Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2009-10-19 · Administracinė byla Nr. A-438-1097-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-10-19
Bylos Nr.
A-438-1097-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Dubingiai“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Ramūnui Timinskui, Milvydui Pūkui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dubingiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dubingiai“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja UAB „Dubingiai“ kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008-04-15 sprendimą Nr. 69-53 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-01-18 sprendimą Nr. (04)-K3-40 bei jai priskaičiuotus pridėtinės vertės mokesčio – 55 605 Lt, pridėtinės vertės mokesčio delspinigių- 24 054 Lt, pelno mokesčio- 56 078 Lt, pelno mokesčio delspinigių- 12 680 Lt, pridėtinės vertės mokesčio baudą 16 681 Lt ir pelno mokesčio baudą 16 823 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2008-04-15 sprendimu Nr. 69-53 atsakovė nusprendė patvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI, Inspekcija) 2008-01-18 sprendimą Nr. (04)-K3-40, kuriuo pareiškėjai buvo nurodyta į biudžetą sumokėti: 55 605 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), PVM delspinigių – 24 054 Lt, pelno mokesčio – 56 078 Lt, pelno mokesčio delspinigių – 12 680 Lt, taip pat skirti pridėtinės vertės mokesčio baudą 16 681 Lt, pelno mokesčio baudą 16 823 Lt, viso 181 921 Lt. Kauno AVMI atliko pareiškėjos 2003-01-01 – 2005-12-31 laikotarpio kompleksinį patikrinimą ir surašė 2007-11-08 patikrinimo aktą Nr. 18-AU16-13. Šiame akte buvo numatyta, kad pareiškėja pažeidė LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, LR pelno mokesčio įstatymo, LR buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjai buvo priskaitytos PVM ir pelno mokesčio nepriemokos, bei su jomis susiję delspinigiai. Pareiškėja su tokiomis patikrinimo akto išvadomis nesutiko ir Kauno AVMI pateikė rašytines pastabas. Išnagrinėjusi pastabas, Kauno AVMI iš dalies patenkino pareiškėjos prašymą ir priskaitė pareiškėjai sumokėti aukščiau nurodytas PVM ir pelno mokesčio sumas, su šių mokesčių nepriemokomis susijusius delspinigius, taip pat paskyrė šių mokesčių baudas. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, pateikė skundą atsakovei, kuriame nurodė, jog Kauno AVMI nepagrįstai pripažino, kad pareiškėja, vykdydama operacijas su UAB „Kaitrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina", UAB „Martelina", UAB „Driada", UAB „Transima" buvo nepakankamai atidi ir sąžininga, tinkamai nesidomėjo kontrahentų galimybėmis parduoti prekes ar suteikti paslaugas. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Kauno AVMI nepagrįstai laikė, jog skolos su UAB „Trokalis", UAB „Albana", AB „Velga", UAB „Vildija". UAB „Sostinės statyba", UAB „Kauno kotedžai", L. Gudienės individualia įmone, UAB „Abastrona", UAB „Univalsa", UAB „Utesta", UAB „Specus Šiauliai", UAB „Alegma", UAB „Ruskra", UAB „Rovinita", UAB „Danutės pyragai", UAB „Mazūra", UAB „SK Trading", UAB „Bitutės paslaugų centras", UAB „3-oji SR", UAB „Balticum construction" , Prienų vartotojų kooperatyvas negali būti pripažintos beviltiškomis, todėl pareiškėjos atlikti pajamų atskaitymai yra nepagrįsti.

Pareiškėja, nesutiko su jai apskaičiuotomis baudomis ir delspinigiais, nes, pareiškėjos manymu, atsakovė netinkamai aiškino ir vertino faktines aplinkybes bei įrodymus, taip pat netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas. Pareiškėjos teigimu, ūkinės operacijos, nurodytos PVM sąskaitose – faktūrose, išrašytose UAB „Kartrus", UAB „Transima" , UAB „Driada", UAB „Martelina" , UAB „Arimija" , UAB „Alramina", vyko ir konkrečiai su šiomis įmonėmis, todėl jos atitinka LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 str. ir 80 str., taip pat LR buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. reikalavimus ir, pagal LR pelno mokesčio įstatymo 11 str., pareiškėja turi teisę į PVM atskaitą. Nagrinėjamu atveju atsakovė vertino ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo teise į PVM atskaitą, pagal įmonių UAB „Kartrus", UAB „Transima" , UAB „Driada", UAB „Martelina" , UAB „Arimija" , UAB „Alramina" išrašytas PVM sąskaitas – faktūras ir nustatė, jog ūkinės operacijos su šiomis įmonėmis vyko kitomis nei PVM sąskaitose – faktūrose nurodytomis sąlygomis, kurios neatspindi tikrojo įvykusios ūkinės operacijos turinio, kas lemia, jog PVM atskaita pagal šias sąskaitas tampa negalima. Pareiškėja paaiškino, kad Kauno AVMI pripažino, jog UAB „Kartrus" išrašyta PVM sąskaita- faktūra neturi juridinės galios, o PVM atskaita remiantis, šia sąskaita nepagrįsta, kadangi ūkinė operacija su UAB „Kartrus" vyko ne tomis sąlygomis, kaip nurodyta PVM sąskaitoje – faktūroje. Pareiškėjos manymu, atsakovė neatsižvelgė į tai, kad šalys tarpusavio santykius įformino rangos sutartimi. Tokia sutartinių santykių forma (rangos sutartis) ribojo pareiškėjos galimybę kištis į UAB „Kartrus" ūkinę – komercinę veiklą be to, tuomet kai buvo sudaryta minėta sutartis UAB „Kartrus" realiai vykdė ūkinę – komercinę veiklą. Pareiškėja iki sutarties sudarymo pakankamai patikrino ar įmonė nėra fiktyvi, todėl jos elgesys negali būti laikomas nesąžiningu.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog patikrinimo metu atsakovė nustatė, kad 2003 m. pareiškėja, iš UAB „Arimija" įsigijo statybinių medžiagų už 9 742,30 Lt iš kurių PVM 1 486,11 Lt, taip pat, pirko statybos darbus iš UAB „Alramina", už 21 350,68 Lt, tarp jų PVM 3 256,88 Lt. Atsakovė nurodė, jog pareiškėjos pirkimo – pardavimo sandoris su UAB „Arimija" faktiškai nevyko, o UAB „Alramina" negalėjo parduoti statybos darbų ir šių įmonių sąskaitose atspindėtos ūkinės operacijos neatitinka tikrovės. Pareiškėjos manymu, atsakovė nepagrindė fakto, jog UAB „Arimija" tikrai nepatiekė prekių, o UAB „Alramina" tikrai neatliko statybos darbų pareiškėjai. Taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėja minėtas prekes ir statybos darbus įsigijo kitais būdais ar atliko pati. Pareiškėjos skunde taip pat buvo akcentuota, kad atsakovė nustatė, jog pareiškėja iš UAB „Martelina" pirko statybos darbų už 62 439,14 LTL. Šiuo klausimu pareiškėja paaiškino, kad nekontroliavo UAB „Martelina" medžiagų įgijimo procesų bei tai kaip ši pareiškėja tvarko savo apskaitą. Pareiškėjos teigimu, prieš sudarydama sutartį ji pakankamai pasidomėjo įmone. Įmonės savininkės parodymai, kuriais remiasi atsakovė yra prieštaringi. Atsakovė, atimdama teisę į PVM atskaitą, kaip ir kitais atvejais nepateikė jokių įrodymų leidžiančių manyti, jog darbus atliko kitos įmonės ar pati pareiškėja ir todėl PVM sąskaitose faktūrose ūkinė operacija pažymėta netinkamai. Pareiškėja pabrėžė, jog atsakovė taip pat nustatė, kad pareiškėja su UAB „Driada" buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį ir 2004 m. gruodžio mėn.- 2005 m. sausio, kovo mėn. iš šios įmonės įsigijo reklaminių prekių. Anot pareiškėjos, atsakovė taip pat nepaneigė, kad ūkinė operacija, susijusi su reklaminių prekių pateikimu, realiai įvyko, bet laikė, jog ji vyko kitomis, nei UAB „Driada" PVM sąskaitose – faktūrose išrašytomis sąlygomis. Pareiškėjos manymu, tai, kad UAB „Driada" atstovo veiksmai buvo pripažinti neteisėta veika dėl kurios tampa sunku ar neįmanoma nustatyti UAB „Driada" tiekėjus bei vertinti įmonės gautas pajamas, apskaitos sąžiningumą, negali tapti pagrindu atimti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, kadangi pareiškėja apie UAB „Driada" atstovų neteisėtas veikas nieko nežinojo ir taip pat buvo klaidinama, jog įmonė veikia teisėtai ir tinkamai. Todėl Kauno AVMI teiginys, jog ūkinė operacija pažymėta UAB „Driada" išrašytose sąskaitose faktūrose vyko kitomis aplinkybėmis ir dėl to sąskaitos laikomos neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų bei nesuteikiančiomis teisės į PVM atskaitą, yra nepagrįstas.

