- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2008-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-104-436/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Birutė Bobrel, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- D. I.
- Advokatai
- Mečislovas Norvaišas
- Kategorijos
- 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo R. B. atstovui advokatui Mečislovui Norvaišui
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-8-327/2007 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui D. I. ir atsakovo D. I. priešieškinį ieškovui R. B. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R.B. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo D.I. 7570 Lt nuostolių atlyginimo už automobilio sugadinimą, 5000 Lt neturtinės žalos ir 1384,78 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 13 d. apie 20 val. nuosavu automobiliu „Audi 100“ važiavo iš Veisiejų į Lazdijus. Čivonių kaimo teritorijoje pradėjo lenkti ta pačia kryptimi važiuojantį lengvąjį automobilį. Įvažiavus į priešingos krypties eismo juostą ir susigretinus su lenkiamu automobiliu, maždaug 10 metrų atstumu ieškovas pastebėjo priešpriešais atvažiuojantį atsakovo vadeliojamą arkliu kinkytą vežimą. Ieškovas pradėjo stabdyti automobilį, tačiau susidūrė su arkliu ir vežimu. Dėl šio autoįvykio Lazdijų raj. PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.72-1-362-04 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 1 d., požymius. Tyrimo metu nustatyta, kad vadeliotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 112, 113 ir 114 p. reikalavimus, o ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jo veiksmuose nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 1 d., požymių. Šio įvykio metu apgadinus ieškovo automobilį buvo padaryta 7570 Lt turtinė žala. Ieškovas taip pat buvo sužalotas, ilgai kentėjo fizinį skausmą, patyrė dvasinį sukrėtimą. Netekus automobilio sužlugo daug asmeninių planų, turėjo buitinių nepatogumų. Dėl to ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinę žalą.
Atsakovas D.I. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo už užmuštą arklį ir sugadintą vežimą, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 800 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad vežimą vadeliojęs dešiniu kelkraščiu. Prie arklio pakinktų buvo pritvirtintas atšvaitas. Ieškovas, išvažiavęs dideliu greičiu į priešpriešinę eismo pusę, trenkėsi į arklį bei atsakovo važničiojamą vežimą, kuriame kartu važiavo V. Ž. Autoįvykio metu buvo užmuštas atsakovo 4000 Lt vertės arklys ir sulaužytas 1000 Lt vertės vežimas. Pats atsakovas taip pat patyrė sumušimus, buvo nedarbingas. Už tai prašo priteisti neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo R. B. ir atsakovo D. I. po 23,25 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei bei iš atsakovo D. I. 324 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas sprendime nurodė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo veiksmų priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu ikiteisminio tyrimo specialisto išvadoje yra sąlygotas tiksliai nenustatytomis šių asmenų veikos aplinkybėmis – važiavimo tam tikru atstumu nuo kelkraščio, abejotino matomumo keičiantis paros laikui aplinkybėmis, abejotino atšvaitų nebuvimo ir suvokimo – kliūties pastebėjimo galimumo. Todėl teismas nesirėmė specialisto baudžiamojoje byloje duota išvada vertindamas šalių veiksmus. Teismas, įvertindamas įvykio vietos apžiūros protokolo ir automobilio apžiūros duomenis bei liudytojų parodymus, sprendė, jog nėra paneigtas atsakovo aiškinimas, kad vežimą jis vadeliojo dešiniuoju kelkraščiu, todėl nėra ir pakankamai pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus Kelių eismo taisyklių 112 p. Taip pat nėra paneigtas atsakovo tvirtinimas, kad ant arklio pakinktų gyvulio galvos srityje buvo atšvaitai, nors Kelių eismo taisyklių 113 ir 114 punktai vežimo vadeliotoją įpareigoja turėti ant vežimo atšvaitus, o tamsiu paros metu – žibintus, kurių ant atsakovo vežimo nebuvo. Iš atsakovo paaiškinimo, liudytojų parodymų ir baudžiamojoje byloje (b.l.37) esančios pažymos teismas nustatė, kad įvykio metu oras ir matomumas buvo geras, vežimas judėjo nedideliu greičiu, todėl įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgęs, kad atsakovas pažeidė įpareigojančią, tačiau nedraudžiančią Kelių eismo taisyklių normą, teismas sprendė, kad pažeidimas nebuvo lemtingas autoįvykiui kilti ir pagal įvykio metu buvusį matomumą ieškovas turėjo galimybę pastebėti kliūtį kelyje ir imtis priemonių apvažiuoti ją, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 173 p. Taip pat teismas sprendė, kad teisminio nagrinėjimo metu ištirtų ieškovo pateiktų ir nurodytų įrodymų nepakanka daryti išvadą, kad tik atsakovas savo kaltais (dėl neatsargumo) neteisėtais veiksmais padarė žalą, todėl nematė pagrindo tenkinti ieškinį. Šioje civilinėje byloje atsakovo neatsargumo eismo įvykyje teismas nepripažino sąlyga, eliminuojančia ieškovo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybę už padarytą turtinę žalą. Teismui kilo abejonių ar ieškovo veiksmai atitiko Kelių eismo taisyklių 180.3 p. reikalavimą, 184.3 p. numatytą draudimą ir kitus bendrus šių taisyklių reikalavimus laikytis visų būtinų atsargumo priemonių. Atsižvelgė ir į aplinkybę, kad po įvykio tikrinant ieškovo blaivumą, jo iškvėptame ore nustatytas 0,73 promilių alkoholio koncentracija (b.b.l.56), nors vėliau kraujyje alkoholio ir nerasta. Teismo nuomone, ieškovas dėl šių priežasčių laiku nepastebėjo kliūties, laiku nepradėjo stabdyti savo automobilio ir neišvengė susidūrimo. Todėl sprendė, kad ieškovo automobilis dalį savo vertės prarado ir dėl jo savininko kaltės, tai yra, kad ieškovui elgiantis atsargiau ir apdairiau žalos dydis būtų buvęs mažesnis arba jos būtų visai išvengta. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į ieškovo atsakomybės formą, į tai, kad ieškovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, už padarytą žalą atsako ir nesant jo kaltės (CK 6.270 str. 1 d.), ir esant pagrindo manyti, kad abu vairuotojai nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, laikė, kad abu eismo dalyviai yra kalti dėl eismo įvykio, bei sprendė, kad ir atsakovas nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai – vadeliojo girtas ir žala jam padaryta iš dalies dėl girtumo. Todėl jis turėjo įtakos žalos atsiradimo faktui ir dydžiui, nors ir neapsprendė šių faktorių besąlygiškai ir neišvengiamai, kadangi ir ieškovas buvo nepakankamai atsargus ir apdairus. Dėl šių priežasčių atsakovo neatsargumo laipsnis sudarė pakankamą pagrindą atmesti jo reikalavimą atlyginti žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nebuvo tinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo kaltų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos, netinkamai kvalifikuota atsakovo kaltė, netinkamai taikytos materialinės teisės normos, reguliuojančios atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą. Apeliantas nurodo, kad ieškinį įrodinėjo duomenimis, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu. Būtent įvykio vietos apžiūros protokolas, jo priedas (planas) transporto priemonės apžiūros protokolas, specialistų išvados yra objektyvūs ir nenuginčijami eismo įvykio įrodymai, patvirtinantys ieškinyje nurodytas aplinkybes. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti: vežimo lūženos buvo rastos dešiniame (pagal vežimo judėjimo kryptį) kelkraštyje; žuvęs arklys už 6 m į dešinę nuo kelkraščio; 1,2 m atstumu į dešinę nuo kairiojo kelio (pagal automobilio judėjimo kryptį) kelkraščio 7,8 m ilgyje išsiliejęs skystis, nuo kurio už 19,5 m automobilio ratų slydimo žymės – kairiame (pagal automobilio judėjimo kryptį) kelkraštyje. Skysčio išsiliejimo pėdsaką apeliantas laiko labai svarbiu įrodymu, patvirtinančiu apie jo vairuoto automobilio susidūrimo vietą su atsakovo vaideliotu vežimu važiuojamoje kelio dalyje jo išilginės juostos atžvilgiu. Taip pat apeliantas nurodo, kad įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota, kad abiejų kelkraščių plotis yra vienodas – 2,0 m, asfaltuotos kelio dalies plotis įvykio vietoje – 7,1 m. Iš to seka, kad kiekvienos eismo juostos plotis asfaltuotoje kelio dalyje yra po 3,55 m. Ikiteisminio tyrimo metu nenuginčijamai nustatyta, kad automobilis su priešpriešais važiavusiu vaideliojamu vežimu ir jį traukusiu arkliu susidūrimo metu kontaktavo priekio kairiąja puse. Smūgis buvo stiprus, ko pasekoje buvo sudaužyti automobilio priekyje įmontuoti agregatai, iš kurių akimirksniu po smūgio ant asfalto ištiško skystis, palikdamas pėdsaką. Iš to seka, kad automobilis betarpiškai prieš susidūrimą judėjo priešingos krypties asfaltuota kelio danga ir savo kairiąja puse ne arčiau kaip 1,2 m atstumu į dešinę (pagal automobilio judėjimo kryptį) nuo kairiojo asfaltuotos kelio dalies krašto. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad atsakovas vežimą vaideliojo ne dešiniuoju kelkraščiu, o važiuojamąja asfaltuota kelio danga, kas atitinka ne tik kitus pėdsakus, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros metu, bet ir paties atsakovo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei paaiškinimą administracinėje byloje. Apelianto nuomone, virš išdėstyti įrodymai patvirtina, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė Kelių eismo taisyklių 53, 112, 113 ir 114 punktų pažeidimu, t.y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, esant dešiniąjam kelkraščiui, neblaivus tamsiu paros metu vaideliojo vežimą dešiniąja eismo juosta, nesant jo vaideliojamo vežimo priekyje ir gale jokių atšvaitų ar žibintų. Be to, atsakovas bylos nagrinėjimo metu aplinkybės, kad ant vežimo įvykio metu jokio degančio žibinto nebuvo, nepaneigė, nors aiškino, kad arklio pakinktų priekyje buvo atšvaitas. Tačiau jokių atšvaitų ant gyvulių pakinktų Kelių eismo taisyklės nenumato. Apelianto nuomone, bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta ir atsakovo kaltė, kuri nustatytoje situacijoje pasireiškė jo neatsargumu, nes jis nenumatė savo elgesio pasekmių, nors būdamas eismo dalyvis – vadeliotojas, turėjo ir galėjo jas numatyti. Tačiau dėl sunkaus girtumo atsakovas buvo nepakankamai rūpestingas ir atidus. Todėl teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, jo kaltę turėjo kvalifikuoti kaip didelį neatsargumą ir eliminuoti ieškovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, civilinę atsakomybę. Atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę virš nurodytų Kelių eismo taisyklių punktų pažeidimu, taip pat yra priežastis tų pasekmių, kurios buvo nurodytos ieškinyje. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, jog ieškovas laiku nepastebėjo kliūties, laiku nepradėjo stabdyti savo automobilio ir neišvengė susidūrimo, todėl ieškovo automobilis dalį savo vertės prarado ir dėl jo savininkės kaltės. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad esant tamsiam paros metui ir važiuojant ne didesniu kaip 80 km/val. greičiu ieškovas neturėjo galimybės saugaus atstumo ribose pastebėti priešpriešais vadeliojamo ne kelkraščiu vežimo, nesant ant jo atšvaitų ir žibintų, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 113 ir 114 punktai. Apelianto nuomone, atsakovo priešieškinys turėjo būti atmestas visapusiško nepagrįstumo pagrindu, nes atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų nei ieškovo kaltės, nei atsakovui padarytos žalos dydžio atžvilgiu.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme negautas.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindai panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas, t. y. civilinio proceso kodekso 329, 330 straipsniuose nurodyti pagrindai. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, tačiau konstatuoja, jog teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir materialinės teisės normas, reguliuojančias žalos atlyginimą, padarytos dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos.
Byloje nustatyta, jog 2004 m. rugsėjo 13 d. apie 20 val. 35 min. Lazdijų rajone Čigonių kaimo teritorijoje kelio Leipalingis – Lazdijai – Kalvarija 18 kilometre ieškovas R.B., vairuodamas jam priklausantį automobilį Audi 100, lenkė kitą automobilį, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu arklio kinkiniu, kurį vadeliojo atsakovas D.I..
Eisme dalyvaujantys arklių kinkiniai kaip ir automobiliai yra didesnio pavojaus šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 1 punktas). Tokiu būdu minėto autoįvykio metu susidūrė du didesnio pavojaus šaltiniai, kurių valdytojai susidūrimo metu buvo ieškovas ir atsakovas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnio pavojaus šaltiniu laikė tik ieškovo vairuojamą automobilį ir taikė ieškovo atžvilgiu CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytą didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę be kaltės.
