- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 2S-497-619/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36997-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nutarimų panaikinimo, kuria buvo atmestas skundas ir nustatė :
Aprašomoji dalis
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su skundu prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. gegužės 16 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal pareiškėjo paduotą skundą Nr. 2.AP-3852(2000000), panaikinti LR Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. spalio 6 d. nutarimą Nr. 13.12.-106 „Dėl Vilniaus apygardos teismo prokuratūros sprendimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą prašydamas taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir nurodė, kad jis 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prašydamas parduoti jam jo naudojamą žemės sklypą, tačiau buvo informuotas apie tai, kad negalima nustatyti jam nuosavybės teise priklausančio sodo pastato dislokacijos. Pareiškėjo manymu, žemės sklypas po jam priklausančiu namu buvo perleistas trečiajam asmeniui. Pareiškėjo turimomis žiniomis, B. K. buvo sodo pastato (duomenys neskelbtini), savininku nuo 1992 m. rugpjūčio mėn. iki 1992 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl viešojo intereso gynimo, nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir atsisakė kreiptis į teismą. 2014 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros priimtas nutarimas paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 16 d. nutarimą. Pareiškėjas nesutinka su prokuratūros sprendimu, kadangi prokuroras neteisingai kvalifikavo teisinius santykius kaip privačius ir neatsakė į klausimą ar B. K. 1995 m. teisėtai įgijo iš valstybės 0,00663 kv. m. ploto žemės sklypą, nebūdamas nekilnojamojo turto (kurį perleido 1992 m.), esančio žemės sklype savininku.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą Vilniaus generalinė prokuratūra prašė atmesti pareiškėjo skundą. Nurodė, kad ginčas, kilęs tarp pareiškėjo S. K. ir B. K. vertintinas kaip keleto fizinių asmenų interesų konfliktas, kurio išsprendimas turės įtakos tik šių asmenų interesams ir minėti asmenys turi teisę ir visas galimybes spręsti susidariusią situaciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas abstrakčiais argumentais nesutinka su prokuratūros nutarimu, tai pat nepateikė nutarimuose padarytų išvadų paneigimui būtinų argumentų bei aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo anksčiau ir negali šiuo metu ginti savo pažeistų teisių. Taip pat atsiliepime nurodė, kad 1995-01-31 valstybinės žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutarties sudarymo metu pareiškėjas nebuvo pastato savininku, nes tuo metu savininku buvo E. V., iš kurio pareiškėjas ir nusipirko namą. E. V. įsigydamas pastatą žemės sklypo neįgijo, todėl ir parduodamas jį negalėjo perduoti daugiau teisių negu pats turėjo. Taigi, pareiškėjas sudarydamas sutartį suvokė ar privalėjo suvokti, kad jam perkant sodo pastatą ir kartu neįgyjant žemės sklypo yra galimas jo ir žemės sklypo savininko konfliktas. Šioje situacijoje konflikto išsprendimas turės teisinių pasekmių tik aiškiai apibrėžtam fizinių asmenų ratui ir šioje byloje viešojo intereso pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi pareiškėjo S. K. skundą atmetė. Nurodė, kad viešojo intereso gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ir interesų pažeidimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad Žemės reformos įstatyme yra išreikštas viešas interesas, tačiau nurodė, kad pareiškėjo situacija liečia pareiškėjo privačius interesus, kurie pirmiausia turėtų būti sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu skundo argumentą, kad prokuroras turėjo ištirti ir atsakyti ar B. K. 1995 m. teisėtai įsigijo iš valstybės žemės sklypą, nebūdamas namo savininku, nes faktinės aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog tai yra privatus, o ne viešas interesas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, įsigydamas sodo namą 1995m. birželio 29 d. sutartimi, žemės sklypo iš E. V. nepirko, o pastarasis nebuvo žemės sklypo savininkas įsigydamas sodo namą 1994 m. birželio 7 d., todėl akivaizdu, kad žemės sklypą, kuriame buvo sodo namas, 1995 m. sausio 31 d. įsigijo B. K., E. V. esant minėto sodo namo savininku. Šioje situacijoje yra keleto privačių asmenų interesų konfliktas, todėl pirmosios instancijos teismas sutiko su prokuratūros pozicija, kad pareiškėjo nurodyti nesutikimo su nutarimais argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, abstraktūs ir nurodė, kad pareiškėjo S. K. prašymas prokuratūroje buvo išnagrinėtas pilnai, įstatymų nustatyta tvarka priimtas motyvuotas procesinis sprendimas, kurį panaikinti S. K. skundo argumentais nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas S. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo skundą: panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. gegužės 16 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal pareiškėjo paduotą skundą Nr. 2.AP-3852(2000000), panaikinti LR Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. spalio 6 d. nutarimą Nr. 13.12.-106 „Dėl Vilniaus apygardos teismo prokuratūros sprendimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Apelianto nuomone, prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad remiantis Prokuratūros įstatymo 15 str. 5 d., teismas nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą, tačiau šiuo konkrečiu atveju prokuroras neanalizavo, o teismas nepatikrino – ar B. K. 1995 m. teisėtai įsigijo iš valstybės 0,0663 kv. m. ploto žemės sklypą, nebūdamas nekilnojamojo turto esančio žemės sklype savininku.