- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-03
- Bylos Nr.
- 2S-1878-273/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-443-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- N. Š.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-302-374/2013 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei N. Š. ir atsakovės N. Š. priešieškinį ieškovui R. B., institucija, teikianti išvadą, Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. B. pateikė teismui prašymą, kuriuo teismo prašė: panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl G. B. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, pritaikytas 2013 m. sausio 7 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-302-374/2013; uždrausti atsakovei N. Š. išvežti G. B., gim. (duomenys neskelbtini)., iš Lietuvos Respublikos; nustatyti nepilnametės dukros G. B., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvenamąją vietą su jos tėvu R. B., iki kol įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-302-374/2013; laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovei N. Š.. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi Airijos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad atsakovė N. Š. pažeidė 1980 m. H. K. dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 12 straipsnį, t.y., kad G. B. buvo neteisėtai išvežta ir laikoma, tuo pačiu grąžindamas ją į Lietuvos Respubliką, tačiau atidėdamas nutarties vykdymą. 2013 m. liepos 15 d. nutartimi Airijos Aukščiausiasis Teismas nurodė grąžinti G. B. į Lietuvą, nustatant, kad ji į Lietuvą turi būti grąžinta 2013 m. liepos 26 d., o ją Airijoje pasiima jos tėvas (ieškovas) R. B.. Ieškovas teigia, kad Airijos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad N. Š. grubiai pažeidė vaiko teises, išvežė dukrą neteisėtai ir daugiau nei 9 mėnesius laikė ją neteisėtai, nes tokie grąžinimo pagrindai nustatyti 1980 m. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, taip pat Tarybos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003. Palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones kuriomis nustatyta G. B. laikinoji gyvenimo vieta su atsakove išlieka neaiški situacija kaip ir su kuo vaikas turės gyventi po grąžinimo į Lietuvą, kadangi atsakovė lieka gyventi Airijoje, o ji neturi teisės vienašališkai nuspręsti dėl vaiko išvežimo gyventi į užsienio valstybę nuolat.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi ieškovo prašymą panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, netenkino. Teismas nurodė, kad ieškovas prašymą grindžia bendrais teiginiais ir savo nuogąstavimais bei prielaidomis. Ieškovas nenurodė jokių naujų aplinkybių ar faktų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovės N. Š. dukrai daromą žalą, ar kad atsakovė darytų neigiamą įtaką nepilnametės dukros psichologinei vystymosi raidai, ar kad būtų nustatytos kitos neigiamos aplinkybės, susijusios su prioritetinių vaiko interesų apsauga ir užtikrinimu. Duomenų, kad atsakovė ketintų išvykti dar į kitą šalį, byloje nėra. Ieškovas nurodo, kad žala vaikui daroma ir toliau, tačiau konkrečių faktų ar aplinkybių nenurodo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai
Ieškovas R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Ieškovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Airijos Aukščiausiame Teisme pradėtą bylą dėl neteisėto vaiko išvežimo, o priimdamas 2013 m. liepos 22 d. nutartį neatsižvelgė į Airijos Aukščiausiojo Teismo nutartį grąžinti nepilnametę dukrą 2013 m. liepos 26 d. į Lietuvos Respubliką, kitas naujas aplinkybes. Airijos Aukščiausiasis Teismas nelaikė, kad atsakovė N. Š. turi teisę nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą be tėvo leidimo, net ir esant nustatytai laikinajai G. B. gyvenamajai vietai su atsakove. Ieškovas supranta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas pagal jurisdikciją nesprendė klausimo dėl vaiko grąžinimo iš esmės, tačiau teismas visų pirma turėjo užtikrinti vaiko interesus ir teises, kurių viena yra vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais, augti saugioje aplinkoje, nebūti atskirtam nuo artimos aplinkos ir kt. Be kitų byloje esančių įrodymų, teismas žinojo ir turėjo įvertinti byloje pateiktą 2012 m. lapkričio 16 d. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kurioje buvo išsakyta nuomonė, kad atsakovė grubiai pažeidė vaiko teises, tačiau nors teismui ji nėra privaloma, bet teismas šios išvados net nevertino. Teismas nesivadovavo teisės aktais, kad nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų turi būti atsižvelgta į vaiko norus. Ieškovo manymu šios nuostatos taikytinos ir nustatant laikinąją gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Teismas nepagrįstai pasisakė, kad nėra jokių įrodymų jog vaikas gali būti išvežtas vėl, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau buvo ir yra išvežusi vaiką neteisėtai, tai konstatavo Airijos Aukščiausiasis Teismas, o tai laikytina prejudiciniu faktu. Esant įrodytam faktui, kad vaikas jau yra išvežtas neteisėtai, teismas sugebėjo nustatyti, kad tokios aplinkybės neegzistuoja ir nėra jokių pagrindų, kad jos bus pakartotos ateityje. Pažeidimo faktą konstatavo ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Teismas neįvertino ir to, kad išvežus vaiką būtų toliau ribojamos vaiko ir tėvo bendravimo galimybės, kas neužtikrintų vaiko interesų, sukeltų papildomų ginčų tarp tėvų, o tai kenktų pačiam vaikui, taip pat greitam ir teisingam bylos išnagrinėjimui. Teismas sudarė tokią situaciją kad formaliai įvykdžius Airijos Aukščiausiojo Teismo nutartį, vaikas vėl bus neteisėtai išvežtas, o iki tol liks nežinioje, kadangi Airijos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vaiką 2013 m. liepos 26 d. pasiima ieškovas. Teismas nepagrįstai toleruoja tai, kad atsakovė riboja vaiko bendravimą su tėvu, pažeidžia tarptautinius teisės aktus, neteisėtai vaiką laiko daugiau nei devynis mėnesius, palieka vaiką svetimoje šalyje vieną. Teismas nesiėmė jokių pakankamų priemonių, kad vaikas nebūtų laikomas atskirtas nuo vieno iš tėvų ir, kad nebūtų sudarytos sąlygos jį laikyti netinkamoje aplinkoje, dirbtinai sukuriant bendravimą tik su vienų iš tėvų ir kitaip apsaugant vaiko teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovės N. Š. atstovė advokatė D. D. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie šalių dukters teisių pažeidimą tuo pagrindu, kad ji gyvena su motina, arba kad vaiko teisės būtų pažeistos dėl to, kad mergaitė su motina atvyksta į Lietuvą ar išvyksta iš Lietuvos. Faktinis atsakovės su dukrele gyvenimas atskirai nuo ieškovo negali būti laikomas nuolatiniu gyvenamos vietos tik vaiko motinos valia nustatymu-konkrečiu atveju, esant ginčui, tik teismas spręs dėl nuolatinės vaiko gyvenamos vietos nustatymo, t.y. pati atskirai atsakovė nenustatė ir dabar nėra nustačiusi nuolatinės gyvenamosios vaiko vietos. Laikotarpiu, kol nagrinėjamas ginčas, akivaizdu, atsiranda tam tikri apribojimai kuriai nors iš šalių, tačiau tokių laikinų apribojimų nereikėtų pervertinti. Iš ieškovo atskirojo skundo atrodo, kad teismas jau priėmė sprendimą, kuris iš esmės netinka ieškovui, ir kad neva tapo įteisinta padėtis, kad atsakovė apskritai neaišku kur ir kaip gyvena, kad vaiko teisės nuolat ir tik pažeidžiamos. Laikinosios apsaugos priemonės byloje buvo priimtos dėl ginčo pobūdžio - siekiant išvengti nuolatinių konfliktų esant neapibrėžtoms svarbioms šioje byloje pozicijoms- vaiko laikinos gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos. Visų pirma buvo įvertintos faktinės aplinkybės, ir tai, kad byloje nebuvo pateikta atsakovės netinkamą elgesį su vaiku apibūdinančių įrodymų. Kita vertus, reiktų vertinti ir tai, kad atsakovė gali grįžti į Lietuvą su vaiku, palikusi užsienyje darbą ir pragyvenimo šaltinį, tačiau tai nereiškia, kad vaiko laikinai gyvenamoji vieta iš karto automatiškai bus nustatyta su tėvu. Akivaizdu, kad ieškovas siekia ekonominio atsakovės spaudimo ir žlugdymo, kaip ne kartą jai buvo grasinęs. Nuolat ieškovas kartoja, kad ribojamos jo teisės bendrauti su vaiku, tačiau galimai nesinaudoja laikina bendravimo su vaiku tvarka, kurią pats jau pažeidė. Dėl su kitu iš tėvų nustatymo laikinai gyvenamosios vietos ieškovas nepateikė nei svarių argumentų, nei įrodymų apie atsakovės daromą žalą vaiko interesams- ypač kritiškai vertintinas paties ieškovo susireikšminimas ta prasme, kad jei jis negali su vaiku bendrauti tai jau vertinama kaip vaiko teisių pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl laikino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir savo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su tėvu ir uždrausti motinai išvežti dukrą iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje į užsienio valstybė iki kol bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir uždraudė atsakovei išvežti dukrą iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje į užsienio valstybę iki kol bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje (b. l. 34–35). Atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama nustatyti nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su motina, nurodydama, kad su nepilnamete dukra gyvena ir dirba Airijoje, mergaitė ten lanko mokyklą (b. l. 57–60). Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi priešieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąją apsaugos priemonę ir dukros gyvenamąją vietą nustatė kartu su jos motina (b. l. 64–65).
Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė teismui prašymą, kuriuo prašo: panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl G. B. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, pritaikytas 2013 m. sausio 7 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-302-374/2013; uždrausti atsakovei N. Š. išvežti G. B., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos; nustatyti nepilnametės dukros G. B., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvenamąją vietą su jos tėvu R. B., iki kol įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-302-374/2013 (t.2, b.l.63-65). Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi ieškovo prašymą panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, netenkino (t.2, b.l.74-76). Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas prašymą grindžia bendrais teiginiais ir savo nuogąstavimais bei prielaidomis, ieškovas nenurodė jokių naujų aplinkybių ar faktų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovės N. Š. dukrai daromą žalą, ar kad atsakovė darytų neigiamą įtaką nepilnametės dukros psichologinei vystymosi raidai, ar kad būtų nustatytos kitos neigiamos aplinkybės, susijusios su prioritetinių vaiko interesų apsauga ir užtikrinimu. Duomenų, kad atsakovė ketintų išvykti dar į kitą šalį, byloje nėra.
Nagrinėjamoje byloje prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovas faktiškai siekia pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, t. y. ją nustatyti su juo, o ne su atsakove. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su nepilnametės šalių dukters teise nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.), taip pat tokia pat skyrium gyvenančio tėvo teise bendrauti su savo vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Airijos Aukščiausiame Teisme pradėtą bylą dėl neteisėto vaiko išvežimo, o priimdamas 2013 m. liepos 22 d. nutartį neatsižvelgė į Airijos Aukščiausiojo Teismo nutartį grąžinti nepilnametę dukrą 2013 m. liepos 26 d. į Lietuvos Respubliką, kitas naujas aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, vyksta ginčas dėl mažamečio šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi Airijos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį kuria nustatė, kad atsakovė N. Š. pažeidė 1980 m. H. K. dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 12 straipsnį, ta pačia nutartimi Airijos Aukščiausiasis teismas nusprendė grąžinti G. B. į Lietuvą, nutarties vykdymas buvo sustabdytas ( t.2, b.l.4-5). 2013 m. liepos 15 d. nutartimi Airijos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį grąžinti G. B. į Lietuvą 2013 m. liepos 26 d.
Kauno apygardos teisme 2013-09-18 buvo gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai ir prašymas dėl papildomų įrodymų priėmimo. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, priimtini ir vertintini ieškovo su 2013-09-18 rašytiniais paaiškinimais pateikti nauji įrodymai, kuriuos į bylą jau po atskirojo skundo surašymo pateikė ieškovas. Ieškovas pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškovas nuvyko į Airiją, tačiau net ir esant priimtai nutarčiai grąžinti G. B. į Lietuvą, atsakovė ilgai nesutiko atiduoti dukros, nepristatė jos 2013 m. liepos 26 d. 10:00 valandą ir tik ieškovui pasakius, kad šis kreipsis į vietos teisėsaugos institucijas, ieškovė sutiko perduoti mergaitę. 2013 m. liepos 27 d. ieškovas ir šalių dukra grįžo į Lietuvą, nuo pat grįžimo į Lietuvą ieškovas nei karto neribojo dukros galimybės bendrauti su atsakove (motina), nuolat ją skatino tai daryti, niekada pats nevengė kontaktuoti su atsakove. 2013 m. rugpjūčio 28 d. - 29 d. laikotarpiu atsakovė vėl išsivežė dukrą į Airiją ir nuo to laiko iki dabar nei vieno karto neleido ieškovui bendrauti su dukra. Iš pateiktų naujų įrodymų matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. atsakovei buvo pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00757-13, įtariant ją padarius nusikalstamą veiką numatytą Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalyje ir 304 straipsnyje. Kaip matyti, įtarimai buvo pareikšti dėl N. Š. galimo savavaldžiavimo išvežant nepilnametę dukrą į Airiją, ribojant jos bendravimą su tėvu, taip pat padarant dukros asmens dokumentą, pateikiant melagingą informaciją apie jo dingimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą neneigia, jog šalių dukra yra išvykusi su atsakove į Airiją.
Taip pat byloje yra pateikta 2013-09-10 Marijampolės savivaldybės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, kurioje nurodyta, kad N. Š. išvyko su dukra G. B. gyventi į Airiją be R. B. sutikimo ir pritarimo, t.y. vienašališkai nusprendusi. Be to, N. Š. su dukra G. B. būnant Airijoje, buvo apribotas tėvo ir dukros bendravimas ir taip pažeista įstatymais nustatyta mažametės Gabrielės teisė bendrauti su abiem tėvais. Šiuo metu susidariusi tokia situacija kai mažametė pakartotinai išvežta į Airiją vienašališku jos motinos sprendimu, kai nėra žinomos visos aplinkybės apie mažametes G. B. gyvenimo, auklėjimo, priežiūros sąlygas Airijoje.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir neišsiaiškino svarbių aplinkybių, būtinų nagrinėjamam klausimui dėl laikino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tinkamai išspręsti: vaiko gyvenamosios vietos, vaiko gyvenimo sąlygų, klausimo dėl mažametės G. B. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu R. B. ir pan. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė bei neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą dalyje dėl laikino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kuriais remdamasis, apeliacinės instancijos teismas galėtų konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvimą ar nebuvimą. Tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.