- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-22
- Bylos Nr.
- e2-685-868/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04967-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vanda Višnevska
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- J. J.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Registrų centras“, UAB „Mano Būstas Sostinė“
- Advokatai
- Aurimas Keidūnas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei J. J. dėl iškeldinimo iš rūsio ir atsakovės J. J. priešieškinį ieškovui V. J. dėl teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys byloje – VĮ „Registrų centras“, UAB „Mano Būstas Sostinė“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. J. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovę iš 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad asmeninės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą vieno kambario butą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu 5,83 kv. m, plane pažymėtas R1-10, esantį (duomenys neskelbtini). Šiuo metu atsakovė užėmusi ieškovui nuosavybės teise priklausančio rūsio patalpą, kuri namo rūsio patalpų plane yra pažymėta indeksu R1-10, patalpos plotas 5,83 kv. m. Aplinkybė, jog minimas nekilnojamasis turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui pavirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas, registro Nr. 10/288024 ir nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą bylos Nr.: 13/10822-(8). Ieškovas nurodė, kad atsakovei niekada nėra davęs sutikimo naudotis, jam nuosavybės teise priklausančia rūsio patalpa, ieškovo ir atsakovės nesieja ir nesiejo jokie prievoliniai santykiai, ieškovo nuosavybės teise priklausančią rūsio patalpą, atsakovė valdo neteisėtai, kitaip sakant be teisinio pagrindo. Nurodė, kad atsakovė 5,83 kv. m, plane pažymėta R1-10, rūsio patalpa, esančia (duomenys neskelbtini) naudojasi be teisinio pagrindo, ieškovas ne kartą kreipėsi tiek žodžiu, tiek raštu reikalaudamas atlaisvinti jam nuosavybės teise priklausančią rūsio patalpą, tačiau atsakovė į tokius ieškovo reikalavimus nereaguoja. Kadangi atsakovė gera valia ieškovui nuosavybės teise priklausančios rūsio patalpos neatlaisvina, ieškovas priverstas kreiptis į teismą dėl atsakovės iškeldinimo iš 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10, rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovas yra ginčo rūsio patalpos savininkas, kurio nuosavybės teisės į rūsį įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Įsigydamas konkrečią rūsio patalpą, ieškovas įgijo išimtines asmeninės nuosavybės teises į šią patalpą. Esant tokioms aplinkybėms, jo reikalavimas iškeldinti atsakovę iš rūsio patalpos ir tuo būdu nutraukti ieškovo nuosavybės teisių pažeidimą yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškovo V. J. ieškinį kaip nepagrįstą, pripažinti atsakovės J. J. nuosavybės teisę į 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtą R1-10 rūsio patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), panaikinti 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, kuria ši rūsio patalpa įregistruota VĮ Registrų centras kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini) priklausinys ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovas rūsio patalpos niekada neturėjo ir nevaldė, tokia rūsio patalpa realiai nuosavybės teise visada priklausė atsakovei J. J.. Atsakovė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė yra nuo 1992-01-15, 5,83 kv. m ploto, rūsio patalpa, plane pažymėta R1-10, esančia (duomenys neskelbtini), atsakovė naudojasi nuo 1998-05-05, kuomet tokia rūsio patalpa ir buvo priskirta atsakovei, kaip turinčiai nuosavybės teise butą, adresu (duomenys neskelbtini). Tokį rūsio patalpos priskyrimą patvirtina teikiamas Vilniaus miesto valdybos 1997 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 1221V 1 priedas. Atsakovė nurodytų dokumentų pagrindu teisėtai įgijo nuosavybės teisę į rūsį, tačiau tokios nuosavybės teisės neįregistravo viešajame registre. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas galėjo nuosavybės teise įgyti ir įregistruoti rūsį, kaip savo buto priklausinį. Savo ruožtu atsakovė teikia teismui nuosavybės teisės įgijimo dokumentus. Nurodė, kad tik po ieškovo kreipimosi į ją su 2024-01-31 reikalavimu atlaisvinti rūsio patalpą sužinojo, kad rūsio patalpa įregistruota VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre kaip būtent ieškovui V. J. nuosavybės teise priklausančio buto priklausinys. Tokia rūsio teisinė registracija atlikta remiantis 2006-11-13 Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Ieškovės atstovas susisiekė su bylą rengusiais asmenimis, kurie nurodė, kad byla buvo parengta remiantis užsakovo V. J. pateiktais duomenimis. Kaip matyti iš su ieškiniu pateikto NTR registro išrašo, ieškovui V. J. butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise nuo 2005-10-23. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė matininkui duomenų ir dokumentų apie tai, kad rūsys yra priskirtas kitam butui (atsakovės butas) ir juo ieškovas nesinaudoja ir naudotis negali, priešingu atveju matininkas nebūtų priskyręs rūsio prie ieškovui priklausančio buto. Akivaizdu, kad teikiami teismui įrodymai patvirtina atsakovės argumentus, kad ieškovas V. J. neteisėtai atliko rūsio teisinę registraciją bylos pagrindu. Taip pat remiantis išdėstytais argumentais atsakovei pripažintina nuosavybės teisė į rūsį. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja ieškovo pareikšto vindikacinio ieškinio patenkinimo esminės sąlygos, todėl toks ieškinys turi būti atmestas, o priešieškinis dėl rūsio teisinės registracijos panaikinimo ir rūsio nuosavybės teisės pripažinimo atsakovei turi būti patenkintas. Egzistuoja ir pagrindas atmesti ieškinį dėl praleistos ieškinio senaties. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininku yra nuo 2005 metų, o rūsio teisinė registracija atlikta remiantis 2006-11-13 Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Atsakovės teigimu, ieškovas niekada nevaldė rūsio, nes jis jo butui niekada nebuvo priskirtas. Ieškovas iki 2024-01-31 nėra reiškęs atsakovei jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl rūsio atlaisvinimo. Ieškinį teisme ieškovas pateikė tik 2024-03-26 t. y. po beveik 18 metų nuo to momento, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovas praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo iš rūsio patalpos. Tai reiškia, kad ieškovo ieškinys turi būti atmestas vien šiuo pagrindu.
Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės priešieškinį, kuriame nurodė, kad nesutinka su atsakovės priešieškiniu ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nesutinka su tokia atsakovės argumentacija kadangi ji prieštarauja LAT formuojamai praktikai nagrinėjant analogiškas bylas, o būtent LAT 2002 m. gegužės 8 d. civilinėje byloje 3K-3-692/2002 dėl senaties termino taikymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra ginčo rūsio patalpos savininkas, kurio nuosavybės teisės į rūsį įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovę iš rūsio patalpos ir tuo būdu nutraukti ieškovo nuosavybės teisių pažeidimą, negali būti atmestas taikant ieškinio senatį. Ieškovo reikalavimui apginti jo teisę nuo neteisėto tęstinio pobūdžio pažeidimo ieškinio senatis netaikytina, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų ir šiuo pagrindu atmesti ieškovo reikalavimą. Pažymėjo, jog