Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim., Panevėžio r., lietuvė, LR pilietė, vidurinio išsilavinimo, ištekėjusi, UAB „“ direktorė, gyv., teista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir

BK) 219 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2010-05-04 nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas 2010-11-12 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams su 10 MGL bauda. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, įpareigojant D. S. per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą nusikaltimu turtinę 214 419,91 Lt žalą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Į paskirtos bausmės laiką įskaitė bausmę, iš dalies atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-05-04 nuosprendį, kuris buvo pakeistas 2010-11-12 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, bei visiškai įskaitė bausmę – 10 MGL baudą, kuri yra visiškai atlikta, kaltinama nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S., būdama individualios įmonės ,,A.“ savininke, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nesivadovavo Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.923 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad sąskaitoje esančios lėšos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas), nepatenkindama kitų kreditorių reikalavimų, išsimokėjo įmonės pinigines lėšas savo, kaip įmonės savininkės, reikmėms tenkinti ir taip iššvaistė turtą – pinigines lėšas, kurios galėjo būti pateiktos skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: žinodama apie 2010-12-15 Panevėžio apygardos teismo nutartį iškelti IĮ „A.“ bankroto bylą ir kad IĮ ,,A.“ 2010-12-31 Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai skolinga 390 977,85 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt, laikotarpiu nuo 2011-01-31 iki 2011-05-17 iš IĮ „A.“ įmonės jos buveinėje Panevėžio m., kasos, saviems poreikiams, išsimokėjo 609 320 Lt, t. y.:

- pagal 2011-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 018 išsimokėjo 50 000 Lt per 2011 m. sausio mėn.;

- pagal 2011-02-28 kasos išlaidų orderį Nr. 042 išsimokėjo 10 000 Lt per 2011 m. vasario mėn.;

- pagal 2011-03-31 kasos išlaidų orderį Nr. 065 išsimokėjo 10 000 Lt per 2011 m. kovo mėn.;

- pagal 2011-04-04 kasos išlaidų orderį Nr. 067 išsimokėjo 200 000 Lt;

- pagal 2011-04-11 kasos išlaidų orderį Nr. 071 išsimokėjo 200 000 Lt ;

- pagal 2011-04-21 kasos išlaidų orderį Nr. 084 išsimokėjo 111 420 Lt;

- pagal 2011-05-11 kasos išlaidų orderį Nr. 097 išsimokėjo 27 900 Lt ir taip iššvaistė IĮ „A.“ pinigines lėšas, tokiu būdu likusiems IĮ „A.“ kreditoriams – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai padarė 390 977,85 Lt turtinę žalą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui padarė 1611,19 Lt turtinę žalą.

Be to, D. S. nuo 2008-11-05, būdama IĮ ,,A.“ (į. k. 148113553, registruotos adresu D. g. 5-17, Panevėžyje), savininke, įmonės buveinėje adresu D. g. 5-17, Panevėžyje, 2011-04-21 įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutarčiai iškelti bankroto bylą IĮ „A.“, apie kurios įsiteisėjimą sužinojusi 2011-05-16, turėdama savo žinioje svetimą, bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „A.“ turtą – pinigines lėšas, kurias pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutartį privalėjo per 15 dienų perduoti IĮ „A.“ bankroto administratoriui – UAB „Setukas“ įgaliotam asmeniui A. Č., pažeisdama 2001-03-20 Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, iš bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „A.“ pagal 2011-05-17 kasos išlaidų orderį Nr. 104 išsimokėjo 25 000 Lt saviems poreikiams ir tokiu būdu pasisavino jos žinioje buvusį svetimą individualios įmonės „A.“ turtą – 25 000 Lt.

2011-04-21, 2011-05-11, 2011-05-17 kasos išlaidų orderiuose ji išsimokėjo nurodytas sumas, būdama įsitikinusi, kad tie pinigai yra jos įmonės ir ji bet kada, be jokių apribojimų gali juos išsimokėti, todėl nesutinka, kad išsimokėjo svetimus pinigus. Ji žinojo, kad 2010-12-15 Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo yra apskųsta ir neįsiteisėjusi, todėl tai jai ir jos įmonei nesukelia jokių pasekmių. Apie tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-21 nutartimi buvo atmestas jos įmonės apeliacinis skundas dėl bankroto bylos iškėlimo ir kad ji per bankroto administratoriaus nustatytą terminą privalo perduoti jam įmonės turtą ir dokumentus, jai tapo žinoma tik 2011-05-16, kai apie tai pranešė administratoriaus įgaliotas asmuo, įteikdamas 2011-05-16 įsakymą Nr. 1. Iki tol minėta aplinkybė jai nebuvo žinoma, nes Apeliacinio teismo 2011-04-21 nutarties ji nebuvo gavusi, apie paskirtą posėdį apeliaciniame teisme pranešimo negavo. Ar rašė atsiliepimus Apeliaciniam teismui, neatsimena. Iki 2011-05-16 įmonė vykdė veiklą ir ji, kaip įmonės savininkė, mokėjo įmonės darbuotojams atlyginimus, mokesčius biudžetui, atsiskaitinėjo su tiekėjais. Civilinį ieškinį pripažįsta iš dalies, t. y. tą dalį, pagal kurią įmonė skolinga kreditoriams. Dėl savo veiksmų gailisi, prašo atsižvelgti į tai, kad ji augina nepilnametę dukrą ir teikia būtiną pagalbą senyvo amžiaus tėvams.

Liudytoja R. M. parodė, kad IĮ „A.“ buhaltere dirbo nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki įmonės bankroto, o įmonei vadovavo D. S., kuri buvo ir įmonės kasininke. Ji tvarkė buhalterinę apskaitą pagal D. S. pateiktus pirminius dokumentus, įmonės pinigai buvo D. S. žinioje, ir jų išmokėjimo su ja nederino. Apie pinigų išmokėjimą D. S. ji sužinojo tik tada, kai ji liepė įforminti pinigų išmokėjimą jos nurodytomis datomis. Ji atspausdino kasos išlaidų orderius kompiuteriu, o D. S. pasirašė juose. Ji patarė D. S., kad reikia pirma sumokėti mokesčius valstybei, tačiau sprendimą dėl pinigų išsimokėjimo priėmė D. S..

Civilinis ieškovo atstovas A. Č. parodė, kad 2011-05-13 jis, kaip administratoriaus įgaliotas asmuo, Panevėžio apygardos teisme gavo įsiteisėjusią Apeliacinio teismo 2011-04-21 nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ „A.“. Apie tai jis telefonu pranešė D. S. ir 2011-05-16 parašė įsakymą dėl įmonės turto perdavimo, kurį įteikė D. S. pasirašytinai. 2011-05-17 D. S. jam pateikė įmonės dokumentus, kasoje esančius pinigus – apie tūkstantį litų. Ji taip pat pateikė informaciją apie jos turimą asmeninį turtą – žemės sklypą Kaubariškio sodų bendrijoje ir Pilėnų gatvėje. 2011-06-10 nutartimi teismas patvirtino įmonės kreditorių sąrašą, bendrai 866 954,72 Lt sumai. Pagrindinis kreditorius buvo Valstybinė mokesčių inspekcija, buvo skola Sodrai, o asmeniniai kreditoriai buvo AB Ūkio bankas ir „Swedbankas“, kuriems kaltinamoji turėjo asmeninius įsipareigojimus pagal paimtas paskolas. Su darbuotojais iki to momento, kol perėmė vadovavimą įmonei, buvo atsiskaitoma, darbo užmokestis buvo mokamas. Įmonė vykdė veiklą, atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais, nes sąskaita buvo areštuota. Šiuo metu skolų išieškojimas nukreiptas į asmeninį turtą. Prašo priteisti bankrutavusiai IĮ „A.“ 634 320 Lt iš D. S., nes ji, kaip savininkė, išsimokėjo šiuos pinigus per laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki turto perdavimo administratoriui, nors realiai iš tų pinigų turėjo būti padengiami kreditorių reikalavimai.

Specialisto išvadoje Nr. 5-5/108 dėl IĮ „A.“ veiklos nurodyta, kad pagal IĮ ,,A.“ pateiktus apskaitos dokumentus nustatyta, kad įmonė nuo 2010-09-01 iki 2011-05-31, turėdama finansines galimybes atsiskaityti su valstybės, savivaldybių biudžetais ir pinigų fondais, nesilaikė mokėjimų eiliškumo.

