- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-49-354-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- V. Ž., I. P.
- Advokatai
- Vytautas Juozelaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Ž. ir I. P. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. areštu 20 parų;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. areštu 25 paroms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 35 paroms.
V. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
- pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. areštu 20 parų;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. areštu 25 paroms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 35 paroms.
I. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas V. J. ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, taip pat jis buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., tačiau dėl jo nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. P. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad kartu su V. J. neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, atlikdami tris finansines operacijas: 2009 m. sausio 8 d. nuo 18.28 val. iki 18.30 val., susitarę daryti nusikalstamą veiką bendrai, AB (duomenys neskelbtini)bankui priklausančiame bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, neteisėtai atliko tris finansines operacijas su A. J. priklausančia AB (duomenys neskelbtini) banko išduota elektronine mokėjimo kortele VISA Electron Nr. (duomenys neskelbtini) – nuėmė nuo A. J. sąskaitos 6000 litų grynųjų pinigų.
Be to, I. P. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad kartu su V. J. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: 2009 m. sausio 8 d. nuo 18.28 val. iki 18.30 val., veikdami bendrai, AB (duomenys neskelbtini) bankui priklausančiame bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, neteisėtai atliko tris finansines operacijas su svetima, A. J. priklausančia, AB (duomenys neskelbtini) banko išduota elektronine mokėjimo kortele VISA Electron Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), nuimdami nuo A. J. sąskaitos 6000 litų grynųjų pinigų, tokiu būdu, apgaule, savo naudai įgijo svetimą A. J. priklausantį turtą – 6000 litų grynųjų pinigų.
I. P. ir V. Ž. buvo kaltinami ir tuo, kad kartu su V. J. neteisėtai įgijo vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę 2009 m. sausio 8 d., 18.28 val., susitarę daryti nusikalstamą veiką bendrai, radę AB (duomenys neskelbtini)bankui priklausančiame bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, A. J. išduotą AB (duomenys neskelbtini) banko elektroninę mokėjimo kortelę VISA Electron Nr. (duomenys neskelbtini)5, neteisėtai ją įgijo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo išteisinti jį pagal LR BK 215 str. 1 d., kadangi nebuvo jokio susitarimo su I. P. ir V. J. įvykdyti nusikaltimą – viskas vyko spontaniškai.
Be to, apeliantas skundu prašo atsižvelgus į tai, kad su nukentėjusiuoju A. J. susitaikė, pastarojo atsiprašė ir atlygino padarytą žalą, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantas pažymi, jog ir pats nukentėjusysis A. J. teisme prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės kaltinamiesiems. Taip pat nuteistasis V. Ž. prašo atsižvelgti į tai, kad Mažeikių rajono policijos komisariate atliekami trys ikiteisminiai tyrimai yra seniai vilkinami ir jis abejoja, kad bent vienas iš jų pasieks teismą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis I. P. prašo jį pagal LR BK 215 str. 1 d. išteisinti, kadangi nebuvo jokio susitarimo su V. Ž. ir V. A. įvykdyti nusikaltimą – viskas vyko spontaniškai.
Apeliantas skundu prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atsižvelgus į tai, kad su nukentėjusiuoju jis susitaikė, nuoširdžiai pastarojo atsiprašė ir atlygino padarytą žalą. Atkreipia dėmesį į tai, kad pats nukentėjusysis A. J. teisme prašė neskirti laisvės atėmimo bausmės kaltinamiesiems.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų V. Ž. ir I. P. gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. Ž. ir I. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. Ž. ir I. P. kaltais neteisėtai panaudojus svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei apgaulės būdu įgijus A. J. priklausantį turtą (6000 Lt) ir teisingai kvalifikavo apeliantų nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.
Nuteistieji V. Ž. ir I. P. iš esmės neneigia, jog, veikdami bendrai, teismo nustatytą datą ir laiku neteisėtai atliko tris finansines operacijas su svetima elektronine mokėjimo priemone – nukentėjusiajam A. J. priklausančia AB SEB banko išduota elektronine mokėjimo kortele VISA Electron Nr. 4797094101531715. Visgi, apeliantų nuomone, jie turėtų būti išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d., nes jokio išankstinio susitarimo padaryti nusikaltimą nebuvo.
Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., V. Ž. ir I. P. kartu su atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės V. J. padarė iš anksto susitarę. Pažymėtina, kad kelių asmenų išankstinis susitarimas ar nesitarimas prieš įvykdant apeliantams inkriminuotas nusikalstamas veikas nelemia pačių nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas, nes išankstinis susitarimas nėra nei Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d., nei 182 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėties požymis.
Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tyčia. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šį nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymį, teisingai nurodė, kad visi nusikaltime dalyvavę asmenys, taip pat ir apeliantai, suvokė pavojingą savo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad tiek V. Ž., tiek I. P. suprato, jog bankomate yra likusi svetima banko mokėjimo kortelė ir pasinaudojo susidariusia situacija. Atlikdami finansines operacijas ne su savo, o su svetima banko mokėjimo kortele, nuteistieji žinojo, kad tas operacijas atlieka kito asmens vardu, ir aiškiai suvokė tokios savo veikos pavojingą pobūdį. Iš esmės tai pripažino ir patys apeliantai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje (b. l. 51-52; 78-79; 152-153). Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad nuteistieji nusikalstamai veikdami kėsinosi ne tik į finansų sistemą, tačiau ir į kito asmens nuosavybę, kadangi neteisėtų finansinių operacijų atlikimas buvo tiesiogiai susijęs su siekiu užvaldyti svetimą turtą – pinigines lėšas. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. Ž. ir I. P., veikdami kartu su V. J., atlikę ankščiau aptartas tris finansines operacijas, apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajam A. J. priklausančius 6000 Lt, vadinasi jie sukčiavo. Sukčiavimo (BK 182 str. 1 d.) nusikaltimo sudėčiai taip pat būtina kaltės tyčios forma. Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistieji suvokė, kad jie naudoja apgaulę svetimam turtui įgyti. Iš aptartų aplinkybių seka, kad jie suprato, jog iš bankomato paima ne savo, o svetimą, jiems nepriklausantį turtą.
Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. Ž. ir I. P. veikoje yra visi nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., sudėtims būtini teik objektyviosios (aktyvūs veiksmai naudojant svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai atlikti ir įgyjant svetimą turtą), tiek subjektyviosios pusės požymiai (tiesioginės tyčios kaltės forma). Vadinasi, apeliantai viena veika padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo įstatymo straipsniuose, kas sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, pagrįstai nustatė aplinkybę apie nuteistųjų susitarimą bendrai daryti nusikalstamas veikas ir tuo konstatavo nuteistųjų bendrininkavimą nusikalstamų veikų padaryme. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Kvalifikuojant kiekvieno bendrininko veiką pagal Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį turi būti nustatyta atitinkamos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.
Apeliantų teigimu, jie nusikalstamai pasielgė iš anksto nesitarę, tačiau byloje surinkti įrodymai byloja priešingai. Apklausiami teisiamajame posėdyje V. Ž., I. P. ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės V. J. neakcentavo aplinkybės apie susitarimą nusikalstamai elgtis, tačiau iš jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu galima daryti kitokią išvadą. V. Ž. nurodė, kad iš pradžių, išgirdę ,,...kaukiantį...“ bankomatą, priėję prie jo ir pamatė, kad nėra užbaigta finansinė operacija – sutriko, atsitraukė nuo bankomato ir sprendė, ką daryti, nes suprato, jog yra filmuojama (b. l. 78-79). Akivaizdu, kad buvo nuspręsta elgtis neteisėtai, nes užsimaskavę – užsidėję kapišonus, visi trys (V. Ž., I. P. ir V. J.) sugrįžo prie bankomato atliko finansines operacijas su svetima elektronine mokėjimo priemone, ko pasėkoje bankomatas išdavė 6000 Lt, kuriuos visi trys pasidalino po 2000 Lt (b. l. 152-153). Kolegijos nuomone, V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu davė išsamesnius parodymus, nes juos patvirtina ir filmuota medžiaga, iš kurios matyti, kad paskesnį kartą prie bankomato priėjęs V. Ž., kartu su I. P. ir V. J., ant kepurės buvo užsidėjęs kapišoną, užtraukdamas džemperio apykaklę maskavo lūpas, kepurė buvo užtraukta ant akių (b. l. 25-30). Aptarti parodymai ir filmuota medžiaga aiškiai patvirtina, kad nuteistieji tarpusavyje tarėsi, ką daryti, suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, suprato kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir, visgi, priėmė sprendimą elgtis nusikalstamai – drauge tiesiogiai realizavo Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės požymius.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką ir teisingai konstatavo ne tik nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo buvo sujungtos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatytas konkrečiuose BK specialiosios dalies straipsniuose, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą – bendrininkų grupės sudėtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d.
Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems V. Ž. ir I. P. arešto bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., atsižvelgė tai, kad pastarieji po dvi tyčines nusikalstamas veikas padarė būdami teisti, neišnykus teistumui už ankščiau padarytą tyčinį nusikaltimą (b. l. 32-3; 58-59), į nustatytas jų atsakomybę dvi lengvinančias (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.) ir dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 str. 1 d. 1 p., 3 p.), kad ne kartą jie yra bausti administracine tvarka (b. l. 34-36; 60), įvertino kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė arešto bausmes, mažesnes už Lietuvos Respublikos BK 49 str. 3 d. numatytą arešto bausmės vidurkį (vidurkis 52 paros).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes apeliantams, atsižvelgė ir į apeliaciniuose skunduose nurodytus juos teigiamai apibūdinančius duomenis – kad prisipažino, atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, jo atsiprašė ir pastarasis jiems atleido. Visa tai apylinkės teismas pripažino jų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Nepagrįstai nuteistieji teigia, kad nukentėjusysis išreiškė savo poziciją dėl jiems skirtinos bausmės, nes pastarasis nubaudimo klausimą paliko spręsti teismui (b. l. 155). Kolegija sutinka su tuo, kad areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, tačiau nemano, kad paskyrus apeliantams kitokią bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, pavyktų pasiekti bausmės tikslus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. Vien tai, kad V. Ž. ir I. P. neišnykus teistumui padarė naujas tyčines nusikalstamas veikas, yra pagrindas laikyti juos didesnį pavojų visuomenei keliančiais asmenimis. Akivaizdu, jog Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 20 d. nuosprendžiu už kvalifikuotą vagystę (BK 178 str. 2 d.) V. Ž. ir I. P. paskirtos bausmės (bauda) jiems pozityvaus poveikio nepadarė – jie vėl pažeidė baudžiamuosius įstatymus. Todėl manyti, kad juos teigiamai paveiks dar švelnesnės bausmės, nėra pagrindo.
Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantai skunduose nenurodė. Todėl sprendžiama, jog jiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir švelninti V. Ž. bei I. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. paskirtų bausmių nėra teisinio pagrindo.
Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas apeliantams už atskiras nusikalstamas veikas padarytas bausmes, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 63 str.). Ankščiau jau buvo minėta, kad V. Ž. ir I. P. padarytos kelios nusikalstamos veikos yra idealiojoje sutaptyje. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p. vienareikšmiai nustatyta, kad esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, teismas privalo taikyti bausmių apėmimo bendrinimo būdą – griežtesnei bausmei apimant švelnesnę (BK 63 str. 2 d.). Konkrečiu atveju apylinkės teismas nepagrįstai subendrino V. Ž. ir I. P. paskirtas bausmes, taikydamas dalinio bausmių sudėjimo būdą. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendį:
vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. I. P. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirtas arešto bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu – griežtesne bausme (areštas 25 paroms) apimant švelnesnę (areštas 20 parų), ir paskirti I. P. galutinę subendrintą bausmę – areštą 25 paroms.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. V. Ž. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirtas arešto bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu – griežtesne bausme (areštas 25 paroms) apimant švelnesnę (areštas 20 parų), ir paskirti V. Ž. galutinę subendrintą bausmę – areštą 25 paroms.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.