atsakovė 1992 m. sausio mėn. 15 d. sudarytos sutarties pagrindu iš Valstybinės gėlininkystės firmos „(duomenys neskelbtini)“, pagal 1992 m. sausio mėn. 13 d. tarybos nutarimą Nr. 5, nupirko 68, 84 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal įkainavimo aktas Nr. 119. Pirkimo pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad kartu su butu atsakovei yra parduodamas rūsys, o tai kartu reiškia, kad atsakovė rūsio patalpos neįsigijo. Tai gi bylos duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė minėtame straipsnyje nurodyto nuosavybės teisės į ginčo rūsio patalpą įgijimą patvirtinančio dokumento. Atsakovės teikiamas dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės į ginčo rūsio patalpą įgijimą, kadangi jis nepatenka į dokumentų kurių pagrindu įgyjama nuosavybė sąrašą. Atkreipė dėmesį, kad procesiniame dokumente atsakovė nepaaiškina, kodėl kaip ji teigia turėdama dokumentą patvirtinantį jos nuosavybės teises į ginčo rūsio patalpą, savo nuosavybės teisių neišviešino įstatymo nustatyta tvarka. Minėta aplinkybė paneigia, atsakovės argumentus apie nuosavybės teisių įgijimą į ieškovui nuosavybės teise priklausančią rūsio patalpą. Dėl ieškovo nuosavybės teisų į 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtą R1-10 rūsio patalpą ieškovas asmeninės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą: vieno kambario butą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu 5,83 kv. m, plane pažymėtas R1-10, esantį (duomenys neskelbtini). Įgijimo pagrindas 2005-09-02 Apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-6070-433/2005, bei 2005 m. sausio mėn. 6 d. sutartis, dėl buto su rūsio 5,83 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas kuriame yra butas (duomenys neskelbtini), pažymėtame 1A3p, žymėjimas plane: 8, turinčio 28,74 kv. m. bendro ploto, adresas (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju svarbu paminėti, kad ginčo rūsio patalpą kurios plotas 5,83 kv. m kartu su vieno kambario butu, kurios bendras plotas 34,57 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini), 1990 m. vasario mėn. 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 7-605 pagrindu, iš Panerio daržininkystės tarybinio ūkio, pagal 1990 02 13 d. protokolą Nr. 16, įgijo V. V.. Ginčo rūsio patalpa yra įtraukta į buto techninės paskaitos bylą, inventorinis Nr. 10822, adresas (duomenys neskelbtini), sudarytoje 1989 m. gruodžio mėn. 29 d., kurioje nurodyta, kad butui priskirtas rūsys (R1-10), plotas – 5,83 kv. m. Duomenys buvo perkelti sudarant 2006 m. lapkričio 14 d. nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą Nr.: 13/10822-(8). Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės įrašai apie ieškovo nuosavybės teisių įregistravimą į ginčo rūsio patalpą yra atlikti vadovaujantis nekilnojamojo turto sandoriais, kurie yra galiojantys ir nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Kaip jau minėta Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės įrašai yra teisėti ir pagrįsti, o atsakovės reikalavimas panaikinti 5,83 kv. m. ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, kuria ši rūsio patalpa įregistruota VĮ Registrų centras kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini) priklausinys, atmestinas.
Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą į atsakovės priešieškinį, kuriame nurodė, kad nesutinka su atsakovės reikalavimu, kuriuo prašoma panaikinti 5,83 kv. m. ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, kuria ši rūsio patalpa įregistruota Registrų centre kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini) priklausinys. Likusieji reikalavimai nesusiję su Registrų centro teisėmis ir pareigomis, todėl dėl jų pagrįstumo nepasisako.
Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis 26,73 kv. m butas su 5,83 kv. m rūsiu, pažymėtu R1-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas V. J. vardu 2005-09-02 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6070-433/2005, pagrindu. Šiuo metu buto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą yra įrašyti pagal 2006-11-06 parengtą kadastro duomenų bylą. Pirmą kartą Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į butą su 5,83 kv. m rūsiu buvo įregistruotos V. V. vardu 1990-02-28 pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio reg. Nr. 7-605, pagrindu, kurioje buvo nurodyta, kad V. V. iš Panerio daržininkystės tarybinio ūkio įsigijo 34,57 kv. m bendro naudingo ploto kartu su rūsiu, kurio plotas 5,83 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis atsakovei J. J. nuosavybės teise priklauso 68,84 kv. m bendro ploto butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – 1992-01-15 pirkimo – pardavimo sutartis, notarinio reg. Nr. 10-93. Buto 1992-01-15 pirkimo – pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad atsakovė iš valstybinės gėlininkystės firmos „Panerys“ įsigijo 68,84 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), tačiau minėta sutartimi jokių rūsio patalpų nebuvo įsigyta. Šiuo metu buto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą yra įrašyti pagal 1992-01-15 parengtą kadastro duomenų bylą. Butas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Butas Nr. (duomenys neskelbtini) yra gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas). Vadovaujantis Namo skaitmeniniame dokumentų archyve saugomo Namo 1981-09-10 kadastrinių matavimų nustatytais duomenimis namo rūsyje yra tik viena rūsio patalpa, pažymėjimas plane R1-10, kurios plotas yra 5,83 kv. m, kitų tokio ploto patalpų namo rūsyje nėra (patvirtina kartu su šiuo atsiliepimu teikiamas Namo rūsio 1981-09-10 planas), o kaip minėta būtent tokio ploto rūsio patalpą 1990-02-28 pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo pirmoji buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė V. V.. Registrų centro nuomone, ieškinio reikalavimo dalis dėl rūsio patalpos R1-10 priskyrimo butui Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos panaikinimo Nekilnojamojo turto registre yra pareikštas nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bei yra perteklinis. Pažymėjo, jog atsakovei pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo būtų panaikinta ieškovo nuosavybės teisė į rūsio patalpą plane pažymėtą R1-10, atnaujintas buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylas, tokie dokumentai vadovaujantis Registro nuostatų 44 punktu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, šio straipsnio 2 dalimi, būtų pakankamas teisinis pagrindas duomenų keitimui Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, jei asmens prašymo nagrinėjimo metu nebus aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 7 straipsnio 2 dalyje, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje. Šiuo konkrečiu atveju, paskutinį kartą buto Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenys buvo patikslinti 2006-11-30 pagal 2006-11-06 parengtą buto Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylą, o kaip jau minėjome, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas pirmą kartą įregistruoti nuosavybės teisėmis butą Nr. (duomenys neskelbtini) su 5,83 kv. m rūsio patalpa, vėliau notariškai patvirtintų sandorių pagrindu perregistruoti kitų asmenų vardu, privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskųsti nebuvo ir ženkliai yra praleisti terminai skųsti Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo sprendimus bei suėjęs senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį (sprendimai įforminti įrašų padarymu), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 2 punktu, yra visi pagrindai šią civilinę bylą dalyje dėl rūsio patalpos R1-10 priskyrimo butui Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos panaikinimo Nekilnojamojo turto registre nutraukti. Be to, Registrų centro nuomone, šioje civilinėje byloje neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė reiškia šioje byloje reikalavimą trečiajam asmeniui. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-09-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2004 nurodė, jog „<...> Reikalavimai asmeniui, kuris nėra atsakovas, civilinėje ginčo byloje negali būti patenkinti <...>“, todėl vien šiuo pagrindu ieškovų šioje civilinėje byloje pareikšti reikalavimai turėtų būti atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas prašė priešieškinį tenkinti visiškai, o ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas, o priešieškinis atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad ieškovui V. J. nuosavybės teise priklauso butas su 5,83 kv. m rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą su rūsiu ieškovas bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo pagal 2005-01-06 Sutartį (el. b. 1 t., b. l. 68-70). Vėliau po santuokos nutraukimo šis butas nuosavybės teise atiteko ieškovui remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6070-433/2005 (el. b. 1 t., b. l. 172-173).
Atsakovei J. J. nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą atsakovė nuosavybės teise įsigijo pagal 1992-01-15 Sutartį (el. b. 1 t., b. l. 50). Atsakovės buto pirkimo sutartyje nėra duomenų, kad ji įsigijo ir rūsį.
Ieškovas atsakovei 2024-01-31 išsiuntė Reikalavimą atlaisvinti rūsio patalpą. Reikalavimu prašė per 7 dienas iš rūsio patalpos, kurios dydis yra 5,83 kv. m bei plane pažymėta R1-10, išsikelti. Iki šiol rūsio patalpos, kurios Nr. R1-10, atsakovė neatlaisvino.
Pareikštu ieškiniu ieškovas reiškė šiuos reikalavimus: prašė iškeldinti atsakovę J. J. iš 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareikštu priešieškiniu atsakovė reiškė šiuos reikalavimus: prašė taikyti ieškinio senatį; atmesti ieškovo V. J. ieškinį kaip nepagrįstą; pripažinti atsakovės J. J. nuosavybės teisę į 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtą R1-10 rūsio patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini); panaikinti 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją, kuria ši rūsio patalpa įregistruota VĮ Registrų centras kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini) priklausinys ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo dėl iškeldinimo atsakovės iš 5,83 kv. m rūsio patalpos, plane pažymėtos R1-10
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama, o 2 dalyje nurodoma, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., D. M. v. P. V. Š., E. Š., bylos Nr. 3K-3-1158/2003).
Vindikacinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises – nevaldantis savo turto savininkas reikalauja grąžinti neteisėtai valdomą turtą, pareikšdamas vindikacinį ieškinį.
Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas įsigijo butą adresu (duomenys neskelbtini) kartu su 5,83 kv. m rūsiu. Nors atsakovė teigia, kad ji ginčo rūsiu naudojosi nuo buto įsigijo (gavimo), t. y. apytiksliai nuo 1981 metų, be to, teigia, kad jai rūsys buvo teisėtai suteiktas pagal 1997-07-10 Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1221V (el. b. 1 t., b. l. 37-44), tačiau kol nėra nuginčyta ieškovo buto su rūsiu įsigijimo sutartis, tol ieškovas yra teisėtas ir vienintelis šio rūsio savininkas. Duomenų, kad ieškovas dabartiniu metu leidžia atsakovei rūsiu naudotis nėra, taip pat tarp šalių nėra jokių sutartinių santykių, kurių pagrindu atsakovė turėtų teisę rūsiu naudotis. Byloje nustatyta, kad yra visos sąlygos vindikacinio reikalavimo tenkinimui: ieškovas yra rūsio, kuris plane pažymėtas R1-10, savininkas; ieškovo rūsiu naudojasi be ieškovo leidimo atsakovė; ginčo, kad šiuo metu rūsiu naudojasi atsakovė byloje nėra; ieškovo nuosavybės teisę į rūsio patalpą patvirtina rūsio įsigijimo dokumentai (2005-01-06 Sutartis ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6070-433/2005); rūsys yra daiktas natūra; bylos šalių, t. y. ieškovo ir atsakovės, nesiejo ir nesieja jokie prievoliniai santykiai. Todėl ieškovo ieškinio reikalavimas tenkintinas, ir atsakovė iškeldintina iš 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (CPK 178 straipsnis).
Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl pripažinimo atsakovės nuosavybės teisės į 5,83 kv. m rūsio patalpą
Individualaus administracinio akto sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.
Byloje jau nustatyta, kad ieškovas butą su 5,83 kv. m rūsiu įsigijo nuosavybės teise. Duomenų, kad šie sandoriai ir/ar teismo sprendimai būtų nuginčyti ar negalioja nėra. Nors atsakovė teigia, kad jai 5,83 kv. m rūsio patalpa yra priskirta remiantis 1997-07-10 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1221V, tačiau teismas pažymi, kad remiantis šiuo valdybos sprendimu atsakovė nuosavybės teisės į rūsį neįsigijo. Nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šis sprendimas yra administracinis aktas, tačiau teismas sprendžia, kad nors šis valdybos sprendimas laikytinas savivaldybės administraciniu aktu, bei šiuo valdybos sprendimu buvo patvirtintos tik rūsių sąrašų formos, tačiau šiuo valdybos sprendimu nebuvo patvirtinti butams priklausančių rūsių sąrašai. Iš valdybos sprendimo matyti, kad jis priimtas 1997-07-10, o sąrašai sudaryti tik 1998-05-05. Be to, iš valdybos sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu buvo nuspręsta sudaryti rūsių sąrašų formas bei siūlyti daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms vadovautis šiuo valdybos sprendimu. O kai duomenys į sąrašus įrašyti tik 1998-05-05, tai nėra vientisas administracinis aktas, kuriuo galėjo atsirasti kokios tai teisės ar pareigos dėl rūsių. Pažymėtina, kad šie sąrašai nebuvo patvirtinti ir atitinkamo miesto seniūno, kaip yra numatyta sąrašo formoje (el. b. 1 t., b. l. 36-44).