Susidūrus ieškovo vairuojamam automobiliui ir atsakovo vadeliojamam arklio kinkiniui, šalys patyrė žalą. Buvo apgadintas ieškovo automobilis, sutrikdyta ieškovo sveikata. Atsakovas neteko arklio ir vežimo. Pagal CK 270 straipsnio 5 dalį didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Vadinasi, turtinę žalą, padarytą dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos šių šaltinių valdytojams, turi atlyginti kaltasis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.270 straipsnio 1, 5 dalys). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles. Vairuotojo veiksmai turi atitikti detalius Kelių eismo taisyklių nurodymus, o jų prasmė yra užtikrinti eismo tvarką ir saugumą. Vairuotojo elgesio ištyrimas konkrečioje eismo situacijoje ir jo sulyginimas su tuo elgesio modeliu, kaip jis privalėjo elgtis, reiškia kaltės nustatinėjimą. Turi būti vadovaujamasi tuo, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas tarpusavio pagarba ir atsargumu (Kelių eismo taisyklių, patvirtintų 2002-12-11 Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, 50 p.), kad visi eismo dalyviai privalo mokėti taisykles ir jų laikytis (51 p.), kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (53 p.). Kaltu dėl sąveikos laikytinas tas valdytojas, kurio transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles, ir šis pažeidimas lėmė ar sąlygojo transporto priemonių susidūrimą ar kitokią sąveiką. Jeigu tokius pažeidimus padarė abiejų ar kelių transporto priemonių vairuotojai, tai turi būti konstatuota kelių valdytojų kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos. Privaloma ištirti ir įvertinti argumentus bei atsikirtimus, kad kitą transporto priemonę vairavusio asmens veiksmai neatitiko Kelių eismo taisyklių. Kaltę galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylose iš administracinių teisinių santykių ir administracinės teisenos bylose, pareigūno nutarimu administracinės teisės pažeidimo byloje ir medžiagoje dėl eismo įvykių tyrimo baudžiamojo proceso tvarka, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje. Nurodyti dokumentai vertinami kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais įrodymais. Esant kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikai, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę privalo įrodyti asmuo, nurodantis ją kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 178 straipsnis). Aplinkybės, pagrindžiančios kaltę, turi būti nurodytos ieškinyje ir priešieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 3 dalis).
Ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog atsakovas vadeliodamas arklio kinkinį padarė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 112, 113 ir 114 punktų reikalavimų pažeidimus, kurie buvo ieškovo vairuojamo automobilio ir atsakovo vadeliojamo arklio kinkinio susidūrimo priežastimi. Atsakovas priešieškinėje nurodė, jog autoįvykis atsitiko dėl to, jog ieškovas dideliu greičiu išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą.
Kelių eismo taisyklių 68 punktas draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam) ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų (narkotikų, vaistų, kitų svaigiųjų medžiagų). Taisyklių 112 punktas nustato, jog vadelioti leidžiama tik dešiniuoju kelkraščiu, o jeigu jo nėra – dešiniuoju važiuojamosios dalies pakraščiu, kuo arčiau prie važiuojamosios dalies krašto, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Be to, Taisyklių 113 ir 114 punktai nustato, kad vadeliojamo vežimo priekyje turi būti balti, iš šonų – oranžiniai, gale – raudoni šviesos atšvaitai, pritvirtinti gerai matomose vietose ir pažymintys kraštinius vežimo gabaritus, o vadeliojant keliais tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui, būtini žibintai, kurie turi degti kairėje vežimo pusėje: priekyje – baltos, o gale – raudonos šviesos žibintas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendime padarė išvadą, jog atsakovas Kelių eismo taisyklių 112 punkto reikalavimų nepažeidė, o 113 ir 114 punktų reikalavimų pažeidimai nelėmė susidūrimo. Atsakovo girtumą teismas įvertino kaip aplinkybę, turėjusią įtakos žalai atsirasti ir jos dydžiui, tačiau neapsprendusią šių faktorių besąlygiškai. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis kolegija nesutinka ir konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
Iš 2005-06-23 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, jog atsakovas buvo nubaustas už Kelių eismo taisyklių 53, 112, 113 ir 114 punktų pažeidimus, kurie buvo jo vadeliojamo arklio kinkinio ir ieškovo vairuojamo automobilio susidūrimo priežastimi. 2006-11-06 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje taip pat konstatuota, jog eismo įvykis – ieškovo vairuojamo automobilio ir atsakovo vadeliojamo arklio kinkinio susidūrimas įvyko dėl nurodytų atsakovo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Šie nutarimai pripažintini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, nes atitinka visus CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius. Juose nustatytos aplinkybės pripažintinos visiškai įrodytomis, kol nėra paneigtos kitais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Tačiau atsakovas įrodymų, paneigiančių nurodytuose nutarimuose nustatytas aplinkybes, nepateikė. Priešingai, nurodytas aplinkybes jis pripažino administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu. Administracinio teisės pažeidimo byloje yra atsakovo paaiškinimas, kuriame jis pripažįsta aplinkybę, jog tamsiu paros vadeliojo kinkinį ne dešiniuoju kelkraščiu kaip nustato Kelių eismo taisyklių 112 punktas, o kinkinio vežimas neturėjo Taisyklių 113 ir 114 punktuose numatytų šviesos atšvaitų bei žibintų dėl ko ir įvyko transporto priemonių susidūrimas. Aplinkybę, jog atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 112 punktą, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo dėl eismo įvykio baudžiamojo proceso tvarka surinkti duomenys. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano matyti, jog kelio, kuriame susidūrė ieškovo vairuojamas automobilis ir atsakovo vadeliojamas kinkinys, plotis yra 7,1 m. Kelio kelkraščių plotis 2 m. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, jog jo vadelioto kinkinio vežimo plotis tarp ratų yra 1,5 m, o paties vežimo plotis 2 m. Tokiu būdu atsakovas turėjo galimybę vykdyti Kelių eismo taisyklių 112 punkto reikalavimą vadelioti dešiniuoju kelkraščiu. Tačiau šio Taisyklių reikalavimo atsakovas nevykdė. Kaip matyti iš minėtų ikiteisminio tyrimo duomenų, ieškovo vairuojamas automobilis ir atsakovo vadeliojamas kinkinio vežimas susidūrė kairiomis priekinėmis sritimis. Susidūrimo pėdsakai – išsiliejęs automobilio agregatų skystis, užfiksuoti 1,2 m atstumu nuo kairiojo asfaltuoto kelio dalies krašto link kelio ašinės linijos automobilio judėjimo kryptimi. Įvertinus tai, kad kiekvienos eismo juostos plotis asfaltuotoje kelio dalyje yra 3,55 m, automobilio Audi 100 plotis yra 1,77 m ( duomenų šaltinis http://klubas.autos.lt/index.php?subj=autodata), o vežimo plotis 2 m, akivaizdu, jog atsakovas kinkinį prieš susidūrimą su ieškovo vairuojamu automobiliu vadeliojo ne dešiniuoju kelkraščiu, kurio plotis kaip minėta 2 m, o važiuojamąja kelio dalimi. Be to kairės pusės kelkraštyje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra užfiksuota kinkinio judėjimą patvirtinančių požymių bei pėdsakų. Minėta, kad eismo įvykis įvyko 2004-09-13 apie 20 val. 35 min. Saulė nurodytą dieną leidosi 18 val. 42 min. (duomenų šaltinis http://day.lt/diena/2004.09.13). Tokiu būdu eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu (Kelių eismo taisyklių 43 punktas). Todėl atsakovo vadeliojamo kinkinio vežimo priekyje turėjo būti ne tik balti, iš šonų – oranžiniai, o gale – raudoni šviesos atšvaitai, pritvirtinti gerai matomose vietose ir pažymintys kraštinius vežimo gabaritus, bet ir žibintai, kurie turėjo degti kairėje vežimo pusėje: priekyje – baltos, o gale – raudonos šviesos žibintas. Šių pažeidimų neginčijo ir pats atsakovas. Kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pastarieji atsakovo padaryti Kelių eismo taisyklių 113 ir 114 punktų pažeidimai neturėjo lemiamos reikšmės transporto priemonių susidūrimui. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog ieškovo automobilis prieš susidūrimą su atsakovo vadeliojamu kinkiniu judėjo leistinu tame kelio ruože 70-80 km/h greičiu. Šiame kelio ruože nėra draudžiama atlikti lenkimo manevrą. Kad išvengti susidūrimo su kinkiniu, ieškovas turėjo turėti objektyvią galimybę pastebėti kinkinį ne mažesniu kaip 66,7 – 79,7 m atstumu. Tai nurodyta specialisto išvadoje. Ikiteisminio tyrimo eigoje buvo atlikti du eksperimentai. Jų metu buvo nustatyta, jog atsakovo vadeliojamo kinkinio vežimo be atšvaitų ir žibintų ieškovas objektyviai negalėjo pastebėti tokiu atstumu, kad išvengtų susidūrimo. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nevykdė Kelių eismo taisyklių 180.3 punkto reikalavimo prieš pradedant lenkti įsitikinti, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms bei nesilaikė 184.3 punkto draudimo lenkti kelių ruožuose, kur blogai matomas kelias. Apylinkės teismas taip pat be pagrindo ieškovo atžvilgiu taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje sakoma, kad kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Didelio neatsargumo sampratos CK neapibrėžia. Teismų praktikoje pripažįstama, jog dideliu neatsargumu laikomas asmens elgesys, pasireiškiantis veiksmais, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Ieškovo neatsargumu teismas laikė aplinkybę, kad po įvykio alkotesteriu tikrinant ieškovo blaivumą, jo iškvėptame ore buvo nustatyta 0,73 promilės alkoholio koncentracija, nors vėliau kraujyje alkoholio nebuvo rasta. Transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio laikytinas dideliu neatsargumu. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju aplinkybę, jog ieškovas automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, negalima laikyti neabejotinai nustatyta. Nors po autoįvykio tikrinant ieškovo blaivumą prietaisu iškvėptame ore ir buvo nustatyta 0,73 promilės alkoholio koncentracija, tačiau prietaiso parodymai buvo paneigti atlikus cheminį ieškovo kraujo tyrimą, kurio metu ieškovo kraujyje alkoholio nerasta. Pažymėtina, kad ieškovo kraujo mėginys buvo paimtas praėjus tik 10 minučių po alkoholio nustatymo iškvėptame ore. Todėl abejoti cheminio tyrimo rezultatais nėra pagrindo.
Dėl išdėstyto kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo pareigos atlyginti ieškovo patirtą žalą. Byloje yra duomenys, kad eismo įvykio metu apgadinto ieškovui priklausančio automobilio atkūrimas ekonomiškai netikslingas. Todėl ieškovas pagrįstai patirtą žalą dėl automobilio apgadinimo apskaičiavo remdamasis automobilio rinkos verte iki apgadinimo, sumažinęs ją likutine automobilio verte. Tokiu būdu apskaičiuota žala dėl automobilio apgadinimo sudaro 7570 Lt. Ieškovas taip pat turėjo 207,68 Lt išlaidų žalai nustatyti. Be to ieškovas prašė priteisti 5000 Lt neturtinės žalos dėl sveikatos sužalojimo. Neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju nustato CK 6.283 straipsnio 1 dalis ir 6.250 straipsnio 2 dalis. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Byloje yra ieškovo pateikta specialisto išvada iš kurios matyti, kad eismo įvykio metu ieškovui buvo sumuštas peties sąnarys, padarytos pjautinės žaizdelės sąnario išoriniame paviršiuje. Sužalojimas įvertintas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kitokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos dydį ieškovas nepateikė. Įvertinusi ieškovo pateiktus įrodymus ir remdamasi CK 6.250 straipsnyje nustatytais neturtinės žalos kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tinkamas ir protingas ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 500 Lt.
Dėl išdėstyto kolegija sprendimą iš dalies panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkina iš dalies (CPK 326 straispnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos - žyminis mokestis ir išlaidos žalai nustatyti bei advokato pagalbai apmokėti (CPK 79, 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, iš ieškovo R. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei ir panaikintos atsakovo D. I. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo D. I. ieškovui R. B. 7570 Lt turtinei ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o taip pat 1363,25 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Iš atsakovo D. I. priteistą bylinėjimosi išlaidų valstybei sumą padidinti iki 46,50 Lt.
Sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovo D. I. priešieškinys nekeisti.