Anot pareiškėjos, atsakovė taip pat nustatė, kad iš UAB ,,Transima" pareiškėja pirko reklamos paslaugų už 154 124,52 Lt tarp jų - 23 510,52 Lt. Pareiškėjos tarpusavio santykius įformino sutartimi, pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja nurodė, kad prieš pasirašydama sutartį, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, susipažino su UAB „Transima" steigimo dokumentais, pasidomėjo ar ji neįtraukta į mokestinių prievolių nevykdančių bendrovių sąrašą, apžiūrėjo siūlomos produkcijos pavyzdžius, be to, kadangi šalis siejo tęstiniai santykiai, pareiškėjos atstovai realiai vyko apžiūrėti kaip yra teikiamos reklamos paslaugos. Skunde pareiškėja paaiškino, kad neturėjo nei faktinių galimybių, nei teisinės pareigos kontroliuoti savo kontrahentų santykius su trečiaisiais asmenimis, o savo pareigą patikrinti UAB „Transima" patikimumą vykdė tinkamai, todėl jos elgesio negalima laikyti nepakankamai atidžiu ar nesąžiningu. Tai, kad UAB „Transima" negali pagrįsti iš ko ji įgijo paslaugai teikti reikalingus resursus, dar nereiškia, jog ji jų apskritai neturėjo ir negalėjo parduoti pareiškėjai. Pasak pareiškėjos, jos pateikti įrodymai (foto nuotraukos) aiškiai įrodo, kad pareiškėjai buvo suteikta paslauga tokia, kokia ji aptarta šalių sudarytoje sutartyje, tuo tarpu mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėja šią paslaugą įgijo iš kitų asmenų arba atliko savo resursais. Taigi, visapusiškai įvertinus šias aplinkybes yra aišku, jog UAB „Transima" išrašytos PVM sąskaitos – faktūros atspindi realią ūkinę operaciją tarp pareiškėjos ir sąskaitas išrašiusios įmonės. Šios sąskaitos išrašytos ant tinkamos formos blankų, turinčios visus privalomus rekvizitus, pasirašytos turinčių teisę įmonės vardu veikti asmenų, todėl remiantis PVM įstatymo 64 straipsniu ir 80 straipsniu negali būti pripažintos negaliojančiomis ir nesuteikiančiomis teisės į PVM atskaitą. Atsakovė taip pat patvirtino Kauno AVMI išvadą, kad kai kurios iš minėtų įmonių (UAB „Kartrus", UAB „Transima", UAB „Driada", UAB „Alramina") neturėjo tinkamų resursų paslaugoms suteikti. Tačiau, pareiškėjos vertinimu, tinkamai nebuvo atsižvelgta į tai, jog šios įmonės galėjo veikti kaip tarpininkai, ar darbų atlikimui samdėsi subrangovus. Faktas, kad įmonės realiai negalėjo suteikti paslaugų ar parduoti prekių buvo grindžiamas ir tam tikrų bendrovių vadovų paaiškinimais, kurie teigė, jog įmonių vadovais buvo formaliai ar bendroves steigė už tam tikrą atlygį. Kaip teigė pareiškėja, nebuvo atsižvelgta į tai, jog minėti asmenys nuolat atstovavo įmones, pasirašinėdami apskaitos dokumentus, taip pat nevertinta aplinkybė, kad asmenys vienokius ar kitokius parodymus teikė, siekdami išvengti atsakomybės už tai, kad jų atstovaujamos įmonės netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, vengė mokesčių mokėjimo. Pareiškėja akcentavo, kad mokesčių administratoriui pateikė iš įmonių gautus steigimo ir kitokius dokumentus, padedančius nustatyti kokia veikla įmonė verčiasi, taip pat kokiais pagrindais ji organizuoja savo vidaus veiklą, tikrino jai prieinamas duomenų bazes, kad įsitikintų kaip viena ar kita įmonė vykdo savo mokestines prievoles, sudarinėjo su įmonėmis sutartis, teisės aktų nustatyta tvarka vykdė ir formino atsiskaitymus su įmonėmis, pateikė foto nuotraukas, įrodančias pagal sutartis sutartus atliktus darbus.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog Kauno AVMI surašytame patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pareiškėja nepagrįstai kaip beviltiškas skolas nurašė tokias pinigų sumas 2003 m. - 4488 Lt, 2004 m. - 78 560 Lt, 2005 m. - 5361 Lt (skolos nurašytos su įmonėmis UAB „Trokalis", UAB „Albana", AB „Velga", UAB „Vildija", UAB „Sostinės statyba", UAB „Kauno kotedžai", L. Gudienės individualia įmone, UAB „Abastrona", UAB „Univalsa", UAB „Utesta", UAB „Specus Šiauliai", UAB „Alegma", UAB „Ruskra", UAB „Rovinita", UAB „Danutės pyragai", UAB „Mazūra", UAB „SK Trading", UAB „Bitutės paslaugų centras", UAB „3-oji SR", UAB „Balticum construction" , Prienų vartotojų kooperatyvas). Atsakovė nurodė, jog pareiškėja skolas su aukščiau paminėtomis įmonėmis beviltiškomis pripažino nepagrįstai, kadangi nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių skolos beviltiškumą bei pastangas joms susigrąžinti. Pareiškėjos teigimu, ji jau pirminiame patikrinimo medžiagos vertinimo etape pateikė dokumentus apie pastangas susigrąžinti skolas iš UAB „Trokalis", UAB „Albana", AB „Velga", UAB „Vildija". UAB „Sostinės statyba", UAB „Kauno kotedžai", L. Gudienės individualia įmone, UAB „Abastrona", UAB „Univalsa", UAB „Utesta", UAB „Specus Šiauliai", UAB „Alegma", UAB „Ruskra", UAB „Rovinita", UAB „Danutės pyragai", UAB „Mazūra", UAB „SK Trading", UAB „Bitutės paslaugų centras", UAB „3-oji SR", UAB „Balticum construction" , Prienų vartotojų kooperatyvo. Pareiškėja pateikė įrodymus, jog šioms įmonėms buvo siunčiami pranešimai apie susidariusį įsiskolinimą arba skolų suderinimo aktai. Tačiau įmonės arba nesiimdavo skolų grąžinimo veiksmų arba savo deklaruotais adresais nebuvo randamos arba buvo nurodyta, jog įmonės yra likviduotos. Nerandant įmonės nurodytu adresu, arba įmonei vengiant bendradarbiauti derėtis yra neįmanoma, kreipimasis į skolų išieškojimo bendroves yra ne tik, kad neprivalomas, bet šiuo atveju ir ekonomiškai nenaudingas, kadangi skolos buvo mažo dydžio, tad jų išieškojimo administravimas gali būti gana brangus, o tikimybė, jog skola bus išieškota labai maža, tad atsakovė negali versti asmens rinktis tokio skolų išieškojimo būdo, kuris dar labiau blogintų jo finansinę padėtį. Be to, kai kurios įmonės, kurios buvo pareiškėjos skolininkės buvo bankrutuojančios, likviduojamos arba likviduotos. Pareiškėja, jei būdavo tinkamai informuojama apie bankroto ar likvidavimo procedūras į jas įsitraukdavo kaip įmonės kreditorė ir skolas beviltiškomis priskirdavo tik įsitikinusi, jog nėra galimybės lėšas atgauti: UAB „Kauno kotedžai" atveju gavus bankroto administratoriaus rašytinį pranešimą, jog įmonės turto nepakaks Pareiškėjos kreditoriniam reikalavimui patenkinti, UAB „Utesta" atveju pareiškėja visų pirma kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir skolą nurašė tik tuomet, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla bei paaiškėjo, kad pareiškėjos kreditoriniai reikalavimai nebus patenkinti, UAB „Algema" atveju gavus pranešimą, jog pareiškėja likviduota ir negavus informacijos apie jos teisių perėmėjus, UAB „Danutės pyragai" įsiskolinimą pareiškėja bandė išieškoti ir geruoju, sudarydama skolų suderinimo aktą, teismine tvarka, įsitraukė kaip kreditorė įmonei iškėlus bankroto bylą, siekė gauti informacijos iš bankroto administratoriaus apie galimybę išieškoti skolą, tačiau tokios informacijos negavusi skolą priskyrė prie beviltiškų, UAB „Mazūra" skola kaip beviltiška nurašyta buvo taip pat tik po bandymo ją išieškoti teisminiu keliu, siekiant UAB „S&K Trading" skolą buvo kreiptasi ir į skolų išieškojimo pareiškėją ir į teismą, tačiau bandymai išieškoti skolą buvo nesėkmingi, todėl skola buvo priskirta prie beviltiškų, UAB „Namų bitutės" paslaugų centras skola kaip beviltiška buvo nurašyta po to, kai įsitraukus į įmonės bankroto procedūrą paaiškėjo, jog lėšų nepavyks atgauti, AB „Arguva" skola prie beviltiškų buvo priskirta pabandžius ją išieškoti teisminiu būdu, kai po šios pareiškėjos bankroto procedūros pradžios, kai buvo informuota, jog skolos išieškojimo galimybė yra nelabai tikėtina ir iki pareiškėjos likvidavimo pabaigos skola nebuvo grąžinta, o apie teisių perėmėjus pareiškėja informuota nebuvo, nors buvo įtraukta į bankroto procedūra kaip šios įmonės kreditorė, su Prienų vartotojų kooperatyvu, siekdama susigrąžinti skolą pareiškėja pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, tačiau kooperatyvui buvo iškelta bankroto byla, jis likviduotas, o pareiškėjos reikalavimai nepatenkinti bei teisių perėmėjas paskirtas nebuvo, todėl pareiškėja skolą nurašė kaip beviltišką.

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą nurodė pareiškėjos patikrinimo metu, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis bei surinkta informacija, Inspekcija padarė išvadą, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Kartrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina", IAB „Martelina", UAB „Driada" ir UAB „Transima" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nyko kitomis sąlygomis, nei nurodyta dokumentuose, todėl šių bendrovių vardu išrašytos PVM i Įskaitos faktūros pripažintos neturinčiomis juridinės galios, pagal kurias nepripažinta PVM atskaita veiklos sąnaudos, mažinančios apmokestinamąjį pelną. Paaiškindama dėl sandorių su UAB „Kartrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina", UAB „Martelina", UAB „Driada" ir UAB „Transima" atsakovė nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2003 m. apskaitoje įformino sandėlio remonto darbų įsigijimą už 24234,83 Lt, t. sk. 3696,84 Lt PVM pagal UAB „Kartrus" vardu išrašytą 2003-03-04 PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 6236027. Tikrinimui buvo pateikta 2003-01-28 Statybos rangos sutartis Nr. 03-01-28, atsiskaitymas fiksuotas pagal kasos pajamų orderius: LAD 2003-03-13 Nr. 554044 - 7500 Lt, 2003-03-20 Nr. 7954048 - 8600 Lt, 2003-03-31 Nr. 7954054 - 8134,83 Lt. PVM sąskaita faktūra LEA Nr. 6236027 pasirašyta D.Š., kuri UAB „Kartrus" niekada nedirbo, o kasos pajamų orderiai pasirašyti N.K., kuris įmonėje dirbo laikotarpiu nuo 2002-10-01 iki 2002-12-19. Nustatyta, kad minėti blankai (PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderiai) įsigyti UAB „Kartrus" vardu ir buvusio direktoriaus Ž.J.J. perduoti 2003-02-25 priėmimo perdavimo aktu naujai paskirtam direktoriui A.K. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - FNTT prie LR VRM) Vilniaus apskrities skyriuje buvo pradėtas UAB „Kartrus" direktoriaus A.K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00009-04 pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d., dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. 2006-07-12 Įtariamojo apklausos protokole, jis teigė, kad tapęs UAB „Kartrus" akcininku ir direktoriumi jokios veiklos įmonės vardu nevykdė, UAB „Kartrus" dokumentų niekam nėra davęs, jokiose ūkinėse operacijose nedalyvavo. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2006-11-16 teismo baudžiamuoju įsakymu pripažino A.K. kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 223 str. 1 d. ir jam paskyrė 2 MGL (250 Lt) dydžio baudą. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) Ukmergės skyrius atliko UAB „Kartrus" patikrinimą kurio metu nustatė, kad ši pareiškėja 2003-02-26 - 2003-08-31 laikotarpiu jokios veiklos nevykdė, materialinių resursų ir samdomų darbuotojų neturėjo, pateiktose PVM deklaracijose PVM nedeklaravo, gautų pajamų nenurodė. Vilniaus AVMI atliekamo patikrinimo metu minėti UAB „Kartrus" bendrovei išrašyti dokumentai nepateikti ir mokesčiai pagal šiuos dokumentus nepriskaičiuoti. UAB „Kartrus" 2003-09-04 išregistruota iš PVM mokėtojų registro.

