Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H.G. skundą atsakovei valstybės įmonei „Registrų centras“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teigia, kad šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovės Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimo ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo (kuriuo buvo paliktas galioti 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimas). Nagrinėjamu atveju 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atsakovė nusprendė pareiškėjos prašymą įregistruoti juridinį faktą apie asmeninę nuosavybės teisę atmesti, kadangi duomenys apie Buto esančio (duomenys neskelbtini) savininką, įrašyti Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 10/76514, yra teisingi ir atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2003 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 (b. l. 20–22), buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjos ir jos buvusio vyro, kuria V.G. atsisakė visų savo ieškiniuose išdėstytų reikalavimų H. G., santuokoje įgytas turtas buvo padalintas lygiomis dalimis. Pareiškėjos nuomone, pagal teismo patvirtintą taikos sutartį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, Butas esantis (duomenys neskelbtini) jai priklauso asmeninės nuosavybes teise. Tokiu būdu, pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog jos prašymas dėl juridinio fakto įregistravimo VĮ „Registrų centras“ bus tenkinamas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.).

Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veikla registruojant nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, juridinius faktus, teikiant oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis yra laikoma viešojo administravimo veikla. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą, inter alia atsakovę, įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-233/2012, 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-525/2016).

Pagal Registro įstatymo 15 straipsnio nuostatas juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registruojami padarant šio straipsnio 2 dalyje numatytą žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše (Registro įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie šiuos juridinius faktus: 1) pirkimo–pardavimo sutartis; 2) mainų sutartis; 3) dovanojimo sutartis; 4) nuomos sutartis; 5) panaudos sutartis; 6) rentos sutartis; 7) bendrąją jungtinę nuosavybę; 8) nekilnojamojo daikto priskyrimą šeimos turtui; 9) sugyventinių turto bendrą naudojimą; 10) nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu; 11) įsiteisėjusius teismo sprendimus ir teismo nutartis, turinčius įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; 12) civilinių bylų dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 13) hipoteką; 14) sandoriuose numatytus daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymus; 15) išlaikymo iki gyvos galvos sutartis; 16) įregistruoto nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo areštą; 17) nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; 18) nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje; 20) kitus juridinius faktus, jei jų registravimą Registre numato įstatymai.

Taigi, kaip matyti iš aktualaus teisinio reglamentavimo, Nekilnojamojo turto registre registruojamas ne bet koks juridinis faktas, o tik tas, kuris yra nurodytas Registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, atlikdamas juridinių faktų registracijos procedūrą, turi bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant juridinius faktus patikrinti, ar pateikti dokumentai yra pagrindas įregistruoti juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-205-442/2019). Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nekonstatuoja vertinamųjų faktų, netikrina civilinių teisinių santykių dalyvių sudaromų sandorių teisėtumo, tikrosios sandorių šalių valios ir pan., kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenų įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant tokio pobūdžio duomenis patikrinti teisinį duomenų atsiradimo, keitimo ir (ar) pasibaigimo pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas tiria juridinių faktų atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 192/2010; LVAT 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012; kt.).

Vadovaujantis Registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, asmuo, pageidaujantis Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinius faktus, kartu su prašymu turi pateikti dokumentus, nurodytus šio įstatymo 22 straipsnyje, patvirtinančius prašomų įregistruoti juridinių faktų atsiradimą.

Registro įstatymo 29 straipsnis numato, kad Registro tvarkytojas atsisako įregistruoti juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustato, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų (Registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktas) ar įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti Nekilnojamojo turto registre (Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktas).

Teismas pažymi, jog byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas Nr. 10/76514 (b. l. 27) patvirtina, jog pareiškėjos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – Butą esantį (duomenys neskelbtini) su rūsiu, įregistruotas 1994 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-4564 (b. l. 26) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-30647-155/2013 pagrindu (b. l. 24–25). Minėtuose dokumentuose nėra nurodyta, jog Butas esantis (duomenys neskelbtini) su rūsiu buvo įgytas asmeninės nuosavybės teisės pagrindu. Byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių šį juridinį faktą. Tokiu būdu, teismui nėra pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. 10/76514 duomenimis, jame pateikta informacija teisinga bei įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėja prašymą dėl juridinio fakto registravimo, grindė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 (b. l. 20–22). Šiuo atveju teismas pritaria atsakovės pozicijai, jog minėtoje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartyje buvo sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalijo klausimas. Ši byla tarp H. G. ir V. G. buvo užbaigta taikos sutartimi, kuria V. G. atsisakė visų savo ieškiniuose išdėstytų reikalavimų H. G.. Taikos sutartimi nuspręsta padalinti tarp V. G. ir H. G. santuokoje įgytą turtą lygiomis dalimis, t. y. priteisti V. G. Bute esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamajį 13,25 kv. m ploto kambarį ir 2,82 kv. m tamsų kambarėlį, priteisti V. G. iš H. G. 4 323,50 Lt kompensaciją už pagal įstatymą priklausančią likusią dalį gyvenamojo ploto, bendrojo ploto naudojimo patalpas Bute esančiame (duomenys neskelbtini), padalinti lygiomis dalimis. Teismas minėtoje byloje taip pat pripažino Butą esantį (duomenys neskelbtini) privatizuotą 1992 m. rugsėjo 14 d. ir registruotą pareiškėjos vardu, buvusių sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe. Taikos sutartimi V. G. pareiškė, kad nebeturi ir ateityje nebeturės jokių turtinių ar kitokių pretenzijų į pareiškėjai priklausantį Butą esantį (duomenys neskelbtini) ir jokį kitokį jai priklausantį turtą. V. G. taip pat sutiko, kad Butas esantis (duomenys neskelbtini) liktų pareiškėjos nuosavybėje. Tuo pačiu H. G. įsipareigojo V. G. sumokėti 7 000 Lt kompensaciją už jo įnašą investiciniais čekiais į Butą esantį (duomenys neskelbtini), per 2 savaitės laiko, kai H. G. parduos jį, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos. Tačiau minėtoje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 (b. l. 20–22), tiek joje patvirtintame taikos sutarties tekste, apie Butą esantį (duomenys neskelbtini), duomenų nėra.

Pažymėtina, kad 1994 m. liepos 1 d. sudarant Buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje, tiek CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis) nustatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2002; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Taigi, nors butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1994 metais, dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Pareiškėjai ir jos sutuoktiniui V.G. 1996 m. lapkričio 5 d. (b. l. 19) nutraukiant santuoką nebuvo nustatytos prievolės pasidalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą, todėl ginčo buto teisinis režimas liko nenustatytas. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 buvo patvirtinta tarp buvusių sutuoktinių sudarytą taikos sutartis dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, kurioje nurodyta, kad ieškovas ir atsakovė santuokoje įgytą turtą pasidalina lygiomis dalimis, konkrečiai nustatant buto, esančio (duomenys neskelbtini), pasidalinimo sąlygas, nurodant, kad V. G. neturės jokių pretenzijų į 15 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jokį kitokį H. G. priklausantį turtą. Tačiau kaip jau paminėta anksčiau, Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas pareiškėjai esant santuokoje, todėl pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, preziumuojama, kad toks turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir negalima daryti išvados, kad minėtas butas asmeninės nuosavybės teise priklausė H. G. Taip pat pažymėtina, kad minėta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 nebuvo konkrečiai įvardintas Buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo būdo. Taigi šio ginčo atveju neegzistuoja joks rašytinis įrodymas, kuriame būtų užfiksuotas konkretus buvusių sutuoktinių susitarimas dėl Buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinio režimo nutraukus santuoką ir patvirtinus taikos sutartį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Taigi, teismas vertina, jog pareiškėja tiek atsakovei teikdama prašymą dėl juridinio fakto registravimo, tiek teismui nepateikė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, jog Butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėja įsigijo asmeninės nuosavybės teise, ar kad minėtas Butas, esantis (duomenys neskelbtini), jai asmeninės nuosavybės teise priklauso Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 pagrindu.

Tokiu būdu atsakovė pagrįstai sprendė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03, nėra tinkamas prašomo įregistruoti juridinio fakto pagrindas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes. Tiek atsakovės Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. rugsėjo 10 d., tiek atsakovės Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimai pripažintini pagrįstais ir teisėtais, todėl juos naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjos reikalavimas priimti naują sprendimą, t. y. įpareigoti atsakovę Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-69-06/03 pagrindu, įregistruoti juridinį faktą, t. y. jog Butas esantis (duomenys neskelbtini), priklauso pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise, laikomas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus (2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimas). Teismui konstatavus minėtų sprendimų teisėtumą, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos H.G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.