Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., ir paskirta jam 1300 litų (10 MGL) dydžio bauda.

Iš dalies tenkintas A. P. civilinis ieškinys ir priteista iš D. S. A. P. naudai 1052,70 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista A. P. iš D. S. 706,80 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą, o būtent:

D. S. būdamas neblaivus, laikotarpiu nuo 2012-01-20, 18 val., iki 2012-01-21, 06.20 val., Žirmūnų g. 46, Vilniuje, apspardė kojomis ir apgadino A. P. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Mitsubishi Carisma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t.y. nulaužė abu galinio vaizdo šoninius veidrodėlius, įlenkė sparnus, išdaužė abu priekinius posūkius, tokiu būdu savo veiksmais padarė jai 1052,70 Lt turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde teigiama, jog teismas priimdamas nuteistojo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi nukentėjusiosios A. P. ir liudytojų V. P., V. M. bei A. S. parodymais, tačiau apeliantas pabrėžia, kad nei liudytojas V. P., nei V. M. visiškai nematė paties turto gadinimo fakto, o liudytojas A. S. matė įvykį, tačiau ir jis savo parodymuose neteigė, kad apeliantas daužė automobilius. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jį sulaikius, nei nuo jo drabužių, nei nuo avalynės nebuvo nuimti jokie pėdsakai, tai yra mikrodalelės, kurios turėjo likti kontaktuojant su daužomu objektu, taip pat ant paties automobilio nebuvo aptikta jokių pėdsakų nurodančių, kad jis kontaktavo su objektu. Apelianto manymu, teismo išvada „A. S. ne tik matė įvykį, bet ir atpažino kaltinamąjį, kaip buvusį įvykio vietoje su kitais asmenimis, kas reiškia, kad D. S. buvo kartu su kitais įvykio vietoje buvusiais asmenimis, juos pažinojo ir veikė kartu, o automobilio sugadinimas yra ir D. S. veiksmų pasekmė“ yra nepagrįstas teiginys, neparemtas jokiais konkrečiais įrodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo tėvai, nepaisant jo aiškinimų, kad jis yra nekaltas, norėjo išvengti pikčių su kaimynais, norėjo padėti kaimynei, kadangi ji nukentėjo nuo apelianto, nors ir iš matymo pažįstamų asmenų. Skunde nurodoma, kad teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančios nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o visos abejonės, neaiškumai, kurie nebuvo pašalinti turi būti traktuojami kaltinamojo naudai. Taip pat apelianto manymu iš jo nukentėjusiosios naudai neturi būti priteistas žalos atlyginimas kaip turtinės, taip ir neturtinės, bei proceso išlaidos.

Teismo posėdyje gynėja advokatė prašė skundą tenkinti.

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas tenkintinas.

Įvertinusi baudžiamojoje byloje suriktus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad D. S. iš kaltinimo pagal LR BK 187 str. 1 d. išteisintinas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendis yra naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas (BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmos instancijos teismas D. S. kaltę grindžia privataus kaltintojos A. P., liudytojų V. P., A. S., V. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs surinktus įrodymus byloje, daro išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai apie įvykio aplinkybes nėra pakankami konstatuojant kaltę, todėl jais remiantis priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu.

Šioje byloje ginčo nėra, kad buvo apgadintas automobilis, ką patvirtina ir rašytiniai byloje esantys duomenys. Esminis ginčas ar D. S. apgadino automobilius.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios A. P. parodymų, ji išėjusi ryte į lauką, pamatė, kad sudaužytas jos automobilis, o jo apgadinimu ji kaltina D. S.. Liudytojas V. P. parodė, kad jiems ryte paskambino iš policijos ir pranešė, kad apgadintas jų automobilis. Liudytojas A. S. parodė, kad naktį išgirdo kieme trenksmus ir per langą pamatė, kaip 4-5 jaunuoliai spardė automobilius. D. S., kurį matė buvusį su vaikinais, sulaikė. Iš liudytojo V. M. parodymų matyti, kad po to, kai jis išgirdo daužomų automobilių garsus ir išbėgo, lauke pamatė D. S..

