- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-514-478/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-49129-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Jaliniauskas, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- K. U.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Algirdo Remeikos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. U. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje bei 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, K. U. skirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir skirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, K. U. skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su 2016 m. birželio 17 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir skirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose.
K. U. į bausmės laiką įskaityta jo pagal 2016 m. birželio 17 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį atlikta bausmės dalis.
AB „Lietuvos geležinkeliai“ civilinis ieškinys tenkintas pilnai 22,76 Eur (dvidešimt dviejų eurų 76 ct) sumai, šią sumą išieškant iš K. U..
Po nuosprendžio paskelbimo K. U. panaikinta šioje byloje jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
K. U. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. spalio 11 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinės ketvirto aukšto pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai A. Š. priklausantį 220 Eur vertės televizorių „TV STAR“ ir tuo nukentėjusiajai A. Š. padarė 220 Eur turtinę žalą.Be to, jis 2016 m. spalio 11 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kauno regiono stočių skyriuje, (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, pro neužrakintas duris įsibrovė į tarnybinę patalpą, iš kurios pagrobė svetimą turtą – AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausantį turtą: 282,38 Eur vertės nešiojamą radijo stotį „Motorola DP4400TNT0376“, 47,79 Eur vertės mikrofoną-garsiakalbį, 479,91 Eur vertės rankinę GSM-R radijo stotį ir 22,76 Eur vertės įkraunamą žibintą. Tokiais savo veiksmais K. U. AB „Lietuvos geležinkeliai“ padarė 832,84 Eur turtinę žalą.Apeliaciniame skunde nuteistasis K. U. prašo iš naujo peržiūrėti baudžiamąją bylą bei jo atžvilgiu priimtą Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendį, nes jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Jis savo kaltę pilnai pripažįsta, gailisi padaręs nusikalstamas veikas, be to, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nukentėjusiesiems žalos beveik nepadaryta, tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ padaryta 22,76 eurų žala, kurią sutinka atlyginti. Dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme K. U. nepageidauja ir prašo apie priimtą sprendimą jį informuoti raštiškai.Atsiliepime į K. U. apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kaip teisėtą bei pagrįstą.Nuteistojo K. U. apeliacinis skundas atmetamas.Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai K. U. pripažino kaltu ir jo nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliaciniame skunde neginčijamos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo paskirta realia laisvės atėmimo bausme, todėl šiuo klausimu (dėl bausmės individualizavimo) apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nuosprendį.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. U. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė nuteistajam K. U. paskirta teisingai.Skirdamas bausmę nuteistajam K. U., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi), į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus ir vienas apysunkis nusikaltimas, abu nusikaltimai buvo užbaigti), kaltės formą ir rūšį (veikta tiesiogine tyčia), į nuteistojo asmenybę (nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, anksčiau teistas dešimt kartų, turi galiojančių administracinių nuobaudų). K. U. padarė dvi tyčines, savanaudiškas nusikalstamas veikas, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau ne kartą įvykdytus analogiškus turtinio pobūdžio nusikaltimus, t. y. vagystes (t. 1, b. l. 115-126, 130-133). Iš byloje esančios pažymos apie galiojančias nuobaudas (t. 1, b. l. 134-149) matyti, kad K. U. taip pat nuolat daro tyčinius administracinius nusižengimus. Jam skirtos piniginės baudos bei trumpalaikis administracinis areštas nebuvo efektyvios poveikio priemonės. Nors apeliantas yra jauno, darbingo amžiaus, tačiau iki nuteisimo skundžiamu nuosprendžiu jis niekur nedirbo, pragyvenimui užsidirbdavo iš neteisėtos veiklos – vagysčių darymo. Sodros duomenimis nuteistasis yra dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šioje darbovietėje neišdirbo nei kelių savaičių (t. 1, b. l. 152), iki nuteisimo darbo biržoje jis užsiregistravęs nebuvo, pozityvaus užimtumo nesiekė (t. 1, b. l. 153). Aptartos aplinkybės K. U. kaip asmenį charakterizuoja itin neigiamai, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir jo polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas už padarytus nusikaltimus pagrįstai jam skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą - laisvės atėmimo bausmę. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, o BK 178 straipsnio 2 dalyje – iki šešerių metų. K. U. už šiuos nusikaltimus paskirtos bausmės mažesnės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Apylinkės teismas įvertino nuteistojo prisipažinimą bei apgailestavimą dėl priešingo teisei elgesio, todėl pakartotinai atsižvelgti į šią BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo. Kitų K. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.Teisėjų kolegija įvertina pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytą aplinkybę, kad K. U. yra recidyvistas. Nors tai nebuvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau šis faktas neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, jog jis savo elgesio visiškai nesistengia koreguoti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmasis K. U. susidūrimas su teisėsaugos institucijomis įvyko šiam dar būnant nepilnamečiu. Tuomet teismas, įvertinęs jo socialinę brandą, gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, tačiau K. U. jam nustatytas auklėjamojo poveikio priemones visiškai ignoravo ir netrukus vėl nusikalto. Apeliantas ne kartą atlikinėjo terminuoto laisvės atėmimo bausmę įvairiose pataisos įstaigose, tačiau vos paleistas iš įkalinimo įstaigos grįždavo prie sau priimtino gyvenimo būdo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą trisdešimties parų arešto bausmę jis atliko 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. birželio 17 d. jo atžvilgiu jau buvo priimtas naujas nuosprendis dėl iki arešto atlikimo padarytų nusikalstamų veikų, o 2016 m. spalio 11 d. jis įvykdė nusikaltimus, dėl kurių yra nubaustas analizuojamu nuosprendžiu. Taigi, įstatymus atitinkantį elgesį apeliantui pavyksta išlaikyti vos kelis mėnesius, kas rodo, jog jo asmenybė yra pavojinga visuomenei, o susiformavusius neigiamus įpročius bei nusikalstamą mąstyseną galima koreguoti tik pataisos įstaigoje dirbančių specialistų pagalba. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, K. U. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtosios galutinės vienerių metų laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta, bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nesudaro pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir dydžio.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo apelianto atžvilgiu. Nors nuteistasis formaliai atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau pažymėtina, jog net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Nagrinėjamu atveju teismų praktikoje suformuotų bausmės vykdymo atidėjimo taisyklių K. U. neatitinka. Jo padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai ar nulemti itin nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, nuteistojo charakteristika rodo, jog jis nėra vertas teismo pasitikėjimo, probacija šiuo atveju nebus sėkminga. K. U. nėra sukūręs šeimos, neturi vaikų, taigi, jis neturi artimos aplinkos, kuri galėtų jam padėti rinktis nenusikalstamus veikimo būdus, veiktų prevenciškai, padėtų permąstyti puoselėjamų vertybių skalę. Bylos duomenimis nuteistasis turi alkoholio žalingo vartojimo problemą (t. 1, b. l. 154), jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, taip pat emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, ribinis tipas. Nors K. U. lankėsi gyvenamosios vietos Psichikos sveikatos centre, gydėsi Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje, tačiau akivaizdu, jog gydymas nebuvo nuoseklus. Nuteistajam reikalinga priežiūra bei režimas, kadangi jis pats savarankiškai negeba spręsti turimų problemų. Bausmės švelninimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neveiktų prevenciškai, o, priešingai, formuotų klaidingą iliuziją, jog atsakomybės už padarytas neteisėtas veikas galima lengvai išvengti, kas skatintų ir toliau tęsti nusikalstamą gyvenimo būdą.Pagal susiformavusią teismų praktiką, bausmę nuteistajam galima švelninti vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi arba BK 54 straipsnio 3 dalimis. Pirmuoju atveju švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Šiuo atveju, jau minėta, nustatyta tik viena K. U. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padaryta žala nuteistojo nors ir pripažįstama, tačiau neatlyginta, todėl minėto straipsnio taikymui nėra pagrindo. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti skiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tokių aplinkybių aukštesnės instancijos teismas nenustatė, jų savo apeliaciniame skunde nepateikė ir K. U.. Nuteistasis nesiekia įgyti legalaus pragyvenimo šaltinio, nėra saistomas tvirtų socialinių ryšių, neturi išlaikytinių. Jokių konkrečių planų dėl ateities nuteistasis neišsako, todėl vertinti jo asmenybę kaip brandžią ir atsakingą nėra jokio pagrindo. Vien prisipažinimas dėl įvykdytų nusikalstamų veikų nelaikytina išimtine aplinkybe, sąlygojančia švelnesnės bausmės skyrimą. Pažymėtina, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimo bausme. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. K. U. paskirtoji vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, pagrįstai buvo subendrinta su 2016 m. birželio 17 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei nustatyta galutinė subendrinta vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis bausmės galėjo būti bendrinamos visiškai ar iš dalies sudedant, t. y. įstatymų leidėjas numato du alternatyvius teismo diskrecijai paliktus bendrinimo variantus, tačiau pirmosios instancijos teismas pasirinko dalinį bausmių sudėjimo būdą, kuris yra palankesnis nuteistajam. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. U. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. U. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.