Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ervin“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Turto arešto akto, kuriuo areštuotas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 6-11).

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus AVMI Kontrolės departamento II juridinių asmenų patikrinimo skyrius 2014 m. rugsėjo 22 d. pavedimu tikrinti Nr. FR0773-328 atliko UAB „Ervin“ PVM mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Mokestinio patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti Inspekcijos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)-FR0682-724 dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Pareiškėja pasinaudojo jai suteikta teise apskųsti minėtą sprendimą teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu nusprendė panaikinti MGK 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-203 (7-25/2017) ir Inspekcijos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) –FR0682-724 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir įpareigojo Inspekciją atlikti pakartotinį patikrinimą.

Inspekcija, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu įvertinusi papildomai pateiktus dokumentus ir surinktą iš trečiųjų šalių bei mokesčių administratoriaus turimą informaciją, Bendrovei numatė papildomai priskaičiuoti 176 101,30 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM). Inspekcija, įvertinusi tai, kad mokesčių mokėtojas yra informuotas apie atliekamą mokestinį patikrinimą, t.y. žino apie numatomus apskaičiuoti mokesčius, patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 176 101,30 Eur suma nėra mažareikšmė, nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi (patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, surašė Turto arešto aktą, kuriuo areštavo pareiškėjos turto už 148 426,00 Eur sumą (b. l. 6-11).

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos atveju neegzistavo nė viena turto arešto taikymo sąlyga. Vadinasi, nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl VMI pritaikyto mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, įtvirtinto MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte – turto arešto, kuris pritaikytas MAĮ 101 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. atliekant mokestinį patikrinimą, kai dar nėra administracinio sprendimo dėl mokestinės nepriemokos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ. Šio įstatymo 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurio 2 punkte nurodytas turto areštas. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

Administracinių teismų praktikoje išaiškintas aptariamos teisės normos turinys, pagal kurį pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011 ir kt.). Taigi, MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad nėra priimtas galutinis sprendimas, nepaneigia Inspekcijos teisės, nustačius kitas būtinas aplinkybes, pritaikyti turto areštą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundo argumentas, kad Turto arešto aktas negalėjo būti priimtas vien dėl to, kad dar tuo metu nebuvo priimtas galutinis administracinis sprendimas dėl mokestinės nepriemokos, kuriuo būtų konstatuoti mokesčių įstatymo pažeidimai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Antroji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes. Todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Turto arešto akte aiškiai nurodoma, dėl ko areštuojamas pareiškėjos turtas, t.y. kad pareiškėja žino apie numatomus apskaičiuoti jos atžvilgiu mokesčius, numatoma apskaičiuoti suma nėra mažareikšmė, nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėja skundo argumentais ir objektyviais rašytiniais įrodymais nepaneigė šių aplinkybių. Todėl nesutiktina su pareiškėjos pozicija, kad Inspekcijos nurodytų aplinkybių visetas nepatvirtina sąlygų, leidžiančių priimti ginčijamą Turto arešto aktą. Iš esmės pagrindą taikyti turto areštą pateisina ne tik šiuo atveju numatomas skolos dydis (176 101,30 Eur), bet ir tai, kad pareiškėja yra perleidusi dalį turimo nekilnojamojo turto. Visa tai leidžia teigti, jog Inspekcija Turto arešto akto priėmimo metu turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjos veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuoto PVM ir su juo susijusių sumų.

Teismas, pasisakydamas dėl mokestinio patikrinimo trukmės pažymi, jog MAĮ ir Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintose Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) nėra nustatyta mokestinio patikrinimo trukmė, tačiau galioja bendra taisyklė, jog mokesčių administratorius privalo jį atlikti per kuo įmanoma trumpesnį laikotarpį. Pažymėtina, jog mokestinio patikrinimo terminas gali keistis priklausomai nuo patikrinimo apimties, buhalterinės apskaitos būklės, bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, nustatytų pažeidimų pobūdžio ir kitų aplinkybių, galinčių įtakoti mokestinio patikrinimo trukmę.

Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus nenustatė, kad minėti reikalavimai buvo pažeisti, nes mokestinio patikrinimo trukmė buvo tęsiama dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl mokestinį patikrinimą atliekančios specialistės ligos, dėl papildomai renkamos informacijos, kuri yra būtina teisingam ir objektyviam aplinkybių išnagrinėjimui. Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, jog papildoma informacija, būtina mokestiniam patikrinimui užbaigti buvo renkama sistemingai. Taip pat svarbu paminėti ir tai, jog mokestinio patikrinimo trukmė užtruko dar ir dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nesutiko su pirminio patikrinimo metu atliktais rezultatais, todėl buvo inicijuotas pakartotinis mokestinis patikrinimas. Teismo vertinimu, Inspekcija, neturėdama visos reikiamos informacijos ir atsakymų į pateiktus užklausimus, neturėtų objektyvios galimybės nedelsiant užbaigti pareiškėjos mokestinį patikrinimą, todėl ji turėjo teisę terminus pratęsti. Teismas nustatė, kad Inspekcija nagrinėjamu atveju veikė aktyviai, rinko ir vertino nemažai įrodymų, todėl nepažeidė reikalavimo mokestinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laiką. Tuo pačiu pabrėžtina, jog pareiškėja visą mokestinio patikrinimo laikotarpį buvo informuojama apie pratęsiamą mokestinio patikrinimo trukmę. Taigi pareiškėja nagrinėjamu atveju nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti, jog Inspekcija piktnaudžiavo arba vilkino mokestinį patikrinimą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija turėjo faktinį pagrindą preliminariai spręsti, kad pareiškėjui administraciniu sprendimu gali būti nustatyta mokestinė nepriemoka, Turto arešto akte tinkamai nurodė aptartą faktinį pagrindą, taip pat nurodė teisinį pagrindą, kuriems esant gali būti taikomas turto areštas. Ginčijamas Turto arešto aktas yra teisėtas, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis bei iš ginčijamo akto turinio galima suvokti remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu jis yra priimtas. Esant nustatytų faktinių aplinkybių visetui, darytina išvada, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą nagrinėjamu atveju taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą. Vadinasi, darytina išvada, jog Inspekcija teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl Turto arešto akto panaikinti pareiškėjos skundo argumentais nėra pagrindo.

Atsižvelgus į ginčo pobūdį, pareiškėjai išaiškintina, jog turėdama objektyvių įrodymų, pagrindžiančių naujas aplinkybes, kurios neegzistavo turto arešto akto priėmimo metu ir kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo), turi teisę kreiptis į Inspekciją dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo) pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ervin“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.