Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiesiems R. C., R. C., I. S. įstatyminei atstovei A. S., gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, vertėjai Veronikai Rybalčenko, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. C., R. C. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31d. nutarties, kuria I. S. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės- stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusieji R. C., R. C. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Įstatyminė I. S. atstovė A. S. bei gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų R. C., R. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Baudžiamojon atsakomybėm gali būti traukiamas tik pakaltinamas asmuo. Pakaltinamumas yra gebėjimas darant veiką suvokti daromos veikos pobūdį ir valdyti savo poelgį.

Nukentėjusieji neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad I. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau nukentėjusieji nesutinka su tuo, jog I. S. pripažintas nepakaltinamu ir jam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės.

LR BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Taigi nepakaltinamas asmuo, padaręs baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nebaudžiamas, nes nesuvokdamas savo veiksmų esmės ar negalėdamas jų valdyti, jis negali suvokti ir jam skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės, todėl jam teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Pažymėtina, jog asmens psichikos sutrikimo klausimai, sudarantys medicininio nepakaltinamumo kriterijų, yra išimtinė eksperto-psichiatro kompetencija, tuo tarpu juridinis nepakaltinamumo kriterijus, t. y. asmens gebėjimas dėl jo psichikos sutrikimų suvokti savo veiksmų pavojingumą arba juos valdyti, priklauso teismo kompetencijai.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nutartis surašyta laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagrįsta teismo išvada, kad I. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog aplinkybę, kad I. S. įstatymo uždraustų veikų padarymo metu buvo nepakaltinamas, patvirtina byloje esantys teismo psichiatrijos ekspertizės aktai. 2010-04-07 – 2010-04-21 teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-23 patvirtinta, kad I. S. įtariamos veikos vykdymo metu, t. y. nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2010-01-21 sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - organiniu kliedesiniu sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro režimo stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. (t. 2, b. l. 62-64) 2010-04-07 – 2010-04-21 teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-15 pateikiama išvada, kad I. S. įtariamos veikos vykdymo metu, t. y. 2009-06-04 sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - organiniu kliedesiniu sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro režimo stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. (t. 2, b. l. 65-67) Teismo posėdžio metu ekspertė Nadežda Mačiūnienė patvirtino ekspertizių išvadas, nurodė, jog I. S. yra pavojingas, jis išsako kliedesius ir juos išreiškia, jo elgesys neprognozuojamas. (t. 2, b. l. 119) Byloje nenustatyta, kad I. S. būtų simuliavęs ligą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad I. S. ir anksčiau buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje, tai patvirtino ir A. S.. Byloje esančių ekspertizių išvadas patvirtino ekspertė Nadežda Mačiūnienė, duomenų, duodančių pagrindą abejoti ekspertizių išvadų teisingumu, nenustatyta. Be to, spręsdamas klausimą dėl I. S. nepakaltinamumo, pirmosios instancijos teismas vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus - nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus. Nukentėjusieji nurodė, jog I. S. elgdavosi neadekvačiai, buvo pavojingas, grasindavo ne tik žodžiu, bet ir veiksmais. Liudytoja G. K. patvirtino, kad E. M. pasakojo, jog įvyko tarp jo ir I. S. konfliktas, kad I. S. grasino užkaposiąs kauptuku, liudytojai J. Ž., V. M. taip pat teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad I. S. elgesys neadekvatus, jis buvo konfliktiškas, garaže buvo padegęs skudurus, vaikščiojo po garažą, sakė norįs pabūti, nes čia pasikorė jo sūnus, kirviu užsipuolė pašalinę moterį.

Atsižvelgdama į aukščiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, išsamiai, visapusiškai, nešališkai įvertino įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu I. S. buvo nepakaltinamas.

Dėl šių aplinkybių, atsižvelgiant taip pat ir į teismo medicinos ekspertizių išvadas, I. S. pagrįstai neskirta bausmė, o taikytos priverčiamosios medicininės priemonės - stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Nutartis pagrįsta ir teisėta, nėra įstatyminio pagrindo ją naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, todėl nutartis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nukentėjusiųjų R. C., R. C. apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.