Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-30 · Administracinė byla Nr. I-2208-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-30
Bylos Nr.
I-2208-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00835-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2208-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00835-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2017 metų iki 2018 metų periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui kameroje, reikalavimus (3,6 kv. m.). Kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas ir prausyklė, pareiškėjo teigimu, užėmė apie 7,5 kv. m. kameros ploto, todėl buvo itin suvaržyta jo judėjimo laisvė ir kiti patogumai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, stalas buvo mažas, nebuvo įrengtos spintelės maistui ir higienos reikmenims susidėti. Nurodo, kad Lukiškių TI-K privalėjo imtis priemonių pažeidimams pašalinti, tačiau to sąmoningai nedarė. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė giliu dvasiniu sukrėtimu, baime, nerimu, emocine depresija, jautė pažeminimą, stresą, nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 10-17) paaiškina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 5 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat nurodo, kad visose gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir užima 0,56 kv. m. bendro kameros ploto. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos.

Be to, Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nuo 2017 m. iki 2018 m. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas suėmimo sąlygas.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Taip pat aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėjas skunde. Jis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT taip pat yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 92 paras ir visą šį laiką jo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-1241.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m. iki 7,95 kv. m. (b. l. 10-16, 18-19). Įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris yra 0,56 kv. m., pareiškėjui visą laikotarpį teko daugiau nei 3 kv. m. ploto. Todėl konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo taip pa nėra pagrindo.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas ir prausyklė užėmė didžiąją dalį (7,5 kv. m.) kameros grindų ploto, todėl jam buvo apribota judėjimo laisvė. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato, jog į Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m.. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Įsakymo Nr. V-124 pažeidimas nekonstatuotas. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl laikymo perpildytose kamerose atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl baldų trūkumo, nurodo, kad kamerose nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, stalas buvo mažas, nebuvo įrengtos spintelės maistui ir higienos reikmenims susidėti.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo paaiškinimai dėl baldų trūkumo yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodo, kada, kokioje konkrečioje kameroje ir kokių konkrečių baldų jam trūko, todėl atsakovui nekilo pareiga šių teiginių paneigti įrodymais. Nepaisant to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 19 d. Pranešime dėl S. G. skundo Nr. 24-2203, be kita ko, nurodoma, kad Lukiškių TI-K yra lovos (matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m.), stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų - apie 0,6 m. x 0,5 m. (0,3 kv. m.), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m.), kamerose, kur daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka dydį)(b. l. 20-21). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodoma, kad visose gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų skaičiaus.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (aktuali Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-26 redakcija; toliau - Taisyklės) 14.6-14.9 p. nustatyta, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba.

Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu didžiąją dalį laiko buvo laikomas vienas ar dar su vienu asmeniu. Tik 2017 m. gegužės 31 d. jis buvo laikomas kameroje dar su 5 asmenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl baldų trūkumo. Pareiškėjo paaiškinimai skunde, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo įrengtos tik dvi sėdimos vietos, o stalas buvo apie 0,3 m, bei Lukiškių TI-K pateikta informacija nesudaro pagrindo išvadai, kad Taisyklių reikalavimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pažeisti. Vien pareiškėjo abstrakčių skundo teiginių dėl baldų trūkumo nepakanka neteisėtiems Lukiškių TI-K veiksmams konstatuoti.

Taigi, nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. skundą atmesti.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja Ina Kirkutienė