2011-11-10 raštu Nr. (42.59Į)-6-10180 Panevėžio AVMI informavo, kad pagal pateiktas mokesčių deklaracijas bei mokesčių apskaitos duomenis IĮ „A.“ turėjo mokestines nepriemokas valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams: 2008-12-31 skola 2470,21 Lt; 2009-12-31 skola 148 272,14 Lt; 2010-12-31 skola 390 977,85 Lt; 2011-04-21 įsiteisėjo nutartis iškelti bankroto bylą; 2011-11-05 įmonės skola 488 211,41 (įskaitant 10 819,50 Lt žyminio mokesčio).

Laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-05-31 IĮ „A.“ nesivadovavo lėšų nurašymo eiliškumo tvarka, reglamentuota Civilinio kodekso 6.923 straipsnyje:

1. Jeigu sąskaitoje yra pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, lėšos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas), jeigu įstatymai nenustato ko kita.

2. Jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo nurodyti lėšas nurašyti iš sąskaitos šia eile:

1) pirmąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo;

2) antrąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių;

3) trečiąja eile nurašomos lėšos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo);

4) ketvirtąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti;

5) penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

3. Lėšos pagal reikalavimus, priklausančius tai pačiai eilei, nurašomos mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

ĮI „A.“ nevykdė Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13 Nr. IX-2112) 40 straipsnio reikalavimo mokesčių mokėtojams: „1) Laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“ bei 81 straipsnio reikalavimo: „Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu“.

Tiriamuoju laikotarpiu IĮ „A.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma kompiuterizuotai. Pagal tyrimui pateiktus įmonės apskaitos dokumentus nustatyta, kad 2010 metais įmonės veikla buvo pelninga.

Iš tyrimui atlikti pateiktų IĮ „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyta, kad IĮ „A.“ įmonės kasoje turėjo pakankamai lėšų sumokėti mokesčius ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-04-01 IĮ „A.“ kasos likutis buvo: 2010-09-01 – 407 511,96 Lt, 2010-11-01 – 498 111,87 Lt, 2011-01-01 – 549 011,19 Lt, t. y. IĮ „A.“ turėjo pakankamai lėšų sumokėti privalomus mokesčius ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. 2011-04-01 IĮ „A.“ kasos likutis buvo 514 287,93 Lt. 2011-04-04 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 067 įmonės savininkei D. S. įformintas 200 000 Lt išmokėjimas iš kasos. 2011-04-11 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 071 įmonės savininkei D. S. įformintas 200 000 Lt išmokėjimas iš kasos. Įforminus 400 000 Lt išmokėjimą įmonės savininkei D. S., įmonės kasoje neliko pinigų sumokėti privalomus mokesčius ir atsiskaityti su kitais tiekėjais.

Tyrimo metu iš tyrimui atlikti pateiktos IĮ „A.“ kasos knygos nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-04-01 IĮ „A.“ kasos likutis buvo nuo 549 011,19 Lt iki 407 511,96 Lt.

Tyrimo metu iš pateiktų IĮ „A.“ dokumentų nustatyta, kad IĮ „A.“ savininkė D. S. įformino pinigų išsimokėjimą saviems poreikiams iš įmonės kasos: 2011-04-01 IĮ „A.“ kasos likutis buvo 514 287,93 Lt, 2011-04-04 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 067 įmonės savininkei D. S. įformintas 200 000 Lt išmokėjimas iš kasos; 2011-04-11 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 071 įmonės savininkei D. S. įformintas 200 000 Lt išmokėjimas iš kasos. Įsigaliojus Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarčiai, IĮ „A.“ savininkė D. S. vėl įformino pinigų išmokėjimą iš įmonės kasos: 2011-04-21 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 084 – 111 420 Lt, 2011-05-11 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 097 – 27 000 Lt, 2011-05-17 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 104 – 25 000 Lt.

Laikotarpiu nuo 2011-04-04 iki 2011-05-17 įforminus 564 320 Lt išmokėjimą įmonės savininkei D. S. įmonės kasoje neliko pinigų sumokėti privalomus mokesčius ir atsiskaityti su kitais tiekėjais.

Tyrimo metu iš pateiktų IĮ „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyta, kad 2008-11-05 kasos pajamų orderiu, serija DAI Nr. 00001, IĮ „A.“ apskaitoje užfiksuotas IĮ „A.“ savininkės D. S. 5000 Lt savininko lėšų įnešimas į įmonės kasą. Iš tyrimui atlikti pateiktų laikotarpio nuo 2008-11-05 iki 2011-05-31 buhalterinės apskaitos dokumentų nenustatyta, kad IĮ „A.“ savininkė D. S. būtų įnešusi kito turto arba padariusi daugiau piniginių įnašų. (2 t., b. l. 37–45).

Specialistas A. N. parodė, kad atlikus IĮ „A.“ dokumentų patikrinimą, įforminti dokumentai ir kasos knygoje nurodyti likučiai patvirtina, kad įmonės kasoje buvo pinigų, buvo fiksuojamos įplaukos į kasą, daromos išmokos, o tai reiškia, kad įmonė vykdė veiklą. Tuo metu nebuvo atliekamos banko operacijos, nes banko sąskaitai buvo uždėtas areštas.

Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutartyje konstatuota, kad IĮ „A.“ yra nemoki, nes laiku nevykdė mokestinių įsipareigojimų valstybės ir savivaldybės, VSDFV biudžetams, neatsiskaito su kreditoriais, o pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija pusę įmonės ir jos savininkų turimų turto vertės. Nutartyje nurodyta, kad Panevėžio AVMI įmonė skolinga 357 131 Lt, o VSDFV Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt, atsakovė nepateikė prieštaravimų dėl ieškovės prašymo iškelti įmonei bankroto bylą dėl nemokumo, todėl nutarė IĮ „A.“ iškelti bankroto bylą (1 t., b. l. 32–35).

Iš 2011-08-26 dokumentų paėmimo aktų paimtų dokumentų – kasos išlaidų orderių Nr. 018, 042, 065, 067, 071, 084, 097, 104 matyti, kad D. S. iš IĮ „A.“ kasos laikotarpiu nuo 2011-01-31 iki 2011-05-17 išsimokėjo 634 320 Lt (t. 1, b. l. 10–18).

Iš dokumentų pateikimo protokolo ir pateiktų dokumentų matyti, kad 2011-05-16 administratoriaus įgaliotas asmuo įsakymu Nr. 1 įpareigojo savininkę D. S. perduoti individualios įmonės turtą, ir ji tą pačią dieną pasirašė, kad yra susipažinusi su šiuo įsakymu. 2011-05-17 D. S. perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui kasoje esantį likutį – 1073,37 Lt, o 2011-06-06 buhalterė R. M. perdavė dokumentus (1 t., b. l. 43–45, 47, 52–53).

Iš Apeliacinio teismo nutarties matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutartis iškelti bankroto bylą IĮ ,,A.“ įsigaliojo 2011-04-21 (1 t., b. l. 37).

Civilinio ieškovo atstovas A. Č. parodė, kad jis yra administratoriaus UAB „Seturas“, kuri paskirta bankrutavusios IĮ „A.“ administratoriumi, įgaliotas asmuo. Jam po nutarties iškelti bankroto bylą IĮ „A. įsigaliojimo buvo perduotas turtas ir dokumentai. Jam žinoma, kad Panevėžio apygardos teismas 2010-12-15 nutartimi iškėlė bankroto bylą IĮ „A.“. D. S. apskundė teismo nutartį, jos prašymu buvo pratęstas šios nutarties apskundimo terminas. 2011-05-13 Panevėžio apygardos teisme jis, kaip administratoriaus įgaliotas asmuo, paėmė įsiteisėjusią nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ „A.“ ir apie tai, kad nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo telefonu pranešė D. S. ir susitarė susitikti dėl dokumentų perdavimo 2011-05-16. Pagal bankroto įstatymą jis surašė įsakymą Nr. 1, kuriame buvo nurodymai, ką turi padaryti savininkė D. S.. Šis įsakymas tą pačią dieną buvo įteiktas D. S. pasirašytinai. Po to prasidėjo bendros bankroto procedūros: 2011-05-17 D. S. pateikė įmonės dokumentus, perdavė kasą, kurioje buvo apie 1000 Lt, o kito turto įmonė neturėjo. Kaip visiškos materialinės atsakomybės juridinis vienetas informavo, kad turi žemės sklypą, esantį Kaubariškio sodų bendrijoje ir žemės sklypą Pilėnų gatvėje. 2011-06-10 nutartimi teismas patvirtino įmonės kreditorių sąrašą, bendrai 899 954,71 Lt sumai. Pagrindinis kreditorius buvo Valstybinė mokesčių inspekcija – 538 419,72 Lt. Kaip asmeniniai kreditoriai buvo įtraukti AB Ūkio bankas ir „Swedbankas“, kuriems įsipareigojimai buvo už fizinio asmens paimtas paskolas, vėliau atsirado skola ir Sodrai. Tuo metu įmonė dar vykdė veiklą, darbuotojams pinigai buvo mokami iš ūkinės veiklos, nes įmonė gaudavo pajamas, pagal kasos išlaidų orderį. 2011-08-22 Panevėžio apygardos teismo nutartimi įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Prašo priteisti bankrutavusiai IĮ „A.“ 634 320 Lt civilinį ieškinį, nes šią sumą D. S., kaip savininkė, išsimokėjo iš IĮ „A.“ kasos pagal išlaidų orderius per laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki turto perdavimo administratoriui, nors realiai iš tų pinigų turėjo būti padengiami kreditorių reikalavimai.

Įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus bylos įrodymus teismas daro išvadą, kad D. S. padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus. 2010 m. gruodžio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi IĮ „A.“ buvo iškelta bankroto byla dėl to, kad įmonė yra nemoki, nes nevykdo mokestinių įsipareigojimų valstybės ir savivaldybės, VSDFV biudžetams, neatsiskaito su kreditoriais, o skolos viršija pusę įmonės ir jos savininkų turto vertės ir sudaro 357 131 Lt Panevėžio AVMI, VSDFV Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt, ir įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini (1 t., b. l. 32–35). D. S. apie teismo posėdžio laiką buvo pranešta įmonės registracijos adresu ir viešo paskelbimo būdu. Šią nutartį IĮ „A.“ savininkė D. S. apskundė apeliacine tvarka. Tai rodo, kad jai buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą. Žinodama apie IĮ „A.“ įsiskolinimus kreditoriams ir kad dėl jos sunkios ekonominės padėties ir nemokumo teismas iškėlė bankroto bylą, D. S. 2011-01-31 – 2011-05-11 laikotarpiu per 7 kartus išsimokėjo savo poreikiams 609 320 Lt, atimdama galimybę patenkinti kreditorinių reikalavimus, nes tam neliko lėšų, tuo pažeisdama CK 6.923 straipsnyje nustatytą mokėjimų eilės tvarką. Dėl to buvo padaryta turtinė žala Panevėžio AVMI – 390 977,85 Lt ir VSDFV Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt. Neturėdama galimybių patenkinti kreditorių – Panevėžio AVMI ir VSDFV Panevėžio skyriaus reikalavimų, D. S. suvokė, kad įmonė yra sunkioje ekonominėje padėtyje ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad ji negalės patenkinti kreditorinių reikalavimų, numatė, kad dėl to atsiras turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tarp jos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jos veika buvo turtinės žalos padarymo kreditoriams Panevėžio AVMI – 390 977,85 ir VSDFV Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt, priežastis, vertinama kaip skolininko nesąžiningumas ir atitinka BK 208 straipsnio 2 dalį.

Be to, nustatyta, kad D. S., žinodama, kad 2011-04-21 įsigaliojo Panevėžio apygardos teismo nutartis iškelti bankroto bylą IĮ „A.“, nesilaikydama nustatytos norminiais aktais turto perleidimo tvarkos, 2011-05-17 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 104 išsimokėjo saviems poreikiams 25 000 Lt, kurie buvo jos žinioje pagal suteiktus įgaliojimus, taip pažeisdama 2001-03-20 Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, pagal kurias po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, teisė valdyti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, o kaltininko įmonės turtas tampa bankrutuojančios įmonės turtu, kurio paskirtis – patenkinti kreditorių reikalavimus. D. S. neteisėtai pasinaudojo jos žinioje buvusiu turtu, kuris jai pinigų išmokėjimo dieną jau buvo svetimas, t. y. įmonės turtą panaudojo savo naudai, o įmonė negavo jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento, ir dėl to sumažėjo įmonės turto piniginė vertė. Ji žinojo, kad įmonei iškelta bankroto byla, akivaizdžiai gresia bankrotas, kad ji yra nemoki, todėl išsimokėdama savo poreikiams pinigus ji suvokė, kad negalės patenkinti kreditorių reikalavimų, ir dėl to jiems bus padaryta turtinė žala ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tarp jos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jos veika buvo turtinės žalos padarymo kreditoriams priežastis, vertinama kaip bankrutuojančios IĮ „A.“ turto pasisavinimas ir atitinka BK 183 str. 1 d.

