- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- I-1355-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04174-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui S. D. (S. D.), atsakovės atstovui Večislavui Burneikai, viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
S. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK), 4 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. spalio 13 d. jis buvo sulaikytas Vilniaus AVPK. Areštinės kameros buvo nuolat perpildytos, jose buvo šalta ir drėgna, sienos dažė, langas neatsidarydavo. Areštinės kamerose nebuvo karšto vandens, elektros kištukinių lizdų, telefonų, tinkamos ventiliacijos, todėl kamerose buvo pilna dulkių, smirdėjo. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats nerūko. Jam nebuvo išduotos higienos priemonės, atvykęs į areštinę vakare negavo maisto, taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teigia, kad į jo skundus Vilniaus AVPK administracija nereagavo. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis jautė diskomfortą, orumo pažeminimą, buvo paveiktas psichologiškai bei emociškai, patyrė šoką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad 2016 m. gruodžio mėnesį taip pat buvo atvežtas į Vilniaus AVPK. Kamerų, kuriose kalėjo, neatsimena. Taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kartu su neblaiviais asmenimis, be to, langai kamerose yra suskilę.
Atsiliepimas
Vilniaus AVPK, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–9).
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad pareiškėjo teisė dėl gyvenamojo ploto dydžio nebuvo pažeista. Visose areštinės kamerose yra įrengtos veikiančios mechaninės ištraukiamosios ventiliacijos, o tai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų, ir teritorinių policijos įstaigų sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 17 punkto reikalavimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo Vilniaus AVPK areštinėje skundų ir pageidavimų dėl laikymo ar kitų sąlygų nepareiškė. Vilniaus AVPK nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog jo teisės buvo pažeistos, areštinėje laikant jį su rūkančiais, kadangi 2016 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos darbuotojos, kuriai jis patvirtino, kad yra rūkantis. Tai, kad pareiškėjas yra rūkantis, pažymėta Policijos areštinių ir laikino sulaikymo patalpų registre. Areštinės būklė yra patenkinama, ji iš esmės tinkama laikyti suimtuosius ir sulaikytuosius asmenis. Paaiškina, kad sanitarinių mazgų areštinėje įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Areštinę periodiškai tikrina Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras), kuris jokių esminių pažeidimų nėra nustatęs. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Atsiliepimas
Vilniaus AVPK atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas negalėjo kalėti su neblaiviais asmenimis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Pareiškėjas skunde teigė, kad kameros buvo perpildytos.
Vilniaus AVPK areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 80 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš byloje esančio 2016 m. lapkričio 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-51571 (b. l. 11–12) bei Vilniaus AVPK atsiliepime (b. l. 7–9) esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK buvo pristatytas 2016 m. birželio 15 d. 1.02 val. ir buvo saugomas kartu su 1 sulaikytuoju kameroje Nr. 7, kurios gyvenamasis plotas – 27,6 kv. m. 2016 m. birželio 15 d. 9.00 val. pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilniaus miesto apylinkės teismą kardomosios priemonės – suėmimo skyrimui, atgal į areštinę grąžintas 15.02 val. Per 2016 m. birželio 15 d. į kamerą Nr. 7 buvo uždaryti dar 4 sulaikytieji. 2016 m. birželio 16 d. 7.51 val. pareiškėjas buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas yra 17,4 kv. m, 2016 m. birželio 10–12 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurios plotas 20 kv. m, 2016 m. rugpjūčio 26–30 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios plotas yra 16,7 kv. m, 2016 m. rugsėjo 5–7 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas yra 16,5 kv. m, 2016 m. rugsėjo 27–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas yra 19,4 kv. m, 2016 m. spalio 11–13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas yra 12,5 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 3 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Vilniaus AVPK CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu.
Pareiškėjas teigia, jog kameroje buvo šalta ir drėgna, pilna dulkių, sienos dažė, langas neatsidarė ir buvo įskilęs, nebuvo ventiliacijos, todėl kamerose buvo pilna dulkių ir smirdėjo.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į Vilniaus AVPK administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus AVPK, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Centrą dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Vilniaus AVPK teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu ginčo laikotarpiu (b. l. 20–24).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su temperatūra, drėgme, langu, nešvara ir ventiliacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Vilniaus AVPK nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas jo privatumas.
Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Atsakovas atsiliepime teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) reikalavimus. HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tačiau pažymėtina, kad HN 37:2009 galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d., kai pareiškėjas Vilniaus AVPK buvo laikomas tik nuo 2016 m. birželio 15 d. Teismo posėdžio metu Vilniaus AVPK atstovas nurodė, kad sanitarinis mazgas yra toje pačioje gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto pertvara. Vilniaus AVPK atstovo nuomone, sanitarinio mazgo, atidarius duris, nesimato, Vilniaus AVPK pareigūnai asmenų, besinaudojančių sanitariniu mazgu, nestebi.
Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pareiškėjas skunde teigė, jog sanitariniai mazgai yra įrengti prie pat kameros durų, naudotis sanitariniu mazgu teko matant kitiems nuteistiesiems, o atsidarius kameros durims – jį galėjo matyti ir pareigūnai. Atsižvelgiant į tai bei į teismo posėdžiu metu Vilniaus AVPK atstovo pateiktus paaiškinimus apie sanitarinio mazgo įrengimą laikytina, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo apsaugos. Šiuo atveju atsakovės atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai naudotis tualetu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui iš viso 24 paras nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose nebuvo karšto vandens, telefonų ir elektros kištukinių lizdų.
Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenustato Vilniaus AVPK pareigos tiekti karštą vandenį bei įrengti rozetes bei telefonus į areštinės kameras. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas turėjo kokius nors elektronikos prietaisus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su karšto vandens, telefonų ir elektros kištukinių lizdų nebuvimu, atmetami.
Pareiškėjas teigia, kad, grįžęs etapu į Vilniaus AVPK, negavo pietų.
Taisyklių IX skyrius nustato policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką. Taisyklių 66 punktas reglamentuoja, kad asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ir patiekiamas atskirai. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kurią dieną jis negavo pietų, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus AVPK administraciją su skundu, jog negavo pietų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto maitinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo argumentai dėl neišduotų higienos priemonių, laikymo su neblaiviais asmenimis yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepakankamai detalizuoti. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti su tuo susijusius Vilniaus AVPK neteisėtus veiksmus.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats nerūko, pažymėtina, kad iš byloje esančios pareiškėjo kortelės išrašo Nr. 10-02184-16 matyti, kad pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 13–16). Vilniaus AVPK atsiliepime taip pat nurodoma, jog pareiškėjas 2016 m. birželio 15 d. buvo apžiūrėtas areštinės medicinos darbuotojos, kuriai jis patvirtino, kad yra rūkantis (b. l. 8). Pažymėtina ir tai, kad LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, jog vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; LVAT 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Vilniaus AVPK neteisėti veiksmai (dėl minimalaus privatumo neužtikrinimo, dėl minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus AVPK kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 3 dienas, į tai, kad pareiškėjui 24 dienas nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 150,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad nei asmens orumo, nei asmens privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti 4 300,00 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, neturtinei žalai atlyginti 150,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150,00 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.