Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios bendrovės „Talas“ bei atsakovo A. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-486-413/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Talas“ ieškinį atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys E. M., uždaroji akcinė bendrovė „Techvitas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo bei atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu padarytos žalos atlyginimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.).

Dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti žalos atlyginimo, kai įmonės administracijos vadovas pažeidžia pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo

Apeliantas kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad šioje byloje netaikytina ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, kadangi dėl nuostolių kreipėsi ne kreditoriai, o bankroto administratorius. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pozicija. Klausimas, kas laikytinas tinkamu subjektu pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai bendrovės vadovas pažeidžia pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kasacinio teismo praktikoje yra išsamiai išnagrinėtas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje UAB „Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K., N. K., bylos Nr. 3K-3-228/2011). Nors minėtoje teisės normoje nėra nurodytas subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį dėl žalos, kurią patyrė kreditoriai, atlyginimo, tačiau kadangi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.), tai jis ir yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Be to, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai iš esmės sutampa ir neturėtų būti supriešinami. Tokia nuostata grindžiama tuo, kad bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įmonės bankroto administratorius laikytinas tinkamu ieškovu byloje dėl žalos atlyginimo.

Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.

Kadangi įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams.

Įmonės, kaip verslo subjekto, komercinę sėkmę lemia nuolatinė strategiškai numatyta ir neviršijanti normalios gamybinės–ūkinės verslo rizikos valdymo organų veikla. Dėl to, sprendžiant, ar valdymo organų nariai tinkamai atliko pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jiems tenkančias pareigas, būtina tirti ir vertinti ne tik atitinkamu laikotarpiu priimtus konkrečius sprendimus (atliktus veiksmus), kaip tokius, bet ir jų visumą, t.y. vertinti visą juridinio asmens veiklos laikotarpiu valdymo organų vykdytą veiklą. Sisteminis valdymo organų priimtų ir įgyvendintų sprendimų (plačiąja prasme) naudingumo bendrovei (ypač jos galimybei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams) įvertinimas suteikia galimybę nustatyti, ar bendrovė buvo valdoma efektyviai ir ar buvo veikiama jos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje bylije BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013).

Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. įmonė veiklą vykdė sėkmingai, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Talas“ iškėlimo atsirado nuo 2005 m. Nustatyta, kad 2006 m. 50 procentų UAB „Talas“ akcijų buvo parduota R. P. įmonei „Techvitas“ (t. 1, b.l. 22), o 2007 m. pastaroji įmonė perleido savo akcijas E. M. (t. 1, b.l. 29), todėl nagrinėjant žalos, jeigu ji padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, atlyginimo klausimą, turi būti sprendžiamas ir įmonės savininkų atsakomybės klausimas. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šią pareigą įstatymas nustato atskirai įmonės vadovui bei savininkui (savininkams), taigi bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į UAB „Talas“ savininkų vaidmenį bendrovės veikloje, jų atliktus veiksmus, kitas reikšmingas su valdymo organų pareigų atlikimu susijusias aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonė veikė praktiškai iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio. Todėl teismui, be pareigos nustatyti, kokie atsakovo, kaip įmonės vadovo veiksmai neatitiko protingos verslo rizikos, kilo pareiga nustatyti priežastinį ryšį tarp iki įmonei vadovavusių asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Dėl žalos dydžio nustatymo

Kasacinio teismo išvada, kad žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, lemia tai, kad, nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Kitaip tariant, žala, reiškiant reikalavimą dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo, laikoma ne bendra kreditorių patvirtintų reikalavimų suma, o nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Iš ieškinio matyti, kad ieškovas žala laiko UAB „Talas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydžiui nustatyti, reikia tikrinti, ar tuo metu, kai atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Talas“ turėjo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų, ir kiek jie padidėjo dėl to, kad atsakovas nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, tuo pačiu pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Bankrutuojančios įmonės skolų kreditoriams apimties vertinimas, kaip žalos įmonei nustatymo kriterijus, taikytas ir ankstesnėje Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, iš kur kildinama žala ir kas ją sudaro. Pagal CPK 178 straipsnį šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovui tenka pareiga pagrįsti ieškinio reikalavimus, t.y. nurodyti, kokią žalą patyrė įmonė dėl to, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kiek kreditorinių reikalavimų turėjo įmonė, kai atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kiek šie kreditoriniai reikalavimai padidėjo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo (2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Talas“ įsiteisėjo 2010 m. kovo 18 d.). Be to, sprendžiant įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimą, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo analizuota įmonės vadovo atlyginimo dydžio, naujų darbuotojų 2008-2009 m. priėmimo, 16 000 Lt honoraro išmokėjimo už teisines paslaugas, kitiems asmenims išmokėtų sumų ir kitų įmonės vadovo veiksmų pagrįstumas, tačiau neaišku, kokiu tikslu tai buvo analizuojama. Iš sprendimo motyvų matyti, kad ieškinyje nurodomas žalos dydis nesiejamas su šiais sandoriais. Taigi pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti ieškovo poziciją, ar minėtais atsakovo sandoriais buvo siekiama įrodyti įmonei padarytą žalą, ar papildomai įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus ir nesąžiningumą.

Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu

Pažymėtina, kad siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė, nuo kurio momento atsakovui atsirado prievolė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei nevertino, nuo kurio momento įmonė nebevykdė įsipareigojimų, o pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgiant į UAB „Talas“ balansus už 2005 m., 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir skaičiuojant aritmetiškai, per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų sumos viršija pusę į įmonės balansų įrašyto turto vertės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, todėl ieškovas, turėtų įrodyti aplinkybę, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai), viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2005 m. įmonė buvo nemoki, tačiau tokios išvados prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams, t.y. pagal 2006 m. balansą įmonės turimi įsipareigojimai neviršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Minėtu ataskaitiniu laikotarpiu UAB „Talas“ turto turėjo už 175 792 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė tik 33 819 Lt (t. 1, b.l. 26-27) Be to, iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė veiklą vykdė sėkmingai (t. 1, b.l. 28). Šios aplinkybės paneigia, kad atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2005 m.

Taip pat pažymėtina, kad svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nesant pakankamai duomenų, ar buvo vykdoma normali ūkinė veikla, ar įmonės vadovo sudaryti sandoriai lėmė nepagrįstą žalos atsiradimą, šioms aplinkybėms išsiaiškinti gali būti pasitelkiamos ekspertizės išvados.

Nagrinėdamas bankroto bylas ir spręsdamas dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeisti kreditorių interesai, todėl turi būti aktyvus, patikrinti reikalavimo pagrįstumą, o esant abejonių, pareikalauti papildomų duomenų. Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. V. ir kt. v. G. A. ir kt., bylos Nr.3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr.3K-3-218/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles (CPK 185 str.), neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl jų nepasisakė, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, neužtikrino byloje viešojo intereso apsaugos ir neatskleidė šios bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų, nes dėl faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Taigi, esant šioms aplinkybėms, skundžiamas sprendimas naikintinas ir perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.