Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-10 · Administracinė byla Nr. AS-146-260-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-10
Bylos Nr.
AS-146-260-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
UAB „Gabitrans“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Vilniaus rajono savivaldybės administracija, T. Paulavičienės
Administracinė byla Nr. AS146-260/2011Procesinio sprendimo kategorija 67
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Gabitrans“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Gabitrans“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys byloje Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir T. Paulavičienės įmonė, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Gabitrans“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą ir patikslintą skundą, kuriais prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atšaukti leidimo maršrutui M2-26 neteisėtą panaikinimą. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui panaikinti leidimą Nr. M2-26 maršrutui, leidžiant pareiškėjui toliau teikti savo paslaugas M2-26 maršrute. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė patiria finansinius nuostolius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 9 d. nutartimi priėmė UAB „Gabitrans“ skundą ir atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, proceso dalyvių prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti motyvuotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės yra nemotyvuotas, t. y. pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad neužtikrinus skundo reikalavimo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Pažymėjo, kad finansiniai nuostoliai nėra pakankamas pagrindas reikalavimui užtikrinti.

III.

Dėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas UAB „Gabitrans“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 94–95), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties dalį, kurioje buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės ir šį prašymą patenkinti.

Nurodo, kad atsakovas panaikino leidimus M2-26 maršrutui, tačiau nepanaikino paties maršruto. Mano, kad nesant pareiškėjo maršrute, atsakovas, siekdamas užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą savivaldybės bendruomenei ir tinkamą susisiekimą, bus priverstas teisės aktų nustatyta tvarka išduoti leidimus naujam vežėjui, tą patį gali padaryti ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybė, kuri gali vietoje maršruto M2-26 sukurti naują maršrutą ir išduoti leidimus naujiems vežėjams. Paaiškina, kad naujiems vežėjams pradėjus darbą, maršrutas bus užpildytas, nes savivaldybė kiekvienam maršrutui atskirai išduoda tik tam tikrą skaičių leidimų. Teigia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog priimto teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas, nes maršrutai (tiek seni, tiek nauji) jau funkcionuos pagal suderintus ir patvirtintus naujus tvarkaraščius, nauji vežėjai bus gavę leidimus, kurie bus išduoti nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, todėl šiuos leidimus panaikinti ar atšaukti savivaldybės neturės teisinio pagrindo. Taip pat nurodo, kad leidimai buvo panaikinti gavus melagingą informaciją.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad šioje byloje negalima daryti išvados, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS15-183/2006, 2008 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-417/2008, 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010). Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, priimtą teismo sprendimą bus sunku įvykdyti arba jo vykdymas taps neįmanomas. Teigia, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas abstrakčiomis abejonėmis ir prielaidomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija su atskiruoju skundu taip pat nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kokiu būdu pasunkės teismo sprendimo vykdymas, jeigu teismas neuždraus atsakovui panaikinti maršruto M2-26 leidimą. Teigia, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra motyvuotas – jis grindžiamas tik prielaidomis ir asmeniniais nepatogumais. Pažymi, kad tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Nr. AS525-607/2010, AS16-528/2007, AS10-349/2007).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui panaikinti leidimą Nr. M2-26 maršrutui, leidžiant pareiškėjui toliau teikti savo paslaugas M2-26 maršrute.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žr. administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007; AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007, AS502-470/2008; AS525-328/2006 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo vykdymas.

Vienas iš pareiškėjo argumentų dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovė patirs finansinių nuostolių. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginiai apie galimus atsakovo veiksmus išduodant naujus leidimus naujiems vežėjams yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tretiesiems asmenims bus išduoti leidimai, taip išnaudojant leidimų, išduodamų atitinkamam maršrutui, limitą, dėl ko pareiškėjo grįžimas į maršrutą, taptų neįmanomas, byloje nėra pateikta. Kartu pabrėžtina, jog siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat pateikė argumentus, susijusius su ginčo nagrinėjimu iš esmės – teigia, kad leidimai buvo panaikinti gavus melagingos informacijos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju yra sprendžiamas išimtinai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, atskirai nevertinant pareiškėjo ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie pareiškėjo argumentai neturi reikšmės, nagrinėjant jo pateiktą atskirąjį skundą.

Taigi, nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl šios priemonės taikymo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo UAB „Gabitrans“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius