Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ribotos atsakomybės bendrovės ,,SGB Baltics“ LT filialo ieškinį atsakovams UAB ,,Baltijos fasadai“, E. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir pagal atsakovo E. P. priešieškinį ieškovui RAB ,,SGB Baltics“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. ieškovas nuomojo atsakovui UAB „Baltijos fasadai“ inventorių, už kurio nuomą atsakovas pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras turėjo sumokėti 48.198,79 Lt. Atsakovas UAB „Baltijos fasadai“ sutartyje nustatytais terminais už inventoriaus nuomą neatsiskaitė - iki šios dienos ieškovui yra sumokėjęs tik 711, 58 Lt, todėl atsakovo UAB „Baltijos fasadai“ skola pagal Inventoriaus nuomos sutartį ieškovui sudaro 47 487, 21 Lt.

Inventoriaus nuomos sutarties 6.7 punkte nustatyta, kad praleidus atsiskaitymo terminus nuomininkas moka 0,9 proc. delspinigius. Atsakovas UAB „Baltijos fasadai“ vėluoja atsiskaityti su ieškovu nuo 2008 m. liepos 30 d., todėl delspinigiai laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 30 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos sudaro 4366, 30 Lt. 2008 m. rugsėjo 22 d. ieškovas, veikdamas per RAB „SGB Baltics“ filialą sudarė Laidavimo sutartį Nr. 2008-L03 su atsakovu E. P. Atsakovas E. P. privalo atsakyti ieškovui, kaip solidariąją prievolę turintis skolininkas.

Dėl nurodytų aplinkybių laidavimo sutartis, kuria, neva, jis įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidariąją prievolę turintis skolininkas tuo atveju, jeigu UAB „Baltijos fasadai“ neįvykdys savo prievolės ar jos dalies, arba ją įvykdys netinkamai pagal nuomos sutartį, vertintina kaip sudaryta iš esmės suklydus ir vadovaujantis CK 1.90 straipsnio nuostatomis turėtų būti pripažinta negaliojančia. Be to, neabejoja, kad tokiam suklydimui turėjo įtakos ir jo sveikatos būklė. Galėjo būti, kad būtent dėl sveikatos problemų laidavimo sutartį pasirašė tiesiog negalėdamas suprasti savo veiksmų reikšmės. Teismui pateikta medicininė VĮ Centro poliklinikos, Vytenio filialo Psichikos sveikatos centro pažyma patvirtina, kad dar 2006 m. liepos 25 d. dėl adaptacijos sutrikimo jam buvo skirtas gydymas. Į gydytojus kreipėsi ir 2006 m. rugsėjo 11d. Neigiami faktoriai darbe, finansinės problemos įmonėje paskatino ligos progresavimą dėl ko 2009 m. gegužės 22 d. vėl buvo priverstas kreiptis į medikus ir nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. birželio 1 d. gydėsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Krizių intervencijos skyriuje, o nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. birželio 26 d. šio centro ribinių būklių skyriuje. Jam buvo diagnozuotas sunkus depresinis epizodas be psichozės simptomų. Po intensyvaus psichoterapinio ir medikamentinio gydymo nurodytame sveikatos centre gydymą tęsė ambulatoriškai.

Pagal ginčijamos laidavimo sutarties 2.11 ir 2.12 punktus skolininkui laiku negrąžinus kreditoriui inventoriaus ar jo dalies, nesumokėjus inventoriaus nuomos mokesčio, delspinigių bei kitų mokėjimų, jis įsipareigojo patenkinti kreditoriaus reikalavimus pirmumo tvarka per 5 dienas nuo kreditoriaus pranešimo apie tai, kad skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų, išsiuntimo. Tačiau jokio pranešimo atsakovas asmeniškai nėra gavęs.

Kita vertus, ginčijama laidavimo sutartimi iš esmės yra nustatytas terminuotas laidavimas, nes ja buvo užtikrinta terminuota prievolė - atsakovo UAB „Baltijos fasadai“ prievolė atsiskaityti su ieškovu per 30 dienų nuo sąskaitų - faktūrų išrašymo dienos.

Vienerius metus iki laidavimo sutarties sudarymo ir sutarties sudarymo momentu, atsakovo sveikata nebuvo sutrikusi, pas gydytojus atsakovas nebuvo kreipęsis, todėl jo atsakovo pateikta prielaida, jog galbūt jis nesuprato sandorio esmės dėl prastos sveikatos būklės, ieškovo nuomone yra mažai tikėtina.

Apie tai, kad UAB „Baltijos fasadai“ nevykdo savo įsipareigojimų ieškovui pagal inventoriaus nuomos sutartį atsakovui E. P. buvo žinoma, nes jis buvo šios bendrovės akcininku ir vadovu, todėl jis turėjo vykdyti savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį. Laidavimo sutarties galiojimas buvo numatytas iki visiško prievolių pagal inventoriaus sutartį įvykdymo. Atsakovas UAB „Baltijos fasadai“ prievolių apmokėti už inventoriaus nuomą pagal inventoriaus nuomos sutartį neįvykdė. Sąskaitos atsakovui UAB „Baltijos fasadai“ buvo išrašytos laikotarpiu nuo 2008-06-30 iki 2008-11-15, apmokėjimo terminas nurodytas iki 2008-12-15, ieškovo ieškinys teismui pateiktas 2009-02-19.

Teismas nevertino atsakovo priešieškinyje nurodytos aplinkybės, kad pagal ginčijamos laidavimo sutarties 2.11 ir 2.12 p. skolininkui laiku negrąžinus kreditoriui inventoriaus ar jo dalies, nesumokėjus inventoriaus nuomos mokesčio, atsakovas įsipareigojo patenkinti kreditoriaus reikalavimus pirmumo tvarka per 5 dienas nuo kreditoriaus pranešimo apie, kad skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų išsiuntimo, tačiau tokio pranešimo iš ieškovo atsakovas nėra gavęs.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai priteisė 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą iš atsakovo UAB ,,Baltijos fasadai“ ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos iš apelianto E. P., nes faktiškai priteista dviguba – 11 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

Remdamasis CK 6.37 str. bei CK 6.210 str. atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai iš atsakovo UAB ,,Baltijos fasadai“, kaip juridinio asmens, priteisė 6 procentų dydžio metinių palūkanų, o iš atsakovo E. P., kaip fizinio asmens, 5 procentų dydžio metines palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2008-04-21 sudarė inventoriaus nuomos sutartį Nr. 08/04-21/01-E (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovui UAB ,,Baltijos fasadai“ inventorių, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (t. 1, b.l. 19-25). Atsakovui už ieškovo suteiktas pastolių konstrukcijos detalių nuomos paslaugas ir negrąžintas detales buvo išrašomos sąskaitos - faktūros. Sutartyje taip pat numatyta, kad laiku nesumokėjus Sutartyje nustatytų mokėjimų skaičiuojami 0,9 proc. neapmokėtos sumos dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną (Sutarties 6.7 p.).

Byloje nustatyta, kad atsakovo UAB „Baltijos fasadai“ nuo 2003-09-23 akcininku ir direktoriumi buvo registruotas atsakovas E. P. (t. 1, b.l. 154). 2009-01-28 akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas E. P. pardavė 100 procentų UAB „Baltijos fasadai“ akcijų (t. 1, b.l. 206). Tai įrodo, kad nuo 2003 m. iki 2009 m. atsakovas E. P. buvo atsakovo UAB „Baltijos fasadai“ akcininku ir turėjo 100 procentų bendrovės akcijų.

2008-09-22 ieškovas su atsakovu E. P. sudarė laidavimo sutartį, pagal kuria laiduotojas E. P. įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas ieškovui tuo atveju, jei UAB „Baltijos fasadai“, už kurią laiduojama, neįvykdys savo prievolės ar jos dalies, arba ją įvykdys netinkamai, pagal 2008-04-21 Inventoriaus nuomos sutartį (b.l. 35-36).

Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Dėl to teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, kad ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas E. P. nuo 2003 m. iki 2009 m. buvo atsakovo UAB „Baltijos fasadai“ akcininku ir turėjo 100 procentų bendrovės akcijų, dirbo šios įmonės vadovu. Pirmos instancijos teismo posėdyje E. P. paaiškino, kad prieš pasirašydamas laidavimo sutartį, jis iš viso jos neskaitė, nes pasitikėjo ją sudariusiu žmogumi (2 t. b.l. 58).

Tokių atsakovo paaiškinimų akivaizdžiai nepakanka, kad pripažinti, jog sandoris sudarytas suklydimo įtakoje. Apeliantas, būdamas bent minimaliai apdairus ir rūpestingas, prieš pasirašydamas 2008 m. rugsėjo 22 d. Laidavimo sutartį Nr. 2008-L03, galėjo ir privalėjo apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, o to nepadaręs privalo prisiimti galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas šiuo pagrindu apelianto E. P. priešieškinio netenkino pagrįstai.

Pagal CK 1.89 str. fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Tokio sandorio pripažinimui negaliojančiu neturi reikšmės tokios būsenos priežastys. Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, tačiau šioje byloje ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad jo suklydimui turėjo įtakos jo sveikatos būklė, nei apeliantas, nei jo atstovas – profesionalus advokatas neprašė skirti byloje teismo psichiatrinės ekspertizės. Nors apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad E. P. sveikatos būklė turėjo įtakos suklydimui dėl laidavimo sutarties, tačiau šios aplinkybes paneigia E. P. paaiškinimai duoti pirmos instancijos teisme apie tai, kad laidavimo sutartį jis pasirašė iš viso neskaitęs.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai nuomos sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško skolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa skola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. 3K-3-261/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).

Šalių sudarytos laidavimo sutarties 3.5 p. aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių pagal 2008 m. balandžio 21 d. Inventoriaus nuomos sutartį Nr. 08/04-21/01-E įvykdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad laidavimas buvo terminuotas ir ieškovas šį terminą praleido.

Ieškovo pateikti į bylą 2008-12-17 ikiteisminis įspėjimas, skirtas UAB „Baltijos fasadai“ ir 2008-12-30 reikalavimas dėl mokestinių įsipareigojimų įvykdymo, kartu su išsiuntimo kvitu (1 t. b.l.121-123) paneigia apelianto tvirtinimus, kad jam kaip laiduotojui iš viso nebuvo pranešta apie UAB „Baltijos fasadai“ susidariusį įsiskolinimą ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo UAB ,,Baltijos fasadai“, kaip juridinio asmens, priteisė 6 procentų dydžio metinių palūkanų, o iš atsakovo E. P., kaip fizinio asmens, 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies, šiuo klausimu, formuluotė nesudaro pagrindo dvigubam, t.y. 11 procentų procesinių palūkanų išieškojimui, todėl kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl dvigubo palūkanų priteisimo pripažįsta nepagrįstais.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis), todėl išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo teismo sprendimui panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

CPK 93 straipsnis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą.

Ieškovo atstovas pateikė apeliacinės instancijos teismui PVM sąskaitą – faktūrą ir mokėjimo pavedimą 2662 Lt sumai apie ieškovo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ši civilinė byla nėra sudėtinga, ieškovo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą nėra didelės apimties, tas pats atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko tik puse valandos, vadovaudamasi Teisingumo ministro 2004-04-04 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų nuostatomis mažina ieškovui priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme dydį iki 1000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. P. ieškovui Ribotos atsakomybės bendrovei ,,SGB Baltics“ filialui 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.