Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal:

- LR BK 140 str. 2 d. (2014-02-09 epizodas) – 4 mėnesių laisvės apribojimu;

- LR BK 140 str. 2 d.(2014-02-13 epizodas) – 6 mėnesių laisvės apribojimu;

- LR BK 253 str. 1 d. – 4 mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., 65 str. 1 d. 1) p. b) p.p. – A. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014-02-13 iki 2014-02-14.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 8) p. A. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos, t. y. Vilniaus rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. S. priteista 868 eurų (3000 litų) neturtinei žalai nukentėjusiosios L. S. naudai atlyginti.

A. S. nuteistas už tai, kad, smurtaudamas tyčia nežymiai sužalojo žmogų bei sukėlė jam fizinį skausmą, be atitinkamo leidimo įgijo, gabeno ir laikė šaudmenis, o būtent jis:

jis 2014-02-09, vakare, tikslus laikas teismo nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, artimoje aplinkoje, šeimyninio konflikto su sutuoktine L. S. metu, tyčia, paėmęs abejomis rankomis gulinčiai ant lovos miegamajame L. S. už kairės rankos, suspaudęs ją, po to patraukęs L. S. nuo lovos ir išstūmęs ją iš miegamojo kambario į koridorių, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai L. S. poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairiame dilbyje, t.y. padarė nukentėjusiajai L. S. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Jis gi, 2014-02-13 nuo 18.50 val. iki 19.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,02 %), artimoje aplinkoje, šeimyninio konflikto su sutuoktine L. S. metu, tyčia, pastūmęs L. S. abiem rankomis, dėl ko pastaroji pakaušiu atsitrenkė į durų staktą, tuo sukėlė nukentėjusiajai L. S. fizinį skausmą.

Jis gi, teismo nagrinėjimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, be atitinkamo leidimo, šaudymo pratybų metu, paėmė šaudmenis – 4 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ pramoninės gamybos šovinių, t.y. įgijo ir kuriuos atvežė į savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), t.y. gabeno ir padėjo į metalinį seifą, t. y. laikė, 4 vnt. šovinių iki 2014-02-04 15 val. kol šaudmenys kratos metu buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų.

Apeliaciniu skundu A. S. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-05-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nurodo su priimtu nuosprendžiu nesutinkantis, kadangi, apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus byloje įrodymus, tiek daiktinius, tiek ir jo, nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus. Apeliantas nurodo pareiškiantis, kad nei 2014-02-09, nei 2014-02-13 prieš savo sutuoktinę L. S. nesmurtavo ir fizinio skausmo jai nesukėlė. Teigia, kad 2014-02-09 vakare jokio buitinio konflikto, o tuo labiau grumtynių, jų šeimoje nebuvo, tik žodinis barnis. Tą nurodo paaiškinęs tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apylinkės teisme. Apeliantas taip pat nurodo tą vakarą apsvaigęs nuo alkoholio nebuvęs, dėl minėto fakto nepatikrintas, todėl teismo kategoriškas teiginys, neva tai įrodyta, neatitinka tikrovės ir pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Dėl kraujosruvų nukentėjusiosios kūne apeliantas nurodo, kad pastaroji po tariamo konflikto kreipėsi ne į medikus, o kaip ir visada nuėjo į darbą, kur išbuvo visą dieną ir tik kitą dieną kreipėsi į medikus.

Apelianto teigimu, šis epizodas paremtas tik nukentėjusiosios parodymais, kadangi pastarasis kaltu neprisipažino, liudytojų nėra, nukentėjusioji per protingą laiko terminą į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Mano, kad šis epizodas neįrodytas.

Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2014-02-13 buitinio konflikto metu būtent jis pirmas paskambino pagalbos telefonu 112 ir pasakė, kad jo sutuoktinė L. S. eilinį kartą naudoja prieš jį psichologinį smurtą ir namuose kelia konfliktus. Be to nurodo, kad pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pateikė teismo medicinos specialistų išvadą Nr. G561/14(01), kurioje nurodyta, kad L. S. pakaušio centrinėje dalyje išorinių sužalojimų nematyti, patinimo, hematomos nečiuopiama, kūno sužalojimų nekonstatuota.

