Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad 2015-04-07 pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje pateikė specialios formos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą D, prašymo pagrindas - verslas (21 p.), prašoma buvimo trukmė - 30 dienų (25 p.), kelionės ir pragyvenimo lėšas padengs pats pareiškėjas grynaisiais pinigais (33 p.) (53-55 b. l.). Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė pasą, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, Juridinių asmenų registro išrašą, Migracijos departamento pranešimą dėl sprendimo leisti laikinai gyventi Lietuvoje, B. B. 2014-09-16 sutikimą leisti pareiškėjui gyventi bute Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), negyvenamųjų patalpų Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties kopiją, bilietų rezervaciją, banko dokumentą apie turimas lėšas (58-61 b. l.).

URM konsulinis pareigūnas - Ambasados Turkijos Respublikoje darbuotojas 2015-04-28 priėmė sprendimą Nr. 64.5.1.9.-44 atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą (56-57 b. l.). Sprendimą motyvavo tuo, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu, nurodydamas, kad Ambasadai pateikė visus reikiamus dokumentus vizai gauti, be to, jo atžvilgiu Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2015-02-19 priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o tai yra besąlyginis pagrindas išduoti vizą.

Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, tame tarpe Lietuvos Respublikos vizų išdavimą užsieniečiams, reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, šio įstatymo priede nurodyti įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, kiti nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės aktai. Ginčo teisiniams santykiams taikytinos Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) ir vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašas (2013 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1V-156/V-52 redakcija; toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.

Įstatymo 19 straipsnyje (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XI-2206 redakcija) yra įtvirtinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju ginčijamame Sprendime nurodytas pagrindas – užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, norėdamas gauti vizą, užsienietis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis yra numatytas Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 punktuose.

Pagal Tvarkos aprašo 3 punktą, viza išduodama vadovaujantis tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, Vizų kodekso, kitų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų, aprašo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgaliotų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir Šengeno vizos atšaukimu (Tvarkos aprašo 4 p.). Pagal Tvarkos aprašo 72 punktą, vienkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis Lietuvos vizų tarnybai užsienyje pateikia prašymą, galiojantį kelionės dokumentą, išduotą per pastaruosius dešimt metų, kurio galiojimo laikas turi būti ne mažiau kaip 3 mėnesiais ilgesnis už prašomos išduoti vizos galiojimo laiką, nuotrauką, sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, Migracijos departamento pranešimą apie priimtą sprendimą leisti jam laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau pabrėžtina, kad vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų. Jeigu užsienietis atitinka nacionalinės vizos išdavimo sąlygas ir įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas nenustato nė vieno iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų UTPĮ 19 straipsnyje, priimamas sprendimas išduoti nacionalinę vizą (Tvarkos aprašo 78 p.). Nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (Tvarkos aprašo 80 p.). Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje.

Vizų kodekse numatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 punkte numatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Asmuo prašantis vizos privalo pagrįsti numatomo buvimo tikslą, sąlygas bei įrodyti pragyvenimo lėšų turėjimą.

Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Šiai bylai aktualiame Europos Komisijos 2010-03-19 sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymėta, kad patvirtinamaisiais dokumentais dėl kelionės tikslo verslo reikalais turėtų būti įrodyta: a) numatomos kelionės tikslas; b) apgyvendinimo įrodymas arba įrodymas, kad turima pakankamai lėšų asmens apgyvendinimo išlaidoms padengti; c) kad asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) informacija, pagal kurią galima įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tvarkoje tarp nurodytų su kelionės tikslu susijusių dokumentų verslo klausimais pagrįsti turi būti dokumentai, įrodantys verslo ryšius (pvz., sutartys, apmokėtos sąskaitos, užsakymų sąrašas ir pan.), dokumentai, įrodantys bendrovės verslo veiklą (pvz., metinės veiklos žurnalas, išrašas iš prekybos registro, metinė ataskaita ir pan.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą Vizų kodekso 32 str. 1 d. a p. ii pp. pagrindu (prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų). ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, aiškindamas Vizų kodekso 21 str. 1 d. ir 32 str. 1 d. nuostatas, nurodė, kad Vizų kodekso 4 str. 1–4 d. išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 str. 1 d. ir 35 str. 6 d. taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. ES teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 str. 1 d. ir 32 str. 1 d. teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 str. 1 d. a p. ii papunktyje nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Tačiau kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta, jog turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-421-14).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą turi būti priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikiami siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą. Vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje nustatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją, ir daro atitinkamas išvadas dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014). Tai, kad dokumentai pateikti, dar nereiškia, kad viza bus išduota, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-184-14).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Ambasados konsuliniam darbuotojui galėjo kilti pagrįstų, t. y. paremtų tam tikrais įrodymais, abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų jo prašyme nurodytu laikotarpiu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui nacionalinė viza iš esmės buvo neišduota remiantis tuo, kad pareiškėjo pateikta informacija pokalbio (interviu) metu neatitiko rašytiniuose dokumentuose nurodytai informacijai. Interviu metu pateikti klausimai buvo susiję su pareiškėjo įsigytos įmonės veikla, pavyzdžiui, klausta, kodėl jis ketina užsiimti verslu Lietuvoje, kokiu adresu jis ketina vykdyti įmonės veiklą Lietuvoje, kur gyvens ir pan.