Iš atsakovės pateiktos buto pirkimo sutarties matyti, kad atsakovė įsigijo butą be rūsio ( el. b. 1 t., b. l. 50), pažymėtina, kad atsakovė teismui net nepateikė buto techninės apskaitos bylos ir/ar buto Kadastrinių matavimų bylos, kurie patvirtintų ar paneigtų, kad jai priskirtas rūsys R1-10. Atsakovės į bylą pateiktas valdybos sprendimas, patvirtina, kad buvo spendžiamas klausimas, kaip butų savininkai gali naudotis rūsio patalpomis, tačiau šis dokumentas nepatvirtina, kad remiantis šiuo dokumentu buto savininkai įsigijo nuosavybės teisę į rūsius. Teismas sprendžia, kad kol buto savininkai rūsio patalpų nuosavybės teise neįsigijo, tol rūsio patalpos yra bendroji dalinė nuosavybė visų butų ir kitų patalpų savininkų. Ieškovas gi rūsio patalpą įsigijo sutartimi ir teismo sprendimu, tai yra jo asmeninė nuosavybė, ir atitinkamai ieškovo nuosavybė negali pereiti atsakovės nuosavybėn, kai tarp šalių nėra jokio sutarimo dėl rūsio perleidimo. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl rūsio patalpos pripažinimo jos nuosavybe (CPK 178 straipsnis).
Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl ieškovo rūsio patalpos teisinės registracijos panaikinimo
Šis atsakovės reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ankstesnė buto savininkė V. V., 1990-02-28 butą, adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)) įsigijo kartu su 5,83 kv. m rūsiu ( el. b. 1 t., b. l. 67). Šio buto bei rūsio inventorizacija atlikta buvo jau 1989 metais (el. b. 1 t., b. l. 71-74). Todėl atsakovės argumentai, kad rūsio teisinė registracija atlikta remiantis 2006-11-13 Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla yra visiškai nepagrįsti. Pati atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai ieškovas rodė nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat ji iš ieškovo iki bylos iškėlimo gavo pranešimą dėl rūsio atlaisvinimo, tačiau šių ieškovo prašymų ji geruoju neįvykdė, todėl ieškovas privalėjo savo teises ginti teisme. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, kai nustatyta, kad rūsio patalpą įsigijo ankstesnė savininkė buto Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. V. V., vėliau visi kiti šio buto savininkai taip pat nuosavybės teise įsigijo butą Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su rūsiu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ieškovo rūsio teisinę registraciją (CPK 178 straipsnis).
Dėl atsakovės reikalavimo pareikštam ieškiniui taikyti senatį
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (priešieškinį) (CK 1.124 str.).
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).
Nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, apima savininko galimybes daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisės registruojamos viešame nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys laikomi oficialiais, patikimais ir visuotiniai prieinamais. Nustačius privalomą ir visuotinį daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus registravimą nekilnojamojo turto registre, civilinių teisinių santykių dalyvių teisiniai santykiai dėl nekilnojamųjų daiktų apibrėžiami ir konkretizuojami šiame registre. Tuo atveju, kai pažeisdamas asmens, nekilnojamojo turto registre įregistruoto daikto savininku, teises kitas asmuo nekilnojamąjį daiktą neteisėtai faktiškai užvaldo ir ima juo naudotis, toks daikto naudojimas yra neteisėtas ir pripažintinas tęstinio pobūdžio pažeidimu. Neteisėtas naudojimasis daiktu negali sukurti kokių nors asmens teisių į šį daiktą (ex iniuria ius non oritur – iš neteisėtumo teisė neatsiranda) ir dėl to negali būti įregistruotas oficialiame nekilnojamojo turto registre.
Ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali valstybės pagalba priverstinai įgyvendinti savo pažeistas teises. Šio teisinio instituto paskirtis - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų įgytos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Valstybės pareiga ginti pažeistas asmenų teises yra principinė teisės nuostata. Ieškinio senaties termino taikymas reiškia dalinį šio principo taikymo apribojimą būtent teisinių santykių stabilumo išsaugojimo ir apibrėžtumo garantavimo tikslais. Tačiau ieškinio senaties instituto, kaip ir bet kurio kito teisės instituto, taikymas turi atitikti jo paskirtį bei nepažeisti kitų bendrųjų teisės principų. Vienas iš tokių principų yra ir aukščiau paminėtas principas ex iniuria ius non oritur.
Daikto savininko reikalavimo nutraukti jo nuosavybės teisių, įregistruotų nekilnojamojo turto registre, pažeidimą atmetimas taikant ieškinio senatį reikštų sukūrimą tokios situacijos, kurioje teisiniai santykiai dėl naudojimosi daiktu nebūtų aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžti – nekilnojamojo turto registre daikto savininku (valdytoju) nurodytas asmuo negalėtų apginti nuosavybės teisių nuo pažeidimų, o neteisėtam naudotojui įgyti nuosavybės teises taip pat nebūtų teisinio pagrindo. Tuo būdu ieškinio senaties taikymas neatitiktų šio teisinio instituto paskirties. Dėl to ieškinio senaties terminas aukščiau nurodytu atveju ieškovo reikalavimui nutraukti jo nuosavybės teisių pažeidimą negali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-692/2002).
Remiantis tuo, kad atsakovės pažeidimas yra tęstinis, nes ji geruoju iš rūsio patalpos neišsikėlė, todėl vadovaujantis teisiniu reglamentavimu bei suformuota teismų praktika, nėra teisinio pagrindo ieškovo pareikštam reikalavimui dėl atsakovės iškeldinimo iš rūsio taikyti senaties terminą. Byloje iš esmės ginčo nėra, kad atsakovė apytiksliai nuo savo buto gavimo naudojosi kartu ir ginčo rūsiu. Ieškovo atstovas teigė, kad naudotis rūsiu leido ankstesni buto savininkai, bei pats ieškovas kol atsakovė gyveno bute (duomenys neskelbtini) neprašė jos išsikelti iš rūsio. Tačiau, kai pati atsakovė iš buto (duomenys neskelbtini) išsikėlė, ir dabar gyvena kitur, tai ieškovas pirmiau žodžiu, vėliau raštu prašė, kad atsakovė išsikeltų iš ieškovo rūsio patalpos. Teismas sprendžia, kad nuosavybės teisė yra neliečiama, ir net ilgą laiką naudojantis kito asmens turtu, tai nėra pagrindas netenkinti ieškinio taikant senaties terminą, kuris pagal atsakovę yra 10 metų, nes tai laikytina tęstiniu nuosavybės teisės pažeidimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Patenkinus ieškovo reikalavimus iš atsakovės proiteistinos šios bylinėjimosi išlaidos: 109 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 2 300 Eur už suteiktas teisines paslaugas, iš viso 2 409 Eur (CPK 93 strapsnisi).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259-270, 93 straipsniais, teismas
nusprendė:
ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.
Iškeldinti atsakovę J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš 5,83 kv. m ploto, plane pažymėtos R1-10 rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovės J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 409 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidas ieškovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.