Apeliantas nurodo ir tai, jog nukentėjusiosios pasisakymai, kad pastarasis agresyvus ir nuolatos smurtauja, yra grynas melas, policija buvo iškviesta pirmą kartą. Mano, kad L. S. jį apkalbėjo dėl savanaudiškų motyvų, nes paskutinius kelerius metus dėl jos dažnai besikartojančio psichologinio smurto apeliantas nutaręs su sutuoktine išsiskirti. Apelianto teigimu, kritiškai reikėtų vertinti ir jų bendrų vaikų P. S. ir R. S. parodymus, kadangi jie savo akimis buitinio konflikto nematė, parodymai nenuoseklūs, painūs, be to jie labiau palaiko nukentėjusiąją.

Dėl apelianto pripažinimo kaltu pagal LR BK 253 str. 1 d. pastarasis nurodo dirbęs privačioje apsaugos tarnyboje, turėjo leidimą laikyti ir nešioti ginklą, o šoviniai liko po eilinių šaudymo pratybų ir gulėjo namuose keletą metų. Nurodo, kad neturėjo tikslo juos kažkada panaudoti, apie juos tiesiog pamiršo, o nukentėjusioji pasinaudojo šiuo faktu, kad įvykdytų savo ketinimą iškeldinti apeliantą iš namų, patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad pagal LR BK 235 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, kadangi jo veikoje yra mažareikšmiškumas.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusiosios L. S. atstovas adv. Eugenijus Markevičius (toliau – atstovas) prašo nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti, priteisti nukentėjusiajai ir ieškovei L. S. iš A. S. bylinėjimosi išlaidas už atstovų suteiktas teisinės pagalbos paslaugas. Atstovo teigimu, teismas, priimdamas nuosprendį, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo bei rėmėsi ištirtų įrodymų visuma: A. S., nukentėjusiosios L. S., liudytojų P. ir R. S., L. M., V. L., L. L. parodymais, specialisto išvadomis, Bendrojo pagalbos centro garso išklotine. Tokiu būdu, pasak atstovo, nuteistojo teiginiai, kad jis nei 2014-02-09 nei 2014-02-13 nesmurtavo prieš savo sutuoktinę nukentėjusiąją L. S. bei nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms bei surinktiems įrodymams. Taip pat pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs: ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai ir teisme dar kartą patvirtino, kad nuteistajam ją pastūmus, ji atsitrenkė galva į durų staktos kampą, dėl ko pajuto stiprų skausmą.

Nesutinka atstovas ir su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios L. S. ir liudytojų P. ir R. S. parodymai, kaip nuteistojo ir nukentėjusiosios vaikų, turėtų būti vertinami kritiškai bei jais nesivadovaujama. Pažymi, kad ne tik nukentėjusiosios parodymai patvirtins, kad nuteistasis agresyvus, piktnaudžiaujantis alkoholiu, tačiau ir liudytojos L. M. parodymai, kuri teisme parodė, kad ir anksčiau yra girdėjusi barnius, riksmus S. šeimoje, kad nukentėjusioji pasakojo, kad vyko nesutarimai, vyras keldavo ranką prieš nukentėjusiąją ir nekartą ją matė apsiverkusią. Taip pat nurodo, kad teisme liudytojai davė išsamius, nuoseklius parodymus, kurie patvirtina aplinkybes nurodytas ir ikiteisminio tyrimo metu.

Atstovo teigimu, pagrįstai apeliantas nuteistas ir pagal LR BK 253 str. 1 d., kadangi suvokė, jog rastus šovinius jis laikė neteisėtai, žinojo, kad reikia leidimo, tačiau jo neįsigijo. Be to, pasak atstovo, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, kad nuteistasis piktnaudžiauja alkoholiu, yra agresyvaus būdo, naudojo prieš savo sutuoktinę psichologinį ir fizinį smurtą, galima daryti pagrįstas išvadas, kad šių šovinių neteisėtas laikymas yra pakankamai pavojinga veika, kuri galėjo sukelti sunkius padarinius, todėl nuteistojo teiginiai dėl mažareikšmiškumo yra nepagrįsti.

Atsikirtimuose nurodoma ir tai, kad nukentėjusioji patyrė išlaidas advokatų paslaugoms apmokėti, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015-05-25 apkaltinamąjį nuosprendį, rezoliucinėje dalyje dėl šių išlaidų nepasisakė. Nukentėjusioji papildomai prašė teismo išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą, tačiau to nebuvo padaryta.

Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas skundą palaikė , prašė tenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovas su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistas A. S., yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė smurtavęs prieš sutuoktinę L. S., teigė, jog 2014-02-09 ji, o ne jis varė jį į kitą kambarį, kuriame nėra rusiškų kanalų, kurių norėjo pasižiūrėti. Nurodė, kad buvo tik žodinis konfliktas. Dėl 2014-02-13 epizodo nurodė pirmasis paskambinęs į policiją numeriu 112 ir pasakęs, kad tai žmona jį šmeižia, kelia konfliktą, paaiškino visą situaciją.

Tokią apelianto versiją nuneigia byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiosios L. S., liudytojų P. S., L. M. parodymai, nepilnamečio R. S. parodymai, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolas, patrulio L. V. tarnybinis pranešimas, bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus įrašo suvestinė, specialisto išvados, daiktų dokumentų pateikimo protokolai ir kita rašytinė medžiaga.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, tiek liudytojų P. S. bei R. S., tiek nukentėjusiosios L. S. parodymai dėl abiejų epizodų (2014-02-09 ir 2014-02-13) yra nuoseklūs, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi.

Nukentėjusioji L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai paaiškino, kad 2014-02-09 vakare ji gulėjo savo kambaryje, kuomet užėjo vyras A. S. ir liepė jai iš jo išeiti, nes jis nori žiūrėti televizorių. Jai atsakius, kad skauda galvą ir kad jis turi savo kambarį, jis patraukė ją už rankos nuo lovos ir išstūmė iš jos kambario. 2014-02-13 vyras ją plūdo įvairiais keiksmažodžiais, būnant koridoriuje pradėjo ją stumti pro duris, o ji nuo to jo smūgio trenkėsi į sieną ties durimis (b.t. 1, b.l. 20-22, 37-38, 63-64, b.t. 2, b.l. 104-105).

Liudytoju apklaustas S. vyresnysis sūnus P. S. patvirtino, kad jam 2014-02-13 paskambino motina, verkė, buvo susinervinusi, nieko normaliai paaiškinti negalėjo, todėl jis atvažiavo pas mamą. Atvažiavus pamatė, kad motinos name nėra, ji buvo pas kaimynus, nes bijodama tėvo pabėgo pas kaimynus. Tėvas buvo išgėręs. Mama aiškino, kad tėvas ją stūmė į sieną, ji patyrė stiprų fizinį skausmą nes atsitrenkė galva į sieną ir buvo išvaryta iš namų. Policijos pareigūnai tėvą išsivežė iš namų (b.t. 2, b.l. 83-85).

Liudytoju apklaustas nepilnametis sūnus R. S. paaiškino, kad matė, kai tėvas varė mamą iš miegamojo, girdėjo kai mama sušaukė, vėliau mama atėjo į jo kambarį miegoti. Dėl 2014-02-13 epizodo nurodė girdėjęs, kaip tėvas šaukė, vartojo keiksmažodžius, gėrė pirmame namo aukšte (b.t. 1, b.l. 78-79, b.t. 2, b.l. 114-115).

Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta S. kaimynė L. M. patvirtino, kad 2014-02-13 L. S. pas ją į namus atėjo jau po incidento, buvo labai susinervinusi, verkdama, buvo stresinėje būsenoje, sakė, kad vyras ją mušė, suprato, trenkė ją į sieną, po to vyras tiesiog išgrūdo ją laukan. L. pasakė, kad paskambino policijai ir pareigūnų nori sulaukti čia, nes bijo vyro. Liudytoja susidarė nuomonę, kad ji jau seniai kenčia šeimoje nederamą savo sutuoktinio elgesį (b.t. 1, b.l. 84-85, b.t. 2, b.l. 102-103).

Šias nurodytas aplinkybes patvirtina ir 2014-07-30 įrašo suvestinė iš Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus, kurioje užfiksuota, kaip nukentėjusioji teigia, kad nuteistasis smurtavo, ją stumdė, neįleido į namus (b.t. 1, b.l. 82-83).

Nors nuteistasis skunde nurodo, kad aukščiau minėti liudytojai patys tiesiogiai įvykio nematė, tačiau akivaizdu, kad jų užfiksuoti paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios L. S. nurodomas aplinkybes. Tokiu būdu kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas mano, kad šie tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymai buvo gana detalūs, išsamūs, nuoseklūs, jais netikėti nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad įvykio metu į konflikto vietą – sutuoktinių namą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės vyresniojo patrulio L. V. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 2014-02-13 apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) A. S. įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, stumdė bei grasino sutuoktinei L. S. (b.t. 1, b.l 10-12.). Minėtas aplinkybes policijos pareigūnas patvirtino ir apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme (b.t. 2, b.l. 103).

Nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo aplinkybes patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G534/14(01) (b.t. 1, b.l. 27).

