Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (atsakovės arbitražo byloje) uždarosios akcinės bendrovės „WEY mašinos“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 378, pagal ieškovės OOO Ukrainos degtukų fabriko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „WEY mašinos“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl Vilniaus komercinio arbitražo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 378, kuriuo Vilniaus komercinio arbitražo teismas tenkino ieškovės OOO Ukrainos degtukų fabriko ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „WEY mašinos“ 37 800 Eur dydžio skolą ir 2 225 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo. Vilniaus komercinio arbitražo teismas nustatė, kad šalys 2017 m. gegužės 15 d. sudarė Sutartį Nr. 17-505 (toliau – Sutartis), kurios 12 punktu sutarė, jog visi nesutarimai dėl šios sutarties ar susiję su ja turi būti sprendžiami derybomis, o nesusitarus per 30 dienų nuo pirmųjų derybų – ginčas turi būti sprendžiamas Vilniaus pramonės ir prekybos rūmų arbitraže. Ginčų nagrinėjimo ir nesutarimų aiškinimosi metu bus taikomas Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų tarptautinio komercinio arbitražo teismo reglamentas. Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus pramonės ir prekybos rūmų arbitražas neegzistuoja, o Lietuvos pramonės ir prekybos rūmai yra Vilniaus komercinio arbitražo teismo steigėju, taip pat į tai, kad ieškovė kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą ir atsakovė neginčijo šio teismo kompetencijos, šalys toliau dalyvauja procese, nebuvo pareikšta prieštaravimų dėl arbitražinės išlygos veiksmų ar trūkumų, Vilniaus komercinio arbitražo teismas pripažino arbitražo susitarimą sudarytu, veikiančiu ir šalims privalomu.Vilniaus komercinio arbitražo teismas taip pat nustatė, kad Sutartimi atsakovė įsipareigojo per 118 dienų po avansinio apmokėjimo gavimo Ex Work (EXW, Vilnius (Incoterms 2010)) sąlygomis perduoti ieškovei vyniojimo mašiną Wemaroll 1300 URM Nr. 505. 2017 m. rugsėjo 21 d. Priedu Nr. 1 prie Sutarties šalys fiksavo, kad ieškovė yra sumokėjusi 37 800 Eur avansą, tačiau atsakovė sutartu terminu negali pateikti vyniojimo mašinos, todėl atsakovė įsipareigoja ieškovei grąžinti sumokėtą avansą dalimis iki 2017 m. lapkričio 21 d. Byloje nėra jokių dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų grąžinusi ieškovei jos sumokėtą 37 800 Eur avansą.

Skundo dėl arbitražo sprendimo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja (atsakovė arbitražo byloje) UAB „WEY mašinos“ prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 378. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ginčijamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kadangi arbitražo teismo sudėtis ir arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo. Vilniaus komercinio arbitražo teismas nepagrįstai pripažino savo kompetenciją administruoti ir nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, nes tokia arbitražo teismo išvada neatitinka šalių valios, išreikštos Sutarties 12 punkte. Sutarties 12 punkte šalys nebuvo sutarusios ginčą perduoti nagrinėti būtent Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Vilniaus komercinio arbitražo teismas nesiekė išsiaiškinti atsakovės tikrosios valios dėl ginčo perdavimo nagrinėti Vilniaus komercinio arbitražo teismui. UAB „WEY mašinos“ direktorius A. V. (A. W.) yra Šveicarijos pilietis, vyresnio amžiaus žmogus (gimęs (duomenys neskelbtini)), kuris dėl savo amžiaus bei kalbos nesupratimo (arbitražo procesas vyko rusų kalba, kurios jis nesupranta) negalėjo tinkamai ginti atsakovės teisių. Vilniaus komercinio arbitražo teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių siekdamas užtikrinti, kad arbitražo procesas vyktų abiem šalims suprantama kalba ir pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai. Dėl šios priežasties ginčijamas arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Atsiliepimu į skundą suinteresuotas asmuo (ieškovė) OOO Ukrainos degtukų fabrikas nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:UAB „WEY mašinos“ pripažino įsiskolinimą OOO Ukrainos degtukų fabrikui, tačiau jo negrąžina, vilkindama skolos sumokėjimą gudrauja, kad nesuprato arbitražinio proceso kalbos. Visas derybas dėl Sutarties pareiškėja vedė rusų kalba. Būtent jos iniciatyva arbitražinė išlyga ir buvo įtraukta į Sutartį. UAB „WEY mašinos“ viso arbitražo proceso metu turėjo galimybę pateikti prašymą procesą vesti jai suprantama kalba, tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 301 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK III dalies XVI skyriuje nustatytas taisykles. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju, būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė. Arbitražo teismo sprendimas teismo gali būti tikrinamas tik KAĮ 50 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-245/2007 ir kt.). Pareiškėja (atsakovė arbitražo byloje) UAB „WEY mašinos“ Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą ginčija remdamasi dviem pagrindais: 1) kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas neturėjo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą ir 2) kad atsakovės teisė būti išklausytai buvo pažeista dėl proceso arbitražo teisme kalbos.

Dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti kilusį ginčą

Ginčų sprendimas arbitražo teisme savo prigimtimi yra sutartinis. Šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, turi teisę susitarti dėl inter alia arbitražinio susitarimo ribų, arbitražo vietos, arbitražinio bylos nagrinėjimo vietos, ginčui išnagrinėti taikytinos materialiosios teisės arba jos nustatymo taisyklių, arbitražo institucijos ir (arba) arbitražo taisyklių, arbitrų skaičiaus, kvalifikacijos, jų skyrimo tvarkos, proceso kalbos, arbitražo išlaidų paskirstymo taisyklių, konfidencialumo ir kt. Būtent ši idėja ir atsispindi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte, pagal kurį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų. Pareiškėjos vertinimu, Vilniaus komercinio arbitražo teismas nepagrįstai pripažino savo kompetenciją administruoti ir nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, paneigdamas tikrąją šalių valią dėl ginčo sprendimo būdo ir ginčą turinčio teisę nagrinėti subjekto pasirinkimo – ginčus spręsti Vilniaus pramonės ir prekybos rūmų arbitraže. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Atsižvelgiant į sutartinę arbitražinių susitarimų prigimtį, jų aiškinimui taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Vertinant arbitražinius susitarimus, būtina nustatyti, kokia buvo principinė šalių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl arbitražinės išlygos. Kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).Arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis). Šalies pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne vėliau, negu yra pareiškiamas prieštaravimas dėl ieškinio. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą neatima iš jos teisės padaryti šį pareiškimą. Arbitražo teismas gali šioje dalyje numatytą pareiškimą priimti ir vėliau, jeigu pripažins, kad delsimas jį padaryti pateisinamas (KAĮ 19 straipsnio 2 dalis).Pažymėtina, kad pareiškėja, ginčydama Vilniaus komercinio arbitražo teismo kompetenciją nagrinėti šalių ginčą, neginčija paties arbitražinio susitarimo, t. y. fakto, kad šalys pasirinko būtent arbitražinį jų ginčų sprendimo būdą. Pareiškėja taip pat nenurodo tinkamo subjekto (kito arbitražo teismo), kuris, jos vertinimu, yra (būtų) kompetetingas nagrinėti šalių ginčą, atsižvelgiant į tai, kad Sutartyje nurodytas Vilniaus pramonės ir prekybos rūmų arbitražas neegzistuoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus komercinio arbitražo teismas, esant aiškiam ir nedviprasmiškam šalių susitarimui dėl arbitražinės išlygos ir atitinkamam netikslumui dėl arbitražo institucijos pavadinimo, spręsdamas dėl savo kompetencijos nagrinėti šalių ginčą, pagrįstai atsižvelgė tiek į tai, kad ieškovė kreipėsi į šį teismą, tiek į tai, kad būtent Lietuvos pramonės ir prekybos rūmai yra Vilniaus komercinio arbitražo teismo steigėju. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nei vienos šalies pareiškimas, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas yra nekompetetingas spręsti ginčą, ginčo arbitražinio nagrinėjimo metu nebuvo gautas, nei viena iš ginčo šalių šio klausimo nekėlė, tokiais savo veiksmais iš esmės pripažindamos Vilniaus komercinio arbitražo teismo jurisdikciją. Pareiškėja ginčą nagrinėjusio arbitražo teismo kompetencija suabejojo tik arbitražo teismui priėmus jai nepalankų sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ginčijamą arbitražo teismo sprendimą pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punktą pagrindo nėra.

