- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- A-575-971-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00444-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 898,60 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi priedai ir priemokos buvo neišmokėti nepagrįstai, atsakovui kilo pareiga išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Pažymėjo, kad šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pakeisti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato procesinę padėtį iš atsakovo į atsakovo atstovą. Tenkinus pareiškėjo skundą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas reiškia reikalavimą netinkamam atsakovui, nes atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Pažymėjo, kad taip pat nėra ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Manė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą ir jį skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 898,60 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui. Teismas pažymėjo, kad tinkamas atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju trejų metų senaties terminas netaikomas.
III.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 31-34), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, pabrėždamas, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas CK 6.271 straipsnis, numatantis valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42-44) prašo apeliacinį skundą atmesti ir įpareigoti atsakovą vykdyti teismo sprendimą nuo įsiteisėjimo dienos, o pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad sprendimas nesumokėti darbo užmokesčio dalį nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme.
Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.
Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 72 straipsniu, atsiliepime į (apeliacinį) skundą gali būti išreiškiamas sutikimas ar nesutikimas su (apeliacinio) skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat pasisakoma dėl dalyvavimo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tačiau atskiri reikalavimai atsiliepime į (apeliacinį) skundą nereiškiami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 42-44) nurodytas prašymas įpareigoti atsakovą vykdyti teismo sprendimą nuo įsiteisėjimo dienos nenagrinėtinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.