeisti:

A. D., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę – laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant jį per paskirtą laisvės apribojimo laiką nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto būti namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose ir bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo A. D. sulaikymo, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.