Dėl proceso arbitražo teisme kalbos

Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas taip pat naikintinas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 bei 6 punktų pagrindais, kadangi pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė suprasti procesą ir tinkamai apginti savo teises dėl tos priežasties, kad arbitražinis procesas vyko atsakovės vadovui nesuprantama – rusų, kalba. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais pareiškėjos argumentais.KAĮ 31 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu šalys nesusitaria kitaip, kalbą ar kalbas, kurios bus vartojamos arbitražinio nagrinėjimo metu, nustato arbitražo teismas. Jeigu šalys nesusitarė dėl arbitražinio nagrinėjimo kalbos, tol, kol arbitražo teismas nustatys arbitražinio nagrinėjimo kalbą, arbitražinio nagrinėjimo kalba laikoma kalba, kuria sudarytas arbitražinis susitarimas. Taigi, jeigu nėra kitokio šalių susitarimo, teisė nustatyti arbitražinio nagrinėjimo kalbą yra suteikiama arbitražo teismui, o iki atitinkamo arbitražo teismo sprendimo priėmimo arbitražinis nagrinėjimas vyksta kalba, kuria sudarytas arbitražinis susitarimas. Nagrinėjamu atveju šalių arbitražinis susitarimas buvo sudarytas dviem – rusų bei vokiečių, kalbomis, o arbitražo kalba Sutartyje nebuvo nurodyta. Ieškovei OOO Ukrainos degtukų fabrikui ieškinį atsakovei UAB „WEY mašinos“ Vilniaus komercinio arbitražui teismui pateikus rusų kalba, arbitražinis bylos nagrinėjimas Vilniaus komerciniame arbitražo teisme vyko būtent šia kalba. Arbitražo proceso metu nei viena šalis neišreiškė pageidavimo, kad nagrinėjimas vyktų kita kalba. Taigi, arbitražo proceso kalbos pasirinkimas nagrinėjamu atveju atitiko KAĮ 31 straipsnio nuostatas. Nors pareiškėja teigia, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas nesiėmė reikiamų priemonių siekdamas užtikrinti, kad arbitražo procesas vyktų abiem šalims suprantama kalba, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, arbitražo teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad arbitražo proceso kalba pareiškėjai yra suprantama, o pati pareiškėja, kaip jau minėta, šio klausimo nekėlė. Pareiškėja arbitražo byloje pateikė atsiliepimą rusų kalba, pasirašytą jos direktoriaus A. W., kuriame nenurodė jokių prieštaravimų dėl arbitražo proceso kalbos (b. l. 82 – 86). Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, rusų kalba ne tik buvo viena iš kalbų, kuriomis sudaryta Sutartis – būtent šia kalba vyko susirašinėjimas tarp Sutarties šalių. Byloje, be kita ko, yra netgi paties atsakovės UAB „WEY mašinos“ direktoriaus A. W., kuris, kaip įrodinėjama nagrinėjamu skundu, nemoka rusų kalbos, šia kalba rašyti elektroniniai laiškai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja neįrodė esant KAĮ nustatytų pagrindų ginčijamam arbitražo teismo sprendimui panaikinti, todėl pareiškėjos (atsakovės arbitražo byloje) skundą atmeta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 301 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos (atsakovės arbitražo byloje) UAB „WEY mašinos“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 378, atmesti.