Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-673-275/2017 pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovui L. A. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys – antstolis R. V., notarė D. J., D. D. ir A. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl ginčo esmės

Byloje sprendžiama dėl ieškovo L. G. 2013 m. rugsėjo 12 d. išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio (toliau – ginčijamas, ginčo vekselis) teisėtumo. Ieškovo teigimu, ginčijamas vekselis į apyvartą pateko nesant tam pagrindo, atsakovo L. A. panaudotos apgaulės įtakoje. Ieškovas tvirtina, kad vekselis išduotas neegzistuojančiai prievolei užtikrinti. Paaiškino ginčijamą vekselį atsakovui išdavęs, siekdamas užtikrinti trečiojo asmens D. D. įsipareigojimą atsakovui išduoti vekselį, tačiau nesiekė užtikrinti trečiojo asmens piniginės prievolės atsakovui įvykdymą. Ieškovas neigė ginčo atveju turėjęs verslo santykių su atsakovu. Tvirtino, kad ginčijamame vekselyje nurodyta prievolė yra ne jo, o trečiojo asmens. Ieškovo nuomone, dėl atsakovo panaudotos apgaulės apyvartoje atsirado du vekseliai (ginčijamas ir išduotas trečiojo asmens D. D.) dėl tos pačios skolos. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl ginčijamo vekselio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto atsakovo panaudotos apgaulės įtakoje. Teismas padarė išvadą, kad vekseliu ieškovas užtikrino trečiojo asmens D. D. prievolės atsakovui įvykdymą, o toks įsipareigojimas yra teisėtas ir atitiko šalių valią bei susitarimą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas apeliaciniame skunde dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių laikosi iš esmės tos pačios pozicijos, apeliuodamas į teismo netinkamai atliktą įrodymų vertinimą ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo taikymą.

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybių

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reguliavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ), kuriame vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Tai yra skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).Šie išaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje, turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Kasacinis teismas yra nurodęs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015), kad kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas.

Dėl ginčijamo vekselio teisėtumo vertinimo CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamas vekselis buvo išduotas laikinai (trumpam laikui) iki trečiasis asmuo D. D., atsakovui nuvykus į Italiją, išduos kitą (savo) vekselį atsakovo naudai. Ieškovas neigė bet kokių teisinių ir (ar) verslo santykių su atsakovu egzistavimą, neigė ginčui aktualiu metu turėjęs prievolių atsakovui. Pasak ieškovo, ginčijamas vekselis turėjo tik užtikrinti, jog atsakovui nuvykus į Italiją pas trečiąjį asmenį, šis atsakovui išduos vekselį, kaip trečiojo asmens skolinio įsipareigojimo atsakovui dokumentą. Ieškovas akcentavo, kad trečiasis asmuo išdavė atsakovui vekselį, tačiau atsakovas ieškovui ginčo vekselio negrąžino, bet jį pateikė apmokėti. Pirmosios instancijos teismui ieškovo ieškinį dėl ginčijamo sandorio negaliojimo CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu atmetus, ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, netinkamai vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčijamu vekseliu ieškovas užtikrino trečiojo asmens skolinės prievolės įvykdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio (vekselio išdavimo) teisėtumą vertinant pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas, visgi esminę reikšmę turi jo sudarymo, o ne vykdymo aplinkybės. Minėta, jog apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Vadinasi, aptariamu atveju analizuotinos aplinkybės, lėmusios apelianto valią išduoti vekselį. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasme jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Vertinant tikruosius šalių ketinimus, svarbūs yra ir jų veiksmai, tikslai bei lūkesčiai laikotarpiu iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovo įrodinėtas aplinkybes dėl atsakovo veiksmų sąmoningai suklaidinant ieškovą, taip pat dėl ieškovo deklaruojamo ginčo vekselio išdavimo tikrojo tikslo. Pažymėtina, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės grindžiamos vien subjektyviais paties ieškovo ir jo artimųjų (motinos ir jos sugyventinio) paaiškinimais. Tokie paaiškinimai priskirtini silpnos įrodomosios galios įrodymams ir analizuojamu atveju nėra pakankami įrodinėtoms aplinkybėms pagrįsti. Apeliantas tvirtina nedalyvavęs bendrame atsakovo ir trečiųjų asmenų vykdytame automobilių prekybos versle. Tačiau byloje surinkti duomenys šią apelianto poziciją paneigia. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas leido minėtu verslu užsiėmusiems asmenims naudotis jam priklausančia banko sąskaita, sudarė galimybes su savo sąskaita susieta mokėjimo kortele naudotis trečiajam asmeniui D. D., kartu su atsakovu į šią sąskaitą įnešdavo pinigus, epizodiškai su atsakovu ir kitais suinteresuotais asmenimis bendravo dėl transporto priemonių prekybos. Nors bylos duomenys neleidžia daryti aiškios išvados, kad apeliantas kartu su atsakovu ir trečiaisiais asmenimis buvo lygiaverčiai verslo partneriai, tačiau nepaneigia apelianto dalyvavimo versle fakto bei jam tekusio vaidmens. Kolegijos vertinimu, apelianto keliama versija dėl nedalyvavimo versle ir tik dėl asmeninių paskatų duoto sutikimo naudotis jo banko sąskaita nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra įtikinama. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog iki aptariamo vekselio išdavimo atsakovas nebuvo apelianto kreditoriumi, todėl nėra pagrindo svarstyti ir to klausimo, ar apeliantas, išduodamas vekselį, siekė savo skolinio įsipareigojimo atsakovui įforminimo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas aiškiai identifikavo, jog tikrieji pirminės prievolės subjektai yra atsakovas ir trečiasis asmuo D. D.. Bylos duomenys patvirtina, o atsakovas ir tretieji asmenys pripažįsta, kad tiek iki ginčijamo vekselio, tiek iki trečiojo asmens D. D. vekselio išdavimo atsakovo naudai, trečiasis asmuo D. D. buvo skolingas atsakovui savo išduotame vekselyje nurodytą pinigų sumą, o ieškovas skolinės prievolės atsakovui neturėjo (nebuvo skolingas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, jog ginčijamu vekseliu buvo užtikrintas trečiojo asmens D. D. prievolės atsakovui įvykdymas. Teismas konstatavo, kad ginčijo vekselis buvo lyg garantija, kad atsakovui skolą grąžins D. D. ir A. G.. Teismas pažymėjo, kad A. G. ir ieškovą sieja giminystės ryšiai, todėl ieškovo veiksmai, prisiimant motinos ir jos sugyventinio įsipareigojimus grąžinti skolą, neprieštarauja įstatymams. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria ir pažymi, jog apeliacinio skundo argumentai neleidžia manyti kitaip, t. y. jog apeliantas nesiekė pateikti trečiojo asmens skolinės prievolės įvykdymo užtikrinimo. Kolegijos vertinimu, tokią teismo išvadą pagrindžia tiek ginčijamo vekselio turinys, tiek kitos byloje nustatytos aplinkybės. Apeliantas ginčijamu vekseliu įsipareigojo iki vekselyje nurodytos datos sumokėti vekselyje nurodytą sumą, o bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo vekselio išdavimo metu trečiojo asmens prievolė atsakovui egzistavo. Apelianto argumentai dėl esą buvusio susitarimo ginčijamą vekselį išimti iš apyvartos, kuomet vekselį dėl tokios pačios sumos išduos trečiasis asmuo, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neturėjo pagrindo daryti kitokios išvados. Apelianto argumentai dėl šalių susitarimo, pagal kurį, trečiajam asmeniui išdavus vekselį, atsakovas įsipareigojo ieškovui grąžinti ginčijamą vekselį, pagrįstai pripažinti neįrodytais (CPK 178 straipsnis). Ieškovo skunde apeliuojama į pirmosios instancijos teismo nuostatas dėl ieškovo asmenybę individualizuojančių požymių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas yra jaunas žmogus, turi profesiją, šeimą, dirba samdomą darbą, dalyvavo susitarimuose dėl automobilių pardavimo, todėl turėjo suvokti ginčijamo vekselio išdavimo tikslą ir pasekmes. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis teismo nuostatomis, tvirtina, kad jo sugebėjimai buvo pervertinti, kadangi jis yra neįgalus, serga epilepsija, dėl ko dažnai apsunksta jo mastymo, koncentracijos kokybė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovą individualizuojantys požymiai iš esmės buvo pakankami jam suvokti ginčijamo sandorio esmę ir galimas pasekmes. Ginčijamo vekselio turinys – besąlyginis ieškovo (o ne kito asmens) įsipareigojimas iki nurodytos datos sumokėti atsakovui nurodytą sumą, nesant jokių kitų susitarimų ar sąlygų dėl įsipareigojimo galiojimo, protingo ir atidaus asmens negalėjo būti suvoktas tokiu būdu, kokį deklaruoja apeliantas. Kita vertus, jeigu šalių ir trečiųjų asmenų susitarimas dėl vekselių išdavimo bei grąžinimo iš tiesų egzistavo (nors nagrinėjamu atveju tas nebuvo įrodyta), ieškovas ir tretieji asmenys turėjo realią galimybę jį įgyvendinti (pvz., trečiasis asmuo savo išrašytą vekselį turėjo perduoti atsakovui tik šiam grąžinant ieškovo išduotą vekselį). Nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčijamu sandoriu buvo užtikrintas (garantuotas) ne trečiojo asmens įsipareigojimo išduoti vekselį, o skolinės trečiojo asmens prievolės įvykdymas. Nurodytas aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir tai, jog ieškovas, kuomet jam tapo žinoma, kad atsakovas neįvykdė įsipareigojimo grąžinti vekselį, nesiėmė operatyvių veiksmų pažeistoms teisėms ginti, o ieškinys šioje byloje pareikštas pagal ginčo vekselį jau pradėjus išieškojimą ieškovo atžvilgiu. Kolegijos įsitikinimu, apeliantas nepagrįstai akcentuoja savo nepatyrimo verslo santykiuose aplinkybę. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Todėl šiuo atveju, objektyviai nepagrįstas pasitikėjimas nieko bendra su ieškovu neturinčiu (kaip buvo deklaruojama) asmeniu, jog šis įvykdys žodinį susitarimą dėl vekselio grąžinimo (nors tokio susitarimo faktas neįrodytas), laikytinas sandorio sudarymu dėl nerūpestingumo, ko nagrinėjamu atveju nepakanka ginčijamo vekselio negaliojimui, be kita ko, ir apelianto nurodytu teisiniu pagrindu, pripažinti. Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas, ar ginčo vekseliu galėjo būti užtikrintas trečiojo asmens D. D. skolinės prievolės įvykdymas, kai šis asmuo (D. D.) vekselį atsakovo naudai išdavė vėliau nei ieškovas išdavė ginčo vekselį. Analizuojamu atveju nustatyta, kad trečiojo asmens D. D. skolinė prievolė atsakovui egzistavo tiek iki ginčijamo vekselio, tiek iki trečiojo asmens D. D. vekselio išdavimo. Kita vertus, įstatymas nedraudžia užtikrinti ir būsimų prievolių įvykdymą (CK 6.70 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliama ginčijamo vekselio, kaip galimo prievolės dvigubinimo ir pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, problematika. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas vekselis atlieka trečiojo asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymo funkciją. Apelianto manymu, tuo atveju, jeigu ginčijamas vekselis buvo išduotas kaip garantija, kad trečiasis asmuo įvykdys prievolę atsakovui, ieškovo atžvilgiu būtų taikoma subsidiari atsakomybė, nors, šiuo atveju tokią galimybę paneigia atsakovo elgesys, kuomet pirmiausia skolos grąžinimo pareikalauta iš ieškovo, kartu atliekant tam tikrus veiksmus, kuriais siekiama išieškoti skolą ir pagal trečiojo asmens D. D. išduotą vekselį. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Pažymėtina, kad tokia apelianto pozicija neatitinka ieškinio dalyko (ieškiniu reikalaujama ginčijamą vekselį pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą atsakovo panaudotos apgaulės įtakoje). Minėta, kad sprendžiant dėl vekselio negaliojimo ieškovo nurodytu pagrindu, reikšmingomis aplinkybėmis pripažintinos tos, kurios egzistavo vekselio išrašymo, o ne jo realizavimo metu. Galimi neteisėti ar nesąžiningi atsakovo veiksmai realizuojant ginčijamą vekselį niekaip nepatvirtina ieškovo valios išduoti vekselį ydingumo. Neatsižvelgiant į šiame nutarties punkte išryškintus prieštaravimus apelianto pozicijoje, pažymėtina, kad universalios vekselio panaudojimo apyvartoje galimybės neprieštarauja byloje nustatytoms ir apelianto akcentuojamoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas nutarties 34 punkte nurodytą teisminę praktiką, pažymėjo, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos), kad kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras ĮPVĮ, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Išdėstytų kasacinio teismo aiškinimų kontekste teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apelianto argumentus, jog vekselis negali būti laikomas prievolių užtikrinimo priemone. Nors ieškovas sukūrė visiškai naują ir nuo trečiojo asmens prievolės atsakovui nepriklausomą prievolę, visgi pirmosios instancijos teismas nustatė konkretų šių dviejų savarankiškų prievolių (trečiojo asmens prievolės atsakovui ir ieškovo prievolės atsakovui) ryšį. Jį patvirtina tai, kad abu vekseliai išduoti tai pačiai skolai apmokėti (išieškoti), kuomet trečiasis asmuo, išduodamas vekselį patvirtino savo įsipareigojimą grąžinti atsakovui skolą, o ginčijamu vekseliu apeliantas užtikrino trečiojo asmens skolinio įsipareigojimo atsakovui įvykdymą. Tokia faktinė situacija vekselį reguliuojančioms teisės normoms neprieštarauja. Kartu konstatuotina, kad apelianto pozicija ginčo santykiams taikyti prievolių užtikrinimo priemonių (pvz., garantijos) teisinį reguliavimą, nepagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio pagrindu sukurtos prievolės abstraktumo savybė nagrinėjamu atveju reiškia savarankišką abiejų prievolių (tiek pagal ginčijamą, tiek pagal trečiojo asmens išduotą vekselius) galiojimą. Tuo tarpu apelianto keliama šių prievolių dvigubinimo (kuomet atsakovas gali savo reikalavimą patenkinti ir ginčijamo, ir trečiojo asmens išduoto vekselių pagrindu arba, net ir nesant įsiskolinimo, palikti abu vekselius civilinėje apyvartoje – pradėti bendros vekseliuose nurodytos sumos išieškojimą) problema neturi įtakos ginčijamo vekselio galiojimui jį išdavusio asmens valios (ne) buvimo prasme. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota (įsiskolinimo sumos prasme), ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė yra pažeista. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tuo atveju, jeigu vekselio turėtojas (atsakovas) visgi piktnaudžiautų vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu), kaip teigia apeliantas, ir taip pažeistų vekselio davėjų (be kita ko, ir apelianto) teises, šie turi galimybę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Kita vertus, byloje apeliantas kėlė jo valios išduoti ginčijamą vekselį trūkumų, o ne galimo nesąžiningo naudojimosi šiuo vertybiniu popieriumi problemą. Juolab kad apeliantas kelia labiau teorinio pobūdžio klausimus (prielaidas) dėl atsakovo galimybės piktnaudžiauti šio vertybinio popieriaus abstraktumo savybe.Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pažaidų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, netinkamo įrodymų vertinimo požymių, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Kiti apeliaciniame skunde pateikti argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šalių ginčas išspręstas teisingai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo apeliacinis skundas atmestas, o atsakovas, prašydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi ieškovui L. G. atidėjo 235 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo spendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 84 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 235 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.