Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

W. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir priimti kitą nutarimą, kuriuo pripažinti S. K. kaltu padarius nedidelį chuliganizmą W. K. atžvilgiu ir patraukti jį atsakomybėn pagal požymius prasižengimo, numatyto ATPK. 174 str. Apeliantas nurodo, kad S. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas po to, kai 2006 01 10 W. K. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės vyr. prokurorą su prašymu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo už S. K. , ginkluoto medžiokliniu šautuvu, veiksmus grasinant nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, kurio tyrimo metu buvo nustatyta, kad S. K. medžioklės metu tepadarė tik smulkų chuliganizmą ir už tai yra trauktinas administracinėn atsakomybėn. Apelianto teigimu, turinčiam teisinį išsilavinimą policijos pareigūnui R. M. nekilo įtarimas dėl pačio nusižengimo įvykio, tačiau teisėja jo nepastebėjo net po liudytojų teisme duotų parodymų. Turinčiam teisinį išsilavinimą prokurorui E. Š. , patikrinusiam surinktą medžiagą, nekilo abejonių, kad S. K. padarė smulkų chuliganizmą W. K. atžvilgiu, nes pagal surinktą medžiagą jis ne tik kitų medžiotojų akivaizdoje įžeidžiamai kibo prie nukentėjusiojo, bet ir perspėtas medžioklės vadovo taip daugiau nedaryti vis vien viešai išvadino W. K. necenzūriniu žodžiu, tuo negerbdamas aplinkinių teisių ir rimties. Kaip teigia apeliantas, nors administracinio teisės pažeidimo byla buvo nusiųsta į teismą tik S. K. bausmės dydžiui nustatyti, tačiau jam nesuprantama kodėl teisėja B. D. ne tik kad nepamatė S. K. veikoje prasižengimo sudėties, bet ir pačio prasižengimo įvykio. Apelianto nuomone, teismas neturėjo teisės nagrinėti administracinę bylą tokios sudėties, kaip nurodė savo nutarime, nes pažeidėjo S. K. gynėjas B. P. byloje teisėjai nepateikė savo advokato orderio, kad gali ginti S. K. , o tik pinigų iš kliento priėmimo kvitus, jų šakneles ar atstovavimo sutartį. Dėl šios priežasties, apelianto teigimu, nagrinėjant bylą buvo pažeistas LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 str. 3 d. reikalaujanti advokato įgaliojimus tvirtinti advokato orderiu, todėl šis klausimas privalo būti išnagrinėtas naujai ir byloje būtų priimtas kitas sprendimas. Apeliantas nurodo, jog teismas privalėjo kritiškai vertinti J. D. (kaip S. K. artimo draugo) parodymus, kuris, kaip teigia apeliantas, savo paaiškinimais teisme (paaiškino, kad jis mano, jog W. K. etika žema ir kad jis dar mano, jog pats konfliktas tarp W. K. ir S. K. yra ne teismo reikalas) netiesiogiai pripažino patį konfliktą ir prisipažino esąs šališkas, kaip S. K. draugas ir W. K. priešas. Taip pat apeliantas nurodo, jog teisme pats S. K. pripažino, kad turėdamas šautuvą priėjo prie W. K. mašinos ir davėjam nurodymą ieškoti dingusio varovo, kas yra draudžiama nes tuo jis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių V skyriaus nuostatas dėl vadovavimo medžioklei, kadangi tokius nurodymus medžioklės metu tegali duoti lik medžioklės vadovas ir tokiu būdu pripažino, kad buvo prasižengimo vietoje ir jo laiku, kad pirmas pradėjo rodyti jam savo nepasitenkinimą ir kad pats pradėjo konfliktą su W. K. , tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Apelianto teigimu, teismas nutarime nurodo, kad išsiaiškino jog S. K. liepė W. K. važiuoti surasti varovą, žinojo, kad jis to daryti neturėjo teisės, tačiau neskaito, kad tai konfliktinė situacija ir kad joje būtent S. K. jau tuo yra pažeidėjas. Jo teigimu, teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, kadangi neteisingai jas suprato. Apeliantas nurodo, kad jis, kaip miško, kuriame medžioja S. K. , dalies savininkas, jokių pretenzijų niekam nėra pareiškęs, juo labiau asmeniškai S. K. , jo ir S. K. santykiai gal nebuvo patys draugiškiausi, tačiau ir nebuvo priešiški, ne jis, o S. K. yra konfliktinė asmenybė. Kadangi teismas manė kitaip, apelianto nuomone, ši padėtis taisytina. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas savo nutartyje neteisingai teigia, kad prie Svalios upelio konflikto metu buvo susirinkę klubo nariai, kadangi teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad toje vietoje, kai S. K. kibo prie sėdinčio mašinoje W. K. , tegalėjo būti kokie 6 klubo medžiotojai, tad kiti medžioklės dalyviai to konflikto ir negalėjo pastebėti, nes nebuvo susirinkę po žvėrių varymo iš savo vietų. Apelianto teigimu, teismas nesuprato bylos esmės, nes savo nutarime neteisingai mano, kad S. K. ir W. K. medžiotojų klubo (duomenys neskelbtini) vadovu prieš metus tapo V. P. , nors konflikto dieną medžiotojas V. P. tebuvo tik medžioklės vadovas, netapo juo prieš metus, niekada nebuvo ir gal net nebus medžiotojų klubo vadovu ateityje, nes juo yra išrinktas S. K. giminaitis pusbrolis V. K.. Kad teismas nesuprato bylos esmės ir todėl galėjo priimti neteisingą sprendimą, apelianto nuomone, įrodo ir nutarime išdėstyta klaidinga aplinkybė, jog V. P. yra S. K. giminaitis. Tikrumoje V. P. yra ne S. K. , o liudytojo byloje V. L. giminaitis, tikras jo pusbrolis. Apelianto nuomone, teismas tiesiog klysta savo nutarime tvirtindamas, kad liudytojas V. P. jokių konfliktų tarp medžiotojų negirdėjo, nes sužinojęs apie tai būtų nutraukęs medžioklę, kaip jos vadovas. Apelianto teigimu, teismo apklausos metu, V. P. paliudijo, kad susirinkus pietų, priėjo medžiotojas W. K. , pasiskundė S. K. netinkamu elgesiu, tačiau jis medžioklės nenutraukė, nes nepaskaitė to konfliktu. Mat jo manymu, kaip teigia apeliantas, konfliktas tarp medžiotojų tik tada būna, kai po muštynių atsiranda mėlynės. Todėl jis tik viešai perspėjo visus medžiotojus, pietaujančius prie laužo, kad jei dar pasikartos kažkokie nesusipratimai, kai kažkam kas nepatinka, nutrauks medžioklę ir pagal jį tuo incidentas baigėsi, nes jis negirdėjo kaip po to S. K. dar išvadino W. K. necenzūriniu žodžiu, nes W. K. pietavo nuošaliau nuo kitų medžiotojų. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nutarime mini liudytoją V. R. , nors toks liudytojas į teismą kviestas nebuvo, teisme nedalyvavo ir teisme apklausiamas nebuvo, todėl, apelianto teigimu, remtis išgalvotais liudytojų parodymais teismas neturėjo teisės ir todėl byloje priimtinas kitas sprendimas. Apeliantas nurodo, jog visa apklausų medžiaga rodo, kad konfliktų metu negalėjo visi dalyvavę medžioklėje matyti konfliktų: pirmo incidento prie Svalios upelio metu, kai ginkluotas S. K. įsikibo į W. K. drabužius ir jį tampė, buvo iš viso gal 6 žmonės ir tai ne visi matė konfliktą; antru variantu, kai S. K. , po V. P. perspėjimo nebekonfliktuoti, nes bus nutraukiama medžioklė, priėjo prie valgančio W. K. ir kitų medžiotojų su varovu, likusieji medžiotojai stovėjo prie laužo nuošaliau ir galėjo jo necenzūrinių žodžių, skirtų W. K. , negirdėti. Todėl remtis teismo sprendime, kad kažkas, buvęs toliau nuo įvykio, nepatvirtina konflikto buvimo, nes to negirdėjo, kai yra tiesioginiai liudytojai, patvirtinantys S. K. chuliganišką elgesį, apelianto teigimu, teismas neturėjo teisės. Apelianto nuomone, tai, kad daug liudytojais apklaustų medžiotojų parodė, jog nematė ir negirdėjo konfliktų, neįrodo, kad pačių konfliktų skirtingose vietose ir skirtingu laiku nebuvo visiškai. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai rėmėsi tik S. K. liudytojais, t.y. tais, kurie į teismą buvo iškviesti pačio S. K. iniciatyva, nors tiriant patį konfliktą S. K. apie tokius liudytojus teisėsaugininkams nebuvo pranešęs. Tai, apelianto nuomone, yra šališkumo požymis, nes pirminiai liudytojai, nors ir nėra W. K. draugai, apie konfliktą patvirtino iš karto net policijoje. Be to, kaip nurodo apeliantas, paskutiniame žodyje S. K. atsiprašė visų dalyvavusių teisme ir jo advokatas patikslino, kad atsiprašymo žodžiai skiriami ir W. K. . S. K. tam pritarė. Kadangi be kaltės oponento neatsiprašoma, teismas, apelianto nuomone, turėjo tai vertinti, kaip S. K. savo kaltės tiesioginį pripažinimą. Apeliantas nurodo, kad tiesioginiai konfliktų liudininkai savo parodymų teisme laikėsi. Nurodo, kad liudytojai W. K. , A. V. , B. S. teisme patvirtino, kad S. K. , neturėdamas tam įgaliojimų ir pažeisdamas medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, pradėjo kibti prie W. K. - gestais ir žodžiais reikšdamas nepasitenkinimą, bei apkaltindamas jį netinkamo varovo pasirinkimu, varovo pradanginimu ir neturėdamas tam teisės liepdamas W. K. ieškoti varovo apie tai neinformavus medžioklės vadovo ir negavus jo žodinio tam sutikimo, o šiam pradėjus tai daryti, S. K. pradėjo įžeidžiamai kibti prie W. K. - su šautuvu už nugaros puolė W. K. , įsikibo į jį rankomis, tampė, mėgino suduoti, bandė išplėšti iš automobilio ir sumušti, tačiau savo veiksmų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes W. K. atsigynė ir gindamasis nuvažiavo į kitą vietą, tai yra pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, t.y. padarė prasižengimą, numatytą ATPK 174 str. Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytojai W. K. , A. V. , A. Š. ir net A. P. teisme patvirtino, kad pietų metu, po medžioklės vadovo V. P. visų medžiotojų perspėjimo nutraukti konfliktus, nes priešingu atveju bus nutraukta medžioklė, ginkluotas S. K. priėjo prie jų asmeniškai ir išvadino W. K. necenzūriniu žodžiu ir tokiu būdu S. K. viešoje vietoje pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, t.y. padarė prasižengimą, numatytą ATPK 174 str. Kiti bylos liudytojai, apelianto teigimu, pirmą S. K. nedidelio chuliganizmo epizodą patvirtina savo parodymais apie medžioklės vadovo perspėjimą, o antrą S. K. nedidelio chuliganizmo epizodą nepaneigia, nes jis įvyko toliau nuo pietaujančių prie laužo, t.y. prie W. K. mašinos. Apeliantas nurodo, kad ir miške yra viešumas, jei jame susiburia keletas piliečių kartu ir dar su automobiliais, kuriems kibimas prie žmonių ir vartojimas necenzūrinių žodžių ar gestų jau yra viešosios tvarkos pažeidimas, trikdantis žmonių rimtį. Be to, aikštelė pietums yra tam specialiai ir sukurta medžiotojų pastangomis, kad joje galima būtų viešai susiburti ir bendrauti. O tvarka tarp medžiotojų, kurie yra ginkluoti medžioklių metu, yra dar greičiau reglamentuojama įstatymais ir taisyklėmis, nei paprastai tai esti normaliame civiliniame gyvenime. Todėl nematyti S. K. veiksmuose požymių veikos, numatytos ATPK 174 str., apelianto teigimu, yra daugiau nei teisinis nihilizmas. Apeliantas teigia, kad S. K. elgėsi netinkamai viešai prie visų nekreipdamas dėmesio ir į aplinkinių jausmus ar rimties poreikius, ciniškai negerbdamas tų kitų medžiotojų teisių į normalų poilsį medžioklėje ir pomėgio netrikdomą realizaciją, todėl, jo nuomone, S. K. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip nedidelis chuliganizmas ir S. K. už tai nusipelno įstatyme nustatytos bausmės, nes būtent tokiais veiksmais buvo sutrikdyta dalies medžiotojų asmeninė rimtis ir viešoji tvarka, - atsirado grėsmė nutraukti medžioklę, ir tokie S. K. veiksmai sukėlė W. K. neigiamas pasekmes, kadangi jis negali jaustis pilnaverčiu medžiotojų kolektyve, kai buvo S. K. pažemintas kitų akivaizdoje, pažemintas jo vyriškumo ir kiti jausmai. Apelianto teigimu, teismo sprendimas pats sau prieštarauja, nes pripažinusi konfliktą įvykusiu dėl asmeninių paskatų, savo rezoliucinėje dalyje nutarimas kalba apie tai, kad byla S. K. nutraukiama nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio.