Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tarnyba taip pat nesutinka su pareiškėjo prašymu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir pažymi, kad žalai atlyginti privalo būti nustatytos trys CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys. Atsižvelgus į tai, Tarnyba teigia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja minėtos sąlygos, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo ikiteisminį kreipimąsi, nėra. Atsižvelgus į atsiliepime išdėstytas aplinkybes, atsakovė ir atsakovės atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisme buvo gautas Tarnybos prašymas administracinę bylą nagrinėti jai nedalyvaujan (b. l. 55).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateiktu skundu prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, Teismas konstatuoja, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba taip pat turėtų būti laikoma atsakove nagrinėjamoje byloje. Remiantis tuo, kad tai yra tas pats subjektas, kuris atsiliepime pasisakė tiek dėl skundžiamo sprendimo, tiek dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei kitais klausimais ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintais proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, Teismas atsakovais laiko Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (2.2)NO-2-6476, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad Tarnyba su advokate sudarė 2005 m. balandžio 28 d. nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8 (b. l. 22-23), kurioje advokatė įsipareigojo pagal Tarnybos priimtus sprendimus teikti antrinę teisinę pagalbą administracinės teisės srityje. Tarnyba 2006 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 957/06 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal V. S. prašymą (b. l. 24), kuriuo pareiškėjo atstove civilinėse bylose buvo paskirta advokatė G. R.

Teismui nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą civilinę bylą, pareiškėją atstovaujanti advokatė pateikė ieškinį, kurio trūkumų nepašalino kelis kartus, todėl teismas atsisakė jį priimti. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. pateikė ikiteisminį kreipimąsi (b. l. 56-62) Tarnybai, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu Tarnybos priimtą 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, nes advokatė buvo įpareigota teikti teisinę pagalbą tik administracinėse bylose. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-6476, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir paaiškino, kad neturi teisės pripažinti neteisėtu savo priimto sprendimo, nes pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, tai yra Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija.

Atsižvelgus į pareiškėjo pateikto skundo turinį ir teismo posėdžio metu pasakytus paaiškinimus, pažymėtina, kad ginčas vyksta dėl Tarnybos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (2.2)NO-2-6476 ir jame išdėstytų argumentų, kurių pagrindu buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo ikiteisminį kreipimąsi, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai dėl advokatės G. R. laikytini nesusijusiais su nagrinėjamos bylos dalyku.

Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba, kuri sprendimą priima iš karto, kai asmuo kreipiasi. Tarnybos priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Įvertinus bylos faktines aplinkybes ir pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. ikiteisminiu kreipimusi skundžia pačios Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06. Atsižvelgus į minėtą teisės aktų nuostatą, darytina išvada, kad Tarnyba ginčijamame sprendime pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo ikiteisminį kreipimą, nes teisės aktų nuostatos imperatyviai nustato tokių Tarnybos sprendimų apskundimo tvarką, pagal kurią pareiškėjas dėl Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 957/06 turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o jei yra praleistas skundo padavimo terminas, skundas paduodamas kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo ikiteisminį pareiškimą, nes tokių sprendimų nagrinėjimas priskirtinas apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti 50 Eur turtinę žalą ir 200 Eur neturtinę žalą, kuri atsirado ir tęsiasi nuo 2008 m. Pareiškėjas prašomą priteisti turtinės žalos sumą grindžia tuo, kad teko rašyti daug prašymų ir skundų skirtingoms institucijoms ir teismams, taip pat kreiptis į vertėją, kuris neturi patento šiai veiklai vykdyti, todėl pareiškėjas negali pateikti dokumentų, pagrindžiančių prašomą sumą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgus į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą negali kilti.

Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikoma: asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Priteistinos žalos klausimas pirmiausia siejamas su esminėmis žalos priteisimo sąlygomis, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio buvimu tarp jų. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo klausimas ir minėtos sąlygos yra vertinamos dėl nagrinėjamo ginčo dalyko, šiuo atveju, dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo priimant skundžiamą 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-6476. Atsižvelgus į tai, kad Teismas, ankstesnėje sprendimo dalyje, konstatavo, jog Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo ikiteisminį kreipimąsi, kaip pagal kompetenciją nagrinėtiną apygardos administraciniame teisme, laikytina, kad Tarnybos veiksmai, priimant skundžiamą sprendimą, yra teisėti ir jame nėra priešingų ar teisės aktų nuostatas pažeidžiančių veiksmų.

Teismas pažymi, kad pateiktu skundu pareiškėjas privalo įrodyti patirtą turtinės žalos buvimą. Pareiškėjas, prašydamas priteisti 50 turtinę žalą, privalėjo pateikti dokumentus, kurių pagrindu būtų galima objektyviai nustatyti pareiškėjo patirtas materialias sąnaudas šio ginčo metu, tačiau pareiškėjas nepateikė nė vieno dokumento, pagrindžiančio išdėstytus teiginius, priešingai pareiškėjas paaiškina, kad neturi galimybių pateikti dokumentų, patvirtinančių prašomą priteisti sumą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 200 Eur neturtinę žalą. Šiuo atveju, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip pasireiškė pareiškėjo patirta neturtinė žala, taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų (pvz. medicininių išrašų ar kt.), patvirtinančių realiai patirtos žalos poveikį pareiškėjo sveikatai, kuri sukeltų ilgalaikes ir negrįžtamas pasekmes.

Atsižvelgus į tai, kad teisės aktų nuostatos nustato imperatyvią Tarnybos priimamų sprendimų apskundimo tvarką teismui, konstatuotina, kad Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, todėl laikytina, kad nėra vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų. Nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų ir duomenų, patvirtinančių turtinės bei neturtinės žalos buvimą, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p. ir 132 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.