- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- A-756-1630-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03804-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. (G. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. V. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-7)15PR-407 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui G. V. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Gruzijoje jis buvo persekiojamas, todėl bijo grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėją dėl skolos nebaudžiamas persekioja buvęs verslo partneris. Į Gruzijos teisėsaugos organus pareiškėjas nesikreipė, nes jų veikla yra neefektyvi. Šias aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs prieglobsčio prašyme. Tačiau atsakovas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio, motyvuodamas tokį sprendimą tuo, kad pareiškėjas, turėdamas asmeninių problemų, turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises teisiniu būdu, bet šia teise nepasinaudojo. Atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi asmeniui prieglobstis gali būti suteikiamas tuomet, jei galima įrodyti, kad valstybė, tarptautinės organizacijos negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba smurto, nesiima priemonių kaltiems asmenims persekioti ir nubausti. Atsakovo naujausia 2010 m. liepos 9 d. pažyma Nr. GEO 15/6-6-19 apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį Gruzijoje patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo verta kreiptis į Gruzijos teisėsaugą. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad: „Teismai reguliariai patiria vykdomosios valdžios spaudimą. Kaip teigia Valstybinio gynėjo tarnyba, baudžiamosiose bylose teismai tinkamai neįgyvendina teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip yra numatyta Europos žmogaus teisių konvencijoje. Dauguma EŽTT sprendimų, nepalankių Gruzijai, kalba būtent apie šios teisės pažeidimą. NVO skundžiasi, kad teismai tik patvirtina prokurorų sprendimus ir kad vykdomoji valdžia daro neteisėtą įtaką teismams. Nevyriausybinės organizacijos yra išreiškusios nuogąstavimus dėl paskutinių patvirtintų teisėjų kandidatūrų, nes jiems trūksta patirties ir žinių, kad galėtų veikti nepriklausomai. Didžioji dalis visuomenės vertina teismą kaip labiausiai korumpuotą instituciją.“
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB (Kvalifikacinė direktyva) 6 straipsnį, persekiojimas laikomas pagrindu prieglobsčiui suteikti tik tada, kai persekiojimą vykdo valstybė, valstybės dalį valdančios organizacijos arba nevalstybiniai dalyviai, kai valstybė negali suteikti apsaugos. Tokiu atveju būtina įrodyti, kad persekiojimo dalyviai veikė įgyvendinant valstybės jiems suteiktas teises arba kad valstybė buvo informuota apie dalyvių vykdomą veiklą, tačiau neatliko ar nenorėjo atlikti jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokio pobūdžio veiksmų. Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisiniu būdu – kreipdamasis į Gruzijos teisėsaugos bei kitas valdžios institucijas. Tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė pagalbos į jokias kilmės valstybės institucijas dėl jo žmogaus teisių pažeidimų, nereiškia, kad Gruzija negalėjo suteikti tinkamos veiksmingos apsaugos ir apginti jo teisių. Ar persekiojimo baimė yra pagrįsta, vertinama atsižvelgiant į kiekvieno individualaus atvejo aplinkybes. Pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius. Tokia priemonė turi būti pagrįsta aplinkybėmis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Pateikti įrodymus, reikalingus nurodomų faktų ir aplinkybių teisingumui įvertinti, privalo prieglobsčio prašytojas. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad Gruzijoje teismai patiria vykdomosios valdžios spaudimą dėl eilinių gruzinų tautybės asmenų. Bendro pobūdžio informacija, kuri nėra susijusi su paties pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu teikiama informacija, negali būti laikoma patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas. Vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16.3 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, gavęs prieglobsčio prašymą ir kitus su juo susijusius dokumentus, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautus įrodymus bei prireikus atlikęs papildomą prieglobsčio prašytojo apklausą, nustato ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. ar prieglobsčio prašymas akivaizdžiai neatitinka šio Aprašo 66 punkte nustatytų kriterijų, nes: jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo (16.3.1 punktas); jis paremtas apgaule (16.3.2 punktas); piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka (16.3.3 punktas). Aprašo 17.3 punkte (2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. IV-169 redakcija) nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikęs šio aprašo 16 punkte nurodytą tyrimą, pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 76 ir 77 straipsnius surašo motyvuotą išvadą, kurios pagrindu Migracijos departamentas, vadovaudamasis nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis, priima sprendimą nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir grąžinti ar išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos arba pavesti prieglobsčio prašymą priėmusiai institucijai ar Užsieniečių registracijos centrui, jeigu prieglobsčio prašytojas yra jame laikinai apgyvendintas arba sulaikytas, įpareigoti prieglobsčio prašytoją, atvykusį į Lietuvos Respubliką ar buvusį joje teisėtai, išvykti iš Lietuvos Respublikos, jei nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atvyko iš saugios kilmės valstybės arba jo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Pareiškėjas savo persekiojimą ir negalėjimą grįžti į kilmės valstybę argumentuoja buvusio verslo partnerio kerštu bei grasinimais dėl negrąžintos skolos. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 6 straipsnį, persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie: a) valstybė; b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apsaugą gali suteikti: a) valstybė; b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apsauga paprastai suteikiama, kai šio straipsnio 1 dalyje minimi teikėjai imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodamos veiksminga teisine sistema persekiojimo ar smurto veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos, o prašytojas gali gauti tokią apsaugą.
Ši ES teisės norma yra inkorporuota į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintą Aprašą, pagal kurio 2 punktą persekiojimo (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme) arba smurto (dėl kurio suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį) dalyviais laikomi: valstybė; valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo arba smurto dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba smurto, tad reiktų laikyti, jog pareiškėjui grasina nevalstybinis persekiojimo dalyvis. Šiuo atveju smurto, vykdyto pareiškėjo atžvilgiu, dalyvis buvo nevalstybinis, todėl pareiškėjas, siekdamas tarptautinės apsaugos, turėtų įrodyti, kad jis kilmės šalyje dėl persekiojimo ar smurto kreipėsi į valstybę ir prašė imtis pagrįstų priemonių persekiojimui ar smurto veiksmams užkirsti, o valstybė negalėjo arba nenorėjo suteikti tokią apsaugą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai laikė, jog nagrinėjamu atveju nėra priežasčių, dėl kurių G. V. reikėtų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-7)15PR-407 ir įpareigoti Migracijos departamentą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
Pareiškėjas nurodo, kad kilmės valstybėje jis buvo ir bus persekiojamas kreditoriaus. Kadangi Gruzijos teisėsauga yra korumpuota, pareiškėjas negali savo kilmės valstybėje gauti tinkamos apsaugos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Aprašo 66.1 punkte nurodyta, kad persekiojimas, kurį vykdė ne valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos, gali būti pripažintas pagrindu suteikti pabėgėlio statusą asmeniui, jeigu valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos neįstengė ar negalėjo užtikrinti jo apsaugos nuo tokio persekiojimo. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas būtent valstybės neveikimu. Tačiau teismas nagrinėjamu atveju rėmėsi Tarybos direktyvos 2004/83/EB 7 straipsnio 2 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybės apsauga paprastai suteikiama, kai valstybė ar nevalstybiniai dariniai imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodamos veiksminga teisine sistema persekiojimo ar smurto veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos, o prašytojas gali gauti tokią apsaugą. Teismas taip pat rėmėsi Aprašo 2 punktu, kuriame nurodyta, kad persekiojimo dalyviais laikomi nevalstybiniai dariniai, kai galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo arba smurto dalyviai negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba smurto. Vadovaudamasis aukščiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog kilmės valstybėje pareiškėjas privalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas ir įrodyti, kad apsauga nuo persekiojimo suteikta nebuvo. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą turėjo būti nustatyta, ar prašytojas gali gauti minėtą apsaugą, ar valstybė gali ir nori suteikti tokią apsaugą. Atsakovo 2010 m. liepos 9 d. pažymoje apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį Gruzijoje nėra informacijos, leidžiančios atsakyti į šiuos klausimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia Migracijos departamento 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-7)15PR-407, kuriuo nuspręsta nesuteikti Gruzijos piliečiui G. V.: 1) laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas; 2) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), kadangi jis neatitinka 1951 m. Ženevos Konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.
Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo normoje išvardintos pabėgėlių statuso suteikimo sąlygos iš esmės yra identiškos Ženevos konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grindžia tuo, kad kilmės valstybėje jį persekioja buvęs verslo partneris dėl skolos. Į Gruzijos teisėsaugos organus jis nesikreipė, nes, pareiškėjo nuomone, šių institucijų veikla yra neefektyvi, Gruzijos teisėsauga korumpuota, tad gauti tinkamos apsaugos jis negalėtų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 straipsnio 1 dalis); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė tokios baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų ar kitos patikimos informacijos, duodančių pagrindą išvadai, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo, smurto ar kitų žmogaus teisių pažeidimų, susijusių su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politinėms pažiūroms. Esminiai pareiškėjo argumentai yra susiję su tuo, kad Gruzijoje jis negalįs gauti tinkamos apsaugos nuo jį persekiojančio ir jam grasinančio kreditoriaus. Migracijos departamentas, remdamasis 2010 m. liepos 9 d. pažyma Nr. GEO 15/6-6-19 „Apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį Gruzijoje“ (Užsieniečių registracijos centro byla GEO 0320, b. l. 25–31) bei visuotinai prieinamais šaltiniais, pagrindė objektyvių duomenų, jog Gruzijos teisinė sistema neveiksminga ir nepajėgi nustatyti smurto prieš šalies piliečius veiksmų, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už tokius veiksmus, nebuvimo faktą. Pats pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje jis negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo nevalstybinių subjektų prieš jį vykdomų teisės pažeidimų, nepateikė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo pareiškėjui jo kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė objektyvios informacijos, kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo realiai įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Gruzijos valstybinės institucijos pagal pareiškėjo kreipimąsi negalėjo ar nenorėjo suteikti reikalingą jam apsaugą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas yra bandęs kreiptis į jo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, todėl nesant kitų pagrįstų duomenų apie galimą institucijų neveikimą, pareiškėjo argumentai dėl tikėtino teisėsaugos institucijų neveikimo laikytini nepagrįstais.
Įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo kilmės valstybėje yra tam tikrų humanitarinio ir socialinio pobūdžio problemų, savaime nereiškia, jog bus suteikiamas prieglobsčio statusas ar papildoma apsauga. Be to, pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra Tbilisi miestas (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 4-8), kuris pripažįstamas saugiu šalies regionu (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 25-31).
Pareiškėjas nepateikė objektyvios informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad į kilmės šalį jis nenori grįžti dėl ekonominių problemų. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai: Prieglobsčio prašytojo duomenys (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 3–10, 18-24), Migracijos departamento išvada (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 32–35) ir kita. Anksčiau išanalizuotos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. V. (G. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.