D. S. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, išdėstydama savo parodymus raštu, kur kalta prisipažino iš dalies, nurodydama, kad išsimokėdama pinigus pagal kasos išlaidų orderius žinojo apie įmonės skolą VMI, tačiau maniusi, kad skolą sumokės ateityje iš gauto pelno. Jos parodymus apie skolos sumokėjimą iš ateityje gauto pelno paneigia specialisto išvadoje ir bylos dokumentuose nurodyti duomenys apie tai, kad tuo metu įmonė buvo nemoki, sunkioje ekonominėje padėtyje ir tie sunkumai nebuvo laikini, dėl ko teismo nutartimi jau buvo iškelta bankroto byla.

Nenustatyta kaltinamosios D. S. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, o jos faktinių bylos aplinkybių pripažinimas yra ne savanoriškas, o sąlygotas įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų. Kaltinamoji neatlygino padarytos turtinės žalos ir nesušvelnino nusikalstamos veikos padarinių.

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis ir atsižvelgia į BK 61 straipsnyje išdėstytus bausmių skyrimo reikalavimus. D. S. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, dirba, išlaiko nepilnametę dukrą, tačiau nusikalto jau būdama teista už panašaus pobūdžio nusikaltimus finansams ar ekonomikai jai dirbant vadovaujantį darbą. 2004-09-23 nuosprendžiu už nusikaltimus finansų sistemai ji buvo nubausta bauda, teistumas už šiuos nusikaltimus išnykęs ir ji laikoma neteista, tačiau tai ją apibūdina neigiamai. 2010-05-04 nuosprendžiu už nusikaltimus nuosavybei, tarp jų ir už sukčiavimą, dėl ko išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei (BK 182 str. 2 d.), už didelės vertės turto iššvaistymą (BK 184 str. 2 d.) ir kt. nusikaltimus buvo nuteista laisvės atėmimu, tačiau teismui pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, laisvės atėmimo bausmė pakeista švelnesne – laisvės apribojimu (2 t., b. l. 79). 2010-07-07 VMI buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl naujų panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ( vėliau buvo pareikšti įtarimai, o 2011-12-22 nuosprendžiu už šias veikas nuteista). Net esant tokioms aplinkybėms, D. S. nepadarė išvadų iš savo elgesio ir toliau pažeidinėjo sąžiningo ūkininkavimo principus, darydama naujas panašaus ar analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Tai rodo jos antivisuomenines nuostatas ir ypatingai piktybinį įstatymų nepaisymą, todėl bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant realią laisvės atėmimo bausmę, o jos dydis nustatomas atsižvelgiant į BK 61 straipsnio reikalavimus.

Civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Nustatyta, kad D. S., būdama individualios įmonės savininke, išsimokėjo iš IĮ „A.“ kasos pagal išlaidų orderius 634 320 Lt ir dėl to neliko lėšų patenkinti kreditorių reikalavimų – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai sumokėti 390 977,85 Lt, o VSDFV Panevėžio skyriui – 1611, 19 Lt skolos, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, dėl ko jiems buvo padaryta turtinė žala ir ši jos veika pripažįstama nusikalstama, todėl civilinis ieškinys tenkintinas šių kreditorinių reikalavimų ribose (392 589,04 Lt), priteisiant juos bankrutavusiai IĮ „A.“, o likusią civilinio ieškinio dalį, kaip nesusijusią su šia kaltinamosios nusikalstama veika, palikti nenagrinėtą.

Laikiną D. S. nuosavybės teisių apribojimą pratęsti iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išieškojimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti D. S. kalta pagal BK 183 straipsnio 1 d. ir 208 straipsnio 2 dalį ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 208 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimu būdu, paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 9 d., šią bausmę subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme su 10 MGL bauda, bausmes iš dalies sudedant, paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams su 10 MGL bauda, laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaityti bausmę – 10 MGL baudą, atliktą pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-05-04 nuosprendį, kuris buvo pakeistas 2010-11-12 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos vykdant nuosprendį. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti D. S. pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš D. S. bankrutavusiai individualiai įmonei „A.“ 392 589,04 Lt., o likusią civilinio ieškinio dalį, kaip nesusijusį su nagrinėjama veika, palikti nenagrinėtą.

Pratęsti D. S. laikiną nuosavybės teisių apribojimą, skirtą Panevėžio apygardos prokuratūros antro skyriaus prokuroro 2012-03-01 nutarimu, iki šio nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išieškojimo įvykdymo.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą šiame teisme.