Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V.Ž.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. - laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V.Ž. priteista 7059,90 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiųjų G.Ž. , J.J. ir Ja.J. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V.Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 11 d., apie 11 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, norėdamas nužudyti savo buvusią sutuoktinę G.Ž. ir jos tariamą meilužį J.J. , iš keršto tyčia šovė iš atsinešto „D“ kategorijos revolverio „Alfa“, skirto šaudyti 6 mm kalibro šoviniais, tris kartus nukentėjusiajai G.Ž. į galvos ir veido sritį ir tris kartus tyčia smogė revolverio rankena pastarajai į galvos sritį. Tokiu būdu G.Ž. padarė šautinius sužalojimus, muštines žaizdas galvoje ir tris įspaustinius kaukolės skliauto kairės pusės kaulų atvirus lūžius bei kairės plaštakos 5-to piršto pirštikaulio lūžimą, t.y. sunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą. G.Ž. dėl sužalojimų praradus sąmonę ir gulint ant žemės, jis, V.Ž., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš minėto revolverio tyčia šovė 4 kartus šalia G.Ž. buvusiam nukentėjusiajam J.J. į galvos sritį, du kartus į pilvo sritį bei tyčia smogė turėtu ginklu vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį. Tokiu būdu J.J. padarė šautinius sužalojimus galvos ir pilvo srityje, muštinę žaizdą galvoje ir dešinio momenkaulio ir pakauškaulio atvirus įspaustinius lūžius, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais V.Ž. pasikėsino nužudyti G.Ž. ir J.J., tačiau nusikalstamų veiksmų neužbaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiesiems laiku buvo suteikta medicinos pagalba ir jie išliko gyvi.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad po to, toje pačioje vietoje jis, V.Ž. , išeidamas iš įvykio vietos, iš pykčio tyčia šovė iš turėto „D“ kategorijos revolverio „Alfa“, skirto šaudyti 6 mm kalibro šoviniais, Ja.J. 3 kartus į veido sritį, padarydamas jai tris šautinius veido sužalojimus, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis V.Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, o jo veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 p., 129 str. 2 d. 5 p. į BK 136 str. 1 p. Teigia, kad byloje ikiteisminis tyrimas atliktas nepilnai, nevisapusiškai, netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai įvertinti bylos įrodymai. Nors jis su nukentėjusiąja G.Ž. oficialiai buvo išsituokę, tačiau faktiškai gyveno santuokinį gyvenimą, kartu išaugino sūnų. Todėl apelianto santykiai su nukentėjusiąja G.Ž. turi būti vertinami kaip sutuoktinių, o nukentėjusiosios G.Ž. elgesys turi būti traktuojamas kaip sutuoktinio neištikimybė. Byloje nepagrįstai nenustatyta, kad jis nusikaltimą padarė radęs savo žmoną intymioje aplinkoje apsikabinusią J.J. . Šių duomenų nepateikus teismo medicinos komisijai, buvo atlikta neišsami teismo medicinos ekspertizė. Teigia, kad jis nusikalstimą padarė būdamas fiziologinio afekto būsenoje.

Byloje nepagrįstai nenustatytas šaunamojo ginklo „D“ kategorijos revolverio „Alfa“ efektingumas ir kokį sužalojimo laipsnį galima padaryti šiuo ginklu žmogaus sveikatai. Apeliantas teigia, kad minėtu ginklu galima tik pažeisti žmogaus odą, nepadarant rimtesnių sužeidimų. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad sunkų kūno sužalojimą galvos srityje jis padarė ne šaudamas iš minėto ginklo, o suduodamas abiems nukentėjusiesiems ginklo rankena. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusiesiems sužalojimai buvo padaryti jiems gulint lovoje. Tai patvirtina sužalojimų pobūdis bei kraujo dėmės, rastos ant pagalvės.

Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais nukentėjusiosios G.Ž. parodymais apie įvykio aplinkybes. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pirmosios apklausos metu apelianto duotus parodymus apie tai, kad jis neturėjo tikslo nužudyti savo žmonos, o ją tik pamokyti ir pagąsdinti. Apeliantas penkerius metus nevartoja alkoholio, jam nebuvo taikomos jokios baudžiamojo poveikio priemonės.

Įsigydamas ginklą apeliantas žinojo, kad juo galima sukelti tik skausmą, o ne padaryti rimtus sveikatos sužalojimus, o tuo labiau nužudyti. Teismas negalėjo remtis pirmaisiais apelianto pasakytais žodžiais tuoj po padaryto nusikaltimo, nes šie žodžiai buvo pasakyti afekto būsenoje, norint prieš kitus asmenis pateisinti savo nusikalstamus veiksmus. Todėl mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 136 str. 1 p. Nurodo, kad visiems nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai nesukėlė jokių sveikatos sutrikimo pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas bei nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteistojo nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti du žmones.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą ir pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, t.y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Todėl kolegija nevertina teismo išvadų dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo Ja.J.