Taigi apelianto skunde nurodoma aplinkybė, kad tai jis pirmasis konflikto vakarą paskambino į policiją ir pranešė, kad jo sutuoktinė naudoja prieš jį psichologinį smurtą, kolegijos nuomone, vertintina kaip jo pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti atsakomybės.

Apeliantas skunde ginčija ir tą aplinkybę, kad jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio 2014-02-09 vakarą, todėl nurodo, kad nepagrįstai jam inkriminuota, kad jis buvo neblaivus. Atkreiptinas dėmesys, kad šią aplinkybę patvirtino nukentėjusioji, apklausiama teisiamajame posėdyje ir būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingus parodymus, todėl, kaip minėta aukščiau, netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo.

Atmestinas apeliacinio skundo ir tas argumentas, kad pagal LR BK 253 str. 1 d. apeliantas nuteistas nepagrįstai, kadangi, jo teigimu, jo veika yra mažareikšmė.

LR BK 37 str. nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–387/2008, 2K–427/2010, 2K–500/2010 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto A. S. padaryta veika yra pakankamai pavojinga, nes ja kėsinamasi į visuomenės saugumą, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Apeliantas nurodo, kad rasti šoviniai buvo likę po eilinių šaudymo pratybų ir nekėlė jokios grėsmės, jis neturėjo tikslo juos kažkada ir kažkur panaudoti, tačiau nukentėjusioji L. S., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad kai vyras prisigerdavo, visada sakydavo „aš tave nužudysiu“. Ji labai bijojo tokių vyro žodžių (b.t. 1, b.l. 37-38). Liudytoju teisme apklaustas nepilnametis S. sūnus R. S. taip pat patvirtino matęs šovinius, kurie būdavo metalinėje baltoje rakinamoje dėžutėje. Taip pat nurodė, kad tėtis buvo iš darbo ginklą atsinešęs, rodė jį, davė jam į rankas (b.t. 2, b.l. 114-115).

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantui nėra pagrindo taikyti LR BK 37 str. normų ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nes jo padaryta veika yra pavojinga. Jis ne tik pažeidė teisės aktais nustatytas šaudmenų apyvartos taisykles, tačiau kėlė grėsmę ir kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo A. S. apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiosios atstovas adv. E. Markevičius nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nukentėjusiajai, todėl apeliacinės instancijos teismą prašė šią klaidą ištaisyti. Taip pat tiek su atsikirtimais į apeliacinį skundą, tiek teismo posėdyje pateikė dokumentus dėl bylinėjimosi išlaidų ir prašė jas priteisti iš apelianto nukentėjusiosios L. S. naudai.

Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, o ir teisiamojo posėdžio protokole pirmosios instancijos teisme neužfiksuotas nukentėjusiosios atstovų prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikti tą patvirtinantys dokumentai. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo spręsti tokį prašymą.

Adv. E. Markevičius taip pat prašė priteisti iš nuteistojo A. S. bylinėjimosi išlaidas nukentėjusiosios L. S. naudai ir už apeliacinį procesą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (LR BPK 106 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Iš teismui nukentėjusiosios atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas 250 Eur už L. S. suteiktas teisines paslaugas, interesų atstovavimą, konsultavimą, dokumentų paruošimą bei nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Matyti, kad nukentėjusiosios atstovas adv. E. Markevičius apeliacinės instancijos teismui ruošė atsikirtimus į apeliacinį skundą bei atstovavo nukentėjusiąją teismo posėdyje, vykusiame 2015-09-29, 14 val. Posėdis, numatytas 2015-09-08 nevyko.

Įvertinus baudžiamosios bylos teisminio proceso eigą, bylos sudėtingumą, procesinio dokumento turinį, protingumo ir teisingumo principus, teismų praktiką, kolegija mano, kad priteistina suma iš nuteistojo pagal pateiktą pinigų priėmimo kvitą Serija GMEM Nr. 0013 (b.t. 2, b.l. 142) advokato išlaidoms apmokėti mažintina iki 100 eurų.

Prašymas, pateiktas apeliaciniame procese dėl išlaidų 242 Eur priteisimo iš nuteistojo už nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ( t. 2 b.l. 149) paliekamas nenagrinėtu, kadangi nepateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, o tik sąskaita už suteiktas paslaugas. Šis klausimas gali būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos BPK 362 str. numatyta tvarka.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 106 str.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą.

Priteisti iš A. S. 100 eurų išlaidų nukentėjusiosios L. S. naudai atstovo – advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios L. S. atstovo prašymą dėl išlaidų 242 Eur priteisimo iš nuteistojo A. S. už jos atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje palikti nenagrinėtu.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.