Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-108-544/ 2007

Eigirdas Činka Procesinio sprendimo kategorija: 3.4; 12.1; 15.3.1; 15.5; 18.2.1; 99.5; 114.11; 121.18

2007 m. kovo 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės (pranešėja), Edmundo Jaro, sekretoriaujant Vilmai Daukšienei, dalyvaujant ieškovui R. P., jo atstovei advokatei Valentinai Pimpičkienei, atsakovo atstovams V. P., advokatui Renaldui Baliūčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (toliau – PASPC) apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-413-755/2006 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centrui dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apelianto atstovus, prašiusius panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, ieškovą ir jo atstovę, prašiusius skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti VšĮ Pasvalio PASPC vyriausiojo gydytojo 2006-05-05 įsakymą Nr. V-104, kuriuo jam už darbo drausmės pažeidimą paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Nurodė, kad, pažeidžiant DK 234 str. reikalavimus, skiriant nuobaudą nebuvo nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė jo padarytas drausmės pažeidimas ir drausminės atsakomybės sąlygos. Atsakovas nurodė, kad buvo suklaidintas pacientas ir pažeista LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 str. 2 d., tačiau šio įstatymo nuostatos reglamentuoja pašalpų mokėjimo tvarką, tačiau neįpareigoja gydytojo nepasveikusiam pacientui baigti nedarbingumo pažymėjimo tęsimą. Paaiškino, kad pacientui L. B. pratęsė nedarbingumo pažymėjimą po stacionarinio gydymo Pasvalio ligoninėje. 2006-03-01 gydytojų konsultacinės komisijos leidimu nurodyta tęsti tyrimus ir gydymą, pacientas pripažintas laikinai nedarbingas, po šešių dienų nukreiptas į Panevėžio ligoninę, kur toliau pripažintas nedarbingu, paskirtas gydymas, pratęstas nedarbingumo pažymėjimas, nes ligonis nepasveiko. Iš Darbo ginčų komisijos sprendimo turinio taip pat neaišku, koks jo nusižengimas padarytas ir nepaaiškinta, apie kokias dar komisijos konkrečiai nenurodytas aplinkybes jis turėjo informuoti pacientą, pratęsdamas jam nedarbingumo pažymėjimą.

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2006-12-28 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: panaikino skundžiamą 2006-05-05 įsakymą Nr. V-104 dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovui, paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių ir valstybei.

Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas pas atsakovą dirba Vaškų ambulatorijos bendrosios praktikos gydytoju, kurio tarnybines funkcijas apibrėžia medicinos praktikos ir kiti įstatymai bei pareigų instrukcija. 2006-05-05 atsakovės įsakymu ieškovui paskirta drausminė nuobauda-papeikimas už tai, kad buvo suklaidintas pacientas, o pažeidėjas kaltės ir pažeidimo buvimo nepripažįsta (b. l. 5). Ieškovas 2006-01-27 pacientui L. B. išdavė nedarbingumo pažymėjimą, kuris buvo tęsiamas iki 2006-04-28 (b. l. 92–94, 135). 2004-09-28 minėtam pacientui iki 2006-09-30 buvo nustatytas 50 % nedarbingumas ir 3 invalidumo grupė (b. l. 103–104), 2006-05-18 darbingumo lygio vertinimo aktu jo darbingumas nustatytas 30% ir nuo 2006-05-18 perskaičiuota padidėjusi netekto darbingumo pensija (b. l. 96, 99–102). Pacientui L. B. atsakovo pareikalavus atlyginti žalą už neapmokėtą nedarbingumo pažymėjimą nuo 2006-04-04 iki 2006-04-28 už 17 dienų, atsakovė 2006-05-22 nutarė atlyginti jam 539,34 Lt (b. l. 87, 162). Liud. L. B. paaiškinimu nustatyta, kad ieškovas jo neinformavo, kad ligos pašalpa jam bus mokama ne ilgiau kaip 90 dienų. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad ieškovas tikrai 2006-04 mėn. 27, 28 d. buvo atvykęs į atsakovo įstaigą pasiimti darbui būtinų priemonių: pasirašytinai išduodamų žymeklių, receptų blankų, kurių atsakovė dėl spaustuvėje buvusių problemų neturėjo, todėl, ieškovo prašymu, jam išdavė kopijavimo aparatu kopijuotus receptų blankus. Taip pat byloje buvo įrodyta, kad ieškovas yra padaręs klaidų, nurodydamas kompensuojamo vaisto kompensacijos dydį.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 45 „Dėl darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal darbo kodekso 123 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje” (toliau – Senato nutarimas) 21 p. nurodė, kad atsakovo pareiga buvo įrodyti, kad ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą, tačiau jis šios aplinkybės teismo nuomone, neįrodė dėl šių motyvų. Pažeidimo, už kurį ieškovui paskirta drausminė nuobauda, esmė yra ta, kad ieškovas, neinformavęs ligonio K. B. apie tai, jog pastarajam tęsiamas nedarbingumo pažymėjimas galės būti apmokamas ligos pašalpa tik 90 parų, tęsė nedarbingumo pažymėjimą pasibaigus šiam terminui, matydamas, jog pacientas tebėra nedarbingas, nenukreipė jo į Gydytojų konsultacinę komisiją (toliau – GKK), kuri būtų sprendusi dėl tolesnių veiksmų, tuo pažeidė paciento teisę gauti informaciją apie kreipimąsi dėl darbingumo lygio nustatymo, o tą padarius pavėluotai pacientas patyrė 538,34 Lt nuostolių, kuriuos atlygino atsakovė. Atsižvelgdamas į LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 1 str., 2 str. 11 p., 4 str. 1 d. 1 p., 11 str., Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 str., 8 str., 14 str., 9 str. 2 d., LRV 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų „Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų“ 20 p. nuostatas, teismas nustatė, kad pagrindas skirti socialinio draudimo išmoką – ligos pašalpą – yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų patvirtintas nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisykles, o apdraustiesiems asmenims, gaunantiems invalidumo pensiją, ligos pašalpa įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. numatytais atvejais iš VSDF lėšų mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus. Todėl padarė išvadą, kad pacientas P. B., nedarbingumo pradžios laikotarpiu, kaip dirbęs pagal darbo sutartį asmuo, turėjo teisę gauti ligos pašalpą, o, kadangi dar iki nedarbingumo pradžios jis buvo tik iš dalies darbingas (3 invalidumo grupė) ir gaudavo pensiją, bet jis negavo išmokų pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, tai jam ligos pašalpa galėjo būti mokama ne ilgiau kaip 90 dienų per kalendorinius metus.

Teismas, vadovaudamasis LR Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-06-30 įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų „Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių“ 2 p., 17 p., 26 p., 41–43 p., 46 p., padarė išvadą, kad minėtos nuostatos nustato, kad pacientui K. B., kuris pripažintas invalidu iki 2005-07-01, nedarbingumo pažymėjimas turėjo būti išduotas ir tęsiamas bendra tvarka, t. y. ieškovas galėjo jam pratęsti nedarbingumo pažymėjimo galiojimą ir po 90 dienų nepertraukiamo jo nedarbingumo laikotarpio, nes LMSDĮ 9 str. 2 d. nustatytas apribojimas tokiems asmenims ligos pašalpą įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. numatytais atvejais mokėti ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus, nereiškia, kad nedarbingumo pažymėjimo negalima tęsti ilgesniam terminui, nes ši norma nustato ligos pašalpos mokėjimo trukmę, bet nereguliuoja nedarbingumo pažymėjimų išdavimo ir galiojimo trukmės.

Teismas, apsvarstęs, ar ieškovas turėjo darbinę pareigą informuoti L. B. dėl to, kad jam, nepaisant pratęsto nedarbingumo pažymėjimo termino, nebebus mokama ligos pašalpa, konstatavo, kad tokia informacija nėra gydymo sudėtinė dalis ar informacija, tiesiogiai susijusi su gydymo procesu, todėl tokios informacijos suteikimas ar nesuteikimas nėra Medicinos praktikos įstatymo 10 str. 4 p., Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1 str., 6 str. 1 ir 4 d., 11, 14, 16 str., Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacijos komisijos nuostatų, Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodekso skyriaus Gydytojų santykiai su pacientais 6, 7, 10 p. reguliavimo sritis ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, todėl ieškovo drausminė atsakomybė už paciento teisės į informaciją pažeidimą ar tokios pareigos, kuri norminiais aktais jam nenumatyta kaip tarnybinė pareiga, nevykdymą pagal minėtus įstatymus neatsirado.

Teismas liudytojų A. K., R. G. parodymus apie GKK tyrimo eigą, NDNT veiksmus, įvertino kaip jų nuomonę, neturinčią bylos išvadoms esminės reikšmės, o 2006-05-17 GKK išvadą dėl žalos atlyginimo – kaip komisijos narių nuomonę, o ne teisinį pagrindą ieškovo kaltei dėl darbo drausmės pažeidimo pagrįsti, nes darbuotojo kaltė nustatinėjama vadovaujantis drausminėms nuobaudoms skirti nustatyta tvarka, o GKK konkrečių darbuotojų kaltės klausimų nesprendžia (DK 240 str.). GKK apžiūrėjo L. B. 60 parų po jo nedarbingumo, bet netikrino jo sveikatos, kai vos praėjo 90 nedarbingumo parų. NDNT šiuo atveju pati nesprendė pažymėjimo davimo ir jo tęsimo klausimų. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas, atlikdamas savo pareigas, norminių aktų reikalavimų, paciento teisių nepažeidė, darbo drausmės pažeidimo nepadarė, todėl nepagrįstai paskirta drausminė nuobauda naikintina.

Teismas, atsižvelgęs į Senato nutarimo Nr.45 21. 2. p., kaip nepagrįstą, atmetė atsakovo teiginį, jog 2006-05-05 įsakymu Nr. V-104 nuobauda ieškovui buvo paskirta ne tik dėl virš aptartos veikos, bet ir dėl to, kad jis padarė kompensuojamų vaistų išrašymo pažeidimų bei 2006 m. balandžio 27 ir 28 dienomis po pietų apie pusę valandos laiko nebuvo darbe. Teismas padarė išvadą, kad už šiuos pažeidimus nuobauda ieškovui ginčijamu įsakymu nebuvo paskirta. Nuobaudos skyrimo pagrindas bylos nagrinėjimo metu gali būti tikslinamas tik tada, kai jis įsakyme buvo iš viso nenurodytas ar nurodytas nepilnai, neaiškiai, bet to daryti neleidžiama, kai įsakymo skirti nuobaudą pagrindas suformuluotas aiškiai ir tiksliai. Ieškovas teigia, o atsakovas pripažįsta, kad nurodytu laiku ieškovas du kartus buvo atvykęs į PASPC būtinų darbui reikmenų: pasirašytinai gydytojui išduodamų asmeninių žymeklių, receptų blankų, kurių tuo metu tikrai stigo ir ieškovas jų pirmą dieną negavo. Teismo nuomone, ieškovo pastangos gauti iš atsakovo padalinio būtinas jo darbui priemones yra pagrįstos, nes darbdavys turi aprūpinti darbuotoją būtinomis darbui priemonėmis (DK 93 str.). Teismas nurodė, kad klaidą dėl kompensuojamųjų vaistų receptų išrašymo ieškovas pripažino, nuostolius atlygino, todėl, nors šis pažeidimas galėjo būti ieškovo drausminės atsakomybės pagrindu, bet jį išsiaiškinęs atsakovas nuobaudos neskyrė, todėl pažeidimo pakartotinis iškėlimas ir tyrimas teismo procedūroje teismo nuomone nebegalimas.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006-12-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas be pakankamų motyvų ir išsamaus bylos aplinkybių išsiaiškinimo, nesilaikant materialinių ir procesinių teisės normų.

Kadangi ieškovas ieškinyje nurodė, kad jam neaišku, kuo pasireiškė darbo drausmės pažeidimas, parengiamajame teismo posėdyje detalizavo, už kokius konkrečius tris pažeidimus paskirta ginčijama nuobauda.

Teismas sprendė, ar gydytojas turi pareigą informuoti pacientą, kad pratęsus nedarbingumo pažymėjimą po 90 nedarbingumo dienų nebebus mokama ligos pašalpa. Teismas netinkamai taikė Medicinos praktikos įstatymo 10 str. 1 d. 4 p. nuostatas, nes įstatymo 1 str. 2 d. 3 p. nurodyta, kad šis įstatymas nustato gydytojo pagrindines profesines teises, pareigas ir atsakomybę, todėl nepagrįstai buvo atmesti atsakovo argumentai, kad Medicinos praktikos įstatymo normos nebuvo pažeistos, nes pacientas turi teisę žinoti ir kitas aplinkybes, kurios turi įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Liudytojai GKK nariai A. S., A. K. nurodė, kad, atsižvelgiant į sveikatos būklę, ieškovas minėtą pacientą privalėjo iki 90-tos kalendorinės nedarbingumo dienos nukreipti į GKK, kuri būtų priėmusi sprendimą dėl jo siuntimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinės komisijos nuostatų 10.2 p.).

Teismas netinkamai pritaikė ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 str. 1 ir 4 d. nuostatas, kuriose nurodyta, kad pacientas turi gauti visapusišką informaciją, be kitos informacijos, gydytojas turi paaiškinti pacientui galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Prie „kitų aplinkybių“, apelianto nuomone, kaip tik ir priklauso ieškovo pacientui nepaaiškintos aplinkybės apie ligos pašalpos mokėjimą iki 90 kalendorinės nedarbingumo dienos.

Teismas netinkamai aiškino ir Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodekso skyriaus Gydytojų santykiai su pacientais 6, 7, 10 punktų nuostatas, nes ieškovui nepateikus anksčiau nurodytos informacijos pacientui bei neatlikus kitų veiksmų, jam nebuvo suteikta visa jį dominanti informacija. Teismas turėjo vadovautis teismine praktika, suformuluota LAT CBS 2001-11-14 ir 2004-02-18 nutartyje civilinėse bylose Nr. 3K-3-1140-2001 ir Nr. 3K-3-16/2004.

Atmestini teismo sprendimo motyvai, kad GKK neturėjo teisės nustatyti ar ieškovo veiksmais (ar neveikimu) nebuvo padaryta žalos pacientui L. B., nes Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinės komisijos nuostatų 10.8 p. nustato, kad GKK sprendžia ginčytinus pacientų gydymo ar jų tyrimo klausimus, dėl paciento prašymas ir buvo nukreiptas minėtai komisijai.

Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog ginčijama nuobauda paskirta už 3 pažeidimus. Nors atsakovas savo įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo konkrečių ieškovo padarytų pažeidimų nesuformulavo ir jų turinio tinkamai neatskleidė, tačiau iš kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad pažeidimai buvo padaryti, todėl teismas privalėjo išsiaiškinti ir ištirti visas su nusižengimų padarymu susijusias aplinkybes ir pasisakyti dėl drausminės atsakomybės darbuotojui pritaikymo teisėtumo ir pagrįstumo (LAT 2004-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2004, LAT 2005-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005). Todėl teismas nepagrįstai atsisakė vertinti kitus ieškovo padarytus pažeidimus, motyvuodamas tuo, kad iš atsakovo įsakymo aišku, už kokį pažeidimą ieškovui paskirta nuobauda, nors preambulėje nurodyti tik abstraktūs pažeidimai, o ir pačiam ieškovui nebuvo aišku, už kokius veiksmus paskirta drausminė nuobauda.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas, nebūdamas darbe 2006-04-27, 2006-04-28 po pietų, nepažeidė nustatytos darbo tvarkos ir nepadarė darbo drausmės pažeidimo. Pagal darbo tvarkos taisykles, ieškovas, palikdamas savo darbo vietą iki 1 val. laiko, privalėjo informuoti vyr. gydytoją, tačiau to nepadarė. Be to, ieškovui nebuvo jokio reikalo vykti pas atsakovą, nes pagal nusistovėjusią tvarką reikalingus ieškovui blankus galėjo pristatyti Vaškų ambulatorijos vairuotojas, slaugytoja ar kiti atsakovo darbuotojai. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovas paliko savo darbo vietą dvi dienas iš eilės, neva dėl to, kad reikėjo pasiimti blankus, nors tą galėjo padaryti per vieną dieną. Ieškovas pripažino 13 kartų suklydęs, nurodydamas kompensuojamų vaistų Allopurinolum kompensacijos dydį, todėl atlygino nuostolius. Teismo išvados apie šio pažeidimo mažareikšmiškumą nepagrįstos, nes šis pažeidimas atsakovui neatrodė mažareikšmis, ir už jį buvo skirta ginčijama nuobauda.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006-12-28 sprendimą palikti nepakeistą, nes įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo nurodytas tik vienas darbo drausmės pažeidimas – viršijant įgaliojimus pažeista Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 str. 2 d., jo formuluotė buvo visiškai aiški, nors savo kaltės neįžvelgė. Darbo ginčų komisija pasisakė tik dėl šiame įsakyme nurodyto pažeidimo. Mano, kad atsakovas, tikslindamas įsakymą teisme, nesąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir netinkamai taiko LAT Senato nutarimo Nr. 45 nuostatas. Prašymas pateikti pasiaiškinimus už nebuvimą darbe 2006 m. balandžio 27 ir 28 d. po pietų bei apsirikimus išrašant kompensuojamuosius vaistus ir pateikti paaiškinimai nesudaro pagrindo ginčijamame įsakyme atrasti naujus darbo drausmės pažeidimus. Apeliantas skunde vadovaujasi LAT 2004-10-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005, tačiau joje buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės. LMSDĮ 8 str. nustato, kad teisę gauti ligos pašalpą turi apdrausti asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingais ir dėl to praranda darbo pajamų, o 14 str. 3 d. nustato, kad pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas, vadovaujantis Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėmis. Ieškovas, išduodamas nedarbingumo pažymėjimą, minėtomis taisyklėmis vadovavosi. Šių taisyklių 41–43 p. nustato asmenų siuntimo į GKK ir NDNT terminus ir ypatumus, bet neriboja nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo termino 90 dienų. Apeliantas skunde vadovaujasi LAT 2001-11-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2001, tačiau joje kalbama ne apie bet kokias, o tik Medicinos praktikos įstatyme nustatytas gydytojo pareigas. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Pacientas buvo neinformuotas dėl nedarbingumo pažymėjimo apmokėjimo ligos pašalpa trukmės, ir tai nėra gydymo dalis ar tiesiogiai su gydymo procesu susijusi informacija. Nors atsakovas išmokėjo žalos atlyginimą pacientui, bet ją nutarta mokėti ne pagal Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas, o pagal atsakovui priimtiną tvarką per GKK, kuriai tokia funkcija nepavesta.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas R. P. nuo 1997-04-01 dirba VšĮ Pasvalio PASPC padalinio Vaškų ambulatorijos bendrosios praktikos gydytoju, kurio darbo sutartyje Nr. 51 nustatyta pareiga vykdyti vidaus darbo tvarkos taisykles, saugumo technikos reikalavimus, kokybiškai atlikti pavestą darbą, vadovautis gydytojo pareigine instrukcija (b. l. 19–20, 22–23). Savo darbe bendrosios praktikos gydytojas turi vadovautis medicinos norma 14:1999 (b. l. 24), taip pat 2004-11-12 priimto LGS profesinės etikos kodekso normomis (b. l. 105–108, 147–149). Ieškovas savo darbe turėjo vadovautis nuo 2006-03-15 pas atsakovą galiojančiomis Darbo tvarkos taisyklėmis (b. l. 25-66). Iš laikinojo nedarbingumo pažymėjimų, išduotų pacientui L. B., matyti, kad ieškovas juos šiam pacientui išdavė ir tęsė laikotarpiais nuo 2006-01-27 iki 2006-03-08, nuo 2006-03-15 iki 2006-04-28, o laikotarpiu nuo 2006-03-09 iki 2006-03-14 jį tęsė kitas gydytojas (b. l. 92–94, 135). 2006-03-01 pacientą ieškovas nusiuntė tyrimui į GKK darbingumo lygiui nustatyti, nes atsirado nauji susirgimai (b. l. 123, 152, paciento kortelės duomenys). Vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio drausimo įstatymo 9.2 str. bei pašalpų nuostatų 58 p., 2006-04-25 ir 2006-05-04 sprendimais VSDFV Pasvalio skyrius nusprendė neskirti minėtam pacientui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2006-04-04 iki 2006-04-14 ir nuo 2006-04-15 iki 2006-04-29, nes jis gauna VSD invalidumo pensiją ir 2006 metais ligos pašalpą gavo už 90 kalendorinių dienų (b. l. 90, 91). 2006-05-05 VšĮ Pasvalio PASPC vyriausiojo gydytojo įsakymu Nr. V-104 ieškovui drausminė nuobauda-papeikimas – vadovaujantis DK 228, 232, 234, 237, 238 str. nuostatomis, paskirta už tai, kad jis, vykdydamas savo pareigas, viršijo savo įgaliojimus, pažeidė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 str. 2 d., suklaidino pacientą, savo veiksmuose nei pažeidimo, nei kaltės nepripažino (b. l. 5, 163). Darbo ginčų komisija 2006-05-15 posėdyje nusprendė pripažinti, kad gydytojas R. P., tęsdamas pacientui L. B. nedarbingumo pažymėjimą, pažeidė įstatymus bei nurodė atsakovo vyr. gydytojui peržiūrėti nuobaudą (b. l. 6–7). 2004-09-28 ekspertizės akto Nr. 1691 duomenimis nustatyta, kad L. B. iki 2006-09-30 buvo nustatytas 3 grupės invalidumas, darbingumo lygis – 50 %, o 2006-05-18 aktu Nr. 668 – jam nustatytas 30 proc. darbingumas nuo 2006-05-18 iki 2007-05-18 (b. l. 99–104). 2006-05-09 L. B. paprašius atsakovą, kad šis atlygintų jo patirtą žalą dėl ieškovo pratęsto nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo 17 dienų virš 90 dienų be įspėjimo, dėl ko nebuvo mokama ligos pašalpa nuo 2006-04-04 iki 2006-04-28, atsakovas 2006-05-26 jam atlygino 538,34 Lt žalą (b. l. 17, 18, 87, 90-91, 162). Bylos įrodymais taip pat nustatyta, kad ieškovas nuo 2005-04-04 iki 2006-03-07 13 kartų padarė klaidą, recepte nurodydamas kompensuojamo vaisto Allopurinolum kompensacijos dydį (vietoje 50% nurodė 80%), dėl ko 2006-05-05 atsakovui paaiškino, jog apsiriko, nurodydamas kompensacijos dydį, sutinka kompensuoti skirtumą (b. l. 109–114) bei 2006-04-27 ir 2006-04-28 dienomis po pietų maždaug po valandą laiko nepranešęs administracijos vadovui nebuvo savo darbo vietoje, dėl ko 2006-05-05 paaiškino, kad 2006-04-27 lankėsi Pasvalio PASPC dėl pasirašytinai išduodamo individualaus gydytojo žymeklio, klijuojamų ant kompensuojamų receptų blankų pasiėmimo bei pas slaugos administratorių dėl naujo ambulatorijos spaudo, kuris nebeatitinka rekvizitų, o 2006-04-28 – dėl to, kad pritrūko jau prieš dvi savaites užsakytų darbo priemonių: receptų blankų, kuriais privalo aprūpinti PASPC, tačiau jų spausdintų atsakovas neturėjo, todėl antrą dieną buvo išduotos tik receptų blankų kopijos (b. l. 115, 116). Atsakovas nurodo, kad ginčijama administracinė nuobauda paskirta ne tik dėl paciento suklaidinimo, bet ir už kitus du virš nurodytus darbo drausmės pažeidimus (b. l. 112, 115).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, motyvais ir teisėta bei pagrįsta išvada ieškinį tenkinti, o apeliacinio skundo argumentus vertina nepagrįstais dėl šių motyvų. Nors apeliantas teigia, kad teismo sprendimas priimtas be pakankamų motyvų ir išsamaus bylos aplinkybių išsiaiškinimo, nesilaikant materialinių ir procesinių teisės normų, netinkamai vertinant įrodymus, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo, nes teismas nurodė, kokių įrodymų pagrindu ir kokias faktines aplinkybes nustatė, sprendimą išsamiai motyvavo, pateikė teisės normų aiškinimą ir jų taikymo motyvus, įrodymus įvertino pagal jų vertinimo taisykles, atsižvelgė į jų tarpusavio ryšį, sąsajumą, argumentavo, kodėl vienus įrodymus priima, kitus – laiko nepakankamais.

Dar­buo­to­jo ne­tei­sė­ti veiks­mai ar­ba ne­vei­ki­mas dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo at­ve­ju reiš­kia­si dar­bo pa­rei­gų ne­vyk­dy­mu ar­ba ne­tin­ka­mu jų vyk­dy­mu dėl dar­buo­to­jo kal­tės (DK 234 str.). DK 228 straips­ny­je nu­sta­ty­tos pa­grin­di­nės dar­buo­to­jų pa­rei­gos, ku­rių pri­va­lo lai­ky­tis vi­si dar­buo­to­jai. Dar­buo­to­jų pa­rei­gas taip pat ga­li reg­la­men­tuo­ti ki­tos DK nor­mos, ki­ti įsta­ty­mai (pa­vyz­džiui, Dar­buo­to­jų sau­gos ir svei­ka­tos įsta­ty­mas, ki­ti nor­mi­niai tei­sės ak­tai, lo­ka­li­niai tei­sės ak­tai: dar­bo tvar­kos tai­syk­lės (DK 230 str.), pa­rei­gy­bės ap­ra­šy­mai ir nuo­sta­tai (DK 232 str.), įmo­nės dar­buo­to­jų sau­gos ir svei­ka­tos nor­mi­niai tei­sės ak­tai (DK 264 str. 3, 4 d., 274 str. 2 d.), ko­lek­ty­vi­nė su­tar­tis, pro­fe­si­nės eti­kos ko­dek­sai, tai­syk­lės. Tačiau nagrinėjamu atveju nei vienas iš tokių aktų nenumatė draudimo bendrosios praktikos gydytojui tęsti pacientui L. B. nedarbingumo pažymėjimą virš 90 dienų bei nenumatė jo darbo pareigos informuoti pacientą apie dėl nedarbingumo gaunamų pašalpų mokėjimo dydį, pagrindus, trukmę ir kitas su tuo susijusias aplinkybes.

Dar­buo­to­jo draus­mi­nė at­sa­ko­my­bė yra tik in­di­vi­du­a­li. Dar­buo­to­jo kal­tė nė­ra pre­ziu­muo­ja­ma, todėl ją byloje reikėjo įrodyti (DK 236 str.). Teis­me tik­ri­nant dar­buo­to­jui pa­skir­tos draus­mi­nės nuo­bau­dos pa­grįs­tu­mą, pa­rei­ga įro­dy­ti šio dar­buo­to­jo ne­tei­sė­tų veiks­mų ar­ba ne­vei­ki­mo ir kal­tės bu­vi­mą ten­ka darb­da­viui (LAT Teisėjų Senato 2004-06-18 nutarimas Nr. 45 „Dėl darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal darbo kodekso 123 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje”, toliau – Senato nutarimas). Byloje neįrodyta, kad atsakovas ieškovą yra supažindinęs, kad, be kitų virš nurodytais norminiais aktais nustatytų darbo pareigų, jo pareiga yra informuoti pacientus apie ligos pašalpos mokėjimo pagrindus ir trukmę (DK 99 str. 4 d., DK 95 str. 1, 2 d.).

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai taikė Medicinos praktikos įstatymo 1 str. 2 d. 3 p., 10 str. 1 d. 4 p. nuostatas, nustatančias gydytojo pagrindines profesines teises, pareigas ir atsakomybę, taip pat Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 6 str. 1 ir 4 d. nuostatas, nurodančias, kad, be kitos informacijos, gydytojas turi paaiškinti pacientui galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir mano, kad minėtų įstatymų normos nebuvo pažeistos, nes, kaip nurodo ir pats apeliantas, jie nustatyto gydytojo pagrindines profesines teises, pareigas ir atsakomybę, o suteikti pacientui konsultacijas apie nedarbingumo pažymėjimų apmokėjimo sąlygas, trukmę nėra gydytojo profesinių pareigų neatlikimas. Todėl tai, teisėjų kolegijos nuomone, neapima PTŽSAĮ 6 str. 4 d., Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodekso skyriaus Gydytojų santykiai su pacientais 6, 7, 10 punkto nuostatų. Be to, šiuo atveju nedarbingumo pažymėjimą minėtam pacientui tęsė ne tik ieškovas, bet ir kiti gydytojai, todėl abejotina ar šiuo atveju ieškovas galėjo tiksliai apskaičiuoti ligos pašalpa apmokėtinas nedarbingumo dienas. Pacientas ir pats turi domėtis aplinkybėmis, kurios susiję su nedarbingumo procesu ir įtakoja jo sprendimus. Informuoti apie ligos pašalpos mokėjimo terminus, sąlygas ir kitas aplinkybes, priimti sprendimus dėl ligos pašalpos mokėjimo yra ne PASPC darbuotojų, bet VSDFV atitinkamų įstatų kompetencija ir pareiga.

Nors liudytojai GKK nariai A. S. ir A. K. parodė, kad, atsižvelgiant į minėto paciento būklę, ieškovas privalėjo iki 90-tos kalendorinės nedarbingumo dienos nukreipti jį į GKK, kuri galėjo priimti sprendimą dėl jo siuntimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, tačiau iš bylos duomenų seka, kad ieškovui drausminė nuobauda paskirta ne už tai, kad jis laiku nenusiuntė paciento į GKK (reikštų, kad laiku nevykdė savo pareigų), bet už tai, kad viršijo savo įgaliojimus (reiškia, kad atliko tam tikrus veiksmus viršydamas savo kompetenciją) ir tuo pažeidė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 str. 2 d., suklaidino pacientą (b. l. 5). Atsakovas nurodo, kad kompleksiška gydytojų profesinės etikos nuostatų analizė patvirtina, kad atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas profesinės atsakomybės atveju yra tolygu profesionalo kaltei ir vadovaujasi LAT CBS 2001-11-14 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2001 nuostatomis. Tačiau minėtoje civilinėje byloje cituojama teisės taikymo taisyklė suformuluota esant visai kitoms faktinėms bylos aplinkybėms ir sprendžiant išimtinai tik gydytojo profesinių pareigų atlikimo kokybę. Sutiktina, kad gydytojo profesinių pareigų atlikimas apima ir teisinius, ir moralinius aspektus, tačiau tiek, kiek tai susiję su gydytojo profesinių medicininių pareigų atlikimu, o ne su paciento konsultavimu teisiniais ar socialinės apsaugos klausimais.

Pats apeliantas skunde nurodo, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos priežiūros įstaigos GKK nuostatų 10.8 p. nustato, jog komisija sprendžia ginčytinus pacientų gydymo ar jų tyrimo, o ne ligos pašalpų mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturėjo teisėto pagrindo paciento 2006-05-09 prašymą dėl žalos atlyginimo nukreipti išspręsti GKK yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, negalėjo žinoti, kad minėtas pacientas po 4 dienų kreipsis dėl žalos atlyginimo, todėl į žalos buvimo (nebuvo) faktą skiriant nuobaudą negalėjo būti atsižvelgta.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad ieškovui ginčijama drausminė nuobauda paskirta už tris virš nurodytus pažeidimus. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, ginčijamame įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovui yra aiškiai ir konkrečiai suformuluotas darbo drausmės pažeidimas, už kurį skiriama nuobauda, atskleistas pažeidimo turinys, t. y. nurodyta, kad ieškovui drausminė nuobauda skiriama vadovaujantis DK 228 str., 232 str., 234 str., 237 str., 238 str. nuostatomis dėl to, kad jis, vykdydamas savo pareigas, viršijo savo įgaliojimus ir tuo pačiu pažeidė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 str. 2 dalį, suklaidino pacientą ir nepripažįsta, nei kad padarė darbo drausmės pažeidimą, nei savo kaltės (b. l. 5). Senato nutarimo Nr. 21. 2 p. nurodyta, kad, kai įsa­ky­me (nu­ro­dy­me) dar­bo draus­mės pa­žei­di­mas, už ku­rį tai­ky­ta draus­mi­nė nuo­bau­da, ne­nu­ro­dy­tas ar­ba nu­ro­dy­tas ne­kon­kre­čiai, darb­da­vys pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mui sta­di­jo­je tu­ri tei­sę nu­ro­dy­ti kon­kre­tų dar­bo draus­mės pa­žei­di­mą ir jį pa­tvir­ti­nan­čias ap­lin­ky­bes, taip pat ki­tas reikš­min­gas ap­lin­ky­bes (CPK 226 str., 230 str. 1 d., 415 str. 2 d.). Tačiau šiuo atveju iš ginčijamo įsakymo turinio aiškiai matyti, kad darbo drausmės pažeidimas yra nurodytas pakankamai konkrečiai, tiek apibudinant jo objektyviają pusę (kokius veiksmus, sudarančius darbo drausmės pažeidimo sudėtį, ieškovas atliko), tiek subjektyviają pusę (nurodant, kad ieškovas kaltės dėl pažeidimo nepripažįsta). Nurodytų įsakyme DK nuostatų taikymas tinka veikos dalies dėl paciento suklaidinimo teisiniam vertinimui. Atsakovo argumentus apie tai, kad nuobauda skirta ir už pažeidimą išrašant kompensuojamuosius vaistus, kaip tik paneigia ginčijamo atsakovo įsakymo dalis, kur kalbama, kad pažeidėjas kaltės nepripažįsta, nes dėl minėto pažeidimo ieškovas kaltę pripažino, žalą atlygino (b. l. 109, 110). Tai iš dalies patvirtina ir aplinkybė, kad darbo ginčų komisijoje, kurioje dalyvavo ir darbdavio (atsakovo) atstovai, pastarieji nenurodė, kad nuobauda ieškovui skirta ne už vieną, bet už tris darbo drausmės pažeidimus ir nagrinėjo tik vieno ieškovo nurodyto ir įsakyme aprašyto pažeidimo aplinkybes (b. l. 7–8). Nei vieno argumento šiuo aspektu nenurodyta nei atsiliepime į ieškinį (b. l. 15–16), nei 2006-08-24 parengiamajame posėdyje (b. l. 76–79), ir tik po pusės metų atsakovas parengiamajame posėdyje žodžiu nurodė, kad ginčijama nuobauda paskirta ir už klaidas nurodant kompensuojamų vaistų kompensacijos dydį bei už apie valandą laiko nebuvimą darbe 2006-04-27 ir 28 dienomis (b. l. 120–125). Ieškovas paaiškino, kad nurodytomis dienomis tikrai apie valandą laiko nebuvo darbo vietoje, nes lankėsi pačiame PASPC, kadangi pritrūko jau prieš dvi savaites užsakytų darbo priemonių: receptų blankų, kuriais privalo aprūpinti PASPC, tačiau jų spausdintų atsakovas neturėjo, todėl antrą dieną buvo išduotos tik receptų blankų kopijos bei asmeninių pasirašytinai išduodamų žymeklių (b. l. 115, 116). Dėl esminių aplinkybių šį ieškovo paaiškinimą patvirtino ir atsakovo atstovas. Jis bei liudytoja L. G. parodė, kad pas atsakovą lokaliniu aktu nėra tiksliai nustatyta tvarka, kas, kada ir kokiu būdu į ambulatorijas turi pristatyti pasirašytinai gydytojui išduotus dokumentus, receptus vaistus ir kitus dokumentus, kuriuos dėl darbo funkcijų atlikimo vyko paimti ieškovas; jie taip pat patvirtino, kad tikrai dėl problemų spaustuvėje nurodytu laiku centre nebuvo receptų blankų, dėl ko juos daugino vietoje. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl šios ieškovo veikos vertinimo. Daroma išvada, kad pasirengimo nagrinėti teisme metu atsakovas, vadovaudamasis minėto Senato nutarimo 21.2 p. nuostatomis, neturėjo pagrindo nurodyti naujų veikų, jo manymu, sudarančių darbo drausmės pažeidimus, nes ginčijamu įsakymu už tai ieškovui nuobauda nebuvo paskirta, iš įsakymo aišku, už kokį vieną pažeidimą ieškovui yra pritaikyta drausminė nuobauda, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovo ieškovui ir valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (b. l. 200, 207, 208, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 4 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Pasvalio rajono apylinkės 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš VšĮ Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centras (į. k. 293328580):

-ieškovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 600 (šešis šimtus) Lt advokato pagalbai apmokėti;

-į valstybės pajamas – 12 (dvylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.