Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-452-2015 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui G. J. dėl draudiminės išmokos grąžinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas „BTA Insurance Company“ SE prašė priteisti iš atsakovo 32 608,53 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-08-29 buvo sudaryta įprastinė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 4797682, pagal kurią buvo apdrausta automobilio Toyota Corolla, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė už avarijos metu padarytą žalą. 2013-11-02 įvyko autoįvykis, kurio metu atsakovo vairuojama Toyota Corolla apgadino automobilį Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini). Dėl autoįvykio kaltu pripažintas atsakovas, kuris įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotikų. Ieškovui išmokėjus 32 608,53 Lt žalos atlyginimą, kreipėsi į atsakovą dėl išmokos grąžinimo, tačiau pastarasis žalos neatlygino.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo G. J. 9 444,08 € draudimo išmoką, 5 procentų metinių palūkanų nuo 2014-08-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 212,58 € bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2013-08-29 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 4797682 12 mėnesių laikotarpiui nuo 2013-09-03 iki 2014-09-02, pagal kurią buvo apdraustas automobilis Toyota Corolla, v.n. (duomenys neskelbtini) 2013-11-02 Vokietijoje, BAB 2, FR Berlin, 228 km įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas atsakovas G. J., kuris įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Ieškovas Vokietijos Schultz automobilių ekspertizės biuro 2013-11-07 sudarytos ekspertizės ataskaitos pagrindu išmokėjo nukentėjusiajam 32 608,63 Lt žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės pagal LR TPVCAPDĮ (toliau – Įstatymas) 22 straipsnio 1 d. 1 p. pagrindu atsiradimo dėl žalos atlyginimo, atsakovui nurodant, kad draudikas negali vadovautis Vokietijoje nustatytomis aplinkybėmis dėl atsakovo apsvaigimo dėl narkotinių medžiagų ir tuo pagrindu reikalauti priteisti iš atsakovo nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmoką. Draudimo išmokos dydžio nei viena iš šalių neginčija. Teismas nurodė, kad atsakovo civilinė atsakomybė atsirado pagal įstatymo 22 straipsnį. Teismas taip pat nurodė, kad vienoje valstybėje narėje padarytas pažeidimas yra nagrinėjamas ir sprendžiamas pagal tos šalies narės teisės aktus ir jie yra galiojantys kitoms ES valstybėms narėms. Todėl pagrįstai ieškovas vadovavosi Vokietijos atitinkamų institucijų pateiktais įrodymais. Teismas konstatavo, kad pareiga įrodyti, jog įvykio metu atsakovas nebuvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų tenka atsakovui, o ne ieškovui. Atsakovo apsvaigimą nuo narkotinių medžiagų patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, atsakovo sutikimas dėl kraujo paėmimo, pareiškimas dėl asmens duomenų pateikimo, pranešimai apie eismo įvykį, teisės medicinos instituto tyrimo rezultatas, liudininko anketa.

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, kad CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Todėl ieškovas, reikalaudamas regreso tvarka atlyginti išmokėtą draudimo išmoką pagal Įstatymo 22 str. nuostatas, visų pirma turėjo pateikti teismui neginčijamus įrodymus, patvirtinančius šių norminių aktų nustatytų aplinkybių buvimą. Tokiu būdu, teismo išvada, kad atsakovas turėjo įrodyti aplinkybę, jog jis nebuvo apsvaigęs nuo narkotikų, yra nepagrįsta. Šią aplinkybę turėjo įrodyti ieškovas. Iš kraujo tyrimo negalima teigti, kad atsakovui buvo nustatytas apsvaigimas. Ta aplinkybė, kad kraujyje rastas narkotinių medžiagų likutis 0,6 ng/ml, nėra apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų. Ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, o ne vadovautis kraujo tyrimų atsakymu. Ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kurie atitiktų LRV 2006-05-12 nutarimu Nr. 452 patvirtintų taisyklių 2 p. reikalavimus, t. y. atitinkamų specialistų, turinčių žinių ir atitinkamą kvalifikaciją nustatyti apsvaigimo nuo narkotikų faktą, t. y. atsakovo būseną. Ieškovas draudžiamo įvykio tyrimo akte pats nurodė, kad atsakovas vartojo narkotikus, tačiau nėra konstatuota, jog jis būtų apsvaigęs nuo narkotikų. Vokietijos Hanoverio apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas nėra Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka pripažintas, todėl nėra teisinio pagrindo jame nurodytas aplinkybes laikyti prejudiciniu faktu. Teismas taip pat nepagrįstai kaip rašytiniais įrodymais rėmėsi Vokietijos Hanoverio apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, sutikimu kraujo paėmimui, pranešimu apie eismo įvykį ir kitais, nes tokie įrodymai prieštarauja 1961-10-05 Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo reikalavimams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad apeliantas nenurodo ir neteikia jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti skundžiamu sprendimu. CK 1.44 str. nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971-05-04 Hagos konvenciją dėl taikytinos teisės. Minėtos konvencijos 3 str. teigia, kad taikytina tos valstybės teisė, kurioje įvyko eismo įvykis. TPVCAPD įstatymo nuostatos taip pat nukreipia į eismo įvykio valstybės teisę. Todėl Vokietijos Hanoverio apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu CPK 197 str. 2 d. prasme.