Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimo K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas K. J. buvo surašytas už tai, kad ji 2015 m. sausio 15 d. 12.21 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodama iš kiemo į kelią buvo neatidi, sukdama į dešinę nesilaikė saugaus tarpo iš šono ir kliudė kitą stovintį automobilį ir iš eismo įvykio vietos nepranešusi policijai nuvažiavo. Tokiais savo veiksmais ji pažeidė KET 9,101, 126, 219.1, 222 punktų reikalavimus, t. y. padarė administracinius teisės pažeidimus numatytus Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nustatydamas administracinės nuobaudos rūšį ir dydį, teismas neatsižvelgė į jos asmenybę, į tai, kad jos vairuotojos stažas yra tik du metai, anksčiau eismo įvykių nebuvo sukėlusi, pasekmių dėl jos veikos nėra. Ji mokosi Kauno (duomenys neskelbtini) socialinių mokslų fakultete 4 kurse, kasdien važinėja į paskaitas iš (duomenys neskelbtini), jos turtinė padėtis yra sunki. Taip pat prašo teismo jos atžvilgiu pritaikyti ATPK 30¹ str. ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.

Motyvuojamoji dalis

K. J. skundas atmetamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliantė teisi, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau tik tada, kai išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigus asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, tokias abejones traktuojant asmens naudai, būtų pagrindas nutraukti bylą dėl teisės pažeidimo. Bylos nagrinėjimo betarpiškumo principas įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti įrodymus (išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir ekspertų išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus), nuodugniai išanalizuoti informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, aptarti kiekvieno įrodymo turinį, galią, įvertinti juos nuoseklumo ir patikimumo aspektu. Pažymėtina, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N-444-2786/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubausta K. J., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl K. J. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami dėl jų nepatikimumo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė kyla už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). KET eismo įvykis apibrėžiamas kaip įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant E. Į. šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles. KET 222 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011; 2AT-3-2014).

Nors K. J. dėl administracinių teisės pažeidimų savo kaltės nepripažino ir teigė, kad vairuodama automobilį „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno mieste, prie Laisvės al. 15, važiavo iš kiemo į kelią link Vytauto prospekto, laikėsi Kelių eismo taisyklių 9, 101, 126, 219.1, 222 p. reikalavimų, sukdama į dešinę nematė ir nekliudė „LEXUS“ markės automobilio, jo neapgadino, tačiau šią jos versiją aukštesnės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo nutarimo išvadoms, vertina kaip jos gynybos versiją ir siekį išvengti administracinės atsakomybės už padarytus pažeidimus. Skunde apeliantė liudytojos R. K. parodymus vertina kaip nenuoseklius ir prieštaringus, tačiau tiek pirmosios instancijos, tiek ir aukštesnysis teismas šios liudytojos parodymus vertina kaip išsamius, nuoseklius nesuinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo. Liudytojos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, tai: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 1), eismo įvykio vietos schema, kurioje užfiksuota automobilio Lexus buvimo vieta, jam padaryti apgadinimai (b. l. 3), tarnybinis pranešimas (b. l. 4, 5), R. K. paaiškinimas (b. l. 6), K. J. paaiškinimas (b. l. 7), A. S. paaiškinimas (b. l. 8), S. D. paaiškinimas (b. l. 9), registracijos liudijimas (b. l. 10, 11), techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) (b. l. 12), draudimo sutartis (b. l. 13), VĮ „Regitra“ duomenys (b. l. 14-38), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 39), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 40), fotonuotraukos (b. l. 41-43), pažyma apie asmens baustumą (b. l. 44), tarnybinis pranešimas (b. l. 45), automobilio „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fotonuotraukos (b. l. 46), liudytojų T. G., E. N., E. I. parodymai, kita bylos medžiaga.

Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo byloje yra pakankamai duomenų, iš kurių apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog K. J. suprato sukėlusi eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, ir sąmoningai, siekdama išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasitraukė, todėl konstatuotina, jog K. J. buvo abejinga kilusioms pasekmėms, negrįžo į eismo įvykio vietą ir jos neapžiūrėjo, o iš įvykio vietos pasišalino, tuo K. J. nevykdė pareigos įvykus eismo įvykiui nedelsiant sustoti, nesukeliant papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą, nedelsiant pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai, todėl K. J. veiksmus apylinkės teismas teisingai kvalifikavo kaip administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 259 ir 260 straipsniuose numatytų reikalavimų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas K. J. surašytas dėl to, jog ji 2015 m. sausio 15 d. 12.21 val., Kaune, prie Laisvės al. 15, vairuodama automobilį „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodama iš kiemo į kelią buvo neatidi, sukdama į dešinę nesilaikė saugaus tarpo iš šono ir kliudė kitą stovintį automobilį, ir iš eismo įvykio vietos, nepranešusi policijai, nuvažiavo. Tokiais savo veiksmais ji pažeidė KET 9,101, 126, 219.1, 222 punktų reikalavimus, t. y. padarė administracinius teisės pažeidimus numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje Nr. N575-248/2012 yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos kaltinimo ribos, todėl kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo. Tačiau gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma, kai iš administracinio teisės pažeidimo protokolo galima suvokti, už kokią veiką yra norima taikyti administracinę atsakomybę. Pastebėtina, kad ATPK 260 straipsnio 1 dalis reikalauja administracinio teisės pažeidimo protokole ne vien aprašyti pažeidimo esmę, bet ir nurodyti atsakomybę už pažeidimą nustatantį aktą, t. y. tiksliai suformuluoti asmens kaltinimo teisinę kvalifikaciją. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, kadangi veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N756-135/2008, 2008 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje N444-340/2008 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentas dėl to, jog buvo pažeista K. J. teisė žinoti kaltinimą bei teisė į gynybą yra nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, jame yra pagrindiniai ATPK 260 straipsnyje nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementai. Dėl skundo argumento, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyti eismo įvykį matę liudytojai, nenurodyta, kokie pažeidimai padaryti transporto priemonei, pažymėtina, jog prie administracinio teisės pažeidimo protokolo yra pridėta: eismo įvykio schema, paaiškinimai, tarnybiniai pranešimai, duomenys iš CBD, asmens baustumų pažyma, dokumentų kopijos, CD laikmena, fotonuotraukos bei transporto priemonės apžiūros aktai. Be to, kaip matyti iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo (b.l. 56-57), K. J. suvokė ir žinojo, dėl ko jai pareikštas kaltinimas ir nuo šio kaltinimo gynėsi.

Apeliantė skunde neteisingai nurodo, jog jos automobilio nuotraukos byloje nepateiktos ir yra tik K. D. priklausančio automobilio „Peugeot 307“, v/n (duomenys neskelbtini) nuotraukos. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismo nutarimo, automobilio „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukos įrašytos į CD laikmeną ir yra pridėtos prie bylos (b. l. 46), jų proceso dalyviai teismo posėdžio metu nepageidavo peržiūrėti (b. l. 76). Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs CD laikmenoje esančias automobilio nuotraukas, pritaria pirmos instancijos nutarime padarytai išvadai, jog iš užfiksuotų transporto priemonės techninės apžiūros akte ir nuotraukose automobilių apgadinimų matyti, kad ant automobilio Peugeot esantys apgadinimai atitinka ant automobilio „Lexus“ esančius apgadinimus pagal jų aukštį ir pobūdį.

Pažymėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją). Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl jų neatkartoja ir detaliau neanalizuoja.

Apeliantė taip pat nesutinka su jai paskirta nuobauda ir prašo jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo dvidešimt aštuonių iki penkiasdešimt septynių eurų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato ATPK 31 ir 32 straipsniai. ATPK 30² straipsnio 1 dalis, reglamentuodama baudos skyrimą, nurodo, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Apylinkės teismas, skirdamas nuobaudą K. J., atsižvelgė į padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, jos asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, t. y. atsižvelgė, jog K. J. galiojančių nuobaudų neturi, jos atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir paskyrė jai minimalias sankcijoje numatytas baudas su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu taip pat minimaliai sankcijoje numatytam laikotarpiui - trejiems metams. Tačiau apeliantės netenkina tokia nuobauda ir ji prašo jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, t. y. paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas „Dėl teismo įgaliojimų sušvelninti ATPK nustatytą sankciją“). Tokias nuostatas įtvirtina ir gausi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-41-2014, 2AT-8-2014 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-8-2014ir kt.). Pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą galėtų būti, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė aukštesniųjų teismų suformuotą praktiką ir paskyrė teisingą bei adekvačią padarytiems pažeidimams nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų lemti švelnesnės bausmės taikymą.

Apeliantė savo prašymą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas grindžia tuo, kad jos vairuotojos stažas yra tik du metai, ankščiau eismo įvykių ji nebuvo sukėlusi, pasekmių dėl jos pažeidimų nėra, ji mokosi Kauno (duomenys neskelbtini) socialinių mokslų fakultete 4 kurse, kasdien važinėja į paskaitas iš Jonavos ir tuo, kad jos turtinė padėtis yra sunki. Tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad pažeidimą padariusio asmens darbinė, šeiminė padėtis, jo ir artimųjų sveikatos būklė, kitos asmeninio pobūdžio problemos nelemia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymo. Suprasdama, kad teisės vairuoti transporto priemones turėjimas jai yra būtinas ir šios teisės praradimas gali apsunkinti tam tikras gyvenimo sritis, pakenkti jos mokslams, apeliantė privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, tačiau ji sąmoningai pasirinko tokį elgesį, už ką turi patirti ir kilusius jai neigiamus padarinius.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantė administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. K. J. skirta nuobauda atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą K. J. atžvilgiu nutraukti ar paskirti švelnesnę nuobaudą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarimą palikti nepakeistą ir K. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.