Apeliantas neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje jis šovė ir sudavė pistoleto rankena į galvą savo buvusiai sutuoktinei G.Ž. ir J.J. . Tačiau ginčija tyčios turinį, t.y. subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str., sudėties požymius.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V.Ž. nukentėjusiųjų atžvilgiu veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

BK 15 str. 2 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu :

1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti;

2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Tyčios kryptingumą patvirtina ne tik subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, bet ir kiti bylos duomenys – nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis ir vieta, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, jų nutraukimo priežastys, kaltininko elgesys įvykio metu, prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo ir kt.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis V.Ž. įvykio dieną atsiprašė darbdavio ir neatėjo į darbą, atvyko į įvykio vietą žinodamas, kad ten yra nukentėjusieji, atsivežė paruoštą šaudymui ginklą, kuriuo po kelis kartus šovė iš labai mažo atstumo – pridėjęs revolverio vamzdį nukentėjusiesiems G.Ž. ir J.J. prie smilkinių, bei sudavė revolverio metaline rankena jiems į galvas.

Nekyla abejonių, kad žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis. Normalus žmogus suvokia, kad, keletą kartų šaudamas iš šaunamojo ginklo ir suduodamas kietu daiktu - šiuo atveju metaline revolverio rankena, kitam žmogui į galvą, sukelia pavojų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei.

Po nusikalstamų veikų padarymo, nuteistasis paliko nukentėjusiuosius G.Ž. ir J.J. be sąmonės, nesuteikė jiems reikiamos pagalbos, nesiėmė jokių veiksmų iškviesti medikus, išvažiavęs iš įvykio vietos skambino sūnui ir darbdaviui. Pastariesiems, kitiems sutiktiems asmenims ir atvykusiems policijos pareigūnams vaizdžiai pasakojo apie tai, kad nužudė žmoną ir jos meilužį, o sužinojęs, kad tokių pasekmių išvengta nukentėjusiesiems laiku suteikus medicininę pagalbą, tik apgailestavo dėl nusipirkto per mažo galingumo ginklo ir pergyveno dėl jam pačiam kilsiančios atsakomybės. Tai rodo, jog nuteistasis V.Ž. numatė, kad dėl jo veikimo ir neveikimo gali atsirasti nukentėjusiesiems mirtinos pasekmės ir to neabejotinai norėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. nurodyta, kad veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. atitinkamą dalį. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, t.y. teisingai nustatė V.Ž. tyčios turinį bei kryptingumą ir pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p.

Apeliantas teigia, kad tuoj po įvykio jo pasakyti žodžiai yra neteisingi, nes jis buvo afekto būsenoje. Tačiau iš baudžiamojoje byloje atliktų teismo psichiatrijos ekspertizių aktų matyti, kad nuteistasis V.Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtine psichikos liga bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu V.Ž. nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje, galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nuteistasis V.Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išreikštos emocinės įtampos būsenoje, kuri nesiekė fiziologinio afekto lygio (t. 2 b.l. 29-30, 41-43). Šios ekspertizės išvados yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių. Atliekant šias ekspertizes, nuteistasis ekspertams pats papasakojo įvykio aplinkybes nurodydamas, kad įvykio vietoje matė G.Ž. gulinčią lovoje kartu su J.J. . Todėl neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, kad šios aplinkybės ekspertams nebuvo žinomos.

Iš daiktinių įrodymų apžiūroje dalyvavusio specialisto išvados (t. 1, b. l. 38) seka, kad revolveris „Alfa“ yra priskiriamas prie D kategorijos šaunamųjų ginklų. Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 str. 1 d. 5 p. nurodyta, kad D kategorijos šaunamiesiems ginklams priskiriami ir šaunamieji ginklai, atitinkantys B ir C kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J. Taigi, apelianto panaudoto revolverio kategorija ir efektyvumas yra aiškūs. Šių aplinkybių papildomai tirti nėra reikalo.

Paminėto įstatymo 2 str. 47 p. nurodyta, kad mažiausiai pavojingi yra D kategorijos ginklai ir šaudmenys. Tačiau toks D kategorijos ginklo pavojingumo apibūdinimas nereiškia, kad šaunant iš paminėto ginklo, negalima žmogui padaryti sunkių sveikatos sutrikdymų. Teisminė praktika ir šios bylos faktinės aplinkybės rodo, kad priklausomai nuo šūvio atstumo ir sužalojimų lokalizacijos, šiuo ginklu galima sunkiai sužaloti žmogų ar net atimti jam gyvybę. Tokios išvados padarymui nereikalingos jokios specialios žinios teismo medicinos ar balistikos srityje. Tam neprieštarauja ir byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados (t. 1, b. l. 52-55, 69-70, 72-73), iš kurių seka, kad dalis sužalojimų sunkiai sutrikdžiusių G.Ž. ir J.J. sveikatą, galėjo būti padaryti šaunant pavieniais šūviais iš šaunamojo ginklo.

Pažymėtina ir tai, kad teismo medicinos specialistų išvadų aprašomosiose dalyse nurodyta, jog nukentėjusiųjų galvos kraniogramose yra užfiksuoti svetimkūnių (kulkų) įstrigimai ne tik po oda, bet ir galvos minkštuosiuose audiniuose.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, G.Ž. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra iš esmės nuoseklūs. Be to, apelianto kaltė ir veikos juridinis įvertinimas grindžiamas ne vien tik paminėtos liudytojos parodymais, bet nuosprendyje aptartų ir tinkamai įvertintų įrodymų visetu.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo V.Ž. apeliacinį skundą atmesti.