Atsakovė akcentavo, jog pareiškėjos direktorė 2007-04-17 paaiškinime nurodė, kad UAB „Kartrus" pati kreipėsi su pasiūlymu atlikti statybos remonto darbus. Į pareiškėjos administracines patalpas, esančias Savanorių pr. 366, Kaune, atvyko UAB „Kartrus" atstovas N.K., kur ir buvo pasirašyta Statybos rangos sutartis Nr. 03-01-28. Pokalbio metu pareiškėja pasidomėjo, ar UAB „Kartrus" turi materialines priemones remonto darbams atlikti, ar turi atestuotą darbų vykdytoją. VMI internetinėje svetainėje tikrino duomenis, apie UAB „Kartrus" įregistravimą PVM mokėtojų registre, bei peržiūrėjo informaciją, apie asmenis, nevykdančius mokesčių administratorius nurodymų. Pareiškėja teigė, jog ji neturėjo pareigos sekti sandorio šalies veiklos, kontroliuoti, ar darbus atliko rangovo darbuotojai, ar jo samdyti subrangovai. Darbai buvo faktiškai atlikti, sandėlis rekonstruotas. Reikalingas sandėlio remonto darbams statybines medžiagas UAB „Kartrus" pristatydavo į objektą savo transportu, krovinio važtaraščių neturi. Anot atsakovės, įvertinus tai, kad UAB „Kartrus" direktoriumi 2003 m. buvo paskirtas A.K., kurio teigimu pareiškėja, kol jis buvo direktoriumi, jokios veiklos nevykdė, samdomų darbuotojų neturėjo, kad UAB „Kartrus" vardu išrašytus apskaitos dokumentus (2003-03-04 PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 6236027, 2003-03-31 kasos pajamų orderius serija LAD Nr. 7954054, 2003-03-13 LAD Nr. 7954044, 2003-03-20 LAD Nr. 7954048) išrašė ir pasirašė UAB „Kartrus" nedirbantys asmenys, t. y., kaip direktorius N.K. ir kaip buhalteris (finansininkas) D.Š., kad 2003-03-04 atliktų statybos darbų akte išvardinti darbai, kuriems atlikti reikalingas statybines medžiagas pristatydavo UAB „Kartrus", tačiau kaip minėta, ši pareiškėja ūkinės veiklos nevykdė, materialinių resursų (medžiagų, turto, pagrindinių priemonių) ir samdomų darbuotojų neturėjo, Inspekcija konstatavo, jog nustatyti, kas atliko Bendrovei sandėlio remonto darbus, už kuriuos buvo atsiskaityta pagal UAB „Kartrus" vardu išrašytą 2003-03-04 PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 6236027, nėra galimybės. UAB „Kartrus" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose papildomi rekvizitai nenurodyti, patikrinimui nebuvo pateikti prekių gabenimo važtaraščiai, todėl negalima nustatyti medžiagų pakrovimo ir iškrovimo vietų, gabenimo maršrutų, gabenusių transporto priemonių ir asmenų tapatybių. Inspekcija padarė išvadą, kad UAB „Kartrus" vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija įvyko ne tomis sąlygomis ir ši PVM sąskaita faktūra LEA Nr. 6236027 pripažinta neturinčia juridinės galios, pagal kurią negali būti pripažinta 3696,84 Lt PVM atskaita ir 20537,99 Lt veiklos sąnaudos mažinančios 2003 m. apmokestinamąjį pelną.

Atsakovė taip pat paaiškino, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2003 m. apskaitoje įformino statybinių medžiagų įsigijimą už 9742,30 Lt, t. sk. 1486,11 Lt PVM, pagal UAB „Arimija" vardu išrašytą 2003-01-14 PVM sąskaitą faktūrą GEA Nr. 8918804, už kurias atsiskaitymas fiksuotas grynais pinigais pagal UAB „Arimija" vardu išrašytą 2003-01-31 kasos pajamų orderį LAD Nr. 6499733. PVM sąskaitą faktūrą išrašė ir pasirašė buhalterė L.P., kasos pajamų orderį buhalterė L.P. ir kasininkas V.K., tačiau duomenų, kad L.P. dirbo šioje pareiškėjaje, nėra. Kauno AVMI atliko UAB „Arimija" patikrinimą už laikotarpį nuo 2001-10-01 iki 2003-04-30 pagal FNTT prie LR VRM Kauno apskrities skyriaus specialisto išvadą. (2004-03-31 Patikrinimo aktas patvirtintas 2004-05-17 sprendimu). Patikrinimo metu papildomai priskaičiuota 269688 Lt mokesčių, 29207,14 Lt delspinigių ir 134844 Lt baudų, kurie į biudžetą nesumokėti. Nustatyta, kad UAB „Arimija" už 2003 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėn. PVM deklaracijų Kauno AVMI neteikė, buhalterinės apskaitos netvarkė, pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo ir patikrinimui nepateikė. Pareiškėjos vardu išrašyta 2003-01-14 PVM sąskaita faktūra GEA Nr. 8918804 tikrinimo metu neįvertinta, joje nurodytos 8256,19 Lt pajamos ir 1486,11 Lt pardavimo PVM už parduotas statybines medžiagas nedeklaruoti, patikrinimo metu mokesčiai pagal šią sąskaitą nepriskaičiuoti ir į biudžetą nesumokėti. FNTT prie LR VRM Kauno apskrities skyriuje, dėl UAB „Arimija" veiklos 2004-02-10 buvo baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamoje byloje Nr. 06-1-01034-03, Kauno m. apylinkės teismo 2004-02-24 įsakymu, UAB „Arimija" direktorius V.K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 dalyje (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas).

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjos direktorė 2007-04-17 paaiškinime nurodė, jog, ruošiantis atlikti pastato, esančio adresu Naugarduko 57, Vilnius, rekonstrukciją, UAB „Arimija" atsiuntė savo pasiūlymą dėl statybinių medžiagų pardavimo, nurodydama savo kontaktinius duomenis. Pasiūlymas pareiškėją tenkino, prekės buvo įsigytos, prekes atvežė UAB „Arimija" savo transportu. Už pirktas prekes buvo atsiskaityta grynais pinigais 2003-01-31 dieną Savanorių pr. 366 Kaune, A.J. grynus pinigus išmokėjo UAB „Arimija" atstovui V.K. Direktorius ūkio reikalams A.J. paėmė pinigus iš centrines kasos Kaune atsiskaitymui su tiekėju ir nuvežė į Vilnių, Naugarduko 57, kur ir buvo atsiskaityta su tiekėju. Kadangi pinigus atsiėmė tas pats asmuo, kuris ir pristatė prekes, nekilo jokių abejonių, jog tai yra UAB „Arimija" atstovas V.K.. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėja, įsigydama iš UAB „Arimija" statybines prekes, nepasidomėjo ar prisistatęs asmuo V.K. dirba pareiškėjaje, kokios jo užimamos pareigos, ar jis turi įgaliojimą priimti iš pirkėjų pinigus už parduodamas prekes, sandorio užtikrinimui nebuvo pasirašyta prekių pirkimo pardavimo sutartis, neišsiaiškinta ar prekių tiekėjas turi materialinę bazę veiklai vykdyti (atsargos, sandėliai, kas tiekėjai, kiek darbuotojų, pagrindinės priemonės prekių gabenimui ir kt.), nepasidomėta AVMI ar UAB „Arimija" deklaruoja mokesčius ir juos moka į biudžetą, ar teikia deklaracijas ir kitas ataskaitas, internetinėje svetainėje nepatikrinta sukaupta informacija apie "UAB „Arimija" veiklą ir kt. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis bei surinkta priešpriešine informacija Inspekcija konstatavo, kad UAB „Arimija" realiai parduoti statybinių medžiagų Bendrovei negalėjo, nes realiai nevykdė veiklos ir neturėjo tam reikalingų išteklių. PVM sąskaitą faktūrą išrašė ir pasirašė UAB „Arimija" nedirbanti L.P., UAB „Arimija" pagal šią PVM sąskaitą faktūrą mokesčių nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo (atlikto patikrinimo metu UAB „Arimija" pagal šią PVM sąskaitą faktūrą mokesčiai taip pat nepriskaičiuoti). Konstatuota, kad UAB „Arimija" vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje ūkinės operacijos tomis sąlygomis, kurios nurodytos PVM I sąskaitoje faktūroje, įvykti negalėjo. Anot atsakovės, nustatyta, kad pareiškėja 2003 m. apskaitoje įformino UAB „Alramina" vardu išrašytą 2003-12-29 PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 854847, pagal kurią fiksuotas statybinių darbų įsigijimas už 21350,68 Lt, t. sk. 3256,88 Lt PVM. Atsiskaitymas fiksuotas pavedimu per banką. PVM sąskaitą faktūrą išrašė ir pasirašė UAB „Alramina" direktorius V.K..

Atsakovė pabrėžė ir tai, kad Vilniaus AVMI 2005-04-21 buvo atliktas UAB „Alramina" teminis mokestinis PVM patikrinimas už laikotarpį nuo 2003-07-01 iki 2004-11-30, kurio metu nustatyta, kad ši pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu išrašė PVM sąskaitas faktūras medienos, statybinių medžiagų, sanitarinių įrengimų, metalo dirbinių bei kitų įvairių prekių pardavimui, statybos remonto darbams, įrengimų nuomai, teikė inspekcijai deklaracijas, kuriose deklaravo panašų pirkimo ir pardavimo PVM, tačiau PVM į biudžetą nemokėjo. UAB „Alramina" mokesčių administratoriaus iniciatyva 2004-11-04 išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad šioje įmonėje faktiškai dirbo tik direktorius ir buhalterė, daugiau samdomų darbuotojų nebuvo, transporto priemonių, įrengimų ar kokios nors įrangos bei sandėliavimo patalpų ji neturėjo. UAB „Alramina" direktorius V.K. paaiškino, kad pati pareiškėja jokių paslaugų neatliko, prekių nesandėliavo ir nepervežė, transporto pervežimams nesamdė, visas prekes iš tiekėjų pasiimdavo pirkėjai patys. Darbus atlikdavo subrangovai, kuriuos jis surasdavo įvairiais būdais - internetu, skelbimuose, per pažįstamus. Vilniaus AVMI pagal UAB „Alramina" pateiktus dokumentus nustatė, kad darbus Bendrovei atliko subrangovas UAB „Pjūvio forma", kuri deklaravo panašias pirkimo ir pardavimo PVM sumas, PVM į biudžetą nemokėjo. UAB „Pjūvio forma" vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius (išrašyti PVM sąskaitų faktūrų blankai įsigyti UAB „Alramina" vardu), kuriais įformintas pinigų gavimas iš UAB „Alramina", pasirašė direktorius H.S., kuris pagal Sodros turimą informaciją, šioje įmonėje niekada nedirbo. UAB „Pjūvio forma" PVM deklaracija už 2003 m. rugsėjo mėn. nepateikta, dokumentai tikrinimui nepateikti. UAB „Alramina" PVM patikrinimo metu buvo sumažintas apskaitytas ir deklaruotas pirkimo PVM, pagal UAB „Pjūvio forma" išrašytas PVM sąskaitas faktūras. FNTT prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriuje ikiteisminio tyrimo baudžiamoje byloje Nr. 06-1-00041-05 apklaustas V.K., prisipažino, kad UAB „Alramina" buvo įregistruota jo vardu, tačiau jis nieko nedirbo, iš kitų asmenų per mėnesį gaudavo po 1000 Lt atlyginimo. Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, įmonės antspaudo jam niekas nedavė, jis nupirko po 100 vnt. PVM sąskaitų faktūrų ir 100 vnt. kasos pajamų orderių (pinigų blankų pirkimui I davė K.P.), kuriuos atidavė K.P.. Jam duodavo pasirašyti ant didelių kiekių tuščių UAB „Alramina" PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių. Išgrynintus pinigus iš UAB „Alramina" sąskaitos banke atiduodavo K.P.. Nurodė, jog gali tvirtai teigti, kad niekada jokių prekių ar paslaugų UAB „Alramina" vardu nepardavinėjo ir nepirko, jokių paslaugų neteikė ir negavo, taip pat jokių pinigų niekam nemokėjo ir iš nieko negavo.

Tuo tarpu, kaip paaiškino atsakovė, apklausti UAB „Pjūvio forma" akcininkas Jonas Daujotis bei direktorius Romas Zaluba, pripažino, kad UAB „Pjūvio forma" realiai veiklos nevykdė, pareiškėja nei vienos realios ūkinės operacijos neatliko. J. Daujotis nurodė, kad asmeniškai nei vieno karto nepirko ir nepardavė jokių prekių UAB „Pjūvio forma" vardu ir nematė, kad kas nors pirktų ar parduotų kokias nors prekes UAB „Pjūvio forma" vardu. Nurodė matęs, kad R. Zaluba tik pasirašinėdavo UAB „Pjūvio forma" dokumentuose, tačiau kad jis pats būtų pildęs įmonės dokumentus, nematė nei karto. Romas Zaluba nurodė, kad K.P. pasiūlė tapti vienos įmonės direktoriumi, paaiškino, kad reikės pasirašinėti dokumentus, važiuoti į banką nuimti pinigus ir pan. Ūkines operacijas į UAB „Pjūvio forma" PVM sąskaitas faktūras, pagal K.P. ir J.D. nurodymą, įrašydavo jis pats, bet dažniausiai sąskaitas faktūras jie pateikdavo jau užpildytas, kurias tik pasirašydavo. Remdamasi patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei surinkta priešpriešine informacija Inspekcija padarė išvadą, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Alramina" vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, tomis sąlygomis, kurios nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, įvykti negalėjo.

Be to, kaip konstatavo atsakovė, tikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2004 m. apskaitoje įformino statybos darbų įsigijimą už 62439,14 Lt, t. sk. 9524,61 Lt PVM pagal UAB „Martelina" 2004-10-29 išrašytas 2 PVM sąskaitas faktūras MAR Nr. 0000001 ir MAR Nr. 0000002. Atsiskaitymas fiksuotas pavedimais per banką. Tikrinimui pateiktos statybos rangos sutartys ir lokalinės sąmatos. PVM sąskaitas faktūras, statybos rangos sutartis, lokalines sąmatas, atliktų darbų ir panaudotų medžiagų aktus pasirašė UAB „Martelina" direktorius A.K.. Pagal Vilniaus AVMI į pateiktą informaciją, 2004-12-27 UAB „Martelina" akcijas iš A.K. įsigijo Rusijos pilietė A.V., kuri Vilniaus AVMI 2007-03-07 teiktame paaiškinime Nr. 339-1024 nurodė nežinanti kuo UAB „Martelina" užsiėmė iki akcijų pirkimo- pardavimo dienos, o po to, įmonė veiklos vykdyti nepradėjo. Į Pareiškėjos pateiktą pretenziją dėl nekokybiškai atliktų remonto darbų, adresu: Bažnyčių g. 6, Tauragė, UAB „Martelina" 1. e. įmonės vadovo pareigas A.V. atsikirtimuose nurodė, kad statybos remonto darbus buvo pavesta atlikti subrangovams, o A.K. šiuo metu nušalintas nuo pareigų. UAB „Martelina", pagal Bendrovei 2004-10-29 išrašytas PVM sąskaitas faktūras serija MAR Nr. 0000001, 0000002, priskaičiuoto 9524,61 Lt pardavimo PVM nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. UAB „Martelina" gautas iš Pareiškėjos 62439 Lt pajamas (kartu su 9524,61 Lt PVM) deklaravo 2004 m. finansinės atskaitomybės pelno (nuostolio) ataskaitoje ir priskaičiavo 8198 Lt pelno mokesčio, tačiau į biudžetą jo nesumokėjo. Vilniaus AVMI daugiau ūkinių sandorių tarp šių įmonių nenustatyta. UAB „Martelina" operatyviam patikrinimui nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių medžiagų įsigijimą, ar kad šiems darbams atlikti būtų samdomi subrangovai. Pagal pateiktus banko sąskaitų dokumentus nenustatyta, kad ši pareiškėja mokėjo kitoms įmonėms už kokias nors įsigytas prekes ar suteiktas paslaugas. FNTT prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriuje UAB „Martelina" ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-008204 metu apklaustas įtariamasis A.K. nurodė, kad įmonę įsteigė A.B. pasiūlius už 200 Lt mėnesinį atlyginimą. Pasirašydavo kitų asmenų pateiktus kažkokius dokumentus, pildė ir pasirašė tuščius PVM sąskaitų faktūrų blankus (kurių jei neklysta buvo dvi), kai kurių duomenų ir datos tiksliai nepamena, nes buvo išgėręs alkoholio. Be to, nurodė, jog nėra tikras, kad sutartyse, lokalinėse sąmatose, darbų atlikimo ir panaudotų medžiagų aktuose parašai yra jo ir nurodė, jog tebuvo fiktyvus UAB „Martelina" direktorius. Tikrinimo metu Pareiškėjos generalinė direktorė paaiškino, kad ši, kaip ir kitos įmonės, pasiūlė pirkti jų paslaugas susijusias su rekonstrukcija pastate Naugarduko g. 57, Vilniuje. UAB „Martelina" atstovas pateikė įmonės registracijos dokumentus, paminėjo objektus, kuriuose vykdo darbus. Sutartis dėl remonto darbų pastatuose Tauragėje pasirašyta 2004-09-13. Tuo tarpu pareiškėja tvirtino, kad UAB „Martelina" tikrai atliko sutartyje numatytus darbus ir jų atlikimą patvirtina tai, kad ši bendrovė darbus atliko nekokybiškai ir dėl to šiai įmonei pareiškėja pateikė 2004-11-17 pretenziją Nr.450 ir 2004-12-31 pretenziją Nr. 500, o ši įmonė pateikė 2004-12-28 atsikirtimus Nr. 06/04-S.