Pareiškėjo atsakymai į interviu pateiktus klausimus užfiksuoti Užsieniečių registro vizų modulyje (62-63 b. l.). Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui papasakojo, kad per tarpininkaujančią advokatų kontorą Lietuvoje įsteigė įmonę. Tai jam patarė padaryti Lietuvoje anksčiau gyvenęs pažįstamas Z. K.. Kuo pastarasis asmuo verčiasi ir kur gyvena, pareiškėjas nurodyti negalėjo. Į klausimą dėl įmonės veiklos pobūdžio paaiškino, kad ketina prekiauti iš Pakistano importuotais džinsais, marškinėliais ir kitais drabužiais. Kaip šią aplinkybę patvirtinantį dokumentą, pareiškėjas teismui pateikė 2014-09-11 prekių pirkimo pardavimo sutartį su „H. G.“ (11-15 b. l.), kuria remiantis pardavėjas įsipareigojo UAB „Epico prekyba“ kiekvieno mėnesio 15 dieną arba anksčiau perleisti ir pristatyti džinsus, megztinius su gobtuvu ir kitus gaminius. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą išduoti vizą pateikė 2015-04-07, nuo aprašytos prekių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo praėjus daugiau nei pusei metų, tačiau jokių kitų įrodymų (atsiskaitymo už prekes dokumentų ir pan.), kad ši sutartis yra realiai vykdoma, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šis dokumentas negali patvirtinti pareiškėjo įmonės veiklos Lietuvoje realumo.

Interviu metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo įsteigta įmonė veiklą vykdys Vilniuje. Kaip šią aplinkybę patvirtinantį dokumentą pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro 2014-03-31 išrašą, iš kurio turinio matyti, kad UAB „Epico prekyba“ buveinės adresas: Šv. Stepono g. 5, Vilniuje (58-59 b. l.). Tačiau pareiškėjas taip pat pateikė 2014-04-04 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties kopiją, pagal kurią UAB „Epico prekyba“ išsinuomojo patalpas biurui (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (8-10 b. l.). Šioje sutartyje numatyta, kad ji įsigalioja 2015-02-04 ir galioja iki 2015-05-31, t. y. pakankamai trumpą laiką, nors kaip teigiama sutartyje, šios patalpos bus naudojamos biuro veiklai. Be to, iš Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties kopijos matyti, kad ją UAB „Epico prekyba“ vardu pasirašė pats pareiškėjas I. S., tuo patvirtindamas, kad išnuomojamas patalpas apžiūrėjo, pretenzijų dėl patalpų būklės neturi. Tačiau bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas į Lietuvą apskritai nebuvo atvykęs. Pagrįstų abejonių šios sutarties tikrumu kelia ir jos 17 punkte nurodytas sutarties šalių susitarimas neregistruoti šios sutarties Registrų centro duomenų bazėje. Be to, pareiškėjas prašyme nenurodė savo darbovietės adreso ir kontaktinių numerių, todėl konsulinis pareigūnas negalėjo patikrinti duomenų apie pareiškėjo deklaruojamą darbovietę. Iš atsakovo atsiliepimo turinio taip pat matyti, kad konsulinis pareigūnas įvertino ir tai, kad pareiškėjo banko sąskaitose esančių lėšų (apie 3186 eurų) nepakaktų pradėti verslą Lietuvoje.

Interviu dėl gyvenamosios vietos Lietuvoje pareiškėjas nurodė, kad ketina gyventi Vilniuje, tačiau pateikė B. B. sutikimą leisti jam gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nei konsuliniam pareigūnui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų apie gyvenamojo ploto tinkamumą apgyvendinti, apie kviečiančio asmens pajamas, apie nurodytoje vietoje tinkamas pareiškėjui gyvenimo sąlygas kartu su kviečiančiuoju asmeniu (ir/ar jo šeima).

Atsakovas atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad pareiškėjo pase yra spaudai, liudijantys apie neišduotas pareiškėjui Jungtinės Karalystės ir Vengrijos ambasadų vizas. Pokalbio-interviu metu pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl jam atsisakyta išduoti vizas. Nors šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė, tačiau teismas neturi pagrindo jomis abejoti. Kaip jau minėta, pareiga paneigti bet kokias abejones dėl vykimo tikslų ir sąlygų tenka pačiam vizos prašančiam asmeniui.

Atsakydamas į klausimus apie Lietuvos geografinę padėtį, demografinę situaciją ir valiutą, pareiškėjas konsuliniam pareigūnui negalėjo konkrečiai nurodyti Lietuvos geografinės padėties, teigdamas, jog Lietuvoje 200 tūkst. gyventojų, nežinojo apie valiutos pasikeitimą Lietuvoje.

Taigi įvertinus pokalbio-interviu metu duotus pareiškėjo paaiškinimu, pateiktus įrodymus, laikytina, kad URM konsulinis pareigūnas nustatė objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui aukščiau nurodytais pagrindais. Pareiškėjo interviu su konsuliniu pareigūnu metu pateikti duomenys apie Lietuvoje numatomą vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, gyvenimo Lietuvoje vietą, sąlygas nebuvo patikimi ir kėlė pagrįstų abejonių konsuliniam pareigūnui. Tai, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas, patvirtina ir VSD rekomendacija, remiantis Įstatymo 19 str. 1 p., Šengeno sienų kodekso 5 str. l d. c papunkčiu - kai užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų - vizos neišduoti (62-63 b. l.).

Aplinkybė, kad Migracijos departamentas 2015-02-19 priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vieneriems metams, nėra besąlyginis pagrindas pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Teismo vertinimu, šių dviejų administracinių sprendimų priėmimas nėra siejamas tarpusavyje ir joks teisės aktas nenustato, kad nacionalinė viza gali būti išduodama kita tvarka, nei įprasta, kai asmuo yra gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vienkartinės nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau vadovaujantis Vizų kodekse, Tvarkos apraše ir Įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, už vizų užsieniečiams išdavimą atsakinga institucija, siekdama išvengti nelegalios migracijos grėsmės, kiekvieną prašymą išduoti vizą privalo vertinti individualiai, pagal jai pateiktus duomenis. Jau minėta, kad kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentinga institucija, įvertinusi pateiktus duomenis ir nustačiusi aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepateikus patikimų ir objektyvių įrodymų dėl numatomo buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų, Ambasada, neviršydama savo diskrecijos ribų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neišduoti vizos pareiškėjui.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti vizą yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Kompetentingos institucijos sprendimo dėl nacionalinės vizos neišdavimo tipinę formą nustato Tvarkos aprašo 9 priedas. Skundžiamame sprendime bendriausia prasme yra nurodytas aiškus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindas, t. y. iš priimto sprendimo matyti jo teisinis pagrindas, o atsakovas pateikė jį pagrindžiančius motyvus ir įrodymus. Įstatyme ir Tvarkos apraše nėra nustatyta imperatyvi Ambasados pareiga išsamiai informuoti suinteresuotą asmenį apie priimto sprendimo pagrindus. Tai, kad tipinėje formoje įtvirtintas kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti vizą suinteresuotam asmeniui yra tinkamos formos, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619-14).

Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad ginčijamas 2015-04-28 Ambasados konsulinio pareigūno sprendimas Nr. 64.5.1.9.-44 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti pareiškėjo skunde nurodytas ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimo išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, todėl jo prašymas priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

I. S. (I. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.