Nors apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas šių asmenų parodymais, tačiau akivaizdu, jog nė vienas iš jų nematė, kad D. S. daužė ir apgadino automobilius. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas V. P. tiesioginių įvykio aplinkybių nematė, todėl jie negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad automobilį daužė D. S.. Liudytojas A. S. tik patvirtino, kad matė D. S. su jaunuoliais, kurie spardė automobilius, tačiau jis nematė, kad automobilį būtų gadinęs ir pats D. S.. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad įvykio liudytojas A. S. paaiškino, kad jis matė, kaip su kaimynu D. S. buvę keli vaikinai tyčia daužo automobilius, bet pats D. S. automobilių neniokojo, o tik stovėjo šalia. Pastebėtina, kad D. S. ir neneigia, kad įvykio naktį jis buvo su draugais kieme, tačiau tvirtina, kad automobilio negadino ir nematė, kas tai būtų padaręs. Liudytojas V. M. taip pat nematė, kad D. S. būtų daužęs automobilius. Jis nurodė, kad išbėgęs į lauką pamatė D. S., bet negali pasakyti ar jis atėjo kartu V. S. ar jau buvo lauke. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje vertinant liudytojų parodymus taip pat nurodoma, kad liudytojas A. S. apklaustas teisme parodė, jog jis matė, kad kai buvo gadinami automobiliai, su kitais asmenimis buvo ir D. S., nors jis negalėjo patvirtinti, kad D. S. gadino automobilius. Taip pat ir liudytojas V. M. parodė, kad nors jis spėjo pamatyti asmenis, buvusius kieme, tačiau ar tarp jų buvo D. S., nematė. Taigi bylos įrodymai tik patvirtina aplinkybę, kad D. S. su kitais jaunuoliais buvo kieme, tačiau įrodymų, kad jis sugadino automobilius – nėra. Bylos įrodymais patvirtina, kad grupelė jaunuolių apgadino automobilius, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad D. S. taip pat dalyvavo daužant automobilius, nors nukentėjusioji ir nurodė, kad ji mano, kad automobilį sugadino būtent D. S.. Kolegija nesutinka su teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog jei D. S. buvo kartu su kitais, įvykio vietoje buvusiais asmenimis, juos pažinojo ir veikė kartu, automobilio sugadinimas yra D. S. veiksmų pasekmė. Kaip jau buvo aptarta jokie konkretesni duomenys dėl D. S. kaltės nenustatyti, liudytojai neparodė, kad matė jog D. S. daužytų automobilius. Vien D. S. buvimas nusikaltimo vietoje negali būti pakankamu pagrindu jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje yra duomenys, kad nukentėjusiosios automobilį apgadino nenustatyti asmenys. Tuo tarpu dėl D. S. galimai neteisėtų veiksmų kyla abejonių. Byloje nėra ir kitų duomenų apie tai, kad D. S. veikė išvien su asmenimis, kurie daužė automobilius, buvo su jais vienaip ar kitaip susitaręs tai daryti. Galima daryti prielaidą, kad D. S. taip pat apgadino automobilius, tačiau pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis. Kaip ne kartą teismų praktikoje pasisakyta, kad visos abejonės ir neaiškumai yra vertinami kaltinamojo naudai. Pažymėtina ir tai, kad kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką turi būti pagrįsta tik abejonių nekeliančiais, neginčijamais įrodymais. Šiuo atveju tokių įrodymų byloje nenustatyta. Vien ta aplinkybė, kad D. S. tėvai sutiko suremontuoti apgadintus automobilius, neįrodo D. S. kaltės. D. S. tėvai žalą atlygino savo iniciatyva, nors sūnus ir visą laiką neigė kaltę.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2 K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju duomenų neginčijamai įrodančių D. S. kaltę, byloje nėra surinkta, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas, o D. S. išteisintinas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme (BPK 329 str. 1 p.).

Kadangi D. S. išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką numatytą BK 187 str. 1 d. A. P. civilinis ieškinys atmetamas. Taip pat nepriteisiamos A. P. proceso išlaidos, patirtos bylinėjimosi advokato pagalbai apmokėti, už dokumentų kopijas bei pašto paslaugas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

A. P. civilinį ieškinį pareikštą D. S. dėl 1052,70 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atmesti, proceso išlaidas – 706,80 Lt A. P. naudai iš D. S. nepriteisti.