Žemesnės instancijos teismas

Anot atsakovės, nustatyta, kad pareiškėja 2004 ir 2005 m. apskaitoje įformino reklaminės produkcijos (šalikėliai su prekybiniu ženklu, reklaminiai bliuzonai, reklaminės skarelės) įsigijimą už 92630 Lt, t. sk. 14130 Lt PVM pagal UAB „Driada" išrašytas 3 PVM sąskaitas faktūras (2004-12-15 UKSĄ Nr. 0003618, 2005-01-12 UKSĄ Nr. 0003626, 2005-03-03 UKSĄ Nr. 0003641). Atsiskaitymas fiksuotas pavedimais per banką. Tikrinimui pateikta 2004-12-01 sutartis Nr. 10/2004 ir priedai Nr. 01, 02, 03 prie sutarties. Apskaitos dokumentuose pasirašęs asmuo nurodytas 1. e. direktoriaus pareigas G.D.. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Šiaulių AVMI) atliko UAB „Driada" patikrinimą ir 2006-06-02 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino 2006-03-10 UAB „Driada" patikrinimo aktą Nr.6334-05-29-3. Minėtas sprendimas nebuvo apskųstas. UAB „Driada" patikrinimo akte konstatuota, kad UAB „Driada" vardu buvo vykdoma prekyba statybinėmis medžiagomis, reklama, tarpininkavimas ir kita veikla. Nustatyta, kad UAB „Driada" 2004 - 2005 m. išrašė PVM sąskaitas faktūras devyniolikai Lietuvos įmonių, tame skaičiuje ir Bendrovei už reklamos gaminių gamybos ir platinimo paslaugas, tačiau ūkinės operacijos vyko ne tomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos apskaitos dokumentuose, t. y. ne tarp dokumentuose nurodytų ūkio subjektų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „Driada" ūkinės - komercinės veiklos, finansinės būklės ar jos rezultatų, įvertinti turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. UAB „Driada" patikrinimo akte konstatuota, kad prekių pardavimą patikrinimo akte išvardintoms įmonėms, iš jų ir Bendrovei, dokumentuose įformino UAB „Driada" apskaitininkas -vadybininkas G.D., kuris neturėjo įgaliojimų vykdyti veiklą UAB „Driada" vardu. G.D. dėl dokumentų, apskaitytų UAB „Driada" buhalterinėje apskaitoje, klastojimo ir sukčiavimo buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-505-167/2006. Įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-10-04 nuosprendžiu minėtoje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad „G.D. laikotarpiu nuo 2004-06-22 iki 2005-12-31 būdamas UAB „Driada" <...> apskaitininku-vadybininku ir žinodamas, kad UAB „Driada" faktiškai jokios veiklos nevykdo ir įmonės blankai naudojami nusikalstamai veikai nuslėpti - prekėms įsigytoms be dokumentu, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti LR ūkio subjektams, o vėliau jas realizuojant LR ūkio subjektams nurodant dideles sumas pardavimo PVM ir siekiant išvengti susidariusio mokėtino PVM į valstybės biudžetą skirtumo UAB „Driada" PVM ataskaitoje apgaule nurodant dideles sumas neva sumokėto pirkimo PVM, iš anksto turėdamas tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengti turtinės prievolės valstybės biudžetui, realizuodamas savo nusikalstamą sumanymą Kaune <...> iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijus UAB „Svydis", UAB „Trakai", UAB „Daidana", UAB „Eurimeda" specialios apskaitos dokumentų blankus - PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderio kvitus tam, kad galėtų neteisėtai UAB „Driada" PVM atskaitoje padidinti pirkimo PVM, juos suklastojo įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB „Driada" pirko prekes ir paslaugas iš UAB „Svydis", UAB „Trakai", UAB „Daidana", UAB „Eurimeda" ir mokėjo pirkimo PVM, tačiau realiai prekių paslaugų iš minėtų įmonių nepirko ir PVM nesumokėjo, minėtų dokumentų pagrindu į PVM deklaracijas įrašė žinomai melagingas žinias apie pirkimo PVM ir taip deklaravo mažą pardavimo - pirkimo PVM skirtumą arba grąžintiną PVM - tuo neteisėtai padidino PVM atskaitą ir išvengė prievolės sumokėti į biudžetą priklausančio mokėti PVM mokesčio <...>". Šiaulių miesto apylinkės teismas konstatavo, kad UAB „Driada" 2004 - 2005 m. išrašytose sąskaitose faktūrose, kuriomis G.D. įformino Bendrovei paslaugų ir reklaminių gaminių pardavimą, nurodyti rekvizitai nepatvirtina ūkinių operacijų tarp Pareiškėjos ir UAB „Driada" tapatumo, nes jose įrašytas rekvizitas - ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą pavadinimas, neatitinka tikrovės, t.y. UAB „Driada" vardu reklaminių gaminių pardavimą Bendrovei PVM sąskaitomis faktūromis įformino G.D., neturėdamas įgaliojimų vykdyti veiklą. Be to, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006-10-04 nuosprendžiu G.D. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. (sukčiavimas ir dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), t. y. dėl G.D. nusikalstamos veikos į valstybės biudžetą nesumokėta 1578827 Lt PVM.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė ir tai, kad Šiaulių AVMI tikrinant UAB „Driada" nustatė, jog laikotarpiu nuo 2004-10-01 iki 2005-04-04 UAB „Driada" dirbo du darbuotojai, t.y. UAB „Driada" neturėjo pakankamai darbuotojų dokumentuose įvardintoms reklaminių gaminių gamybos ir platinimo paslaugoms pareiškėjai teikti, o kiti ūkio subjektai šioms paslaugoms atlikti nebuvo samdomi. Tuo tarpu pareiškėja 2005-03-31 - 2005-09-03 laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje įformino reklamos paslaugų įsigijimą už 154124,52 Lt, t. sk. 23510,52 Lt PVM pagal UAB „Transima" išrašytas 27 PVM sąskaitas faktūras (patikrinimo akto 6 lentelė). Pareiškėja tikrinimui pateikė 2005-03-01 Sutartį Nr. REK-Stend/01/2005 dėl reklamos paslaugų atlikimo Lietuvos miestuose (reklaminis informacinis stendas), sutartį pasirašė UAB „Transima" direktorius A.B., o išrašytas 27 PVM sąskaitas faktūras pasirašė UAB „Transima" vadybininkas- apskaitininkas G.D.. Atsiskaitymas fiksuotas pavedimais per banką. Dalis PVM sąskaitų faktūrų išrašyta už reklaminio informacinio stendo pagaminimą iškabinimą o kita dalis - tik už reklaminių stendų nuomą. Pagal Vilniaus AVMI pateiktą informaciją, šioje įmonėje dirbo tik du darbuotojai po pusę etato - direktorius A.B. ir vadybininkas-apskaitininkas G.D., prekes ir paslaugas UAB „Transima" pirko iš įmonių, kurios nedeklaruoja ir nemoka pardavimo PVM sumų, apskaičiuotų išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Prekių sandėliavimo patalpų pareiškėja neturi, nekilnojamo ir ilgalaikio turto neturi, išteklių ir resursų, reikalingų nurodytoms paslaugoms atlikti, neturi. Vilniaus AVMI 2005-11-30 buvo gautas direktoriaus Artūro Blinstrubo pranešimas, kad dingo pareiškėjos specialių apskaitos dokumentų blankai. Pateiktose PVM deklaracijose 2005 metais deklaruotos didelės pardavimo ir pirkimo PVM sumos, mokesčiai į biudžetą nemokėti. UAB „Transima" 2007-01-12 išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Šiaulių m. apylinkės teismo 2006-10-04 Nuosprendyje, kuriuo G.D. pripažintas kaltu klastojant UAB „Driada" dokumentus, nurodyta, kad „UAB „Transima" veiklą vykdo G.D., o direktorius ir vienas iš akcininkų A.B. yra parašęs G.D. įgaliojimą, pasirašyti sutartis, buhalterinės apskaitos dokumentus, atstovauti UAB „Transima" įvairiems ūkio subjektams. G.D. pats tiesiogiai bendrauja su UAB „Transima" klientais ir pasirašinėja dokumentus. G.D. praneša ir suderina su A.B., su kokia įmone turės sandorius ir ką su konkrečia įmone ruošiasi daryti, t. y. ką pirkti ar parduoti. UAB „Transima" atlieka įvairių prekių pirkimą-pardavimą. Visus klausimus sprendžia G.D.." Pasak atsakovės, patikrinimo metu, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis bei surinkta informacija, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Kartrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina", UAB „Martelina", UAB „Driada" ir UAB „Transima" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įvyko kitomis sąlygomis, nei nurodyta dokumentuose, todėl šių bendrovių vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros pripažintos neturinčiomis juridinės galios, pagal kurias nepripažinta PVM atskaita ir veiklos sąnaudos, mažinančios apmokestinamąjį pelną.

Be to, atsakovė paaiškino, kad Inspekcija patikrinimo metu konstatavo, jog Pareiškėja pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio „Beviltiškos skolos" nuostatas, pagal kurias iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusi beviltiškų skolų suma, jei iki mokestinio laikotarpio tos sumos buvo įtrauktos į mokesčio mokėtojo pajamas ir vieneto balansą bei LR Finansų ministro 2002-02-11 Įsakymu Nr. 40 „Dėl skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo" nustatytą tvarką nes nepagrįstai apmokestinamąjį pelną tikrinamuoju laikotarpiu sumažino UAB „Trokaris" skola 4487,73 Lt, UAB „Albaną" - 645 Lt, AB „Velga" - 55,37 Lt, UAB „Vildija" - 189,91 Lt, UAB „Sostinės statyba" - 103 Lt, UAB „Kauno kotedžai" - 102,82 Lt, L. Gudienės indv. įmonė - 6516,06 Lt, UAB „Abastrona" - 232,52 Lt, UAB „Univalsa" - 528,57 Lt, UAB „Utesta" - 546,16 Lt, UAB „Specus Šiauliai" - 613 Lt, UAB „Alegma" - 677,25 Lt, UAB „Ruskra" - 816,37 Lt, UAB „Rovinita" -1536,15 Lt, UAB „Danutės pyragai" - 3658,43 Lt, UAB „Mazūra" - 18522,03 Lt, UAB „SK Trading" - 3850,02 Lt, UAB „Namų bitutės paslaugų centras" - 4332,36 Lt, UAB „Kauno m. 3-čioji SR" - 10565,90 Lt, UAB „Balticum cunstrukcion" - 36660,23 Lt)., Prienų vartotojų kooperatyvas skolomis, laikydama jas beviltiškomis, (2003 m. - 4488 Lt; 2004 m. - 78560 Lt; 2005m. - 5361 Lt), skolų beviltiškumui pagrįsti nesurinkusi pakankamai skolų beviltiškumą ir dėtas pastangas šioms skoloms susigrąžinti įrodančių dokumentų ir dėl to nepagrįstai šiomis sumomis padidino ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus (patikrinimo akto 8 dalis - 47 - 65 puslapiai).

Atsakovė teigė, kad pareiškėja nesiėmė siekių užtikrinti savo, kaip skolintojos, prievolių užtikrinimo, todėl sąnaudas, susijusias su minėtų įmonių skolomis, nepagrįstai priskyrė sąnaudoms mažinančioms apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepakankamais tam, kad minėtų įmonių skolas galima būtų pripažinti beviltiškomis. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog buvo vykdomi susirašinėjimai, reiškiamos pretenzijos, siunčiami raginimai stengiantis susigrąžinti skolas iš UAB „Trokaris" (pareiškėjos atstovas teismo posėdyje dalyvavo ir turėjo galimybę įteikti UAB „Trokaris" informacinį pranešimą, pretenziją dėl skolos, tačiau šia teise nepasinaudojo, o 2002-07-05 raštu Nr. 307 antstolių kontorą informavo, kad nerealizuoto areštuoto skolininko turto atsisako); UAB „Albana" ir AB „Velga" (2001-01-17 buvo siųsti registruoti laiškai, tačiau skolininkų adresai sąraše nenurodyti, kur ir kokiu tikslu buvo siųsti laiškai - neaišku); UAB „Vildija" (registruotas laiškas, kuriuo buvo siunčiamas skolų suderinimo aktas, grįžo pareiškėjai 2001-01-20 su pašto darbuotojo žyma, kad UAB „Vildija" likviduota); UAB „Sostinės statyba" (registruotas laiškas, 2003-01-08 išsiųstas adresu Laisvės pr. 55-1215, Vilnius, kuriuo buvo siunčiamas skolų suderinimo aktas, grįžo su žyma, kad „gavėjas išvykęs", daugiau skolos išieškojimo dokumentų nepateikta); UAB „Kauno kotedžai" (nors pareiškėja 2000-07-28 pareiškimu Nr. 285 ir kreipėsi į Kauno apygardos teismą, dėl pripažinimo kreditoriumi civilinėje (byloje, tačiau dokumentų, susijusių su finansinių reikalavimų pripažinimu, nepateikė); UAB „Abastrona" ir UAB „Univalsa" (tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus pareiškėja siuntė skolininkams registruotais laiškais, tačiau jie grįžo atgal su pašto atžymomis, kad įmonės išsikėlė, kitų dokumentų, liudijančių skolos susigrąžinimo negalimumą, nepateikta), UAB „Utesta" (pareiškėja nedalyvavo UAB „Utesta" kreditorių susirinkimuose, nepareiškė savo teisių, nedalyvavo teismo posėdžiuose dėl bankroto procedūrų, o tik turi 2005-01-21 gautas iš bankroto administratoriaus nepatvirtintas dokumentų kopijas); UAB „Specus Šiauliai" (pareiškėja pateikė tik 2002-12-01 dienos tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, tačiau kitų dokumentų, įrodančių skolos beviltiškumą, nepateikta); UAB „Alegma" (pareiškėjos 2002-12-31 registruotu laišku siųstas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas 2002-12-01 dienai 2003-01-04 grįžo su pašto žyma, kad UAB „Alegma" likviduota, kitų veiksmų, įrodančių pastangas susigrąžinti skolą, nepateikta) ir t. t.. Anot atsakovės, kaip matyti iš patikrinimo akto 47 - 65 puslapiuose pateiktos informacijos, skolų suderinimo aktai įmonėms skolininkėms neįteikti, kitais įmanomais būdais su įmonėmis nebuvo stengtasi susitikti, nėra įformintų susitikimo ar pokalbių protokolų, nesikreipta dėl skolos išieškojimo į kitas tarnybas, nepasidomėta apie skolos išieškojimo negalimumą (apie įmonių turtą, finansinę būklę), nesikreipta į VMI dėl pakankamų įrodymų skolai pripažinti beviltiška.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą nurodė, kad nustačius, jog PVM sąskaita-faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. Visuose UAB "Dubingiai" sandoriuose, ryšiai su pareiškėjamis UAB "Kartus", UAB "Arimija", UAB "Alramina", UAB "Martelina", UAB "Driada", UAB "Transima" užsimezgė šių įmonių atstovams atvykus į pareiškėją. Taip pat pareiškėja nepateikė prekių gabenimo važtaraščių. Sąskaitose-faktūrose nenurodyti transportavimo duomenys. Remdamasi tuo, buvo pripažinta, kad pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų dėl įmonės skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti. Todėl nėra ir jokio pagrindo įmonei sumažinti pelno mokestį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-10-09 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovė pagrįstai padarė išvadą, kad UAB „Kartrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina", UAB „Martelina", UAB „Driada" ir UAB „Transima" realiai neatliko pareiškėjai paslaugų, atvaizduotų ginčo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Sandorio šalies, su kuria įvykdyta operacija, tikrumas - vienas iš ūkinės operacijos būtinų elementų, kuris turi atsispindėti apskaitos dokumente ir be kurio toks apskaitos dokumentas laikytinas neturinčiu juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą nėra teisinio pagrindo. Paneigus PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą paslaugos teikėją, įmanomi keli variantai: paslauga apskritai nebuvo suteikta, ją suteikė kitas subjektas, ją atliko pats mokesčių mokėtojas, tačiau pagrindė kito subjekto buhalteriniais dokumentais. Tokiu atveju ūkinės operacijos realumą ir tikrąjį turinį (asmenis su kuriais įvyko ūkinės operacijos, teiktų prekių kiekius, sumokėtas pinigines sumas) turi įrodyti mokesčių mokėtojas, tačiau pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų konstatuoti ūkinės operacijos realumą ir nustatyti tikrąjį jos turinį. Teismo nuomone, sąžiningas ir rūpestingas mokesčių mokėtojas turi atlikti bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu, t.y. visų pirma būtina identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujančius asmenis. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų ginčijamų ūkinių operacijų realumą, net ir darant prielaidą kad tokios ūkinės operacijos įvyko kitokio turinio nei atvaizduota PVM sąskaitose faktūrose. Pareiškėja nenurodė, kas jas atliko, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos atstovai nesidomėjo ir neidentifikavo asmenų, kurie atstovavo kontrahentus.

Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Kartrus", UAB Transima", UAB „Driada", UAB „Martelina", UAB „Arimija" bei UAB „Alramina" sandoriai dėl prekių ir paslaugų įsigijimo užsimezgė šių įmonių atstovams atvykus į pareiškėjos buveinę ir pasiūlius savo paslaugas arba prekes. Apie sandorių sudarymo motyvus ir aplinkybes pareiškėja ir jos direktorė visais atvejais abstrakčiai nurodė, kad pokalbių metu domėjosi ar įmonės turi materialines priemones, tikrino internetinės svetainės duomenų bazėse, nurodė, kad įmonės dažniausiai pateikdavo registravimo dokumentus, asmenų socialinio draudimo pažymėjimus ir nurodė kitus abstrakčius sąžiningumui pagrįsti motyvus, tačiau nepateikė jokių faktinių ir konkrečių įrodymų, kurie paneigtų patikrinimo akto konstatavimus, kad ūkinių operacijų, užfiksuotų pareiškėjos apskaitoje, nurodytos įmonės neatliko. Iš patikrinimo medžiagos matyti, jog prekių pirkimo atvejais, pareiškėja neturi prekių gabenimo važtaraščių ir teigia, jog prekes savo transportu atvežė prekes pardavusios įmonės, tačiau patikrinimo akte nurodyta, kad transportavimo duomenys PVM sąskaitose faktūrose nenurodyti, todėl toks pareiškėjos paaiškinimas negali paneigti akto išvadų, jog prekes tiekė ne dokumentuose nurodytos įmonės. Pareiškėjos pateiktos foto nuotraukos, fiksuojančias atliktą sandėlio ir stogo remontą Kaune, parduotuvės remontą ir pastato rekonstrukciją Vilniuje, stogo remontą Tauragėje, gali tik patvirtinti patį remonto ar rekonstrukcijos faktą tačiau negali būti laikoma įrodymu patvirtinančiu, kad šiuos darbus atliko UAB „Kartrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina". Pateiktos reklaminių stendų nuotraukos taip pat įrodo tik pareiškėjos reklamavimąsi, tačiau negali pagrįsti fakto, kad šias reklamos paslaugas pareiškėjai suteikė UAB „Transima".

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad atsakovė surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog realių prekių tiekimo ir paslaugų teikimo veiksmų UAB „Kartrus", UAB Transima", UAB „Driada", UAB „Martelina", UAB „Arimija" bei UAB „Alramina" neatliko, todėl šių bendrovių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos neįvyko. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai nustatė aplinkybes, kad PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko arba įvyko kitokio turinio, todėl apskaitos dokumentai laikytini neturintys juridinės galios ir jų pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas praranda teisę. Pareiškėja pagal UAB „Kartrus", UAB Transima", UAB „Driada", UAB „Martelina", UAB „Arimija" bei UAB „Alramina" vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras neįgijo teisės į PVM atskaitą todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 55605 Lt PVM, 24054 Lt PVM delspinigių ir 16681 Lt PVM baudos.

Teismas kartu nurodė, jog tam, kad mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos mažintų mokesčio mokėtojo apmokestinamąjį pelną, būtina nustatyti, ar ūkinė operacija yra tikrai įvykusi, t. y. mokesčių mokėtojas patyrė išlaidas, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, bei vadovaudamasis Pelno mokesčio įstatymo 11 str. 4 dalimi konstatavo, kad darbų ir paslaugų, kurių įsigijimą pareiškėja įformino pagal UAB „Kaitrus", UAB „Arimija", UAB „Alramina", UAB „Martelina", UAB „Driada" ir UAB „Transima" vardu surašytus buhalterinės apskaitos dokumentus, ir kurių juridinė galia buvo pagrįstai paneigta atsakovo atlikto patikrinimo metu bei surinktų byloje esančių įrodymų visuma - vertes pripažinti sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams iš pajamų, nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė ir tai, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja beviltiškomis pripažino įvairių dydžių skolas: UAB „Trokaris" skola 4487,73 Lt, UAB „Albana" - 645 Lt, AB „Velga" - 55,37 Lt, UAB „Vildija" - 189,91 Lt, UAB „Sostinės statyba" - 103 Lt, UAB „Kauno kotedžai" - 102,82 Lt, L. Gudienės indv. įmonė - 6516,06 Lt, UAB „Abastrona" - 232,52 Lt, UAB „Univalsa" - 528,57 Lt, UAB „Utesta" - 546,16 Lt, UAB „Specus Šiauliai" - 613 Lt, UAB „Alegma" - 677,25 Lt, UAB „Ruskra" - 816,37 Lt, UAB „Rovinita" -1536,15 Lt, UAB „Danutės pyragai" - 3658,43 Lt, UAB „Mazūra" - 18522,03 Lt, UAB „SK Trading" - 3850,02 Lt, UAB „Namų bitutės paslaugų centras" - 4332,36 Lt, UAB „Kauno m. 3-čioji SR" - 10565,90 Lt, UAB „Balticum cunstrukcion" - 36660,23 Lt. Teismo nuomone, pagal byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pareiškėja nesiėmė visų būtinų priemonių savo, kaip skolintojos, prievolių užtikrinimo, todėl sąnaudas, susijusias su minėtų įmonių skolomis, nepagrįstai priskyrė sąnaudoms mažinančioms apmokestinamąjį pelną. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog jį ėmėsi visų įstatyminių priemonių, tam kad susigrąžintų skolas iš skolininkų. Teismo manymu, pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepakankamais tam, kad minėtų įmonių skolas galima būtų pripažinti beviltiškomis. Teismas akcentavo, jog kaip matyti iš patikrinimo akto 47 - 65 puslapiuose pateiktos informacijos, skolų suderinimo aktai įmonėms skolininkėms nebuvo įteikti, kitais įmanomais būdais su įmonėmis nebuvo stengtasi susitikti, nėra įformintų susitikimo ar pokalbių protokolų, nesikreipta dėl skolos išieškojimo į kitas tarnybas, nepasidomėta apie skolos išieškojimo negalimumą (apie įmonių turtą, finansinę būklę), nesikreipta į VMI dėl pakankamų įrodymų skolai pripažinti beviltiška. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, darytina išvada, kad pareiškėjos pateikti dokumentai pagrįstai laikyti nepakankamais ir neatitinkančiais minėtų teisės norminių aktų nuostatų, todėl atsakovė padarė pagrįstą išvadą, kad minimas skolas pareiškėja nepagrįstai įvardijo beviltiškomis ir nepagrįstai sumažino apmokestinamąjį pelną. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 56078 Lt pelno mokesčio, 12680 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 16823 Lt baudos. Teismas akcentavo, jog dėl kitų nustatytų pažeidimų (į „nebaigtos statybos" sąskaitą iškeltos ne visos su rekonstrukcija susijusios remonto sąnaudos, neteisingai apskaičiuoti amortizaciniai atskaitymai ir kt.) ir su jais susijusių mokėtinų į biudžetą pelno mokesčio sumų pagrįstumo pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų, todėl dėl šių pareiškėjos argumentų teismas nepasisakė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų jam adresuotam skunde keltų reikalavimų bei išdėstytų argumentų.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą atmesti, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konsta tuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad mokestinis ginčas yra kilęs dėl teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Mokesčių administratorius, paneigdamas pareiškėjo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą nurodo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir kontrahentų (UAB „Kartrus", UAB Transima", UAB „Driada", UAB „Martelina", UAB „Arimija" bei UAB „Alramina"), teikusių atitinkamas paslaugas pareiškėjui, neįvyko tomis sąlygomis kokios yra nurodytos šių kontrahentų vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose paslaugos realiai buvo suteiktos pareiškėjui už kurias jis sumokėjo paslaugų teikėjams atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau teigia, jog šių paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys. Todėl šios PVM sąskaitos faktūros, atsakovo teigimu, neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita. Be to, kaip nurodo atsakovas, minėti kontrahentai, teikę pareiškėjui atitinkamas paslaugas, į valstybės biudžetą nesumokėjo ir pridėtinės vertės mokesčio (pardavimo).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia atsakovo teisine pozicija, savo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą grindžia tuo, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai yra įvykusios, t. y., kad pareiškėjui PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, už kurias pareiškėjas kontrahentams sumokėjo ir atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nežinojo ir neprisidėjo prie asmenų, suteikusių jam paslaugas, įvykdytų neteisėtų veiksmų, nesumokant į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (pardavimo).