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl draudiminės išmokos grąžinimo priteisimo tenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas G. J. buvo sudaręs su ieškovu transporto priemonių privalomą civilinės atsakomybės sutartį. Taip pat nustatyta, kad dėl G. J. kaltės 2013-11-02 Vokietijoje, BAB 2, FR Berlin, 228 km įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini). Ieškovas Vokietijos Schultz automobilių ekspertizės biuro 2013-11-07 sudarytos ekspertizės ataskaitos pagrindu išmokėjo nukentėjusiajam 32 608,63 Lt žalos atlyginimą. Ieškinį ieškovas pareiškė dėl to, kad atsakovas eismo įvykį sukėlė būdamas apsvaigęs dėl narkotikų. Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais įrodymais, kurie neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vokietijos Respublikoje surinktais rašytiniais įrodymais dėl eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kaltės klausimo išsprendimo bei atsakovo apsvaigimo dėl narkotinių priemonių naudojimo. Atmestini apelianto apeliaciniame skunde nurodyti Reglamentai bei 1961 metų Vienos konvencija, nes apelianto nurodytas ES Reglamentas Nr. 2201/2003 taikytinas šeimos bylose, EB Reglamentas Nr. 1206/2001 taikytinas civilinėse ir komercinėse bylose tada, kai teismas kreipiasi pagalbos į kitą šalį narę tikslu surinkti kokius tai įrodymus. Vienos konvencija šiuo konkrečiu atveju netaikytina, nes teismas nesprendė dėl apelianto nurodyto Vokietijos Hanoverio apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo vykdymo. Tik esant būtinumui vykdyti baudžiamąjį įsakymą, būtina jį legalizuoti valstybėje narėje, kad jis galėtų būti vykdomas. Tokiu būdu, apeliantas nepagrįstai vadovaujasi ES ir tarptautiniais aktais, kurie sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą byloje netaikytini. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad Vokietijos atitinkamų institucijų atlikti veiksmai tiriant apelianto padarytą eismo įvykį ir surinkti įrodymai negali būti laikomi leistinais rašytiniais įrodymais Lietuvoje, kurioje sprendžiamas draudiminės išmokos grąžinimo klausimas, kuris nagrinėjamas sudarytos tarp šalių sutarties pagrindu ir vadovaujantis Lietuvos įstatymais bei poįstatyminiais aktais, reguliuojančiais žalos atlyginimą regreso tvarka. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudėjo ir draudiko susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra sutartinio pobūdžio. Draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko ir draudėjo susiklostančių civilinių teisinių santykių turinys apima draudėjo ir draudiko tarpusavio teises ir pareigas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi leistinais rašytiniais įrodymais dėl eismo įvykio aplinkybių nustatymo ir kitų procedūrų atlikimo Vokietijos pareigūnų ir institucijų. Apeliantas nesutikdamas su aplinkybėmis ir faktais, kuriuos nustatė Vokietijos pareigūnai tirdami eismo įvykį, galėjo ir turėjo teisę pateikti kitus leistinus rašytinius ar kitokius įrodymus, kurie paneigtų nustatytas aplinkybes. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo perkėlė jam įrodinėjimo naštą dėl jo apsvaigimo nuo narkotinių priemonių eismo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi būtent tomis aplinkybėmis ir tais rašytiniais įrodymais, kurie buvo surinkti valstybės narės – Vokietijos pareigūnų eismo įvykio dieną. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str.), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Būtent šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad apeliantas nepateikė įrodymų savo atsikirtimui patvirtinti, t. y. kad jis eismo įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Tai, kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip įrodinėjimo naštos netinkamas paskirstymas.

Apeliantas neneigia, kad narkotikus jis vartojo, tačiau nurodo, jog juos vartojo prieš dvi dienas, todėl rastas narkotikų likutis jo kraujyje nereiškia, kad jis buvo apsvaigęs eismo įvykio metu. Šias apelianto aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: ataskaitoje, kurią surašė Hanoverio policijos valdybos pareigūnas nurodoma, kad apeliantas „abejojo, kuria eismo juosta jis važiavo, tačiau tiksliai žino, kad tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, nukentėjęs automobilis jam važiavo iš dešinės“. Pareigūnas pažymėjo, kad kalbantis su Lietuvos piliečiu į akis krito apelianto pavandeniavę akys, nors jis neigė vartojęs alkoholį ar narkotikus, taip pat krito į akis dideli akių vyzdžiai ir lėta reakcija, todėl buvo paimtas sutikimas dėl greito narkotinių medžiagų nustatymo testo atlikimo. Atlikus testą, jis buvo teigiamas, todėl apeliantas buvo informuotas, jog jis yra kaltinamasis baudžiamojoje byloje pagal BK 315c paragrafą. Ryšium su tuo, apeliantas privalėjo sumokėti 500 € dydžio užstatą, kad nebūtų sulaikytas, iš jo atimtas automobilis ir rakteliai. Taip pat pareigūnas atkreipė dėmesį į tai, kad viso pokalbio metu iš vairuotojo automobilio sklido pastovus transporto priemonės keleivių kikenimas, kurie, matyt, susidariusios situacijos rimtai nevertino. Apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu yra priimtas Hanoverio apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas, tačiau jis byloje nepateiktas. Sulaikymo metu policijos pareigūnas nurodė apeliantui, jog gavus teigiamus testo rezultatus jis tapo kaltinamuoju pagal BK 315c paragrafą. Vokietijos BK 315 c paragrafas numato atsakomybę vairuotojo už vairavimą transporto priemonės esant apsvaigusiam nuo narkotikų. Kolegija konstatuoja, kad pateikti rašytiniai įrodymai – būtent Hanoverio policijos valdybos pareigūno ataskaita, užstato paėmimas bei testo teigiami rezultatai, patvirtina apelianto buvimą apsvaigus nuo narkotikų, nepriklausomai koks kiekis narkotinių medžiagų buvo rastas atlikus jo kraujo tyrimą.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasis bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.