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą Vilniaus apygardos prokuratūra prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad prokurorai šioje byloje nagrinėdami pareiškėjo skundą laikėsi nuoseklios pozicijos ir padarė išvadą, kad susiklosčiusi situacija vertintina kaip keleto fizinių asmenų interesų konfliktas, kurio išsprendimas turės įtakos tik šių asmenų interesams, o minėti asmenys turi teisę ir visas galimybės spręsti ją teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat pažymėjo, kad nesutikdamas su nutarimais pareiškėjas nekvestionuoja minėtų išvadų, o sprendimus prašo naikinti dėl to, kad nebuvo patikrinta ar B. K. galėjo būti parduotas žemės sklypas 1995 m., o šiame kontekste pažymėtina, kad lygiai taip pat gali būti keliamas klausimas ar pats pareiškėjas galėjo įsigyti pastatą iš E. V. be žemės sklypo. E. V. įsigijo pastatą be žemės, todėl ir negalėjo parduoti pareiškėjui daugiau teisių nei turėjo. Prokuroras taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje išsakomas poreikis vykdant žemės reformą derinti suinteresuotų asmenų interesus, tačiau akivaizdu, kad 1995 m. sausio 31 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu pareiškėjas apskritai nebuvo suinteresuotas asmuo, nes pastato savininku buvo E. V.. Pareiškėjas 1996 m. birželio 29 d. įgydamas sodo pastatą privalėjo suvokti, kad jam perkant jį be žemės sklypo, kuris jau nuo 1995 m. sausio 31 d. nepasikeitė, turėjo suvokti, kad tiek pareiškėjas tiek žemės sklypo savininkas negalės laisvai disponuoti savo nuosavybe. Taip pat prokuroras pažymėjo, kad šios situacijos pareiškėjas nesprendė iki pat šių dienų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma panaikinti Generalinės prokuratūros bei Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimus dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su skundu „Dėl žemės sklypo, esančio SB „Šilėnai“, prašydamas taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Vilniaus apygardos prokuratūra atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, kadangi nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir vertino situaciją kaip keleto fizinių asmenų interesų konfliktą. Generalinė prokuratūra paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą. Pareiškėjas pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, prašydamas panaikinti prokuratūros nutarimus, kadangi prokurorai neteisingai kvalifikavo teisinius santykius kaip privačius.
Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas žmogus pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus, todėl LR CPK 49 str. 1 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. LR Prokuratūros įstatyme taip pat įtvirtinta nuostata, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka ir, turėdami pagrindą manyti, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu.
Taigi, pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Šia įstatymo nustatyta teise prokuroras, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumo principu (Prokuratūros įstatymo 3 str. 2 d.), kuris reiškia, jog niekas negali daryti įtakos prokuroro priimamam procesiniam sprendimui, šia teise jis naudojasi savarankiškai ir vienašališkai sprendžia dėl pagrindo kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą egzistavimo. Kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kuris, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo patenkinimui. Atsižvelgiant į tai, prokuroro atsisakymas ginti viešąjį interesą negali būti traktuojamas kaip prokuroro neveikimas, o prokuroro priimtas nutarimas atsisakyti kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą – kaip viešosios teisės normų valstybės pareigūno kompetencijai priskirto teisinio veiksmo (įteisinto arba legitymaus veiksmo) neatlikimas.
Nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos prokuroras išnagrinėjęs situaciją nutarė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, kadangi ji susijusi su keleto asmenų privačiai interesais. Su tokia išvada sutiko tiek Generalinė prokuratūra, tiek pirmosios instancijos teismas. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi susiklosčiusios situacijos išsprendimas turėtų įtakos tik pareiškėjui ir aptariamo sklypo savininkui t.y. šis ginčas yra kilęs iš privačių santykių, todėl nagrinėti jį pasitelkiant viešojo intereso gynimo priemones nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus ir neturi teisės nurodyti prokurorui kokį sprendimą priimti, teismas tik patikrina prokuroro veiksmų teisėtumą proceso normų pažeidimo aspektu, t.y ar prokuroras gavęs skundą jį analizavo, rinko įrodymus ir pateikė motyvuotą išvadą, tačiau to nepadarė ir nepatikrino ar B. K. 1995 m. teisėtai įgijo iš valstybės 0,0663 kv. m. ploto žemės sklypą.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas patikrino prokuroro priimtą nutarimą proceso normų pažeidimo aspektu ir konstatavo, kad pareiškėjo prašymas prokuratūroje buvo išnagrinėtas pilnai, įstatymų nustatyta tvarka ir priimtas motyvuotas procesinis sprendimas. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi iš prokuroro nutarimo matyti, kad buvo renkami duomenys iš VĮ „Registrų centras“ apie sklypą, kuriame yra pareiškėjui priklausantis pastatas, kuriuos patikrinus ir įvertinus prokuroras padarė išvadą, kad taikyti viešojo intereso gynimo priemones nėra teisinio pagrindo ir ginčas susijęs išimtinai su keleto fizinių asmenų interesais.
Taip pat atmestinas ir apelianto argumentas, kad prokuroras ir pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti ar B. K. 1995 m. teisėtai įgijo iš valstybės 0,0663 kv. m. ploto žemės sklypą. Pažymėtina, kad prokuroras turi pareigą patikrinti ar yra viešasis interesas byloje ir jį nustatęs privalo kreiptis į teismą, todėl spręsti ar sklypas buvo įsigytas teisėtai, nėra prokuroro kompetencijoje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šioje byloje nagrinėjo klausimą dėl prokuratūros priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo ir nenustatęs jokių pažeidimų atmetė pareiškėjo skundą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nenustačius aptariamoje situacijoje viešojo intereso ir kvalifikavus teisinius santykius kaip privačius, pareiškėjui nėra užkirsta galimybė kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.