Aiškindami teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, teismai savo praktikoje yra suformulavę atitinkamas taisykles, kurias galima sugrupuoti sekančiai:

1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas);

2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas).

Aiškindama pirmosios taisyklės turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi šias nuostatas, kad „prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti“; „aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose“; „aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose“; „Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekes (suteiktos paslaugos) PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų.“; „jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004).

Paminėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija aiškindama antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą) turinį konstatavo, kad „Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.“; „mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas. Todėl kitos sandorio šalies padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su mokesčio mokėtojo vykdoma ūkine operacija, paprastai neįtakoja mokesčio mokėtojo sąžiningumo.“; „Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Ir priešingai, jei prekių ar paslaugų pirkėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad pardavėjas nesumokės pardavimo PVM, jo kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą išlieka. Jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t.y. žino ar atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Tokiu atveju nesuteikus pirkėjui teisės į PVM atskaitą nėra paneigiamas ir dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo.“

Europos Teisingumo Teismo praktikoje aiškinant mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą taip pat konstatuota, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas. Nustačius piktnaudžiavimą, jam panaudoti sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant piktnaudžiaujant sudarytų sandorių.“ ( Europos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje C-255/02). Šioje byloje Europos Teisingumo Teismas taip pat nurodė, „kad piktnaudžiavimo nustatymas turi lemti ne baudą, kuriai paskirti būtinas aiškus ir nedviprasmiškas teisinis pagrindas, bet paprasčiausią pareigą iš dalies ar visiškai atlyginti nepagrįstai įgytas perkant sumokėto PVM atskaitas“ (sprendimo 93 p.); mokesčių administratorius „taip pat turi leisti apmokestinamajam asmeniui, kuris, nesant piktnaudžiaujant sudarytų sandorių, būtų buvęs gavėjas pagal pirmąjį sandorį, nesudarytą piktnaudžiaujant, atskaityti šiam pirkimo sandoriui tenkantį PVM pagal Šeštojoje direktyvoje nustatytos atskaitos tvarkos nuostatas.“ (sprendimo 97 p.).

Nagrinėjamos bylos kontekste, apibendrinant minėtas teisines nuostatas darytina išvada, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, tokios ūkinės operacijos, teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą taikymo prasme, turi būti įvertintos tarp pirkėjo ir tų subjektų, kurie iš tikrųjų atliko prekių tiekimą ir/ar paslaugų teikimą, kartu įvertinant ir tų subjektų veiklą, kurie yra nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, t. y. visų pirma, turi būti nustatomas bei įvertinamas tikrasis tokių ūkinių operacijų turinys bei visų subjektų susijusių su šia ūkine operacija veikla bei vaidmuo.

Tokiais atvejais konstatuoti, kad teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą negali būti suteikta, remiantis tik tuo, jog ūkinė operacija neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, kai yra nustatomi ir/ar žinomi tikrieji ūkinės operacijos subjektai, būtų nepakankama ir teisiškai neteisinga, nes toks vertinimas neatitiktų turinio prieš formą viršenybės principo reikalavimų. Šių reikalavimų nesilaikymas, gali sąlygoti, kad tikrieji subjektai suteikę pirkėjui prekes ir/ar paslaugas, sukčiavimo atveju, išvengtų teisinės atsakomybės, nes paprastai, tokie subjektai, siekdami pasisavinti pridėtinės vertės mokestį ar kitaip piktnaudžiauti teise, save identifikuojančius duomenis slepia, prisidengdami kitų subjektų anketiniais duomenimis, klastodami buhalterinės apskaitos dokumentus, į šią veiklą įtraukdami kitus subjektus ir pan..

Nagrinėjamoje situacijoje aktualus yra Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04, kuriame išaiškinta, kad „ <...> ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); „tačiau jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.).

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas.

Remiantis anksčiau minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklėmis, nagrinėjamų aplinkybių nustatymas, mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan..

Tačiau, kaip minėta, mokesčių administratorius šioje byloje aplinkybių, kurios būtų susijusios su pareiškėjo nesąžiningumu, vykdant ūkines operacijas su UAB „Kartrus", UAB Transima", UAB „Driada", UAB „Martelina", UAB „Arimija" bei UAB „Alramina", neįrodinėja. Taip pat neginčija, kad pareiškėjui pagal šias ūkines operacijas realiai buvo patiektos prekės ir/ar suteiktos paslaugos, kurios yra nurodytos atitinkamose PVM sąskaitose faktūrose už kurias pareiškėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas. Todėl mokesčių administratoriaus sprendimas, kuris grindžiamas vien ta aplinkybe, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir/ar paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, dėl ko šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita, yra teisiškai nepagrįstas bei neteisingas.

Tai kad, tokia mokesčio administratoriaus teisinė pozicija yra neteisinga, patvirtina pareiškėjo atliktų ūkinių operacijų su UAB „Driada" vertinimas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pripažino, jog pareiškėjo ūkinės operacijos su UAB „Driada" ( PVM sąskaitos faktūros 2004 12 15 UKSĄ Nr. 0003618, 2005 01 12 UKSĄ Nr. 0003626, 2005 03 03 UKSĄ Nr. 0003641, bendrai 92630 Lt sumai iš jų 14130 Lt PVM) nesuteikia teisės pareiškėjui į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Ši atsakovo išvada iš esmės grindžiama Šiaulių m. apylinkės teismo 2006 10 04 nuosprendžiu, priimtu G.D. atžvilgiu.

Tačiau šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad G.D., dirbdamas apskaitininku-vadybininku UAB „Driada", kuri realios veiklos nevykdė, panaudojo šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus - PVM sąskaitas faktūras 2004 12 15 UKSĄ Nr. 0003618, 2005 01 12 UKSĄ Nr. 0003626, 2005 03 03 UKSĄ Nr. 0003641, bendrai 92630 Lt sumai iš jų 14130 Lt PVM, pagal kurias pareiškėjui realizavo neteisėtai įsigytas prekes už kurias pareiškėjas atsiskaitė su UAB „Driada" bankiniais pavedimais, o G.D. apgaule išvengė prievolės mokėti į biudžetą 14130 Lt PVM. Nuosprendžiu taip pat pripažinta, kad šią nusikalstamą veiką G.D. padarė sukčiavimo būdu, šiai veikai padaryti, klastodamas kitų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus, į kuriuos įrašė neteisingus duomenis apie pareiškėjui realizuotų prekių teisėtą įsigijimą iš kitų įmonių. Šiuo nuosprendžiu taip pat iš G.D. priteista į valstybės biudžetą nesumokėti mokesčiai, tame tarpe ir 14130 Lt PVM (t. 3 b. l. 129 – 170).

Tačiau šios teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, nepaneigia pareiškėjo teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Priešingai, nei nurodo atsakovas, jos patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma apie G.D. vykdomą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju pažymėtina, kad sukčiavimas, pasireiškiantis dokumentų klastojimu, neteisingų duomenų į juos įrašymu ir pan., atima arba ženkliai sumažina kito asmens galimybes suprasti apie jo atžvilgiu sukčiaujančio asmens tikrąją veiklą bei ketinimus, nes tokia veika – sukčiavimas, yra susijęs su intelektualiu kito asmens klaidinimu, tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu, sudarant įvaizdį, kad tokios aplinkybės realiai egzistuoja.

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad teisinio pagrindo atimti iš pareiškėjo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą dėl ūkinių operacijų su UAB „Driada", nėra, nes ūkinės operacijos realiai įvyko, asmuo jas suteikęs pareiškėjui nustatytas, iš kurio į biudžetą taip pat priteistas ir pardavimo PVM nuo šių operacijų, taip pat nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti apie G.D. vykdomą nusikalstamą veiką. Dėl ko atsakovo sprendimas išieškoti iš pareiškėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas ir su jomis susijusius delspinigius bei baudas yra nepagrįstas ir neteisingas.

Atitinkamai turėtų būti įvertintos ir kitos pareiškėjo ūkinės operacijos su kitais subjektais, ypatingai atkreipiant dėmesį į tuos ūkinius subjektus, kurių darbuotojai ar su jais susiję asmenys buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo, vedant aplaidžiai apskaitą ir pan. (pvz. UAB „Kartrus", UAB „Arimija").

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas netyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, kas sąlygojo tai, jog nebuvo renkami ir įrodymai, kurie patvirtintų arba paneigtų teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą, dėl ko mokestinis ginčas dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžintinas mokesčio administratoriui nagrinėti iš naujo.

Minėta, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog prieš tai aptartos ūkinės operacijos realiai įvyko bei kad pareiškėjas už suteiktas prekes ir/ar paslaugas sumokėjo atitinkamas prekių ar paslaugų įsigijimo sumas bei pridėtinės vertės mokesčio sumas, t. y. patyrė ir realias sąnaudas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004 dėl teisės normų reglamentuojančių pelno mokestį taikymo, tokiose situacijose, kokia yra ir nagrinėjamoje byloje, taip pat išaiškino, kad <...> „svarbu turėti omenyje, jog vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos, ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąnaudos faktiškai nėra patirtos.“; „Pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimas ir mokesčių mokėtojo sąžiningumas apmokestinimui juridinių asmenų pelno mokesčiu nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, todėl esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjas realiai patyrė išlaidas, mažinančias jo apmokestinamąjį pelną, ir tai patvirtina juridinę galią turintys dokumentai, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dalyje, kurioje išspręstas pareiškėjo apmokestinimo juridinių asmenų pelno mokesčiu klausimas, paliekamas nepakeistas.“(nurodomu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo paliktas galioti Mokestinių ginčų komisijos sprendimas dėl nepagrįsto pelno mokesčio priskaičiavimo).

Apibendrinus visa tai, darytina išvada, kad ginčijami sprendimai dėl pelno mokesčio yra nepagrįsti, nes netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas buvo neteisingai pareiškėjui nustatyta pelno mokesčio nepriemoka. Dėl ko ginčijami sprendimai šiuo klausimu naikintini, šioje dalyje tenkinant pareiškėjo skundą (ABTĮ 143 str.).

Byloje taip pat kilęs ginčas ir dėl pareiškėjo atlikto skolų pripažinimo beviltiškomis, kuriomis atitinkami buvo sumažintas ir apmokestinamasis pelno mokestis.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, kurio 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad <...> „Skolos yra laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Visais šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti.“ To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad „Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.“

Tokia tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 buvo patvirtinta, priimant Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisykles ( toliau Taisyklės).

Ginčo atsiradimo metu galiojusių taisyklių (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 redakcija) 30 punktas numatė, kad „Jeigu vieno skolininko skolų, įtrauktų į pajamas arba užfiksuotų mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose (jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) per vieną mokestinį laikotarpį, suma neviršija 500 litų, tai, norint skolas laikyti beviltiškomis, yra netaikomi reikalavimai privalomai turėti dokumentus, nurodytus šios tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose. Šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi turėti dokumentus, įrodančius skolų beviltiškumą ir mokesčio mokėtojo pastangas atgauti tokias skolas. Skolų beviltiškumą ar pastangas susigrąžinti skolas liudijančiais dokumentais yra laikomi dokumentai, kurie leidžia padaryti išvadą, kad atgauti skolų negalima ir kad mokesčio mokėtojas stengėsi skolas susigrąžinti: skolų suderinimo aktai (jei jie yra sudaryti), susitikimų su skolininku protokolai, įvairi vidinė mokesčio mokėtojo dokumentacija (finansinių tarnybų ataskaitos, informaciniai pranešimai ir kt.), taip pat išorinė dokumentacija (susirašinėjimo su skolininku įrodymai - registruoti laiškai, telegramos, fakso pranešimai, bankų, audito firmų ir kitų organizacijų rašytinė informacija, susijusi su skolininko finansinės būklės įvertinimu, skolų išieškojimo (tarpininkavimo susigrąžinant skolas) paslaugas teikiančių įmonių dokumentai, kur nurodoma apie pastangas atgauti skolas, ir kitokie dokumentai). Bet kuriuo atveju tokie dokumentai turi leisti padaryti išvadą, kad atgauti skolų negalima ir kad mokesčio mokėtojas stengėsi skolas susigrąžinti.“ Tų pačių Taisyklių 34 punktas taip pat numatė, kad „Jeigu vieno skolininko skolų, įtrauktų į pajamas arba užfiksuotų mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose (jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) per vieną mokestinį laikotarpį, suma yra didesnė nei 500 litų, bet ne didesnė kaip 100 000 litų, tai nebūtina turėti tvarkos 20.1 ir 20.2 punktuose nurodytų dokumentų. Šiais atvejais mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, turi turėti dokumentus, kurie patvirtintų faktą, kad skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto ir privalomų registruoti transporto priemonių. Šiame punkte nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas taip pat turi turėti dokumentus, kurie įrodytų bent vieną iš šių faktų: 34.1. iš skolininko nepavyko išieškoti pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti bylose su tais kreditoriais; 34.2. mokesčio mokėtojui skolinga įmonė yra nemoki.“

Iš šių teisės normų matyti, kad skola gali būti pripažinta beviltiška jei yra šios sąlygos: „jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs“.

O kad mokesčio mokėtojas galėtų pasinaudoti teise – pripažinti skolą beviltiška, jis turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti, t. y. įvykdyti atitinkamus veiksmus, sukuriančius prielaidas šiai teisei realizuoti.

Apibendrinus darytina išvada, kad teisė pripažinti skolą beviltiška gali būti įgyvendinta, kai yra visuma teisiškai reikšmingų aplinkybių: egzistuoja minėtos sąlygos ir mokesčio mokėtojas įvykdė veiksmus, sukuriančius prielaidas šiai teisei realizuoti.

Iš minėtų teisės normų taip pat matyti, kad įrodinėjant skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti, leistinais ir pakankamais įrodymais pripažįstami: skolų suderinimo aktai (jei jie yra sudaryti), susitikimų su skolininku protokolai, įvairi vidinė mokesčio mokėtojo dokumentacija (finansinių tarnybų ataskaitos, informaciniai pranešimai ir kt.), taip pat išorinė dokumentacija (susirašinėjimo su skolininku įrodymai - registruoti laiškai, telegramos, fakso pranešimai, bankų, audito firmų ir kitų organizacijų rašytinė informacija, susijusi su skolininko finansinės būklės įvertinimu, skolų išieškojimo (tarpininkavimo susigrąžinant skolas) paslaugas teikiančių įmonių dokumentai, kur nurodoma apie pastangas atgauti skolas, ir kitokie dokumentai) – Taisyklių 30 punkto atveju ir - dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto ir privalomų registruoti transporto priemonių, taip pat dokumentai, kurie įrodytų bent vieną iš šių faktų: iš skolininko nepavyko išieškoti pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti bylose su tais kreditoriais; mokesčio mokėtojui skolinga įmonė yra nemoki - Taisyklių 34 punkto atveju.

Tačiau minėtose teisės normose pateiktas leistinų ir pakankamų įrodymų sąrašas nėra baigtinis, o tai lemia, jog skolų beviltiškumo aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, kiekvienu konkrečiu atveju.

Į bylą pateikti pareiškėjo įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ėmėsi leistinų priemonių, patvirtinančių jo pastangas susigrąžinti skolas iš UAB „Trokalis“, UAB „Albana“, AB „Velga“, UAB „Vildija“. UAB „Sostinės statyba“, UAB „Kauno kotedžai“, L. Gudienės individualia įmone, UAB „Abastrona“, UAB „Univalsa“, UAB „Utesta“, UAB „Specus Šiauliai“, UAB „Alegma“, UAB „Ruskra“, UAB „Rovinita“, UAB „Danutės pyragai“, UAB „Mazūra“, UAB „SK Trading“, UAB „Bitutės paslaugų centras“, UAB „3-oji SR“, UAB „Balticum construction“, Prienų vartotojų kooperatyvo bei kad tai padaryti buvo negalima dėl skolininkų nemokumo, jų bankroto, likvidavimo ir pan., t. y., kad šios skolos buvo beviltiškos.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas dėl UAB „Sostinės Statyba“; UAB „Abastrona“, šioms įmonėms siuntė skolų suderinimo aktus bei kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę UAB „Gelvora“, kuri pareiškėjui pranešė, jog skolos teisminis išieškojimas iš šių įmonių yra neekonomiškas ir sunkiai įmanomas.

Skolininkai UAB „Vildija“ 2002 01 03, o UAB „Balticum Construction“ 2005 12 13 buvo išregistruoti iš juridinių asmenų registro (t.6, b.l. 1-59), kas leidžia daryti išvadą, kad nei UAB „Vildija“ nei UAB „Balticum Construcion“ nebeturi jokio turto ir yra nebemokios.

UAB „Kauno kotedžai“ ,UAB „Utesta“ ,UAB „Algema“ ,UAB „Danutės pyragai“, UAB „Namų bitutės“ atvejais, pareiškėjas dalyvavo šių įmonių bankroto bylose kreditoriumi, tačiau, arba nepakako šių įmonių turto kreditoriniams reikalavimams tenkinti, arba šios įmonės buvo likviduotos (t.4, b.l. 108-164).

UAB „Mazura“ , UAB „S&K Trading“, AB „Arguva“ skolas pareiškėjas bandė išieškoti teismine tvarka, tačiau to padaryti jam nepavyko ir šiuo būdu.

Byloje surinkti įrodymai taip pat leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi reikiamų priemonių išieškoti skolas ir iš kitų įmonių - Gudienės IĮ, UAB „Trokaris“ ir t. t., tačiau to nepavyko padaryti dėl priežasčių nepriklausančių nuo pareiškėjo valios (t.6,b.l. 60 – 105, 167-200).

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad mokestinį ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka, atsakovas, svarstydamas galimybę pasirašyti susitarimą su pareiškėju dėl mokestinių nepriemokų, pripažino, kad minėtos skolos gali būti priskirtos beviltiškoms, nes šiuo klausimu „pakankamų įrodymų negali pateikti nei mokesčių mokėtojas, nei mokesčių administratorius“ (t.1 b. l. 39-40).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių skolų statuso (kad jos nepriskirtinos beviltiškoms), yra nepagrįstos, nes šių išvadų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, arba surinkti įrodymai šiuo klausimu leidžia daryti tik prielaidas.

Dėl šių priežasčių ginčijami sprendimai, kuriais nepripažinus minėtų skolų beviltiškomis, pareiškėjui buvo priskaičiuota ir atitinkama pelno mokesčio nepriemoka ir su ja susijusios baudos bei delspinigiai, yra naikintini, tenkinant pareiškėjos skundą ir šioje dalyje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

n usprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dubingiai“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 69-53 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-01-18 sprendimo Nr. (04)-K3-40 dalį, kuria UAB „Dubingiai“ priskaičiuota pelno mokesčio - 56 078 Lt nepriemoka ir su ja susijusios baudos bei delspinigiai.

Taip pat panaikinti šių sprendimų dalį, kuria UAB „Dubingiai“ priskaičiuota pridėtinės vertės mokesčio– 55 605 Lt nepriemoka ir su ja susijusios baudos bei delspinigiai, mokestinį ginčą šioje dalyje perduodant iš naujo nagrinėti centiniam mokesčių administratoriui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys Gagys Romanas Klišauskas