- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- I-1190-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05459-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. S. (toliau – pareiškėja) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. spalio 29 d. jai buvo privalu mokėti.
Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo statutinė valstybės tarnautoja ir jai dirbant Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – ir STT) jos darbo užmokestis, t. y. pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjos nuomone, jai turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi darbo užmokesčio skirtumo dalis (preliminariai 22 309 Lt).
Atsiliepimas
Atsakovė STT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–12).
STT teigimu, mokėdama pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį ji vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Pabrėžė, kad darbo užmokestis pareiškėjai buvo išmokėtas dar iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. STT taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal minėtą nutarimą sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką turi nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be to, STT prašė taikyti 3 metų senaties terminą.
Teismo posėdyje pareiškėja ir atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 23, 24).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl statutinės valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo STT statutine valstybės tarnautoja. Pareiškėja nuo 2008 m. vasario 15 d. iki 2012 m. spalio 29 d. dirbo STT vyriausiąja specialiste (14 pareigybės kategorija). Nuo 2008 m. vasario 15 d. pareiškėjai buvo suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija.
Pagal STT statuto 30 str. 1 d. STT pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. STT pareigūno darbo užmokestis yra mokamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir STT statuto nustatyta tvarka.
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais buvo sumažinti 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai.
Pagal STT statuto 30 str. 2 ir 4 d. STT pareigūnams priedai už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją skaičiuojami procentais nuo pareiginės algos, todėl, sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjai tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai.
Be to, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus STT statuto 30 str. pakeitimams buvo sumažinti STT pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją.
Taigi dėl minėto pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.
Atkreiptinas dėmesys, jog STT pareiškėjos A. S. reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja A. S., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio skirtumo suma susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. spalio 29 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 18 d. (b. l. 5).
Pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui bei STT statuto 30 str. pakeitimams, pagal kuriuos pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 7 iki 6,86, o priedas už kvalifikacinę kategoriją nuo 40 proc. iki 30 proc.
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į STT prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja A. S. pateikė skundą praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje atmetamas.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad STT Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumo dalį teismo sprendimu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos A. S. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.