Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo bausme šešiolikai metų;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmuosius trejus metus bausmę paskirta atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu E. U. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš E. U. priteista G. B. 220 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš E. U. priteista Z. T. 7533 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš E. U. priteista nukentėjusiosioms Z. T. ir R. R. po 50 000 Lt kiekvienai neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. U. priteista valstybei 2100 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Iš E. U. priteista nepilnametės R. R. išlaikymui po 200 Lt periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki R. R. pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Priteistų lėšų tvarkytoja paskirta Z. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. U. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 9 d. apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu su I. D., tyčia du kartus ranka sudavė ant suoliuko sėdinčiai nukentėjusiajai į galvą, paėmęs už plaukų nuvertė ant grindų bei kojomis įspyrė ne mažiau dešimt kartų į galvą, pilvą, sėdmenis, juosmenį, tada, paėmęs I. D. už plaukų, ištempė į lauką bei tempė ją iki (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusiajai kojomis spyrė į galvą, pilvą, krūtinę, kojas, nugarą, šonus ne mažiau kaip dvidešimt aštuonis kartus, po to rankomis sudavė jai ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį, po to įdėjo I. D. į karutį ir nuvežė į namą, esantį (neskelbtini), taip viso itin žiauriai, intensyviai sudavė nukentėjusiajai 46 smūgius, padarydamas I. D. nubrozdinimus kaktos dešinėje, dešiniame skruoste, dešiniame žande-lūpose, dešinės ausies kaušelyje, pasmakrėje, lūpų kairiojo kampo srityje, dešiniame sėdmenyje, nugaroje, juosmenyje, kryžkaulio srityje, kairėje šlaunyje ir dešiniame kelyje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, veide, dešinės ausies kaušelyje, pasmakrėje, krūtinėje, pilve, klubinėse srityse, gaktoje, kairiame petyje, alkūnėse, plaštakose, šlaunyse, keliuose ir dešinėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju ir minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimą, dešiniųjų IV-V šonkaulių lūžimą, kraujosruvą didžiojoje taukinėje, kas sukėlė nukentėjusiajai itin dideles kančias, nes žalojimas vyko ilgą laikotarpį, keliose skirtingose vietose ir ko pasėkoje nukentėjusioji mirė, taip tyčia itin žiauriai nužudė I. D..

E. U. nuteistas ir už tai, kad 2012 m. kovo mėn. pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, name, esančiame (duomenys neskelbtini), G. B., esant bejėgiškoje būklėje dėl girtumo, nuo jo vienos rankos numovė auksinį žiedą 250 Lt vertės, nuo kitos rankos numovė kitą auksinį žiedą 400 Lt vertės, padarydamas G. B. 650 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios I. D. veiksmų, jos gyvenimo būdo. Bylos duomenimis bei liudytojų parodymais nustatyta, jog nukentėjusioji buvo visiškai degradavusi asmenybė, sistemingai girtuokliaujanti ir gyvenanti asocialiai, su dukra negyveno, dukters globa buvo nustatyta jos motinai, iš I. D. buvo priteistos neįgaliai dukrai išlaikymo išlaidos.

Be to, nuteistojo nuomone, jo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo – ryte radęs lovoje gulinčią galimai mirusią I. D., apeliantas ėmėsi veiksmų išvengti sunkesnių padarinių, t. y. kvietė greitąją medicinos pagalbą, informavo policiją ir norėjo išvengti negrįžtamų pasekmių, turi būti pripažįstama atsakomybę lengvinančią aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 1 p.).

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. U. apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas, nustatydamas E. U. kaltę, klaidos nepadarė, teisingai įvertino įrodymus ir tinkamai išsprendė nusikalstamos veikos tyčia nužudžius I. D. kvalifikavimo, bausmės skyrimo klausimus. Pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes tinkamai kvalifikavus nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, ką apeliantas neginčija, paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tenkinti apelianto prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija laiko, kad E. U. už tyčinį nužudymą, padarytą itin žiauriai, teismas paskyrė bausmę, laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų, bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str. 2 d.). Nustatęs atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgęs į tai, kad anksčiau teistas penkis kartus, o tai, teismo nuomone, rodo, kad E. U. jokių išvadų nedaro, yra linkęs nusikalsti, padarytos nusikalstamos veikos padariniai neatitaisomi – atimta žmogaus gyvybė, neatlyginta padaryta žala, teismas paskyrė už šią veiką laisvės atėmimo bausmę 16 metų. Akivaizdu, kad paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dydis viršija straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, kuris prilygsta 14 metų. Laikyti tokio dydžio bausmę pernelyg griežta nėra teisinio pagrindo.

Ginčydamas paskirtos bausmės dydį, nuteistasis E. U. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino dviejų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, buvimo. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Savo prašymą apeliantas grindžia savo veiksmais, kai po nusikalstamos veikos padarymo – kitos dienos rytą radęs lovoje galimai mirusią I. D., ėmėsi veiksmų išvengti sunkesnių padarinių, t.y. kvietė greitąją medicinos pagalbą, informavo policiją. Pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismų praktikoje būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykio eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinė nutartis Nr. 2K-39-2007). Bylos duomenys patvirtina, kad E. U. kvietė greitąją medicinos pagalbą, policiją, tačiau jo pagalba buvo aiškiai pavėluota – nukentėjusioji buvo mirusi (t. 3, b. l. 71 ). Turėdamas galimybę bandyti suteikti sužalotai I. D. pagalbą anksčiau, nuteistasis sunkiai sužalotą karučiu nuvežė pas draugą, ryte atsikėlęs nuėjo tęsti išgertuvių. Taigi, nuteistasis nesiėmė jokių savalaikių aktyvių veiksmų, kuriais siektų užkirsti kelią nukentėjusiosios mirčiai. Nebuvo pagrindo teismui esamomis sąlygomis svarstyti klausimo dėl BK 59 straipsnio1 dalies 1 punkte esančios teisės normos pritaikymo.

Teismų praktikoje laikoma, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio byloje priėmimo. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan. ). E. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu dėl jam inkriminuoto tyčinio nužudymo nepripažino esminių byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių- teigė, kad patalpoje spyrė tik keletą kartų ir tik į sėdmenis, nugarą, šonus (pagal bylos duomenis spyrė ne mažiau dešimties kartų ir į galvą), bandė nukentėjusiąją tempti už plaukų į lauką, bet girtas nepajėgė, paėmė už nugaros ir tempė (pagal bylos duomenis paėmęs už plaukų ( patalpoje rastas išrautas kuokštas plaukų) nukentėjusiąją ištempė į lauką ir vilko žeme 50 metrų iki (duomenys neskelbtini)), gulinčiai kumščiu sudavė 5 kartus, įspyrė 3-4 kartus (pagal bylos duomenis spyrė į galvą, pilvą, krūtinę, kojas, nugarą, šonus ne mažiau 28 kartų, po to rankomis sudavė nemažiau 5 smūgių į galvą), t. y. nepripažino visų smūgių ir neigė veiksmų žiaurų pobūdį. Nuteistojo dalinis prisipažinimas nepasižymėjo nuoširdžiu gailėjimusi dėl veikos. Tokio turinio prisipažinimas nepripažinus teismo inkriminuotų smūgių visumos ir kitų aplinkybių, iš tikrųjų yra dalinis ir akivaizdžiai nulemtas surinktų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų. Teismui nebuvo pagrindo pripažinti esant E. U. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Patenkinti apelianto prašymą paskirti jam baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepaaiškėjo jokių naujų duomenų teigiamai apibūdinančių nuteistojo asmenybę ar rodančių mažesnį veikos pavojingumą, kurie turėtų lemiamos reikšmės bausmės sušvelninimui. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinė nutartis Nr. 2K-320/2007). E. U. didesnės nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis, bausmės paskyrimas nepažeidžia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bausmės dydžio apskaičiavimo metodo. Pažymėtina, kad E. U., kuris anksčiau jau buvo teistas už tyčinį žmogaus nužudymą, ir teistumui neišnykus tyčia itin žiauriai nužudė antrą žmogų, nesant jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, esant atsakomybę sunkinančiai , paskirti mažesnę už vidurkį bausmę nėra teisinio pagrindo. Nuvertinti nukentėjusiosios I. D. gyvybę vien dėl to, kad ji buvo asociali, ir paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, taip pat nėra pagrindo. Kiekvieno žmogaus gyvybė pagal įstatymą vienodai vertinga ir ginama. Antra vertus, iš bylos duomenų žinoma, kad nuteistasis jos gyvenimo būdą toleravo ir pats ne kitaip gyveno.

Apeliaciniame skunde pateikti argumentai neteikia pagrindo nuosprendį pakeisti.

Iš E. U. priteistinos išlaidos (330 Lt), kurias valstybė turėjo teikdama antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiosioms Z. T. ir R. R. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 106 str. 2 d. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. U. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš E. U. valstybei 330 Lt (tris šimtus trisdešimt litų) išlaidų už nukentėjusiųjų Ž. T. ir R. R. advokato darbo apmokėjimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.